Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas PERSPĖJIMAS, „Išeikite“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Unikumas


 


 


Išeikite



-Nesuprantu, metre Belski, prieš penkis metus jūs be perstojo tvirtinote, kad būtina siųsti gerai aprūpintą ekspediciją į Uną. Jumis patikėjo. Kodėl, kai kolonija šioje planetoje išaugo iki milijono, kai įdėtos lėšos pradėjo atsipirkti, jūs pradedate reikalauti viską mesti ir bėgti iš ten?
-Gavote mano išvadas, senatoriau Snautai?
-Taip. Na, ir kas? Jūs rašote: “Iškilo grėsmė susidurti su mąstančia rase, kurios galimybių ribų mes net negalime įsivaizduoti”. Peržiūrėjau tyrimų Unoje ataskaitas, neradau jokios užuominos, kad būtų aptikta mąstančių būtybių. Net civilizacijos pėdsakų archeologai nerado. Iš kur iškasėte tuos proto gigantus?
-Būtent – nerasta būtybių.
-Tai gal aptikote gėlytę su Enšteino smegenimis?
-Ne, tai ne gėlytė, ne bakterija, ne virusas. Jau pirmi tyrimai rodė, kad planetos ekosistema ženkliai skiriasi nuo kitų mūsų tyrinėtų. Ji neturi maitinimosi piramidės. Rūšys išgyvena ne rydamos viena kitą, o vartodamos viena kitos sukurtus produktus ir kiekviena jų turi savo unikalią paskirtį. Planeta funkcionuoja tarsi vientisas organizmas, visi procesai mažai energoimlūs ir beveik nekuria atliekų. Ideali sistema. Archeologai patvirtino: ji – evoliucijos pasekmė, tik nepanašu, kad vystymasis vyko stichiškai. Per daug tobulas rezultatas. Tai – galingo intelekto kūrinys.
-Na, gerai, atskrido išminčiai, pažaidė dievus, sukūrė tobulą pasaulį ir išskrido. Kodėl negalime naudotis jų kūriniu? Kodėl manote, kad jie grįš ir kad tai kelia grėsmę?
-Niekas neatskrido. Nėra jokių pašalinio buvimo pėdsakų, išskyrus tai, ką pridirbome patys.
-Tai apie kokią mąstančią rasę mes kalbame?
-Tai net ne rasė. Tai – individas. Unikumas. Tobulybė.
-Ir tai aptikote Unoje?
Belskis papurtė galvą.
-Tai ir yra Una.
-Pala, pala, – po nejaukios pauzės į pokalbį įsijungė trečiasis prie apvaliojo stalo sėdėjęs asmuo – skrydžių saugumo inspekcijos komandoras Gudmanas, – norite pasakyti, kad visa planeta – vienas mąstantis individas?
-Tiesioginių įrodymų nėra. Turime planetą, funkcionuojančią, kaip vieningas organizmas ir daugybę reiškinių, kurių priežastimi gali būti informaciniai procesai, tik pasakyti, ar už to slypi sąmonė ir intelektas, negalime. Bet to nepasakysi ir apie žmogų. Vienintelis įrodymas, kad mąstome, yra mūsų pačių įsitikinimas, kad tai darome. Unos atveju sąmonės egzistavimą patvirtintų prasmingas kontaktas. Jo nėra, tačiau prielaida apie save patį ištobulinusį intelektą paaiškintų visus planetos ypatumus. Ir svarbiausia: įsivaizduokite, kokios šio unikumo galimybės, jei jis sugebėjo sukurti save tokį. Nesibaigiantys žmonijos bandymai padaryti tai neatrodo sėkmingi.
-Gerai, Belski, tarkim, taip ir yra, bet kodėl manote, kad Una mums kelia grėsmę. Gal tobula ne tik individo sandara?
Unos projekto koordinatorius Belskis apsimetė nepajutęs sarkazmo senatoriaus balse:
-Jei aš teisus, tai mūsų kolonija – piktybinis auglys ant tobulybės kūno. Juk žinote, ką mes darome su navikais, beje, iš pačių geriausių paskatų. Manau, kad tobulybės etikos normos šiuo atveju ne labai skiriasi nuo mūsiškių.
-Ir todėl siūlote evakuoti koloniją? – šaltai pasiteiravo Gudmanas.
-Būtent.
-Evakuoti? Milijoną? Žinote kiek tai kainuos? Kiek jau kainavo. Ką pasakys investuotojai? O kolonistai? Jie ten apsigyveno, sukūrė šeimas. Dabar ten jų namai, – senatorius pamėgino sutramdyti susierzinimą ir kiek ramiau konstatavo: – Belski, jūs perlenkiate lazdą.
-Tikrai, metre, evakuacija gal per greitas sprendimas. Gal yra koks planas B, – pamėgino ieškoti kompromisų komandoras.
Mokslininkas sunkiai atsiduso. Atrodė, net senstelėjo dešimčia metų. Niekada neužmiršo, kiek per žmonijos istoriją, pasinaudojus mokslo pasiekimais, buvo padaryta negerų dalykų. Kažkodėl jautėsi atsakingas už tai, ir ta atsakomybė slėgė. Belskis išspaudė liūdną šypseną.
-Susitikti su senatoriumi Snautu geriau neiti be plano B. Unoje neaptikome staigių pokyčių požymių. Jei sąmoningas įsikišimas buvo, tai toks, kad nelabai skyrėsi nuo natūralios evoliucijos. Invazija į kolonijos gyvenimą tikriausiai bus tokia pat nepastebima. Neįsivaizduoju, kuo galėtų mus paversti Una. Vienintelė galimybė identifikuoti invaziją – aptikti nukrypimus kolonistų fiziologijoje ar elgsenoje. Mes sukūrėme programą, kuri gali analizuoti duomenis kolonijos informaciniame tinkle ir perspėti apie aptiktas anomalijas. Vienu mygtuko spustelėjimu programą galime įdiegti nors dabar.
-Suprantu, kad galima aptikti pokyčius fiziologijoje, bet elgsena… – Gudmanas abejodamas pakraipė galvą.
-Specialistai seniai linksta prie to, kad nėra elgesio taisyklių, kurios būtų tinkamos visais atvejais. Vienintelis kelias išvengti robotų elgsenos recidyvų – priversti juos elgtis ne pagal determinuotas taisykles, o pagal žmogiškos moralės nuostatas. Robotus reikia ne programuoti, o auklėti. Mūsų tyrimo centre kaip tik baigiamas formuoti toks morališkai orientuotas intelektas. Baigę darbus, galėsime sukurti androidus, kurie elgsis lyg tobulas žmogus. Tam beveik tris metus kūrėme žmogiškos elgsenos modelį. Dabar galime pasakyti, koks elgesys vienoje ar kitoje situacijoje būtų optimalus žmogišku požiūriu, koks tipiškas, o koks jau anomalija. Mes pajėgūs identifikuoti ir fiziologijos, ir elgsenos pokyčius, bet mygtuką nuspausiu tik, jei priimsite mano sąlygas. Čia direktyva, pagal kurią senatoriaus potvarkiu, gavus perspėjimą iš Unos apie anomalijas, įvedamas trečio lygio karantinas tuose kolonijos regionuose, kuriuos nurodysiu aš, ir evakuojama visą likusi kolonija, – tai sakydamas mokslininkas padėjo ant stalo atminties kapsulę.
-Belski, tik jums ir knieti nuspausti tą mygtuką.
-Ne, senatoriau. Man rūpi evakuoti koloniją. Tai jums reikia to mygtuko, nes tai gali padėti nors kiek apvalyti jūsų mundura, kai ant jo bus pilamos pamazgos, jei kolonijai kas nutiks.
Snautas kurį laiką paniuręs spoksojo į kapsulę. Po to įdėjo į skaitytuvą ir įvedė patvirtinimo kodą.


Gudmaną pažadino ypatingų pranešimų signalas. Komandoras buvo pripratęs prie tokių naktinių pabudimų. Jis įprastu judesiu užsidėjo ausinuką. Iškart pažino Belskio balsą:
-Gautas perspėjimas iš Unos. Trečioje stotyje aptikti elgsenos nukrypimai. Karantiną būtina įvesti visame 54 sektoriuje.
-Ar žinoma, kas tai per anomalija, metre?
-Taip. Visi stoties gyventojai tapo labai paslaugūs vieni kitiems. Jau 3 valandos, kaip nefiksuota jokių konfliktų, o pagalba suteikiama 30 procentų greičiau.
-Ir tai anomalija? Belski, mes to visada siekėme.
-Tik niekada nepasiekdavome ir net nesitikėjome to.
-Ar tai kelia grėsmę?
-Komandore, jūsų skrandis taip pat niekam negrasina, tik ar jūs norite būti skrandžiu?
-Gerai, Belski, ką dar turėtume žinoti?
-Mes nežinome kaip persiduoda tas paslaugumo virusas, bet jis plito pagal oru perduodamo užkrato epidemijos modelį. Rekomenduočiau naudoti atitinkamas apsaugos priemones. Su niekuo iš stoties nekontaktuokite, jokiu būdu nieko neišleiskite iš karantino zonos ir įkalkite į galvas savo vyrukams, kad nebūtų skrupulingi rinkdamiesi priemones. Atsiminkite, ten 54 sektoriuje – skrandis, parazitai, kas tik norite, tik ne žmonės. Ne žmonės!
Belskis sviedė ryšio ausinuką ant stalo. Jautėsi šlykščiai, nors pasakė, ką privalėjo – tiesą. Žinojo netiesos kainą. Tą pamoką gerai išmoko. Tikėjosi, kad Gudmano kareivos savo pamoką taip pat išmoko, kad darys, kam buvo ruošiami – saugoti ir ginti, o vyrukai, kurie buvo mokami suprasti ir atjausti, liks už daugybės šviesmečių nuo Unos.


Seržantas Džo Belas apžvalgos ekrane stebėjo trečiosios stoties pastatų kompleksą. Atrodė, kad stotis gyvena įprastą gyvenimą: tarp angarų kursavo transporteriai, vaikščiojo kombinezonais vilkintys darbuotojai. Neatrodė kaip svetimo pasaulio valdomi zombiai.
Belo patrulinis botas suko eilinį ratą virš karantino zonos. Už nugaros sėdėjo Andre, antras ekipažo narys, androidas. Džo nepatiko androidai, kaip ir mutantai iš Zetos ar moterys armijoje. Sužinojęs, kad leitenantas paskyrė androidą į jo botą, seržantas įsiutęs nulėkė pas vadą.
-Leitenante, už ką man tokia malonė – robotas, apsimetantis žmogumi. Jūs juk žinote, kad androidai man nepatinka.
-Žinau. Bet tau nepatinka ir zetai, ir moterys armijoje, tačiau ne kartą dalyvavai misijose, kur buvo ir jie, ir jos, ir tai nesutrukdė pasirodyti puikiai. Įsitikinęs, kad susitvarkysi ir šį sykį, ko negalėčiau pasakyti apie kitus iš tavo būrio, nes nenutuokiu, ką jie galvoja apie androidus, zetus ir moteris.
-Ką, jei kažką sugebu, tai turiu būti prakeiktas?
-Greičiau palaimintas, ir nuolankiai nešti savo palaimos kryžių. Beje, tai naujas modelis. Sako – kaip tobulas žmogus. Priprasi, gal net tapsite draugais.
Draugu Andre netapo, bet jau po poros parų seržantas negalvojo apie partnerį kaip apie androidą. Andre suprato jumorą, net tokį tiesmuką, kokiu svaidėsi Belas, žinojo, kur reikia patylėti, o kur parodyti iniciatyvą, kartą net išsuko Džo subinę prieš vadovybę. Seržantas žinojo, kad toks androido vaidmuo – būti savu vaikinu, bet vis tiek tai palankiai nuteikė. Jie tapo nebloga komanda, o  baigiantis dešimtai karantino parai Belas staiga suvokė, kad androidas jam yra daugiau nei partneris. Andre tapo lyg Džo asmenybės tęsiniu, antra puse, visu tuo, ko trūko pačiam Džo.
Belo prisiminimus nutraukė Andre balsas:
-Seržante, matote, gėlynas stoties centre keistai banguoja?
-Čia kartais pučia vėjai.
-Tai ne nuo vėjo. Žiūrėkite – jis net nebanguoja. Žiedai tai užsiskleidžia tai išsiskleidžia. Palaukite, iki maksimumo padidinsiu kontrastą ir sumažinsiu raišką.
Gėlyno vaizdas suskilo į daugybe baltų ir juodų kvadratėlių. Iš juodųjų pradėjo dėliotis simboliai. Belas greitai suprato, kad tai viena kitą keičiančios raidės.
-Ikiteiše, – pabandė perskaityti Džo.
-Ne nuo tos “i” pradėjote, seržante, – pastebėjo Andre.
-Išeikite, – pavyko perskaityti Belui.- Kaip suprasti?
-Spėju, kad gėlynas siūlo trauktis iš Unos.
Kalbantys gėlynai buvo naujiena, todėl Džo nutarė susisiekti su vadovybe. Nespėjo. Ausinėse pasigirdo leitenanto Vituso Alkos balsas:
-Trečiasis bote, grįžkite į bazę, jei dar galite!
-Aišku galime, tik ką daryti su kalbančiu gėlynu?
-Gėlynu? Kalbančiu? Jums tikrai viskas gerai?
-Nematau nieko gero, kai gėlynas liepia nešti kudašių, leitenante. Velnias!
-Kas nutiko?
-Krentam, nebeveikia dešinioji turbina.
 Po trumpos pauzės leitenanto ištarti žodžiai skambėjo lyg nuosprendis:
-Viskas, ji jus pričiupo. Jūs – karantino objektas. Negalite grįžti.
-Kokia čia velniava? – Džo bandė suprasti, kas vyksta.
Jam niekas neatsakė. Kanalą užblokavo. Botas jau sklendė už stoties ribų. Suko ratą virš kalnų. Belas suprato, kad saugiai nutūpti nepavyks ir įsakė katapultuotis. Androidas nė nekrustelėjo.
-Po velnių, Andre, juk krentam.
Ruošėsi pakartoti komandą, bet vietoje to nuspaudė androido katapultos mygtuką. Po to katapultavosi pats. Parašiutą nukreipė link artimiausios viršukalnės ir nurodė ten leistis Andre. Tikslas buvo jau visai arti, kai avarinio ryšio kanalu atsklido prislopintas leitenanto balsas:
-Džo, pirmas ir antras botai sugedo kaip taviškis. Pirmojo ekipažas atrodo žuvo, o antrojo juda link stoties, kviečiami neatsako. Tai Unos ataka. Jei tu mane girdi, jei dar esi žmogus, nusigauk iki antro kontrolinio punkto. Aš lauksiu. Pamėginsiu padėti. Venk mūsiškių. Atsimink, tu – karantino objektas, o šaudyti jie išmokyti gerai.
Belas nespėjo nei atsakyti, nei ko nors paklausti. Avarinį kanalą taip pat užblokavo.
Nusileidus Džo nurodė eiti į antrą punktą.
-Be specialios įrangos šlaitų neįveiksime – pastebėjo Andre.
-Eisime dantyta ketera.
-Tik vienas iš penkių, kad nenukrisite.
-Mano vienetas, tavo vienetas – tai jau du, ne taip mažai.
-Keistai skaičiuojate, seržante.
-Kaip moku, – burbtelėjo Džo, prikabino savo saugos lyną prie androido skafandro, apsisuko ir pradėjo leistis viena iš penkių keterų, kurios lyg plytos storumo apgriuvusios sienos vingiavo nuo kalno viršūnės link apačios.
Balansuodami tarsi kokie lyno akrobatai Džo ir androidas įveikė du trečdalius kelio iki papėdės. Čia Belas netikėtai prarado lygsvarą, nukrito nuo keteros ir pradėjo ristis šlaitu. Po poros kulversčių pajuto, kaip įsitempė saugos diržas. Atrodė, kad kritimas liovėsi, bet po akimirkos seržantas pradėjo slysti žemyn. Suprato, kad Andre nepavyko jo išlaikyti, ir jau abu, žmogus ir androidas, surišti viena virve čiuožia šlaitu pasitikti tos pačios pabaigos.
Šlaitas nuo keteros leidosi beveik keturiasdešimties laipsnių kampu ir už kokio šimto žingsnių baigėsi vertikalia siena. Džo kapojo kirtikliu dešinėn ir kairėn, bandė sustabdyti slydimą. Tą patį darė ir androidas. Robotui pavyko. Džo lyg kas mestelėjo aukštyn. Gulėdamas ant nugaros, jis sukosi ratu, kol pavyko apsiversti ant pilvo ir sustabdyti sukimąsi. Pakėlęs galvą matė, kaip Andre viena ranka prisitraukė ant į uolą įsmeigto kirtiklio, o kita pakėlė aukštyn virvę, ant kurios kabėjo Džo, apsuko ją apie kirtiklį ir gerai įtvirtino. Tada atsikabino nuo saugos lyno ir paleido kirtiklį.
-Šunsnuki, ką sumanei? – suniurzgė Belas, pamatęs, ką padarė partneris, ištiesė ranką ir už kuprinės sulaikė pro šalį slystantį robotą.
-Išprotėjai, Andre? Nekvailiok!
Androidas pažvelgė į žmogų. Žvilgsnyje atsispindėjo neišvengiamybės liūdesys, kaip ligonio, sergančio nepagydoma liga. Andre žiūrėjo į Džo tarsi to net nebūtų, lyg norėtų pamatyti amžinybę.
-Kirtiklis dviejų neišlaikys, o jūs, seržante, turite dėl ko gyventi, – lediniu balsu ištarė Andre ir atsegė kuprinės diržus.
-Šunsnukis! – pakartojo Belas ir sviedė likusią rankoje kuprinę žemyn. Kaip ir jos savininkas ši dingo už skardžio krašto.
Belas nežinojo, kas jį suerzino, bet pyktis suteikė jėgų. Džo užsikorė virve iki kirtiklio. Patikrinęs jo tvirtumą, įsispyrė kojomis, permetė per keterą lyną su kabliu ir netrukus dantyta akmenų juosta toliau leidosi žemyn.


-Evakuacija baigta. Nuostoliai…
-Mes informuoti, komandore, – nekantriai mosteldamas ranka pertraukė Gudmaną senatorius.
Kurį laiką trys vyriškiai sėdėjo tylėdami. Gudmanas barbeno į stalą šviesos rašikliu, Snautas nykščiu apie smilių sukiojo senatoriaus žiedą, o Belskis bereikšmiu žvilgsniu klaidžiojo nežinia kur. Pirmas prabilo senatorius:
-Komandore, ar nereikėtų likviduoti tą stotį? Ne, geriau pragaran pasiųskime visą Belskio unikumą!
-Iš kur toks kraujo troškimas, senatoriau, – šį kartą sarkazmu mėgavosi Belskis.
-Ta planeta gali padaryti bet ką, o mes nenutuokiame, kas jos smegenėlėse.
-Nenutuokėme ir prieš metus, bet tada buvote atlaidesnis. Nuostabūs pasikeitimai, bet dar kartą klystate. Dabar šį tą žinome, bent tiek, kad ji nesiruošia nieko siųsti pragaran, kitaip nei jūs.
-Belski, iš kur galite žinoti?
-Paprasčiausia logika. Kai gali ir nori nušluoti visą žmoniją, kokia prasmė kažką daryti, net ne kolonijai, o vienai stočiai?
-Dar užpulti trys botai.
-Ir kas? Unos ir Žmonijos mastais tai per menkas incidentas, kad būtų panašu į karą ar bausmę. Žinote, radę pavojingą užkratą, mes paimame mėginį, užkrečiame juo atitinkamą terpę, bandome jį susilpninti ir atrasti kas toje terpėje prieš jį kovoja. Jei aptinkame tokį didvyrį, tai išskiriame kaip antikūnį ir jo pagrindu kuriame vaistus ar vakciną. Spėju, kad stotis 54 sektoriuje Unos požiūriu yra užkrato, kurio vardas žmonija, mėginys. Paskleidusi paslaugumo virusą, ji privertė mėginį, tai yra mus, elgtis kitaip nei mes įpratę, kažkaip tuo susilpnindama, ir, galiausiai, išskyrė antikūnį.
-Kokį?
-Spėju, kad Una mūsų biologiją ir taip perprato, o iš mėginio, sužinojo, ką mes galvojame, ką galime sukurti, kokias technologijas naudojame. Kaip tik po stoties perėmimo prakalbo gėlynas ir pradėjo kristi botai.
-O botai? Jei tai ne antpuolis, tada – kas? – neatlyžo Snautas.
-Kiekvieną naują vaistą ar vakciną mes išbandome. Išbandė ir Una.
-Ir tam sunaikino tris ekipažus?
-Vieno boto avarija nepatvirtintų, kad Una išmoko paveikti mūsų techniką. Vienas botas gali sugesti šiaip. Kad atsitiktinai sugestų iš karto du ar daugiau botų – mažai tikėtina. Dabar Una žino, kad gali manipuliuoti mūsų žiniomis ir tuo, ką jų pagalba sukūrėme. Ji turi vaistą.
-Ir kaip jį naudos?
-Jau panaudojo. Pasakė – išeikite, mes ir išėjome. Viskas. Liga įveikta.
-Kur logika, Belski? Jei eksperimento dėlei ji ruošėsi sunaikinti mūsų botus, tai kas tada turėjo pranešti, ką mirksi gėlynas?
-Tikriausiai Una sugadino tik du botus, o trečias… Kaip sakiau vienas objektas gali sugesti atsitiktinai. Manau su trečiu botu taip ir nutiko. Per kvailą atsitiktinumą galėjome nieko nesužinoti. Gerai, kad ekipaže buvo mūsų androidas, pasiaukodamas išgelbėjo žmogų.
-Metre, čia gal tas jūsų naujos kartos modelis, apie kurį kalbėjote prieš metus. Atrodo tikrai sėkmingas daiktelis. Ar nereikėtų plačiau informuoti visuomenę apie tai? Galėčiau pasirūpinti. Gal net pavyktų padidinti jūsų tyrimų finansavimą.
Belskis suprato: senatorius pradėjo rūpintis ateitimi, o ten jo laukė klausimai, kodėl nebuvo deramai pasirūpinta kolonija. Nupirkta Belskio tyla ir triukšmas apie žmonijos labui pasiaukojusį robotą galėjo padėti atitraukti dėmesį nuo to, kas nutiko stočiai, net geriau, nei Unos bombordavimas. Mokslininko veidu lyg šešėlis nuslinko liūdna šypsena.
Gudmanas taip pat suprato, kad senatoriui Una – jau praeitis, todėl ėmėsi iniciatyvos:
-Ar tas išlikęs mano kareivis negali būti Unos trojos arklys? Gal ji norės ne tik išsigydyti, bet ir išnaikinti ligos židinius.
-Mes evakavome visą koloniją. Una, mums nežinant, gali turėti milijoną trojos arklių. Kam jai taip vargintis dėl vieno ir dar atkreipti į tai dėmesį. Aišku, tą jūsų šaunuolį dar kiek palaikysime izoliatoriuje, bet, manau, netrukus paleisime. Una mus perspėjo. Ji tik gynėsi.


-O, Džo, užeik. Smagu tave matyti, – jautėsi, kad vadas tikrai džiaugiasi pavaldinio sugrįžimu. – Užmiršk tas statutines nesąmones. Sėskis. Nori arbatos?
-Ne, dėkui. Ką tik iš valgyklos. Ir man smagu sugrįžti. Noriu padėkoti, kad nepalikote pūti Unoje, ir kad neleidote vyrukams prie perimetro suvarpyti blasteriais mano subinės.
Džo atsisėdo prieš vadą. Alka kurį laiką stebėjo pavaldinį.
-Padariau mažiausiai, ką galėjau. Gaila kitų. O tau ar viskas gerai? Sakai smagu grįžti, bet neatrodo, kad trykštum džiaugsmu.
-Galvoju apie Andre.
-Jo, nepasišiukšlino androidas. Tik nepriimk asmeniškai. Gal visi jo vietoje būtume pasielgę panašiai. Mes taip mokomi – mirti už kažką, net kai nežinome, ar tas kažkas tikrai to vertas.
-Nežinau, ar ryžčiausi mirti, kad išgelbėčiau kitą, bet tai galiu suprasti, tik man dingojasi, kad Andre aukojosi ne dėl manęs. Patikrinau – tas kirtiklis būtų atlaikęs ir mane, ir Andre, ir gal net dar dvigubai tiek. Androidas turėjo žinoti. Jis man melavo. Ir bote delsė katapultuotis. Atrodo, kad ne mane gelbėjo, paprasčiausiai nenorėjo išlikti. Leitenante, ar androidai gali meluoti? O žudytis?
-Nežinau. Tik kam robotui žudytis?
-Pats norėčiau žinoti.
Vyrai sėdėjo tylėdami, kol netikėta mintis privertė prabilti leitenantą:
-Gal tobulumas užknisa? Ką reiškia – gyventi? Tai galimybė rinktis, kaip pasielgti, galimybė tapti kitokiu, gal net geresniu. Matai, kaip Una mus pakeitė.
-Pakeitė?
-Atleisk, ne taip pasakiau. Ne Una pakeitė, patys pasikeitėme. Tau nepatiko androidai, o tu dabar kremtiesi, mėgindamas suprasti Andre, o iki Unos aš nieku gyvu nebūčiau patikėjęs, kad galiu nepaklusti įsakymui, ir tik tam, kad išgelbėčiau tokį šmikį, kaip tu. O ką gali Andre? Jei jis tikrai, kaip tobulas žmogus, tai geresniu jau nebus, o blogesniu jam būti neleista. Ir rinktis jis negali, nes turi tik vieną alternatyvą – būti tobulu. Jis ne gyvena, jis funkcionuoja, kaip mechanizmas. Mano galva tobulybė – tai mirtis. Androidas tik atstatė status quo.
Džo nepatikliai pakraipė galvą.
-Sakote, mes visi galime keistis. Paguodėte, leitenante. Nepatikėsite, kas nutiko. Žinote Gonsales, ryšininkę iš antro būrio, tokią pelytės snukučiu? Šiandien aš ją pirma savęs praleidau į valgyklą, net duris prilaikiau, kaip darydavo Andre. Suvokęs, ką iškrėčiau,  išsigandau. Galvojau – pričiupo mane Una su savo paslaugumo virusu. Bet gal tikrai aš galiu keistis pats, kaip sakėte. Juk galiu?
Vadas pažvelgė į seržantą. Kupinas naivios vaikiškos vilties Džo žvilgsnis taip nesiderino su grubia patyrusio kario povyza, kad Alka neišlaikė – prapliupo kvatotis. Netrukus prisijungė ir Džo. Vyrai juokėsi iš širdies. Kai baigė, seržantas iš karto surimtėjo.
-Ponas, prižiūrėjęs mane izoliatoriuje, sakė, kad Una – tobulas pasaulis. Tai ji kaip Andre?
Vadas kiek pamąstęs atsakė:
-Nežinau, Džo, bet klomba tikrai ne veltui mirksėjo – išeikite.


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0