Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas PERSPĖJIMAS, „Humanitarinė pagalba“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Oje


 


Humanitarinė pagalba


 


Patalpoje buvo trys šviesos šaltiniai – dvi lempos ir jas atspindinti Stanislovo plikė. Šarvuočiui kratantis pastaroji neritmingai lingavo, o kartu lingavo ir abiejų lempų atspindžiai joje. Pasistengęs net galėjai išskirti dvi dėmes – vieną kiek geltonesnę, nuo lempos virš durų, kitą – mėlynesnę.


Dar Stanislovo plikė prakaitavo. Karšta buvo šarvuotyje.


 – Apie ką galvoji? – paklausiau aš, žiūrėdamas į plikę rėminančiais antakiais pabalnotas mažas, skvarbias akutes.


 – Purviną savo egzistenciją. Apie ką gi dar? – Stanislovas atsiduso ir brūkštelėjo putlaus delno briauna virš antakių.


 – Ir ką sugalvojai? – pasiteiravau.


 – O ką čia, Janai, galima sugalvoti? Šūde mes gyvenam. Va, pavyzdžiui, ant ko tu dabar sėdi?


Pačiupinėjau plastikinę sėdynę po užpakaliu.


 – Ant aukščiausios kokybės naftos produkto.


 – Ant  š ū d o. – Stanislovas dar kartą nusišluostė delnu prakaitą. – nafta kažkada buvo dinozaurais, dinozaurai ėdė palmes, kurios augo tręšiamos tų pačių dinozaurų šūdu. Įtikinau?


 – Bet juk buvo dinozaurų, kurie ėdė tik kitus dinozaurus. – paprieštaravau.


 – Nesityčiok. O šarvuotis? Irgi tas pats plastikas. Švino truputis, bet čia nesiskaito. O ten – jis mostelėjo link nedidelio šarvuoto langelio duryse, – irgi šūdas. Tik radioaktyvus.


 – Meluoji. – suraukiau nosį.


 – Netiki? Gali išeit, įsitikinsi.


Įsitikint nenorėjau, todėl ramiai važiavom toliau. Šarvuotis buvo vos gyvas, kaip reikiant kratė, o kartkartėmis vis sustodavo – leisdavo primityviam dirbtiniam intelektui sugromuliuoti daviklių duomenis ir apskaičiuoti trumpiausią kelią per apmaurojusius griuvėsius. Taip nuo pat priemiesčių, kur mus išmetė iš sraigtasparnio. Toliau pilotas, matot, skristi negalėjo – bijojo užsirauti ant senos priešlėktuvinės apsaugos.


Po penkiolikos minučių pastebėjau, kad mėlynoji dėmė ant Stanislovo plikės didesnė. Čia atsispindėjo lempa, kabanti lubų viduryje, tiesiai virš dėžės su raudonu kryžiumi ir užrašu „Humanitarinė pagalba“. Prie dėžės šono medvaržčiais buvo prisukta nedidelė metalinė lentelė, užrašas ant jos skelbė, jog už savavališką atidarymą prieš pažeidėją leidžiama vietoje naudoti fizinę jėgą. Kažkada, kai bunkeryje maistas dar buvo deficitu, krovikai mėgdavo pasivaišinti laukiniams vežamomis gėrybėmis. Tie laikai praėjo, bet ant dėžių užrašai vis dar tebėra – tiesiog dėl visa ko. Kad pagunda nekiltų.


Dar po kelių minučių šarvuotis sustojo.


 – Na ką. – Stanislovas pasirąžė, atspindžiai ant plikės dingo, paskui atsirado vėl.


 – Pirmyn. – sumurmėjau.


 – Pirmyn. – pritarė bendražygis ir ištraukęs iš kišenės įjungė seną, vos veikiančią elektroninę užrašų knygelę. – Soboro aikštė, o vietiniai – kaunėnai. Nepamiršk.  Dar supyks, ims ir paaukos kokiam dievukui.


 – Nepamiršiu. – linktelėjau. – O kodėl kaunėnai, jei aikštė – soboro? Juk jie čia gyvena.


 – Kas anuos supaisys. – Stanislovas išjungė knygelę ir ėmė sagstytis kombinezoną. – logiškai mastant, turėtų būt soboriečiai. Matai, ir čia – šūdas.


 – Bet šūdas, Stani, juk būna logiškas. Jis atsiranda, smirdi, gadina gyvenimą. O čia – jokios logikos. Vadinasi ne viskas šūdas, juk taip?


 – Po velnių. – Stanislovas sustingo su purškiamo repelento balionėliu rankose. – radot skylę mano teorijoj, oponente. Už tai aš jus gerbiu.


 – Purkškis tik. – sumurmėjau, išsitraukiau iš kišenės savo balionėlį ir užsimerkęs susišvirkščiau pusę jo tūrio sau į veidą.  Sklandė legendos, kad laukiniai nepasitiki žmonėm su šalmais, todėl humanitarinių misijų dalyviams, vietoj normalių skafandrų, dalindavo tik pašvinuotus kombinezonus ir balionėlius su neaiškios kilmės skysčiu. Gal kažkiek jis saugojo, gal ir ne. Velnias žino.


 – Einam? – Stanislovas įsikišo balionėlį kišenėn prie blauzdos.


 – Einam. – pritariau.


Šarvuočio durys tyliai atsidarė, viduje iškart pasmirdo. Abu iškėlėm rankas ir žengėm laukan, baugščiai žvalgydamiesi aplink.


Abipus plačios, vėjo suneštų šiukšlių krūvom užgrūstos gatvės, tuščiais langais liūdnai vėpsojo apibirę pastatai. Šiek tiek toliau priekyje matėsi nemažas įgriuvęs kupolas, virš jo kilo trys „T“ formos rėmai, kurių galuose ant virvių tabalavo kažkas keistai primenančio dideles skudurines lėles.


 – Kokie mieli, draugiški laukiniai. – sumurmėjau Stanislovui, nusišypsodamas.


 – Tylėk, ožy. – ramiai atsakė jis.


Stovėjom prie atvirų durų gal penkiolika minučių, tuo tarpu saulė keliskart blykstelėjo pro debesies kraštą, nemaloniai nusvilindama niekuo nepridengtą veidą.


 – Kentėk, kazoke. – nervingai murmėjo Stanislovas. – tik nesugalvok rankų nuleist. Tik nesugalvok.


 – Nenuleisiu. – sumurmėjau. – ai, nutirpo, padlos. Ko jie laukia? Sadistai neraliuoti.


 – Kentėk. – Stanis pakraipė nosį, kuria žemyn lėtai riedėjo didelis prakaito lašas. Mačiau, kaip bendražygiui norisi pastarąjį nubraukti.


Prie šiukšlių krūvos dešinėje kažkas šmėkštelėjo. Maniau, pasivaideno, bet nepraėjus nė akimirkai sušmėžavo vėl, ir galiausiai iš už apversto karinio visureigio griaučių išlindo susivėlusiais plaukais karūnuota galva. Ji ėmė plaukti kairėn, kol pagaliau išlindo ir visas padaras – šiek tiek panašus į tvirto stoto žmogų, bet sulinkęs, apsimuturiavęs kažkuo panašiu į pilką drobinį maišą. Alkūnės buvo nenatūraliai atsikišusios į šonus, ėjo jis keistai raivydamasis – lyg vienos kojos šlaunikaulis būtų priaugęs prie klubų, ir norint žengti į priekį reikėtų „irtis“ visu korpusu. Išsigimėlis.


 – Mes – draugai! – suriko Stanislovas.  – mes atvežėm maisto! Ir drabužių!


 – Ir vaistų. Vaistų nepamiršk. – burbtelėjau. – nors kažin ar jie prisimins tokį daiktą kaip vaistai, jei gal dvidešimt metų niekas čia nesilankė.


 – Nesilankė išvis. – atkirto Stanislovas. Nuo jo nosies pagaliau nukrito prakeiktas lašas.


 – Išvis?


 – Išvis. Niekada nelankytas rajonas, nuo pat karo taip va ir gyvena, laukiniai. Juk dukart sakiau, tau ką, sklerozė?


Nutylėjau. Padaras mus tyrinėjo porą minučių, tada ėmė lėtai kėpestuoti artyn, lyg pagal komandą aplinkinių namų languose atsirado keli tuzinai panašių nuskurėlių. Kai kurie jų rankose laikė šautuvus, ir tai man nepatiko.


 – Maistas sunkvežimyje. Maistas, – Stanislovas išsižiojo, ir sekundei nuleidęs vieną ranką parodė smiliumi į burną, – sun-kve-ži-my-je. – kita ranka mostelėjo atvirų šarvuočio durų link.


Laukinis priėjo visai arti, suraukė nosį.


 – Tu mane ką, debilu laikai? – sušvokštė žemu, gerkliniu balsu. – visai, šūdžiai, tose savo skylėse išpindėjot.


Stanislovo žandikaulis taip ir atvipo.


 – Mes gi nežinojom, eee… – ėmiau teisintis.


 – Ko nežinojot? Kad žmonės žmonių kalba šneka? – laukinis išsiviepė, apnuogindamas kelis pajuodusius dantis, įrėmintus šašais apkibusiomis geltonomis lūpomis. – gerai. Tu, pliki, marš iškraudinėt, o tu, – jis dūrė kreivu pirštu į mane. – su manim. Jei kas ne taip, atpirkimo ožiu būsi.


Nieko sau, „žmonės“. Jeigu visi būtų tokie žmonės kaip šitas, žmogiškumo beliktų pavydėt krokodilams. Bet koks vaikas vidurnaktį prižadintas jums išbers bent dvidešimt fiziologinių ir psichologinių žmogaus bei laukinio skirtumų.


Stanislovas nėrė šarvuotin, jau susiruošiau kiūtinti paskui laukinį, bet staiga išgirdau tylų kolegos šūktelėjimą. Atsisukau.


– Bet ten parašyta, kad dėžių atidarinėt negalima. – iškišęs galvą pro liuką riktelėjo Stanis.


– Ką? – nesupratau.


– Lentelė. Parašyta, kad dėžes turi atidaryt patys aborigenai, kitaip prieš taisyklių pažeidėją bus panaudota fizinė prievarta.


Išvadinai jį idiotu ir nusisukau. Laukinis į visa tai žiūrėjo bespalvėmis, gudriomis akutėmis, ir kažką mąstė. Jei tik tokie kaip jis geba mąstyti. Greičiausiai tik svarstė, pavojingi mes ar ne.


Eidamas pagalvojau – taip, ne tokio sutikimo mes laukėm, bet ne visada gi pasiseka. Dar palyginus gerai išsisukom, garaže mechanikai pasakoja, kad šarvuočius laukiniai, būna, ir apšaudo. Kartais lankais, kartais – prieštankiniais granatsvaidžiais.


– Arbatos gersi? – burbtelėjo aborigenas, vesdamas pro šiukšlių krūvas, įtartinai primenančias įtvirtinimų ir apkasų sistemą.


Pagalvojau apie radioaktyvų, drumzlių pilną vandenį, kurį kasdien tenka gerti vietiniams.


 – Ne, dėkui. – atsakiau. – beje, kuo tamsta vardu būsi?


 – Kas kuo? – jis sustojo, atsisuko.


 – Kuo vardu. Eee… koks jūsų vardas?


 – Aaa, vardas. – šniurkštelėjo nosim. – Aloyzas. Savo nesakyk, vis tiek neatsiminsiu.


Aš ir nesakiau. Praėjom kažką panašaus į kulkosvaidininkų pozicijas be kulkosvaidžių, tada jis mane nusivedė į aprūkusio pastato griaučius – likęs tik fasadas, jokių lubų ar stogo. Jei jie būtų savo vietoje, manęs ten net surišę neįtemptų.


Kažkokio prieškarinio statinio sienos buvo suformavę nedidelį, jaukų vidinį kiemelį, pilną pakrypusių plytinių kolonų, o ant aptrupėjusių betoninių grindų stovėjo visai dailus plastmasinis stalas su trejomis kojomis, ir pora grubiai sukaltų kėdžių. Ant stalo chromu blizgėjo naujutis portatyvinis filtravimo aparatas.


 – Sakai, nenori arbatos? Kaip išmanai. – laukinis paėmė nuo stalo švarutėlę stiklinę, privarvino į ją krištolo skaidrumo vandens ir įmetė keletą arbatos granulių. Granulės sušnypštė, vanduo užvirė, aš nurijau seiles.


 – Tai, šitą, kam mane čia atsivedei? – paklausiau.


 – Kad susidarytų diplomatinė atmosfera. – Aloyzas gurkštelėjo. – sėdam, šachmatais atsipalaidavimui sumetam? Nepyk, čia daugiau nelabai yra ką veikt. Ir pranešk plikiui, kad su tavim viskas gerai. Tegul nesiskubina.


 – Kaip aš jam… – pradėjau vaidinti besipiktinantį.


 – Per radiją, civilizacijos iškankintas žmogau. – laukinis vyptelėjo, ir man neliko nieko kito, tik išsitraukti iš kišenės raciją.


 – Stani, tu ten pasiskubink. Nejauku man. – sumurmėjau.


 – …šūdas… mėšlas… – atsklido kolegos pūškavimas.


 – Tai savaime suprantama. – šyptelėjau. – ko taip sunkiai?


 – Dėžė neatsidaro.  Laužtuvu aš ją, o ji tik juokiasi.


Stanislovas nutraukė ryšį.


 – Jūs iš kokio bunkerio, šaunuoliai? – nei iš šio nei iš to paklausė Aloyzas, gurkšnodamas savo arbatėlę.


 – O koks skirtumas? – pasišiaušiau.


 – Jokio. Mus čia pastoviai tai vieni, tai kiti lanko, kas drabužių, kas akumuliatorių atveža.  Galvoju, ar jau teko su jum reikalų turėt.


Nepanašu buvo, kad meluotų. Labai nepanašu. Žinojau, kad šitoj Europos daly yra kelios dešimtys nemažų požeminių slėptuvių, ir kad kai kurios, ypač pietinės, retkarčiais išsiunčia ekspedicijas, besilankančias laukinių gyvenvietėse. Per televizorių mačiau, ką po tokių vizitų randa mūsų pasiuntiniai – krūvom suverstus senių, moterų ir vaikų lavonus. Niekada net nepagalvojau, kad kur nors pasaulyje yra bunkeris, lygiai taip pat, kaip mūsiškis, siuntinėjantis šitiems išgamoms humanitarinę pagalbą.


 – Pasisekė jums, matyt. – burbtelėjau. – dar nežinot, ką kai kurie kraugeriai su tokiais kaip jūs daro.


 – Tai va, pasisekė. Tik nežinia, ar ilgai seksis. – Aloyzas priėjo prie stalo, įsipylė į puodelį dar šiek tiek vandens ir klestelėjo ant kėdės.


Prisitraukiau antrą kėdę, atsisėdau šalia jo.


 – Tai sakai, neatskleisi, iš kurio jūs bunkerio.


 – Neatskleisiu. – pritariau, bandydamas atlaikyt gręžiantį Aloyzo žvilgsnį.


 – Tikrai?


 – Tikrai.


 – Nieko, jokių problemų. – jis susikratė į gerklę kelis paskutinius arbatos lašus ir atsargiai pastatė stiklinę.


Praėjo gera minutė tylos ir apsikeitinėjimo nedraugiškais žvilgsniais.


 – Ir vis tiek, mes norėtume iš jūsų nusipirkt ginklų.


Aš net žagtelėjau.


 – Ką?


 – Ginklų. Ką girdėjai. – padaras buvo susiraukęs, lyg labai norėtų nusišlapint, bet negalėtų – juk nemandagu išeiti ir palikti svečią.


 – Kokių dar ginklų, laukini? – iškošiau nejučia. – negi jum kartuvių neužtenka? Ir išvis – kuo mokėsit? Aukso jūs turit, ar ką?


  – Kuo užmokėt mes rasim. Bet va žinai, geradary, kiek šitam mieste žmonių gyvena? Septyni tūkstančiai. Plius minus. O kiek tavo bunkery? Keli šimtai. Mes čia su keliais prieškariniais akademikais susėdę paskaičiavom, kad ko gero daugiau negu aštuoniasdešimt procentų žemės populiacijos dabar sudaro tokie kaip mes – susukti klipatos, lakantys užnuodytą vandenį ir dvesiantys nuo visų įmanomų ligų. – jis  kalbėjo nervingai, drebėdamas. – o likę dvidešimt sėdi po žeme, bunkeriuose, žiūri televizorių ir tunka nuo sintetinio maisto. Ir kartais leidžiasi graužiami sąžinės už tai, kad kažkas dabar ten, viršuj, negali mėgautis visais gyvenimo malonumais. Nes kažkada, prieš suknistą karą, jų kažkas neįsileido požemin. Arba todėl, kad kai žemė su dangum ėmė maišytis, jų nepaspirgino. Už tai jūs mūsų – perkreiptas veidas nelauktai išsilygino, jame atsirado keisti, beveik žmogiški bruožai. – net žmonėm nelaikot.


 – Bet juk todėl mes jum suknistą pagalbą ir teikiam! – šįkart praradau kantrybę aš. – jūs sėdit išpūtę pilvus, kartais pasišaudot tarpusavy, kad smagiau būtų, o mes liejam prakaitą ir vežam jum prakeiktus konservus, kad nenudvėstumėt! Ir kokie iš jūsų žmonės – žvėrys ir tiek!


 – Aha. – Aloyzas girgžtelėjo dantim. – o tu, broleli, žinai, kiek tokia pagalba kasmet tavo bunkerio vadovybei kainuoja? Jei neremtumėt mūsų, jūs ne tik kad geriau gyventumėt. Jūs pralobtumėt. Tik va sąžinė jus užgraužtų. Žinoma, ne jūsų vadovybę, o eilinius bunkerio piliečius, dėl kurių ir rengiamas šitas maskaradas su humanitarine pagalba.


 – Ir ką tuo pasakyt nori? – vyptelėjau.


 – Tą, kad kai kuriuose bunkeriuose kažkam atėjo į galvą – jeigu nebus mūsų, nebus ir problemos.


 – Jie jus ir ėmė naikint? – pyktis kažkur dingo, ėmiau suprasti, ko iš manęs nori šita žmogaus parodija. – bet juk ir anksčiau kažkas kaimus pjaudavo, kodėl tik dabar?..


Aloyzas pažiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, lyg šūdą būčiau pavadinęs bubuliu.


 – Niekas mūsų anksčiau nepjovė, ir nežinau, iš kur tokią nesąmonę ištraukei. Šitą tau garantuoju. Nuo pat karo čia gyvenu, ir nuo pat to paties karo bent kartą per metus pas mus atvažiuodavo saujelė tokių pašlemėkų kaip jūs, atveždavo visokių niekniekių. Bet kuo toliau, tuo jų vizitai ėmė retėt, ir ne tik pas mus – kaimuose aplink Kauną keli tūkstančiai žmonių gyveno – jų išvis jau dešimt metų niekas nelanko. O prieš du mėnesius nutrūko ryšys su Klaipėda, ten telefono kabelis nutiestas buvo, arba kažkas perpjovė, arba jų jau nėra. Niekas neatsako ir iš Vilniaus. Neseniai pagavom kažką panašaus į radijo pranešimą iš Kaliningrado, sako, kad didesnes žmonių gyvenvietes bombarduoja.


 – Ir kuo jum čia padės ginklai? – paklausiau. Nieko šitas laukinis nesuprato, net jei dėl susisiekimo tarp miestų ir nemeluoja. Nors netikėjau aš tuo.


 – Priešlėktuvinė apsauga čia dar stipri, veikia bent penki autonominiai punktai. Nei raketos, nei bombonešiai nepraeis. Jeigu norės pasisvečiuoti – turės veržtis žemės paviršium, na o čia mes juos ir paimsim.


Aloyzo akys degė pikta ugnim, jis iššiepė supuvusius dantis ir suspaudė kumščius. Man jo teorija visai neatrodė kažkuo geniali.


 – Ir tu nemanai, kad jei jau kažkas norės jus išrūkyt, tai neras geresnio būdo, nei atsivaryt armiją ir šturmuot šitą soboro aikštę?


 – O ką jie dar gali padaryt, a? Ką? – Aloyzas dar plačiau išsišiepė. – tik jei norėsim ilgiau laikytis, mums ginklų reikės. Kuo daugiau, tuo geriau.


Tai va kas čia vyksta. Aborigenai ruošiasi karui su bunkeriu, kuriam nusibodo juos remti. Tiesa, jei pažadėsiu jam mūsų pagalbą – nieko juk blogo neatsitiks. Kaip tik tą ir ruošiausi padaryt, bet staiga garsiai suvibravus racijai net pašokau.


 – Nu, nežinau. – sumurmėjau, traukdamas ją iš kišenės. – abejoju, ar jie tokie kvaili bus. Bet dėl mūsų pagalbos gali neabejot. Kaip nors vyresnybę įkalbėsim.


Spustelėjau sujungimo mygtuką.


 – Janai! Janai! – iš racijos pasigirdo ar tai pasimetusio, ar tai išsigandusio Stanislovo balsas. Fone girdėjosi tylus, dažnas trakšėjimas.


 – Ką?


 – Aš dėžę atidariau, bet blemba, čia konservų tai nėra. Kažkoks įtaisas. Užplombuotas. Ir dar spinduliuoja kaip reikiant, dozimetras baigia užkimt.


 – Koks dar įtaisas? – man toptelėjo viena negera mintis.


 – Ką aš žinau, skarda apmuštas, su laikrodžiu, ar taimeriu…


 – Ir ką tas taimeris rodo? – bukai paklausiau.


 – Tiksi atbuline tvarka. Liko aštuonios sekundės.


 – Aštuonios?!


 – Jau tik trys.


Pažiūrėjau nieko nesuprantančiam Aloyzui į akis. Dingtelėjo, kad lentelės su įspėjimais prie dėžių visgi kabinamos ne be reikalo. Nors abejoju, ar palikę krovinį būtume spėję toli nuvažiuoti.


Užgulė ausis, trumpam, kokiai dešimtajai sekundės daliai.


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0