Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas PERSPĖJIMAS, „Gyvatnešis“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas


Slaktereika


GyvatnešIs


 


Betiečiai buvo draugiški. Gal net pernelyg draugiški ir pernelyg nesvetimi žmonėms. Marašas kiekvieną kartą pametęs vietinius stebėdavosi jų panašumu į įprastas žemiečio akiai formas. Atrodo, Barnardo Betoje evoliucija vyko panašiu keliu kaip ir žemėje – išlipę iš vandens betiečiai pradėjo vaikščioti taip, kaip atrodo įprasta mums – dvejomis galūnėmis, stati, pradėjo mąstyti ir naudoti įrankius. Didžiausias fiziologinis skirtumas – oda  – visiškai beplaukė, gruoblėta, gelsvai žalsva ir labiau panašesnė į aligatoriaus nei žmogaus, tačiau būtybės turėjo trumpą kaklą ir galvą su akimis skirtingose galvos pusėse, išsivysčiusias viršutines čiumpamąsias galūnes. Gydytojas-biologas, Narsas, peršvietęs betiečius medicininiu skeneriu konstatavo ir kūno sandaros panašumus – egzistavo ir kaulai, tiesa, lankstesni nei žmogaus – Betos trauka buvo mažesnė, todėl jų kaulai labiau priminė žuvies, kraujotakos ir sudėtinga dviguba nervų sistema, kuri vijosi į didelį keistą didelį mazgą nugaroje, prie kaklo.


 


Kaimelio, į kurį ekspedicija atvyko paskutinį kartą, gyventojai save čia vadino vienu vardu – maahais. Bendravimas vykdavo pakankamai paprastai: retransliatorius – automatinis vertėjas – pateikdavo apytikslį vertimą iš karto – nors ekspedicija čia buvo jau antrą savaitę, vertimo klaidų dar pasitaikydavo ir kartais kildavo kuriozų retransliatoriui parinkus ne itin tinkamą reikšmę ir netgi kartą mestelėjus tokią nešvankią frazę maahams, kurią prisiminus Marašui dar ir dabar nukaisdavo ausys. Tačiau čiabuviai visada kantriai palaukdavo kol žemiečiai suderins aparatūrą ir klausimą pateiks suprantamiau, na, ar bent jau ne taip vulgariai.


 


– Orakulas sako, kad šnekės dabar. Gali įšliaužti. – Išvertė retransliatorius.


Marašas su savo komanda – operatorius, lingvistas ir biologas – įžengė į statinį kuris labiausiai priminė dengtą lizdą su landa įėjimui ir keliomis skylėmis šviesai. Panašu, kad betiečiai neturėjo nuosavybės teisės – jie gyveno vienoduose lizduose-būstuose, pritaikytuose drėgnam ir karštam Barnardo Betos klimatui – kartais viename, kartais kitame. Komandos etnologui taip ir nepavyko nustatyti kokia tvarka jie keičiasi. Visi – išskyrus Orakulą. Šis visada lindėjo savo atskirame lizde ir niekada iš jo neišeidavo – jį ir maitindavo ir prižiūrėdavo kiti vietiniai. Pats Orakulas buvo lyg ir žynio – lyg ir kaimelio vado atitikmuo, tačiau ekspedicijai neteko jo matyti akivaizdžiai vadovaujančio kitiems.


Tamsiame lizde dunksojo pailgas lopšys-lova, kurioje ir gulėjo Orakulas, vienintelė apšviesta vieta buvo jo veidas, akys lėtai sukosi nepriklausomai viena nuo kitos. Viena jų sustingo įsistebeilijusi į svečius.


– Orakului kažkokia liga, arba jis vartoja narkotiką, sukeliantį šią būklę – Marašui į ausį sušnibždėjo Narsas.


Marašas linktelėjo galva. Net ir palyginus su ramiausiais čiabuviais Orakulas ne tik atrodė nugrimzdęs į letargą, bet ir visi jo judesiai buvo netikslūs lyg maahas būtų apsvaigęs ir kalbėjo jis keistai tęsdamas garsus, kapotoje čiabuvių kalboje.


         Priartėk – išvertė retransliatorius. – Tu palieki mus? Maahas sako kad ruoši lizdą-vežėčias grįžimui į savo kaimą.


         Taip, mūsų laukia ilgas kelias, nebegalime daugiau užtrukti. Išvykstame prieš sekančią saulę, labai ačiū už jūsų pagalbą ir.. – jis nutilo, galvodamas kokiu žodžiu apibudinti bendradarbiavimą, kad retransliatorius išvertų teisingai ir staiga žengė atatupstas – akims apsipratus su prieblanda lizde jis pamatė visa gyvatyną čiuptuvų susivijusį po orakulo lova. Jie lėtai bangavo ir rangėsi po grindis.


Operatorius piktai sumurmėjo – bandydamas išvengti visur besirangančių čiuptuvų prietemoje Marašas jį užkliudė ir vos nenuvertė filmavimo kameros.


Orakulas, nekreipdamas dėmesio į bruzdesį, nutęsė:


         Visada laukiamas su mumis. Grįžk atgal susivienijęs. – jis mostelėjo ranka čiabuviui, lydėjusiam žmones. – Turiu dovaną, kuri primins maahus ir padės tau. Vienintelis dalykas – neatidaryk, kol nebūsi savo gimtajame lizde, šviečiant savo saulei.


Ekspediciją atlydėjęs betietis nuo paaukštinimo sienoje paėmė kažką panašaus į šlifuotą kokoso riešutą. Per vidurį jį akivaizdžiai į dvi dalis dalino nelygus pjūvis. Matyt buvo ir kažkokia primityvi uždarymo sistema, nes Marašui paėmus į rankas dėžutė neatsidarė pati, kaip jis tikėjosi. Dovana buvo sunkoka, glotni liesti ir paviršius buvo slidus.


         Dėkoju Orakule – Marašas pakėlė ranką prie galvos bandydamas nerangiai atkartoti matytą betiečių atsisveikinimo gestą. Bendrakeleiviai pasekė jo pavyzdžiu.


 


***


 


„Gyvatnešis“ – laivas taip buvo pavadintas sistemos į kurią skrido garbei –  atsiplėšė nuo planetos, praskrido pro Barnardo Gamą ir ėmė tolti nuo Barnardo žvaigždės, pradėdamas pasiruošimą pirmai greitėjimo fazei įgalinančiai „Gyvatnešį“ judėti beveik 24% šviesos greičio ir nukeliauti visą atstumą nuo Žemės iki Barnardo Betos per 25 metus. Visa budinti įgula susirinko į pagrindinę salę. Dėl griežtos koordinavimo sistemos ir trumpo grafiko komandos nariai turėjo itin ribotą laiką Betos paviršiuje, todėl vaizdo įrašus žiūrėjo godžiai ir susidomėję.


         Kas gi tai? – pertraukė visų tylius pokabius Rano, laivo navigatoriaus, balsas – galite sulėtinti įrašą?


Operatoriaus pirštai perbėgo pulto klavišais. Visi  nutilę žiūrėjo į čiuptuvus, lėtai besirangančius po orakulo sostu. Kur kas jautresnė kamera užfiksavo žymiai daugiau detalių nei prisiminė pats Marašas.


         Nemanau, kad matėme kažką panašaus anksčiau – prabilo Gatanas, tamsiadodis milžinas, kuriam buvo pavesti faunos ir floros klasifikavimo darbai – žinoma, mes nematėme ir daugybės gyvūnų per tokį trumpą, tačiau tokio.. aštuonkojo tikrai nei viename maahų lizde nebuvo.


Įrašas sudrebėjo ir vaizdas kameroje pasisuko – tai ir buvo operatoriaus kluptelėjimas.


– Ar man atrodo ar šios ataugos iš tiesų eina per orakulo šonus? – pasigirdo kitas balsas, šį kartą jis priklausė Narsui. Biologas atrodė itin susidomėjęs. –. Ar galime atsukti, priartinti ir dar labiau sulėtinti?


Vaizdas ekrane padidėjo, salėje visi sušneko vienu metu.


         Ar ši atauga.. ji tikrai auga jam iš kaklo?


         Panašu į tai. Ar įaugusi į kaklą?


         Tai organika ar kažkoks augalas?


Marašas prisiminė, kad lizde esant prieblandai žmogaus akis nespėjo apsiprasti atėjusi iš šviesos, o ir pati lova buvo pasukta taip, kad čiuptuvo prie kaklo ir nesimatė.


– Kas gi tai? Ar turi kokių minčių?  – paklausė jis biologo. Šis atrodė susimastęs.


         Galbūt. Bet man reiktų skirti daugiau laiko gautų duomenų analizavimui. Ir geriausiai – tokio egzemplioriaus ant mano stalo.


         Juk žinai taisykles – priminė Marašas. Ekspedicijoms nebūdavo leidžiama bet kokiu atveju, net ir savigynos tikslais žaloti svetimų civilizacijų atstovų gyvybių ar joms priklausančių gyvūnų.


         Taip, bet kokia nauda iš biologo, jei viskas ką galiu daryti – tai švytruoti skeneriu į visas puses, rinkti nukritusius lapus ir  knistis po yrančius lavonus – nepatenkintas nutęsė Narsas – Einu į kabinetą, kol dar turime laiko iki pagreitėjimo, norime su Gatanu padirbėti prie surinktų pavyzdžių.


 


***


 


Marašas pakėlė galvą nuo pulto, kuriame jis suvedinėjo ataskaitą. Prie durų stovėjo navigatorius. Jis atsikrenkštė:


         Koordinatoriau, prašau suteikti leidimą į tyrimų skyrių. – Ranas turėjo bjaurų įprotį būdamas susijaudinęs pešioti savo itin tankius antakius, todėl kartais po itin sudėtingų trajektorijos perskaičiavimų būdavo panašus į apipešiotą apuoką, panašiai atrodė ir dabar.


Marašas klausiamai pažiūrėjo į Raną – nors navigatoriaus teisė leido naudotis beveik visomis  patalpomis, pagal skrydžių kodeksą skrydžio metu kiekvienas įgulos narys turėjo būti savo vietose ir užsiimti savo darbu.


         Aš suprantu, kad tyrimų skyriuje darbas nėra tiesioginis, tačiau kol turime kelias paras iki reikiamų greitėjimų apskaičiavimų ir noriu būti naudingas, tuo labiau kad studijavau ir antropologiją ir kaip ir kiti tyrimų skyriuje esu išklausęs tuos pačius kursus apie svetimas civilizacijas. Dykinėju jau antra savaitė, norisi bent kiek užsiimti kažkuo kitu ir svajoju bent pamatyti pavyzdžius gyvai, o ne kosmologijos muziejuje.


Koordinatorius ilgai nesvarstė – tyrimų skyriuje pagalbos visada reikėjo, ypač dabar, kai laivas grįžo – ten vyko surinktų pavyzdžių klasifikacija, rūšiavimas – ir tiesa sakant nemažai vien fizinio darbo, todėl dar viena pora rankų nepamaišytų. O Navigatoriaus profesija buvo išties nuobodi – buvimui planetos paviršiuje skirtas laikas – minimalus, o kelionės metu vienintelis navigatorius iš visos įgulos turės keltis iš hipermiego, tam, kad atliktų reikiamas korekcijas, atsirandančias dėl paklaidų skrydžio metu, su kuriomis vienas kompiuteris nesusitvarkydavo.


         Žinoma, – pasakė Marašas ir įteikė plastikinę kortelę-raktą, su įrašytu kodu – Nepersitempk.


         Dėkui kapitone! – Ranas kabineto išėjo gerokai linksmesnis.


Marašas palinko prie pulto, bandydamas atsekti nutrauktą mintį.


 


***


 


Orakulo dėžutę atidaryti buvo paprasta. Pagal visas taisykles, nauji ir neklasifikuoti pavyzdžiai iš Betos buvo laikomi saugioje tyrimų skyriaus kameroje, pernešami į tyrimų skyrių arba į kitur tik po kruopštaus patikrinimo. Marašas, kurį Gatanas pakvietė stebėti darbų, matydamas visą procedūrą kitapus permatomos sienos pajuto nedidelį priekaištą sąžinėje – jis kažkodėl jautėsi atsakingas laužydamas Orakului duotą pažadą atidaryti dėžutę tik sugrįžus. Mokslininkas lengvai pasuko viršų į vieną pusę, į kitą ir šis pajudėjo. Pasigirdo švilptelėjimas – panašu, kad dėžutėje slėgis buvo mažesnis. Viduje buvo kažkas panašaus į auksaspalvį rutulį. Jis buvo minkštas, iš pirmo žvilgsnio – organinės kilmės.


Biologas paėmė jį ekspertizei. Pati dėžutė iš vidaus buvo dengta minkšta, glotnia medžiaga, kuri tikriausiai ir buvo užsandarinusi rutulį viduje.


Gatanas uždarė dėžutę, dėl visa ko nupurškė ją dar kartą dezinfekuojančiu skysčiu, ir perkėlė skyrių, padėjęs plastiko dėžėje prie kitų nereikšmingų smulkmenų surinktų planetoje.


 


***


 


Antrą laivo parą visus išvertė iš lovos pavojaus signalas, nuaidėjęs per visą laivą.


         Kas atsitiko?! – Budinčiojo paklausė Marašas.


        Narsas skubiai jus kviečia į savo kabinetą, jo vardu ir pasiųstas signalas – skubiai atsiliepė budintis. Jis pažvelgė žemyn. – Jūsų batai, koordinatoriau.


Pavojaus signalas laive būdavo itin retas atvejis. Ir dažniausiai jis būdavo skelbiamas atsitiktinai, kam nors sugedus pavojaus signalo sistemoje, tiesą sakant Marašas neprisiminė nei vieno atvejo, kai jo vadovaujame laive, būtų skambėjęs pavojaus signalas esant tikram pavojui. Kapitonui jau dabar pasidarė silpna pagalvojus apie krūva pavojaus signalo raportų ir pažymų kuriuos reiks užpildyti.


 


Po minutės jis jau buvo Narso kabinete.


– Tik pažvelkite – prikimusiu balsu tarė biologas – pabaiginėjau raportą ir dabar štai kas. Rutulys dėžutėje buvo gyvas.


Marašas įsižiūrėjo į skenerio nuotrauką – neaiškiai matėsi rutulio viduje esantys kontūrai.


         Aš ne biologas, kas gi tai?


         Tai ką matote jūs – organų kontūrai. O tie tamsūs brūkšniai apačioje – išlendančios ataugos judėjimui. Jomis pasistumdamas rutulys ritasi gana greitai. Įsitikinau laboratorijoje.


         Taip.. bet kodėl pavojaus signalas, negi jis ištrūko iš laboratorijos?


Narsas parodė kitą nuotrauką, kurioje buvo du rutuliai, abu tokie patys.


         Antrasis – lygiai toks pat.


         Antrasis?


         Suprantate, prieš minutę tokį patį rutulį radau po savo gultu, eidamas miegoti.


          


***


 


Visa komanda buvo informuota apie svetimkūnius laive ir susirinkus pagrindinėje salėje technikai atliko gyvenamųjų patalpų skanavimą – kadangi buvo aišku ko ieškoti, tai buvo pakankamai parasta – rutuliai gerai matėsi infraraudonų bangų spektre, todėl ekspedicija greitai aptiko dar šešis auksaspalvius rutulius. Panašu, kad juos traukė kūno šiluma, o ryški šviesa baidė, todėl visi aptikti rutuliai buvo tamsiose vietose kur jų paprastai nesimatė, tačiau netoli buvo žmogus. Kaip jie pateko į laivą, taip ir liko paslaptimi – nors apsaugos protokolai ir buvo griežti, gali būti kad kažkas iš įgulos pernelyg atsipalaidavo žalioje planetoje, kurioje atrodo nieko priešiško nebuvo ir pažeidė saugumo reikalavimus.


 


Koordinatoriaus sušauktame susirinkime pirmas žodžio paprašė biologas:


         Man iš karto užkliuvo keistas šios planetos vangumas. Čia nėra karų, nėra karių. Jokios agresijos – net ir gyvūnai žolėdžiai, nėra jokių plėšrūnų. Klausimas – kas įvyko evoliucijos eigoje, kad nėra jokių grobuonių? Nekalbant apie tai, kad ir betiečiai turi atskirus kaimus – šie kaimai niekada nekariauja ir netgi nekonkuruoja tarpusavyje. Kiek mums pavyko nustatyti – kartais jie keičiasi dirbiniais, maistu. Tačiau suaugę miesto gyventojai niekada neina į kitą miestą kitais tikslais, čia nėra konkurencijos. Argi tai normalu? Prisiminkite žemės pirmykštės bendruomenės istoriją –  karai skatino tobulėti, plėšūnai – gamintis ginklus, tobulesnius medžiojimo įrankius.


         Bet juk betiečiai laiko gyvulius. – pastebėjo Gatanas.  – Mūsų aplankytuose kaimuose buvo užtvaros su gyvuliais.


         Taip, bet ar pastebėjai nors vieną betietį valgantį mėsą? Manau ir mūsų pasirodymas jiems buvo pakankamai didelis įvykis, tačiau nei vienas gyvūnas nebuvo paskerstas, kaip tai darytų primityvios bendruomenės.


         Maahai. – Priminė Gatanas – juk ten radome akivaizdžiai ne sava mirtimi nusigalavusį gyvį, kurį partempėme į laivą, betiečiai tam nepriekaištavo.


– Teisybė, tačiau panašu kad jis nebuvo paskerstas mėsai. Juk nelogiška auginti gyvulius – kurie beje, man panašūs į mėsinius – metų metus tik tam kad vieną jų nudobti. Ir tai niekaip nesisieja su mūsų matyta bendruomene. Tą kartą atlikęs gyvio atlikęs disekciją turiu pasakyti, sunerimau. Atrodė, lyg patys nervai būtų sumąstė išeiti pasivaikščioti ir palikę duris atidarytas. Prisimenate tą keistą nervų gumbą susivijusį ant betiečio kaklo? Panašu kad ir šis gyvis turėjo kažką panašaus.


– Ką jūs norite tuo pasakyti?


– Kol kas negaliu teigti, tačiau mano hipotezė remiantis tuo ką matėme būtų tokia – visi vietiniai gyvūnai, įskaitant ir betiečius, turi kažką panašaus į atskirą antrą nervų sistemą. Klausimas – ar ta nervų sistema kažkaip susijusi su tuo ką matėme mes – jeigu tai kažkoks bendras simbiontas arba parazitas, kuris yra visose planetos gyvūnuose, turintis kažką panašaus į bendrą instinktą ir veikiantis gigantiško skruzdėlyno pavyzdžiu – šiuo atveju skruzdėlynas – visa mūsų matyta planeta. Aišku, gal tai ir pernelyg plati prielaida.


– Tuomet rutuliai…


– Galbūt, jei bent dalis mano hipotezės teisinga – rutuliai yra ne kas kita kaip pradinė stadija parazito, spora, kuri galbūt turėjo užkrėsti ir mus. Nesu tikras ar tai būtų įmanoma kitos gyvybės rūšiai, tačiau negaliu teigti, kad betiečių sandara yra visiškai svetima. Deja, rutulių šiuo metu ištirti iki galo nespėsiu, nebent atidėtume greitėjimą.


– To negalime padaryti. – Pasakė koordinatorius. – jei dabar pradėsime stabdymą greitėjimo fazės pabaigoje, antram greitėjimui mums paprasčiausiai nepakaks kuro.


 


***


Koordinatorius sunkiai pakėlė vis labiau apsunkstančius vokus. Hipermiego stadijai pasiruošimas vykdavo paprastai  – atsigulus į kabiną medicininė įranga sušvirkšdavo preparato, kuris greitai užmigdydavo pacientą. Įranga automatiškai sureguliuodavo kūne vykstančius procesus, kameroje krisdavo temperatūra, keleiviui sukeldama krioanabiozės būseną.


 


Jis jau peržvelgė visus ekranus savo kabinete – tai buvo viena iš koordinatoriaus pareigų – į hipermiego kabiną jis guldavosi paskutinis.


Marašas leido sau atsipalaiduoti. Grėsmė pašalinta, o gal jos ir nebuvo? Jis nukreipė akis į monitorius, esančius prieš kabiną. Ir sustingo negalėdamas patikėti savo akimis.  Navigatoriaus kajutėje kažkas judėjo. Apsauginiu tinklu dengta spintelė prasivėrė, iš kurios išsirito iš Orakulo gautoji  dėžutė ir skilo į dvi dalis. Kamera automatiškai priartino judėjimą. Iš dėžutės vidaus minkštoji masė lindo lauk ir ant nedidelių čiuptuvėlių nušliaužė link Rano hipermiego kameros. Sukaupęs visas jėgas Marašas pakėlė ranką prie avarinio išjungimo jungiklio, deja rankos tapo švininės, vokai nusviro.


 


***


 


Navigatorius sėdėjo krėsle – kūnas nenatūraliai persisukęs, galūnės keistai išlenktos. Viena akimi jis sekė įvestas korekcijas, kita stebėjo trajektorijos vektorius monitoriuje. Kryptis pakoreguota, patikrinta ir teisinga – vektoriai krypo į labiausiai apgyvendintą žmonių planetą, „Gyvatnešis“ pradėjo pasiruošimą antrajai greitėjimo fazei.


 


Nervinis čiuptuvų gumbas ant navigatoriaus kaklo padidėjo beveik dvigubai pradinio dydžio ir jau pasirodė daugybė naujų savarankiškų užuomazgų, pasiruošusios pradėti gyvenimą šiuose keistuose ateivių kūnuose.


 


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0