Sigord Nigel
Gualanų Rojus
Adalgisas vartė kone šimto metų senumo Saaro kontinento žemėlapį. Ant išdirbtos veršio odos, pietų kryptimi, vingiavo teritorija, nepažymėta niekur kitur.
– Jei teisingai supratau, kažkur netoli jau turėtų būti sala.
– Meskit žemėlapius, meistre, – ištarė Gartas, rodydamas kažkur į tolius. – Jaučiu.
– Ten yra gamtos? – susidomėjo Adalgisas.
– Taip, meistre. Jaučiu labai stipriai. Salos nė nematyti, o gamtos magija veržiasi stipriau nei Maurajaus girioje.
– Tokia galia? – apstulbo baltasis magas.
– Neabejotinai, meistre, – vėl patvirtino Gartas.
– O aš nieko nejaučiu, – susirūpino Orichidė. – Kodėl taip yra, mokytojau?
– Hm, – nutęsė Adalgisas, – esu įsitikinęs, kad tavo magiškasis talentas yra gamtinės prigimties. Visgi, savo praktine nauda jis skiriasi nuo Garto. Tik laikas parodys, kuo pasireikš tavoji magija, mergaite.
Kiti du mokiniai, Derekas ir Saifanas, sėdėjo laivo gale. Kurį laiką varstė vienas kitą nedraugiškais žvilgsniais. Galiausiai Derekas sutelkė visą dėmesį į savo didžiausią brangenybę pasaulyje – sunkią, geležimi kaustytą knygą. Tai vienintelis likęs daiktas iš seniai prarastų tėvų.
Saifanas skeptiškai prunkštelėjo, lyg nepritardamas keistam įpročiui nuolatos skaityti tą nesuprantamų žodžių kratinį. Knyga išties buvo parašyta keista čiurlenančia kalba. Bent jau Derekas taip sakydavo.
– Jau ir matosi, meistre, – ėmė džiūgauti gamtos magiją jaučiantis Gartas.
Aukštyn stiebėsi tūkstantmečių senumo mamutmedžiai, sekvojos bei kiparisai. Tokia augmenija salą darė kone trigubai didesne.
– Griebkite irklus vyrukai, – sukomandavo Adalgisas. – Pagaliau turime aiškų tikslą.
Irklavimo tuoj pat ėmėsi stambiausias mokinys, Gartas. Saifanas kurį laiką vaizdavo per daug kilnų tokiam darbui. Tačiau Derekas gana išraiškingu antakio kilstelėjimu parodė, esąs užsiėmęs.
– Našlaitis iš vienuolyno vaizduoja kažin kokį mokslinčių, – suirzęs murmėjo Saifanas. – O karališkas kraujas mat irklais turi darbuotis.
Pirmas salos medis jau rodėsi ranka pasiekiamas. Tada ir prasidėjo.
– Valtis nejuda nors tu ką, – pasiskundė Gartas.
– Žiūrėkit, baltasis mage, – kreipėsi Saifanas į Adalgisą, – mano irklas į ledą įšalo. Ir visas vanduo aplink valtį stingsta.
– Magija, – atsiduso jis. – Aukštos rūšies gamtinė magija. Tokios mano akys dar neregėjo.
Netrukus pasirodė ir kaltininkai. Du vyrai susisupę drumsto vandens spalvos apsiaustais išniro į paviršių. Lengvai užslydo ant ledo atmesdami ilgus, juodai mėlynus plaukus.
– Pasiklydot, – teigė, o ne klausė vienas iš jų. Balsas tarsi upelio čiurlenimas ar vėjo šnarėjimas medžio lapuose.
– Nieku gyvu, – papurtė galvą Adalgisas. – Į salą plaukiame mes.
– Paleisim, – ištarė antrasis, – bet apsisukit. Plaukit atgal.
– Nesuprantate, mes su svarbia užduotimi keliaujame. Kone tris paras dreifuojame šios salos ieškodami.
– Tai jūs… nesuprantate. Neišgyvensit saloj. Žmogui oras per grynas ir žemė pernelyg gyva.
Prie salos spėjęs visiškai nurimti vėjas staiga vėl sukilo. Ir atnešė jis šnarančius nesuprantamos kalbos žodžius. Mėlynplaukiai sutartinai pasiruošė vėl susilieti su vandeniu. Vienas iš jų dar spėjo ištarti:
– Vėlu jau. Liko tik kelias į salą.
Nuo valties pirmagalio ėmė tįsti siauras ledo takas. Adalgisas nudžiugęs pamojo mokiniams sekti paskui. Bet netikėtai vėl išnėrė vienas iš vyrų.
– Ne, – pasigirdo čiurlenantis balsas. – Eisi tik tu, Prarastojo giminaiti, – mostelėjo jis baltojo mago pusėn. Tada atsigręžė į Dereką. – Ir tu, kuris giliniesi į juodosios knygos paslaptis.
Jie netvirtai žengė ledo taku, vis dar abejodami dėl savo išskirtinumo. Ypač tai kankino Dereką. Likusieji mokiniai lydėjo juos susirūpinusiais žvilgsniais.
– Dar keli žingsniai, – skambėjo čiurlenantis balsas, – ir sužinosime.
Adalgisui norėjosi paklausti daugybės dalykų. Tačiau akimirka atrodė pernelyg iškilminga ir netgi kiek šventa.
Pagaliau jie netvirtai atsistojo ant purios žolės. Užliejusius pojūčius pajuto abu. Iš pradžių keistoki, paskui šiek tiek skausmingi. Po akimirkos Adalgisas su Dereku raitėsi ant tos pačios žolės, iš vidaus draskomi nepakeliamo skausmo. Jie uodė sunkų, tarsi šlapią orą, ir girdėjo neaiškius iš žemės sklindančius garsus. Kiek visa tai truko niekas nepasakytų, tačiau kai jie atsistojo pasijuto visiškai apsvaigę. Atmerkus vokus, vėrėsi nepakeliama spalvų galybė. Akys ilgai pratinosi prie šimtų naujų spalvų matymo. Kai kūnai prisiderino prie pokyčių, jie pabandė eiti tolyn. Kojų raumenys nė nekrustelėjo. Vietoje to, abu pajuto kažkokį ryšį su gamta, su pačia žeme. Padai slydo švelnia žole, neverčiami jokios jėgos, tik to paties gilaus ryšio.
Labiausiai gerbiamas gualanų rasės atstovas šliejosi į titanišką medį. Matėsi tik kamienas, mat lapų vainikas kilo aukštai į dangų. Gualano sodriai žali plaukai plaikstėsi šiltame vėjelyje, kartais paliesdami purias samanas.
– Sveiki, Prarastojo giminaičiai, – sušlamėjo švelnia lapų kalba. – Jūs įpratę vadintis vardais. Tebūnie taip. Aš – Perchlorėjas.
Adalgisas ir Derekas tai pat skubiai prisistatė.
– Sakėtės su svarbiu tikslu į mūsų gyvybės oazę keliavę, – priminė Perchlorėjas.
– Ką gi, – išspaudė sunkiai smalsumu tveriantis Adalgisas. – Aš esu Magehirso šalies karalius, – toks titulas jam pačiam pasirodė kvailokas, stovint prieš gualanų vyresnįjį. – Jums galbūt tai nieko nesako, bet Saaro kontinente tai vienintelė šalis valdanti magiją. Todėl nuo pat pradžių kitos keturios vakarų valstybės norėjo sužinoti mūsų paslaptis. Galiausiai, mano tėvas, vardan taikos, sutiko su kompromisu – praktikuoti ir naudoti vien gydomąją, baltąją magiją. Tada stojo ramybė. Taikiais laikais tėvas mirė sulaukęs senatvės, o aš užėmiau jo vietą. Valdau jau dvidešimt dvejus metus ir galiu pasigirti, kad Magehirsas išties klesti. Šalyje gausu talentingų baltųjų magų. O ir kariuomenė nemenka.
Tačiau pastaraisiais mėnesiais susiklostė tokios aplinkybės, kad vien gydomosios galios nebeužtenka. Mat Taligoro kalviai visada kovoję dėl taikos netikėtai užpuolė kitas vakarų valstybes. Auksinė jų armija vėl pajudėjo, nuo pat Saireto Imperijos sunaikinimo. Naudodamiesi netikėtumo suteiktu pranašumu dvi artimiausias valstybes jie nukariavo kone be pasipriešinimo. Galiausiai įžengė ir į mūsų kaimyninę šalį Rivjersorą. Po ilgos sumaišties jungtinės Magehirso ir Rivjersoro pajėgos sustabdė kalvių armiją ir pasiekė pergalę mūšio lauke.
Kai kalviai pralaimėję atsitraukė, kitos atsigaunančios valstybės suteikė mums teisę kelis adeptus, iš visų šalių, apmokyti kovine magija. Tokiu būdu visuotinai nuspręsta išvengti tolimesnių netikėtų išpuolių. Tik pamanykit kaip būtų nudžiugęs mano tėvas! Deja, jo jau seniausiai nebėra, o kartu su juo mirė ir mums reikiamos magijos paslaptis.
Taigi, tuo metu mane apėmė neviltis. Negi aš prarasiu vienintelį šansą, savo valstybei tobulėti? Ne, negalėčiau atleisti savo nemokšiškumui, kuris užkerta visus tolesnius veiksmus.
Ilgai kankinęsis ir visaip laužęs galvą nusprendžiau mąstyti logiškai. Juk tėvas pats nesukūrė magijos. Iš vaikystės prisiminiau, kad jis garsėjo dar ir kaip didis keliautojas. Ir staiga man tarsi prašviesėjo akyse. Ištraukiau galybę senų tėvo žemėlapių ir dienų dienas nagrinėjau kiekvieną smulkmenėlę. Ieškojau ko nors neįprasto. Ko nors… magiško. Ir radau, vienintelį kartą pažymėtą salą. Iš šimtų žemėlapių.
Perchlorėjas visa tai išklausė be galo ramiai. Galiausiai prabilo:
– Jūs siekiate juodąją magiją pažinti. Bet niekas nežino jos prigimties. O ir taip dar daugelį dalykų jūs tik iš mažo kraštelio pažįstate. Juo remdamiesi vertinate ir sprendimus darote. Iš žmonių mums nieko nereikia. Jų armijos mums nebaisios. Kiekvienas įžengęs į salą, mirs agonijoje, nes per daug užteršta jų rasė ir praradusi ryšį su gamta.
– Bet mes kuo sveikiausi, – nebeištvėręs įsikišo Derekas.
– Vien tik todėl, kad jūs esate Prarastojo giminaičiai. Iš Adalgiso pasakojimo supratau, kad Prarastasis buvo jo tėvas. O tu, Derekai, negi nebūsi jo paties sūnus?
– Ne, – pasipiktino vaikis, – mano tėvas seniai žuvęs.
– Taip, tada nėra abejonių, – kažką nusprendė Perchlorėjas. – Sunku jums suprasti. Visgi klausykit gualanų istorijos įdėmiai, Prarastojo giminaičiai, joje slypi jūsų šaknys.
Mūsų rasė nuo seno valdo magiją. Ją atsidėkodama suteikia gamta. Pažvelkite į šį medį. Lapų nematyti, bet aš patikinu jus, kad tai tas pats jūsų vadinamas ąžuolas. Keturis tūkstantmečius jis stovi nepajudinamas. Žmonių žemėse jie auga daugiausiai tūkstantį metų. Ar žinote kodėl? Nes jie prarado ryšį su gamta. Mes, gualanai, gyvename ne ką ilgiau už žmones, tačiau tai darome prasmingai. Diena iš dienos gamtos suteiktą magiją, mes siunčiame atgal ir padedame jai augti. Jau daugybė mano giminės kartų nugyveno puoselėdamos šį vienintelį ąžuolą.
Neramumai prasidėjo gimus Prarastajam ir jo broliui Rairagirui. Jiems gamta suteikė kažkokią neįprastą magiją. Ir nebepriėmė jos atgal. Tarsi atsikratė visa savo tarša. Užtat imti jie vadinti juodaisiais magais. Negalėdami puoselėti savo giminės medžio jie prarado gyvenimo prasmę. Todėl iškeliavo iš gualanų žemių. Patraukė ten kur jų manymu jiems skirta – į užterštas žmonių teritorijas.
Vyresnysis brolis Rairagiras naudodamas juodąją magiją sukūrė visą kontinentą apimančią Imperiją – Sairetą. Įgimtas pagarbos jausmas neleido nė pagalvoti tik apie gualanų salos užkariavimą. Prarastasis bendru sutarimu tapo vienos karalystės karaliumi.
Tačiau po trisdešimties metų susikūrė nauja valstybė – Taligoras. Prasidėjo karas, nulėmęs Saireto skilimą. Deja, žmonės klysta, manydami, kad auksinė Taligoro kalvių armija nugalėjo savo didybės dėka. Viską nulėmė Prarastasis. Jis susikovė su savo broliu Rairagiru, kuris paskutiniais metais visai sužvėrėjo. Taip Imperatorius buvo nuverstas. Susiskaldė teritorijos ir vakaruose įsikūrė jūsų minėtos valstybės. Štai tikroji istorija, o tu, Adalgisai, esi vienas iš mūsų. Užterštas ir iškreiptas žmonių, bet visgi tavo gyslose teka didelė dalis gualanų kraujo.
Baltasis magas buvo apstulbęs. Klausimų šurmulys kirbėjo galvoje. Šįkart tikrai nesusilaikys – klausinės, kol supras iki menkiausių smulkmenų.
Tačiau nespėjo jis suformuluoti rimto sakinio, kai vėl prabilo Perchlorėjas.
– Manote istorija baigta? Ne, žinoma, ne. Ji niekada nesibaigia. Net šią sekundę ją pildo nauji puslapiai. Jūs dar nežinote kas vyksta nedraugiškose vietose, nematot to, kas planuojama užnugaryje. Tai, ką laikote laimėtu karu, išties yra tik skambesys skelbiantis pradžių pradžią. Supraskit, Prarastojo giminaičiai, tikrasis pavojus dar tik iš tolumos grasantis, greitai mes iššūkį visai kontinento tvarkai.
Juodosios, magijos, kurios siekiate, gualanų saloje nėra, tačiau ji dar egzistuoja. Ji perduodama iš kartos į kartą. Vienintelė išimtis – tai tu Adalgisai. Prarastasis galiausiai pašventė savo gyvenimą gėriui, ir todėl gamta įteikė jam dovaną – sūnų, kuris pasižymėjo gryniausia baltąja magija. Rairagiras negavo tokios malonės – jo sūnus tryško juodu magijos dvelksmu. Tačiau net Prarastasis nežinojo apie Rairagiro atžalą, mat Imperatorius ištrėmė jį į barbarų žemes. Taip pat kaip kadaise pats iškeliavo iš gualanų salos.
Rairagiro sūnus Garėjus augo nesvetinguose kraštuose, visų apleistas. Laukinė, brutali aplinka dar labiau stiprino tamsą jo magijos talente. Jis troško sukelti karą ir nušluoti civilizuotas valstybes nuo žemės paviršiaus. Tarsi atkeršyti už jam tekusią sunkią dalią.
Nuvilsiu jus, bet mūšis kurį laimėjote buvo tik dėmesiui nukreipti. Sugrįžę į kontinentą perspėkite visus, kurie dar turi ryžto kautis, nes rytuose telkiasi nematyta tamsa. Garėjus vienija klajoklius, barbarus ir kalniečius, paskutiniam mūšiui prieš civilizaciją.
Mes per ilgai aklai tikėjome, kad juodasis magas su gualanų krauju išsaugojo ir pagarbą mūsų žemei. Tai netiesa, jis niekina visa kas tauru ir didinga. Galiausiai iškilo grėsmė visam kontinentui. Net ir paskutinei Rojaus salai.
Tikėjotės pagalbos iš mūsų, dar net nežinodami, kad tai vienintelis šansas. Suteiksiu žmonėms gamtos magiją. Gaila, kad neišvengiamybė visada ateina per greitai.
Trys ąžuolo lapai lėtai leidosi kedenami vėjo. Praradę magiją, vos palietę samanų kilimą parudavo ir susiraukšlėję virto dulkėmis.
Iki šiol Gartas manė, kad nuo salos sklindanti gamtos magija košia jį nepakeliamai. Kai pajuto ją prabudus savame kūne parkrito stačiai ant laivo lentų.
Orichidė vis dar netikėjo, kad turi kokį nors talentą. Magijos proveržis pakėlė ją į orą ir ėmė tąsyti.
Saifanas, Korpavos princas, prieš panirdamas į gėlą vandenį dar spėjo iškeikti Dereką ir jo knygą.
Galiausiai visi penki susėdo į laivą. Irklai iš lėto stūmė juos nuo salos. Perchlorėjas buvo prisakęs, kaip parsigauti atgal į kontinentą. Jiems tereikėjo tris dienas dreifuoti pietų kryptimi. Pradžioje Adalgisas gerokai nustebo tai išgirdęs. Pagal visus apskaičiavimus ir, galų gale, veršio odos žemėlapį, kontinentas stūksojo šiaurėje. Bet ką čia ir pasiginčysi su magiškąja rase. Be to, po pirminio dreifavimo, salą jie galėjo pasiekti ir visai iš kitos pusės.
Po penketo dienų baltąjį magą ėmė graužti abejonės. Visur kur tik akys užmato tyvuliavo ramus vandenynas.
Perchlorėjas spardė keturių tūkstantmečių senumo ąžuolą. Nervinosi, negalėjęs atimti knygos iš vaikigalio. Knyga juk priklausė jam, pats ją ir parašė. Bet teko žaisti pagal jų taisykles, norint neišduoti priedangos. Visgi, maskaradas baigtas. Jis sumurmėjo kelis žodžius ir atvirto į tikrąją savo juodojo mago Garėjaus formą. Galėjo viso to ir nebūti, bet žmonių kraujo dalis, jo gyslose, iš surežisuoto vaidinimo jautė pasitenkinimą.
Kaip susitarę, apsimetėliai gualanai atvirto į purvinus barbarus. Jei kas paklaustų, tai sunkiausia dalis buvo ne apsaugoti juos nuo salos tyrumo, o išmokyti gamtinės magijos.
Dar vienas žymus pasikeitimas išvykus Adalgisui – puri žolė, virtusi į aukštokas rusvų dulkių kopas. Kažkada tai buvo sodriai žaliuojantys lapai. Sala dar turėjo nemažai gamtinės magijos, nors didžiąją dalį Garėjus ir išsiuntė savo kariams į kontinentą, kur kaip tik šiuo metu magiška klajoklių, barbarų ir kalniečių orda sutriuškino paskutinę vakarų valstybę – Magehirsą.
Adalgisas ir keturi mokiniai grimzdo vandenyno dugnan. Labai nenatūrali audra paskandino laivą ir pasmerkė juos pražūčiai. Taip nė vienas ir nesuprato, kodėl magija išdavė juos kritiškiausiu momentu.
