Vėdriukas
Drauge
Berniukas nuo mažens buvo keistas. Ir dabar sėdėjo jis vienišas ant akmens prie upelio ir žiūrėjo į supamą miškų kaimelį, iš kurio kątik atėjo. Matė grupelę vyrų ir moterų, apie kurią lakstė ir būrelis vaikų, einančią į sodą rinkti vaisių. Prie trobų, ant žolės įsitaisę sėdėjo ir kalbėjo vyresnieji. Kur ne kur dar vaikštinėjo kiti gyventojai, kiekvienas vis su kokiais savo reikalais. Berniukas mėgo stebėti. Jam buvo jau 15 metų, todėl sulaukdavo ir priekaištų, kad nepadeda darbuotis, o vis išsmunka, niekas nežino kur, ir grįžta tik temstant. Saulė dar nebuvo aukštai pakilusi, buvo gana žvarbu, bet bent nepūtė vėjas. Apskritai šiose vietovėse vėjas beveik niekada nepūsdavo, o kiekvienas garselis puikiai girdėdavosi. Ir dabar, jei nebūtų toks išsiblaškęs, o sutelkęs dėmesį, berniukas būtų galėjęs pasiklausyti ir ką tarpusavy burba seniai. Jis nuleido akis ir apžvelgė rankose vartomą ginklą, kurį visada nešiodavosi, kai išeidavo vienas. Tai buvo kažkas panašaus į akmenų svaidyklę. Jam dar nebuvo tekę sutikti vieno iš tų padarų, apie kuriuos tiek buvo prisiklausęs, bet visada galėjo būti pirmas kartas, o tokiu ginklu nors ir negalėtum padaryti padarui rimtos žalos, tačiau galėtum nubaidyti, ir to užtektų sveikam kailiui išnešti. Berniuko akys nuo ginklo nuslydo prie tyliai plaukiančio upelio vandens ir ten pasiliko, kol jo sąmonę užplūdo visa tai, ką jis kada nors buvo girdėjęs apie tuos padarus. Anot vyrų, kurie baidė per arti kaimelio užklystančius padarus, šie neturėjo akių ir kartais skleisdavo kažkokius šliurpsinčius garsus. Kartais tie garsai netgi primindavo kalbą. Buvo netgi tokių, kurie pasakojo, kaip kalbėjosi su šiais kraupiais padarais, tačiau į juos daugelis žiūrėdavo kreivai. Tie padarai buvo maždaug suaugusio vyro ūgio, tik vaikščiojo keturiomis ir buvo juodi, it anglis…
Berniukas nusipurtęs atitoko. Atsistojęs jis palei upelį patraukė kalnų link. Jau kurį laiką, kasdien jis eidavo į aną kalnų tarpeklį, ir kiekvieną dieną vis toliau nusigaudavo, ir didesnį kelią sukardavo grįždamas namo, tad dabar jautėsi laisvai ir saugiai, nes vietovę gana neblogai pažinojo. Atsargiai žengdamas palei upę, berniukas atsidūrė tarp uolų, tiesiog stačiai kylančių į dangų. Vis sustodamas pasiklausyti, jis ėjo atbraila šalia upės, kol upei padarius vingį, kaimelio, atsigręžus, jau nebuvo galima matyti. Tai dar buvo jam žinomos vietos ir nieko naujo ar ko įdomaus jis nepastebėjo. Galiausiai priėjo tokią vietą, kur uolinės sienos kiek nutolo nuo tarp jų tekančio upelio. Iki čia jis buvo atėjęs vakar, bet dar nebuvo gerai apsižvalgęs. Šįkart žvilgsnį iškart patraukė plyšys uolinėje sienoje, kurio link iškart ir patraukė tyrinėtojas. Jis tyliai artėjo, tačiau dar nepriėjęs tiek, kad pažvelgtų, kas slypi už posūkio, sustingo išgirdęs kažkokį neaiškų garsą. Pakėlęs ginklą berniukas akylai stebėjo plyšį besitraukdamas atatupstas. Garsas tikrai sklido iš ten. Neilgai trukus vėl pasigirdo garsas. Šįkart susikaupęs berniukas garsą galėjo girdėti labai aiškiai, todėl nustėro, nes išgirdęs švokštimą, atpažino savo kalbos žodžius, lyg kas užkimęs ir smaugiamas būtų bandęs juos ištarti. Kažkas sakė: “Supranti mane?” Berniukas stovėjo nusčiuvęs ir nesiryžo atsakyti. Liežuvis pridžiuvo prie gerklės, kaktą išmušė prakaitas, o rankos ėmė virpėti. Po kiek laiko švokščiantis balsas vėl pasigirdo, šįkart tie patys žodžiai buvo ištarti kiek aiškiau. Berniukas nurijo seiles ir iškvėpė:
– Taip.
Tuojau pat balsas jam atsakė:
– Nebijok. Neliesiu. Pakalbėk.
Sukaupęs drąsą berniukas suriko:
– Kas tu?!
– Jūs vadinate padaru, – pasigirdo balsas.
Nors berniukas pasąmoningai tai ir nujautė, visvien nevalingai jam atvipo žandikaulis. Padarai jam visąlaik buvo kažkas pasakiško, o dabar jis susidūrė su vienu iš jų! Tai tarsi išvarė iš jo visą baimę, ir nors ginklo nenuleido, į pokalbį įsitraukė su neregėtu lengvumu ir smalsumu.
– Ar visi padarai kalba?
– Ne.
– O kaip tu išmokai?
– Klausau. Girdžiu jus.
– Bet ko…
Berniuko žodžiai nutrūko, kai už jo nugaros, upėje pasigirdo pūkštelėjimas. Iš baimės, jam vos širdis pro gerklę neiššoko, jis staiga apsisuko, paruoštu ginklu. Jo akys užkliuvo už ratilų upėje, lyg ten būtų įmestas akmuo. Aplinkui nieko naujo nesimatė, tad berniukas nusprendė, kad tai būta kokios nors žuvies. Šitaip nusiraminęs jis
vėl įsijungė į pokalbį…
Temo. Berniukas išniro iš tarpeklio ir jo akiratyje pasirodė kaimelis. Jo pakraščiai skendėjo tamsoje, tačiau vidurys buvo apšviestas ir iš ten sklido balsas. Nors ir buvo pavargęs, berniūkštis tekinas pasileido kaimelio link, nes suprato, kad tai turbūt vienas iš vyresniųjų pasakoja kokią istoriją. Šias istorijas jis mėgo. Tokiais vakarais pasakojimai prasidėdavo įvairiomis temomis, apie visokius įvykius, o pačios vėliausios istorijos, visada, be išimties, būdavo apie padarus. Pralėkus kelis namus, atsivėrė kaimo vidurio vaizdas: keliais deglais apšviestoje aikštelėje, puslankiu buvo susėdę kaimelio gyventojai, o priešais juos sėdėjo vyresnieji, iš kurių vienas dabar ir kalbėjo. Berniukas nieko nelaukęs, prisėdo ir ėmė įtemptai klausytis:
-… apsidairė, tačiau aklinoje tamsoje nieko nebuvo matyti. Tuomet sukluso. Tačiau nieko nebuvo girdėti. Ištiesęs rankas ėmė eiti į priekį. Žengus kelis žingsnius, jo rankas palietė krūmų šakelės. Rankomis saugodamas veidą ir nuo kelio traukdamas šakeles, vyras ėmė brautis pro tą šabakštyną. Staiga sustingo. Ar jam pasivaideno ar ne, tačiau jis išgirdo kažkokį čežėjimą ir buvo tikras, kad tą garsą sukėlė kažkas kitas. Taip ir stovėjo nusčiuvęs, laukdamas įrodymo, kad netoliese tikrai yra kažkas svetimas. Po kurio laiko jis išgirdo kažką iš tolo švokščiant – “Girdėjau tave, o dabar nebe, kur tu?”. Vyras prakaito išpiltas, stovėjo dantis sukandęs. Juto, kad širdis, kaip paklaikusi baladojasi krūtinėj. Sukaustytas nesiryžo net pirštelio pajudinti, kad tik kokio garso neišskleistų, kad tik liktų nepastebėtas. Švokščiantis balsas vėl pasigirdo: “Tuk tuk, tuk tuk, girdžiu tave bildenant”. Vyras nors ir sukandęs dantis, tačiau nesulaikė išgąstingo, bejėgiško klyksmo, ir apsisukęs puolė bėgti tolyn nuo tos pusės, iš kurios sklido balsas. Netoli nubėgo, matyt, atsitrenkė į kokio medžio kamieną ir sąmonę prarado… Kas nutiko toliau, patys galite numanyti…
Stojo trumpa tyla. Berniukas pastebėjo, kaip daugelis baugščiai žvalgėsi miško pusėn, ir glaudėsi kuo arčiau vieni kitų ir šviesos.
– Kai kurie pasakoja, kad padarai tą vyrą nusitempė pas save, ir vertė juos kalbos išmokyti. Kas pasakys, kodėl jie mūsų žodiška kalba taip susidomėję? Kam jiems ji? Juk patys jie tokia kalba nesišneka, bent niekas to nėra girdėjęs. O jei ir yra – tai jau galvą padėjęs.
Po šių žodžių pasakotojas pakilo ir pasuko namo, kuris stovėjo kaimo pakrašty, link, o kiti vyresnieji pasekė paskui. Nors kurį laiką dar girdėjosi bailiais balsais kartojamos pasakojimų nuotrupos, pamažu išsiskirstė ir kiti kaimelio gyventojai.
Berniukas pramerkė akis. Jis gulėjo savo lovoje, ant nugaros, rankas susidėjęs už galvos. Pastarosiomis dienomis jis sunkiai galėdavo užmigti, tiek minčių kirbėdavo
jo galvoje, tiek daug jis norėjo padaro paklausti, ir prieš guldamas tik ir galvodavo apie rytojų, kai galės vėl pasikalbėti. Prisiminė, kaip grįžęs po pirmo susidūrimo su padaru, jis abejojo ar dar kada išdrįs ten eiti, tačiau niekaip negalėjo išmesti iš galvos paskutinių padaro žodžių, ištartų jam išeinant: “Sugrįžk, drauge.” Žinoma, baimė niekur nedingo, tačiau pergalėjo smalsumas. Pora savaičių buvo praėję nuo pirmo susitikimo, o pastarąją savaitę berniukas beveik kasdien eidavo į tarpeklį. Nemaža jau buvo ir sužinojęs apie padarus, tačiau niekam kaimelyje nepasakojo apie savo naują pažintį. Atitraukęs užsisvajojusį žvilgsnį nuo lubų, berniukas pakilo iš patalo, stvėrė šalia patalo padėtą ginklą, ir pro duris išžingsniavo į rytmečio saulės nušviestą lauką. Daug gyventojų jau buvo pakilę ir vaikštinėjo, kiekvienas su savo reikalais. Iš krepšio, gulinčio šalia namo, berniukas paėmė porą vaisių, pusryčiams, ir skubiu žingsniu, čiulpdamas saldų, sultingą vaisių, pasileido upelio link. Kaimelis jau pasiliko užnugary ir berniuko žvilgsnis vis labiau krypo į tarpeklį, kur papusryčiavęs bei apsiprausęs, jis ir ketino leistis. Priėjęs upelį, jis ketino peršokuoti akmenimis į kitą jo pusę, tačiau išgirdo, kažką jį šaukiant. Atsisukęs, pamatė jo link atšlubuojantį kaimelio žveją. Prisiartinęs, šis tarė:
– Aš jau pastebėjau, kad tu kasryt eini į anava tą tarpeklį, o grįžti tik vėlai vakare. Ir kaip vengi su kuo iš mūsiškių bendrauti. Turiu savų įtarimų, tačiau nieko tau uždrausti juk negaliu. Išklausyk tik mano istoriją, o paskui galėsi elgtis kaip tinkamas. Matai mano šlubą koją? Aš tau papasakosiu, kaip tai nutiko. Dar jaunas anuomet buvau.. Na, ne toks jaunas kaip tu, – žvejas kreivai šyptelėjo – keleriais metais vyresnis. Tada mane labai žavėjo istorijos apie padarus, ir apskritai viskas, kas su jais susiję. Jei neapsigaunu, taip pat ir tau. Pastebėjau, kaip dega tavo akys, kaip atidžiai tu klausaisi, kai vyresnieji apie juos pasakoja… Taigi aš irgi eidavau toli nuo kaimelio, nors ir kaip bijodavau, tačiau svajojau sutikti vieną iš jų. Ir man pavyko. Aš radau vieną padarą ir susidraugavau su juo. Bent man taip atrodė. Mes kalbėdavomės, ilgai kalbėdavomės ir aš daug apie juos sužinojau, tačiau vistiek aš mažumėlę bijojau. Palaikiau atstumą. Tačiau po kurio laiko, net pats nejausdamas, pamažu leidau sau arčiau ir arčiau prie jo prieiti, nes jis visąlaik kartojo man žodžius: “Nebijok, neliesiu.” Taigi, lemtingą dieną aš smalsumo vedinas panorau jį iš arčių arčiausiai apžiūrėti ir netgi paliesti. O vos aš priėjau arti, jis čiupo man už kojos!.. Dabar jau net nebesuprantu, kaip aš ištrūkau. Spardžiausi ir trankiausi kumščiais, kaip įmanydamas, o vos padaras gniaužtus kiek atlaisvino, puoliau bėgti, jokio skausmo nepaisydamas. Matyt dar jaunas ir nepilnų jėgų padaras buvo…
Žvejas susimąstęs pažvelgė į upę. Berniukas stovėjo akis įbedęs į žolę po kojomis. Vyriškis pažvelgė į jį, į jo ginklą ir vėl prabilo:
– Matau, kad ginklą turi, bet maža gali jo būti. Padarai gudrūs, pats matai. Užkalba tau dantį ir capt!
Berniukas stovėjo kaip stovėjęs, o žvejas numojęs ranka tarė:
– Et… Žinokis…
Ir apsisukęs nuėjo. Berniukas dar kurį laiką stovėjo sustingęs. Žvejo istorija jį sujaudino, išgąsdino. Labiausiai iš viso pasakojimo jam įstrigo padaro žodžiai, kuriuos jis ir pats buvo girdėjęs. Nejau tai tas pats padaras? Nejau visas tas bendravimas tėra tik viliojimas į spąstus? Jam buvo sunku tuo patikėti. Pilna galva sumišusių minčių, berniukas patraukė tarpeklio link. Nors ir nebuvo iki galo nusprendęs, ar teisingai elgiasi, ar ne, tačiau kojos tarsi pačios ten nešė. Gana sparčiu žingsniu ir perdaug nesižvalgydamas aplink, vis dar nuo minčių gausos kiek apdujęs, berniukas žengė tarpekliu, palei upelį. Jam net buvo šovusi į galvą mintis atvirai padaro apie tai paklausti. Taip pat ir to “kodėl jie mūsų žodiška kalba taip susidomėję?” Tačiau jam tai atrodė pavojingos temos, kurių verčiau vengti. Jau matėsi atviroji vieta ir žengus dar kelis žingsnius, berniukas atsidūrė joje. Šalia plyšio juodavo figūra. Berniukas pakėlęs ginklą stovėjo ir sustingęs laukė. Figūra pamažu ėmė artėti. Berniukas neryžtingai paklausė: “Drauge?” Figūra tyliai slinko artyn ir nieko nesakė. Berniukas, iš išgasčio ėmusiomis ašaroti akimis, sušuko: “Drauge?!” Tačiau figūra ir vėl neatsakė, berniukas užsimojo ginklu ir sviedė akmenį, tačiau figūra šastelėjo į šoną ir tuojau pat šoko į priekį ir parbloškė berniuką ant akmenų.
Visas kaimelis buvo sujudęs, visi ieškojo berniuko aplink kaimelį ir šaukė jį vardu, tačiau dar niekam nepavyko nė kokio pėdsako rasti. Nors daugeliui buvo žinomas jo papratimas vienam klaidžioti, tačiau jis jau visą parą nesirodė kaimelyje, o to dar niekada nebuvo. Vyresnieji, kaip visada susėdę ant žolės, kalbėjosi tarpusavy. Jiems kaimelio gyventojų pastangos atrodė bergždžios. “Bus jį padarai užtikę…” – burbėjo seniai. Staiga visą kaimelį perskrodė šauksmas. Šaukė kaimelio žvejas:
– Ateikite, parneša!!!
Iš visų kaimelio pusių, prie žvejo, ranka rodančio tarpeklio link, rinkosi ieškotojai. Tolumoje matėsi nuo tarpeklio pareinantys du vyrai. Vienas iš jų ant rankų nešė berniuko kūną. Priėję prie žvejo ir jį supančios minios, vyrai paguldė berniuko kūną ant žolės. Akivaizdu, kad vaikas buvo miręs. Viena jo ranka buvo iki kaulo apgraužta, o ir kitur ant kūno matėsi nagų ir dantų žymės. Šurmuliuojančios minios žvilgsniai negalėjo atsitraukti, nuo subjauroto lavono. Kai šurmuliavimas kiek nurimo, vyrai buvo paklausti kaip jie rado berniuką ir vienas iš vyrų prabilo:
– Ėjome tarpekliu, palei upelį, kol pasiekėme tokią, kaip ir aikštelę. Jos pakraštyje ir pastebėjome gulintį berniuką, tačiau jis buvo ne vienas, šalia jo buvo ir juoda figūra.
Minia vėl sušurmuliavo.
– Tačiau akyliau įsižiūrėję, pamatėme, kad figūra nejuda. Prisiartinome arčiau ir supratome, kad padaras, kaip ir berniukas, buvo negyvas. Nesupratome, kas jį galėjo nužudyti, juk tikrai ne pats vaikis! Greičiausiai padaras buvo pasmaugtas, nes apie kaklą buvo galima aptikti nagų žymių…
Visos šitos scenos klausėsi tolumoje, prie saulės nutviekstos kalno viršūnės prigludusi figūra. Ji tyliai kartojo vieną žodį – “Drauge”.
