Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas PERSPĖJIMAS, „Defektas“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Brokuotas


defektas


          Diabeł, – nusikeikė Wieslaw.


Aš ir pats žinau, kad blogai. Susitikimą ruošėm keletą mėnesių ir abu puikiai žinojom, kad Wieslaw vienas nesusidoros. Sunkiai dirbau, kol pavyko įkalti jam į galvą, kad be manęs neišsivers. O dabar viskas griūva dėl kvailo potvynio ir mano paties naivumo. Reikėjo iš Gdansko tiesiai važiuoti į Varšuvą, bet nusprendžiau pusiaukelėje pernakvoti simpatiškam motelyje ant aukštos kalvos, ties vaizdingai tvinstančios Vyslos vingiu. Lemtinga klaida. Ryte pabudęs negalėjau įjungti skutimosi mašinėlės. Nustebau pamatęs, kad neveikia jokie prietaisai, o motelio recepcijoje išsigandęs klerkas papasakojo, kad naktį Vylsa galų gale išsiveržė iš krantų ir esame saloje be elektros ir geriamo vandens. Iki šiol didžiausias mano matytas potvynis buvo Vilnelėje ties Mickūnais, netoli Vilniaus.


Kelias savaites pliaupusi liūtis liovėsi kol miegojau  ir išėjęs iš motelio į lauką prisimerkiau nuo žilpinančios rytmečio saulės. Pieno baltumo danguje neatsispindinti pilkai murzina vandens plynė, apsupusi vaizdingąją kalvą su moteliu, man visiškai nepriminė išvakarėse matytos upės. Tik iki pusės įbridę medžiai kalvos papėdėje  bylojo, kad pasaulis vakar buvo kitoks. Tvanku ir tylu. Dešimtojo kelio asfaltas mįslingai niro į drumstą vandenį , o mano automobilis džiugiai tviskėjo saulėje. Kiek tolėliau stovėjo vienišas, nedidelis Citroen, geltonas ir bejėgiškai suzmekęs ant išjungtų užpakalinio tilto amortizatorių. Ką gi, pagalvojau, bus mažai valgytojų, bent jau dėl maisto atsargų nekils isterija. Jeigu ne  susitikimas Varšuvoje, ko gero, būčiau maloniai susijaudinęs dėl netikėto nuotykio. Tačiau vakarop pasijutau beviltiškai. Ypač, kai įsitikinau, kad mobilaus telefono baterija ilgai netemps.


Dieną praleidau krapštydamasis su prezentacija ir pavyko ją sėkmingai išsiųsti Wieslawui. Tačiau persiuntimas negailestingai surijo mobilaus telefono baterijos išteklius ir liūdnai nusiteikęs jį išjungiau, tausodamas rytdienai. Nuotaikos nepataisė ir vakarienei patiekti sumuštiniai su šiltu alumi. Niūrus barmenas aptarnavo mane tylomis ir netrukus dingo. Kitas motelio svečias taip ir nepasirodė, o personalas kažkur išsislapstė. Nupėdinau į savo kambarį ir nuobodžiaudamas užmigau.  O antros dienos rytą, tokį pat tvankų ir bežadį, sėdėjau lauko pavėsinėje ir mėginau įtikinti Wieslaw, kad gyvenimas nesibaigia vien todėl, kad jo konsultantas atsidūrė negyvenamoje saloje.


          Wieslaw, mes ne kartą su jumis apie tai kalbėjomės. Viską puikiai žinot. Manau, kad susidorosit, – bandžiau įkvėpti optimizmo pašnekovui, – juk negaliu plaukte perplaukti potvynio. Patikėkit, jeigu tik galėčiau įkrauti savo telefoną, kalbėčiausi su jais nors ir visą dieną. Bet nėra čia elektros, nėra!


Wieslaw tik sunkiai atsiduso. Galvojau, ką dar galėčiau pasakyti, bet staiga priešais akis išvydau kitą telefono aparatą. Jo šeimininkas, neabejotinai antrasis motelio svečias, pasirodė beesąs senstelėjęs hipis – žilstelėjusi, tanki barzda, ilgi garbanoti plaukai perrišti juostele, romus žvilgsnis. Bendrą vaizdą gadino balti šortai ir ryškiai žali sandalai „Crocks“. Dėl šortų ir sandalų jis atrodė panašesnis į programuotoją, pabėgusį atostogų, nei į gėlių vaiką. Jis man prieš nosį laikė įspūdingą aparatą. Solidus, blausiai metalu žvilgantis korpusas, klaviatūra iš įvairiaspalvių kristalų. „Mobiado“ telefonus už keliolika tūkstančių dolerių mačiau tik prabangų gyvenimo būdą aprašančių žurnalų nuotraukose. Realybėje, nepadoriai turtingų verslininkų atributas  derėjo su šortais, „Crocks“ ir juostele surištais plaukais mažiau nei apskritimas su kvadratu. Nustebęs pakėliau antakius ir klausiamai pasižiūrėjau į telefono šeimininką. Šis paprastai pasiūlė:


          Pasinaudokit.


Kelias akimirkas nesumojau ką atsakyti, tik pridengiau ranka savo telefoną, nuslopindamas besiskundžiančio Wieslaw tiradą. Galų gale kvailai paklausiau:


          Tikrai?


          Jokių problemų. Niekas man šiandien neskambins, galit kalbėtis kiek tinkamas.


          Ačiū, – padėkojau apstulbęs, – aš apmokėsiu sąskaitą, be abejo.


          Ai, nevarkit, – numojo nepažįstamasis, – pavaišinsit mane alumi ir būsim atsiskaitę. Nelaimėje reikia kitiems padėti.


Dar kartą padėkojau ir pranešiau džiugią naujieną Wieslaw.


Telekonferencija pavyko. Wieslaw buvo dėkingas ir patenkintas, o aš, atsisveikinęs ir išsekęs nuo kelias valandas trukusio kankinimo finansine abrakadabra, patraukiau ieškoti savo gelbėtojo. Kavinėje neradau, todėl išėjau į lauką. Vakarėjo. Ant skardžio motelio šeimininkai įrengė antrą pavėsinę ir pastatė keletą pigių balto plastiko staliukų su krėslais ir „Zywiec“ alaus reklaminiais skėčiais. Ten, atsilošęs krėsle ir užkėlęs kojas ant staliuko, sėdėjo vienišas vyriškis. Iš Jėzaus Kristaus stiliaus plaukų atpažinau savo geradarį ir markstydamasis nuo besileidžiančios saulės spindulių nužingsniavau pas jį.


          Atsiprašau, – tyliai krenkštelėjau.


          O, tai jūs, – atsisukęs nusišypsojo, – kaip pokalbis? Ar pavyko susitarti?


          Pavyko, – atsakiau ir ištiesiau telefoną, – išgelbėjot mane, net neįsivaizduojate. Beje, puikus aparatas.


          A, tikrai neprastas, – atsainiai paėmė telefoną, – individualus užsakymas.


          Aš manau. Nepigiai, matyt, atsiėjo?


          Kaip čia pasakius. Medžiagos buvo mano, mokėjau už darbą. Pasigaminau jį atminimui. Užsakykit mums alaus. Nebent skubat? – nusijuokė baltais dantimis.


          Kur čia beskubėsi, – atsakiau.


 Mostelėjau nuobodžiaujančiai padavėjai ir įsitaisiau gretimam krėsle. Atnešė mūsų alų, sušilusį neveikiančiame šaldytuve. Gurkšnodami kurį laiką kalbėjomės apie šį bei tą. Apie save jis pasakojo nenoriai. Sužinojau, kad keliauja po rytų Europą, tik nepasisakė iš kur atvyko. Neneigė, kad pinigų turi kaip šieno, o tai man patiko. Ekscentriški turtuoliai mane visada domino tuo, kad uždirbti pinigus jiems sekdavosi pačiom netikėčiausiom priemonėm. Niekada nepraleidžiu progos sužinoti šį tą naujo, kad galėčiau vėliau papasakoti menkesnės fantazijos klientams. Kol kalbėjomės jis vartė rankose telefoną ir aš mielai priėmiau kvietimą juo domėtis:


          Kitoje telefono pusėje metalas nevienodos spalvos. Kažkokia banguota juosta per visą ilgį. Sugadino meistrai? – paklausiau daug negalvodamas.


Pažiūrėjo į mane trumparegėmis akimis ir nustebęs atsakė:


          O, tikrai ne,  – prieštaraudamas mostelėjo, – Nors suprantu, kodėl taip galėjo pasirodyti. Ar jums teko matyti japoniškus kardus? Banguota juosta ant kardo ašmenų atsiranda dėl ypatingo grūdinimo būdo.


          O, labai įdomu. Vadinasi, pagal japoniškų kardų kaldinimo meną pagamino jūsų telefono korpusą? – pabandžiau atspėti.


          Ne visai taip, – nusišypsojo, – mano telefonas pagamintas iš originalios katanos. Tryliktas amžius, Honjo Masamune, legendinė Tokugava klano relikvija. Manoma, kad negrįžtamai prarasta po antro pasaulinio karo. Kolekcionierių svajonė, Japonijos kultūros paveldas. Įsigijau pusvelčiui iš jūrų pėstininkų seržanto, kai jis demobilizuotas grįžo tėvynėn iš Japonijos. Ar tik ne 1946? Dabar tiksliai nebepamenu. Žinau, kad pasiėmė kardą iš konfiskuotų ginklų krūvos vienoje prefektūroje kaip suvenyrą, pats nesuprasdamas kokį lobį laiko rankose. Tiesą pasakius, atgavau tai kas man priklauso. Galų gale, juk pats Masamunę prieš kelis šimtmečius išmokiau kardų kaldinimo amato. Atkaklus buvo žmogus ir bjauraus charakterio kaip reta, nors istorikai vėliau jį apibūdino kone kaip šviesuolį. Visi mes linkę idealizuoti praeitį, jeigu tik nėra gyvų liudininkų. Liko man skolingas. Gaila, bet kardas sulūžo. Tad nusprendžiau pasidaryti iš geležtės mobilųjį telefoną. Et, ko tik neatsitinka gyvenime. Nieko nėra amžina, ar ne?


Susiraukiau. Dėbtelėjau akies krašteliu ir įsitikinau, kad nejuokauja. Ar jums teko klausytis koncerto, kuomet pirmasis smuikininkas ne laiku įstoja? Publika iš karto įsitempia ir netgi dirigentui suvaldžius situaciją nebetiki ir nerimaudama laukia naujos orkestro klaidos. Gal aš ekscentriškus turtuolius ir mėgstu, bet nemėgstu, jeigu jie mane laiko idiotu. Arba, ne ką daugiau malonu, jeigu tenka kalbėtis su apsimetėliu. Ko gero, tas telefonas falsifikatas, o hipis, apsinešęs nuo marihuanos ir alaus, vapa nesąmones. Pradėjau galvoti kokia dingstimi galėčiau atsiprašyti ir grįžti į savo kambarį toliau nuobodžiauti, bet jis aplenkė mane netikėtų klausimu:


          Ar žinote, kas sunkiausia užmezgant trečio  lygio artimus kontaktus?


          Nnnee… – sumurmėjau akmeniniu veidu. Nekenčiu prasimanymų. Esu matęs vieną mokslinės fantastikos filmą, ir to užteko visam likusiam gyvenimui.


          Antropocentrizmas ir gyvybės formų įvairovė, – tarsi nepastebėdamas mano veido išraiškos toliau geraširdiškai tęsė pašnekovas, – septyniasdešimt trys procentai mums žinomų mąstančių gyvybės formų iki pirmojo kontakto ateivius įsivaizduoja panašius į save. Tai labai apsunkina pirmąjį kontaktą. Pavyzdžiui, mes kokius penkiolika tūkstančių Žemės metų net nesupratom, kad jūsų planetoje apskritai yra mąstančių būtybių. Na, aišku, jūsiškis akmens amžius gal ir nebuvo pats geriausias laikotarpis tai pastebėti, tačiau… O, atsiprašau, jūs, matyt, manote, kad aš kalbu nesąmones?


Galų gale, koks skirtumas? Kur man dingti? Jeigu smagintis, tai smagintis. Akimirksniu nusprendžiau priimti žaidimo taisykles ir nutaisęs rimtą veido išraišką atsakiau:


          Aš netgi dabar nesu įsitikinęs, kad mes esame protinga rasė. Galbūt jūs suklydot. Pasitaiko, – geraširdiškai nusišypsojau.


Jis susidomėjęs ilgokai žiūrėjo į mane. Tada rūgščiai nusišypsojo ir atsakė:


          Na, žinoma. Suprantu jūsų ironiją, – atsiduso, – Nenorit – netikėkit.  Ar žinot, pavyzdžiui, kuo nedėkingas ūkvedžio darbas? Ne? Jeigu jam kas nors skambina, lauk blogos naujienos. Juk niekas nepasakys: „skambinu pranešti, kad vandentiekis veikia puikiai“. Ne, paskambins pasakyti, kad sprogo vamzdis. Nusprendžiau baigęs su jūsų planeta daugiau nebedirbti šio darbo. Atsibodo taisyti kitų klaidas ir sulaukti tik blogų naujienų. Nepaprastai bjauri istorija. Jūs nieko prieš, jeigu aš papasakosiu?


          O, ne pasakokit, labai įdomu, – atsilošiau krėsle, – iš anksto užjaučiu dėl nesklandumų darbe. Patikėkit, mano klientai kartais irgi tokių nesąmonių priskaldo, po to kuopk po jais. Kaip vaikai, garbės žodis.


Ir tuomet jis papasakojo vis audringiau gestikuliuodamas. Sakė, kad visatoje gyvybė be galo dažnas reiškinys. Kad ji būna visokia. Kad gali atsitikti taip, jog net vandenilio dujos gali replikuoti unikalias kvantines būsenas ir evoliucionuoti į vis sudėtingesnes informacijos perdavimo ir transformavimo struktūras ir todėl gali būti laikomos gyvybe. Kad jis yra kilęs būtent iš tokios gyvybės rūšies, ir kad jam ir jo kolegoms anaiptol nebuvo lengva prisitaikyti gyventi žmogiškam pavidale, nes mąstančios vandenilio dujos mato pasaulį visai kitaip nei mes, žmonės. Pareiškiau užuojautą pasakęs, kad net mano vaikai mato pasaulį visai kitaip nei aš. Jis atsakė, kad tai ne visiškai tas pats ir tęsė toliau, sakydamas, kad mąstymas yra be galo mįslingas ir retas reiškinys, ir kad ne kiekviena gyvybės forma evoliucionuoja iki turinčios tai, ką galima vadinti intelektu. Atsakiau, kad manęs tai visiškai nestebina. Bet jis nesidavė išmušamas iš vėžių ir įsikarščiavęs papasakojo apie bandymus kontroliuoti evoliucijos eigą siekiant padidinti protingos evoliucijos tikimybę. Apie tai, kad daugelis planetų yra užsėjamos iš anksto modifikuotomis priešgyvybio formomis ir kad pasiekta neblogų rezultatų. Kad mūsų Žemėje iš pradžių bandyta užauginti gyvybę silicio junginių pagrindu, bet bandymas sužlugo, tuo tarpu kai Veneroje ir Jupiterio Europoje gyvybė evoliucionavo iki mąstančių rūšių. O Žemėje, gerokai vėliau, visai netikėtai atsirado anglies junginių pagrindu veikianti gyvybė. Kad iš pradžių jie manė, jog tai natūraliai įvykęs atsitiktinumas , bet vėliau paaiškėjo, kad per klaidą į mūsų planetą pateko dėl defektų nurašyta priešgyvibio partija. Ir kad įvyko blogiausia, ko buvo galima tikėtis tokiu atveju – gyvybė tapo mąstančia.


          Tada čia pasiuntė mano grupę, kad perspėtumėm jus. Tarytum tai būtų taip lengva, – sunkiai atsiduso.


          Suprantu, – irgi atsidusau, – blogas naujienas sunku pranešti.


          Žmonės jau trečia gyvybės forma, į kurią man tenka įsikūnyti. Patikėkit, tai anaiptol ne tas pats, kas karvei pradėti ėsti mėsą. Daug sudėtingiau…


          Mano žmona vegetarė, – liūdnai atsakiau, – o aš negaliu be mėsos. Mano vyresnėlis irgi, po paraliais, nustojo mėsą valgyti…


          Prisitaikėm, ne pirmas kartas, – nekreipė dėmesio į mano repliką hipis, – ir penkis tūkstančius metų vargstam. Iš pradžių mus laikė dievais. Actekai mane pakrikštijo Kecalkoatliu, o Indams buvau Šiva.


Papasakojo, kad jų perduodamos žinios niekas nesuprato. Visi manė, kad kalbama apie pasaulio pabaigą  ir apipynė tai legendomis bei vis sudėtingesnėmis religinėmis koncepcijomis. Išsiaiškinę, ką daro ne taip, inicijavo švietėjišką epochą. Galų gale, pirmas sėkmingas trečio lygio kontaktas įvyko 1947 metais. Ir kad prireikė dar penkiasdešimties su viršum metų, kol pavyko subrandinti žmogaus genomo projektą ir, galų gale, perduoti bent  dalį žinios. Bet, vėlgi, juos visiškai ne taip suprato, perduotą informaciją įslaptino ir oficialiai nutraukė bet kokį tolimesnį bendradarbiavimą.


          Užjaučiu, – atsakiau, – o kokį perspėjimą norėjot perduoti?


          Priešgyvybio genomas su defektais, – atsakė hipis, – klaidingai užkoduota savaiminė DNR denatūracija tam tikru laiko momentu. Jeigu tiksliai, 2023 metai, vasario 2 diena, 18:45 Grinvičo laiku, pagal jūsų kalendorių. Nelemtas gamybinis brokas. Ne taip jau daug laiko liko. Šiuo metu atostogauju. Kai viskas baigsis, reikės sutvarkyti planetą prieš iš naujo ją užsėjant, tik šį kartą be tokių apmaudžių klaidų. Gaila, tačiau net mes negalim pašalinti šio defekto. Supraskit, tai panašu į kortų namelį – pabandysi ištraukti kortą iš apačios – sugrius. Trauksi iš viršaus – irgi sugrius. Toks jau sudėtingas daiktas ta jūsiškė genomo struktūra. Jūsų mokslininkai dar net pusės genomo informacijos nespėjo suprasti, todėl vyriausybės netiki tuo, ką sakom. Mano, kad savanaudiškai kažko siekiam. Taigi, visi gyvena kaip gyvenę.


          O ką čia tvarkyti? – paklausiau, – na, jei visi galą gaus?


          Kaip tai ką? – nustebo hipis, – taigi viskas pražus. Netgi jūsų bakterijos, kurios skatina puvimą. Įsivaizduokit tūkstančius milijardų nepūvančių lavonų, nuo mikroskopinės bakterijos iki kašaloto, ardomų natūralios vėjo, vandens ir saulės erozijos. Kraupus ir visiškai nereikalingas palikimas. Tikrai bus ką veikti. Todėl, kaip sakiau, dabar ilsimės. Va, keliauju paskutinį kartą aplink pasaulį…


          Tai jau taip, – sutikau, – darbelis laukia nemažas, reikia gerai pailsėti.


          Netikit manim? – paklausė.


          Atvirai?


Gūžtelėjo pečiais:


          Galit neatsakyti. Jeigu ne potvynis, jūs jau seniai būtumėt nubėgęs šalin. Klausykit, Pavelai, aš jums atsiųsiu kai ką. Dabar neturiu su savimi, bet būtinai atsiųsiu. Tada patikėsit. Man tai principo reikalas. O jūs net neklausiat kodėl…


          Gerai, – atsakiau, – atsiųskit. O kai atsiųsit, parašykit kodėl.


Jis nutilo. Valandėlę sėdėjom žiūrėdami į rudą upę, rimtai ir greitai srūvančią mums po kojomis. Tada jis atsistojo, palinkėjo man laimingo kelio, sėkmės darbuose ir paspaudę rankas maloniai atsisveikinom. Neskubėdamas išgėriau alų. Nusprendžiau, kad visai įdomi buvo istorija. Spėju, kad jis greitai grįš į kurią nors psichiatrijos ligoninę, kai jo giminaičiai suseks, kur nusidangino. Giminaičiai visada pasirūpina, nes gėda paleisti beprotį klajoti po pasaulį. Antra vertus, jis nepiktybinis. Galėtų ir pakeliauti, pagalvojau.


Nei tą, nei kitą dieną jo nesutikau. O trečios dienos rytą, kai vanduo nuslūgo nuo kelio, aikštelėje geltono kaip citrina Citroen jau nebebuvo. Tik kalvos papėdėje, potvynio suneštame purve, pamačiau vienišas vėžes.


Praėjo keletas metų ir keistas pokalbis potvynio apsemtame motelyje užsimiršo. Tiesa, grįžęs namo susidomėjau japoniškų kardų istorija, bet po kiek laiko numojau ranka – šiais laikais bet kas gali ką tik nori sužinoti ir savaip pagražinti. Turėjau daug darbo, verslas sekėsi gerai.  O vieną šaltą pavasario šeštadienį pašto dėžutėje radau pranešimą, kad manęs laukia siuntinys. Šiais laikais siuntinį retai kada gausi. Ypač, jeigu pats nieko neužsisakai. Paskubom paruošiau šeimai pusryčius, šūktelėjau vaikams, kad grįšiu po valandos ir tuščiu savaitgalio plentu nuskuodžiau į paštą. Šiek tiek jaudinausi. Čiupau nedidelį, nuo smūgių apsaugotą voką, ir grįžau į automobilį. Nekantravau, todėl nusprendžiau pasižiūrėti į turinį negrįžęs namo. Iš praplėšoto voko ant keleivio sėdynės iškrito telefono aparatas ir sulankstytas popieriaus lapas.


Paėmiau į rankas telefoną ir įsispoksojau į balzganą, vingiuotą hamono juostą užpakalinėje korpuso pusėje. Atseit, Honjo Masamune katanos dalis. Netgi ištrupėję nuo smūgio ašmenys atitiko dingusio kardo aprašymą. Puikus falsifikatas savam žanre. Išskleidžiau laišką:


„Mielas Pavelai,


Telefone įmontuotas papildomas mygtukas. Jį iš karto pastebėsite, ryškiai raudonas, neįprastoje vietoje. Paspauskite jį kai važiuosite automobiliu į įkalnę ir įjunkite laisvą pavarą. Tikiuosi, tai padės Jums sutaupyti begalę kuro. Jūsų mokslininkai tai pavadintų inercijos stabilizatoriumi, jeigu tik spės iki 2023 metų išsiaiškinti kas iš tiesų yra masė. Deja, abejoju, ar spės.


Atsakymas į klausimą „kodėl“ yra toks: Nelaimėje reikia kitiems padėti . Jeigu patikėsit mano pasakojimu, galbūt, likusius metus nugyvensit kitaip. Žinojimas suteikia laisvę ir atsakomybę. Deja, bet tik tiek galim pasiūlyti.


Nuoširdžiai jūsų,


Protingos vandenilio dujos“


Dar kartą perskaičiau laišką ir apžiūrėjau telefono aparatą. Iš tiesų, ekrano viršuje puikavosi rubinas. Įjungiau variklį ir patraukiau namo. Geležinio Vilko gatvėje, Vilniuje, yra ilga įkalnė, pasukau į jos pusę. Už sankryžos smarkiau spustelėjau akseleratorių ir kai plentas pradėjo kilti į viršų, išjungiau variklį ir paleidau automobilį riedėti laisva rida. Jis, kaip ir reikalauja sunkio jėga, pradėjo lėtėti. Tada, ironiškai šyptelėjęs, spustelėjau rubino mygtuką. Nieko nepajutau, nieko neatsitiko. Lengviau atsidusau, numečiau aparatą ant sėdynės ir nusprendžiau leisti automobiliui sustoti. Tačiau šis riedėjo toliau. Ir dar toliau. Ir nelėtėdamas užkopė į pusantro kilometro ilgio įkalnę vienodu greičiu. Apstulbęs tik vairavau, neliesdamas užvedimo raktelių, ir visus penkis kilometrus iki man reikalingo posūkio važiavau vienodu greičiu tiek įkalnėse, tiek nuokalnėse. Drebančiais pirštais sugriebiau aparatą ir antrą kartą spustelėjau prakeiktą mygtuką. Po pusės minutės automobilis lėtėdamas sustojo šalikelėje.


Išpiltas prakaito suskaičiavau, kad iki 2023 metų liko vienuolika metų. Mano vyresnėliui sueis dvidešimt, dukrai aštuoniolika. Apdujęs išlipau ir nusivilkau prie upės. Nusiaviau batus, sumerkiau kojas į ledinį vandenį ir tik tuomet atsitokėjau. Tada užsimojau ir švystelėjau aparatą į tingiai tekančią Nerį. Dar pasėdėjau keletą minučių apie kažką nerišliai galvodamas. Paėmiau batus į rankas ir basas grįžau į automobilį. Dar kartą perskaičiau laišką, suplėšau į skutelius ir paleidau pavėjui.


Grįžęs namo niekam nieko nepasakojau. Kas gi manimi patikės? Pasakiau, kad įvyko kažkokia klaida ir siuntinys buvo skirtas ne man. Nusprendžiau, kad bandysiu gyventi kaip gyvenęs. Bent jau pabandysiu.


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0