Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas karo tema: Tėvas

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Autorius: Prietranka


 


Tėvas


 


Tamsus ir pridvisęs kabinetas. O peizažas už lango gražus – saulė žaidžia blizgančiomis medžių viršūnėmis, čiurlena plonytė upelio juosta, nusvirę gluosnių šakos beveik liečia pedantiškai nuskustą pievelę. Iš dvidešimt penkto aukšto viskas atrodė taip ramiai ir idiliškai, kad Jokūbui net akyse raibo. Kaskart užėjęs į tėvo kabinetą jis bematant prisiplodavo prie didelio lango, prilipo prie jo ir dabar – išvertęs akis, pražiojęs burną. Lauke vakarėjo.


Tėvas šiandien buvo nervingas, nuolat keiksnojo prastai dirbantį kompiuterį ir zyziančią sekretorę, kuri vis nespėdavo laiku atspausdinti kokio nors laiško. Daug laiškų. Atrodo, tėvelis paskutiniu metu nieko kito neveikė, tik tuos laiškus skaitė, rūšiavo, antspaudavo, ir be abejonės, vaikė nuo jų Jokūbą – lyg laiškai būtų svarbesni už vienintelį sūnų.


 – Angele, testamentus gavai?.. Kodėl? Po velnių, aš tavęs čia nelaikau – čiuožk namo jei nori! Jokių „tuoj“, ar tu bent įsivaizduoji kas bus, jei liksim be testamentų? Ar tu bent įsivaizduoji???


Angelė įsivaizdavo, lakstė iš vieno kabineto kampo į kitą ir vis kliūdavo už Jokūbo, stovinčio prie lango. Vargšė moteriškė buvo ant isterijos ribos, mažiausiai jai dabar reikėjo beprasmių pykčių su viršininku ir įkyraus šio sūnaus, snargliuota nosimi mazgojančio lango stiklą. Kartais neištvėrusi įtampos sekretorė pravirkdavo, tada ant tvarkingų, smulkiu šriftu primargintų lapų byrėdavo makiažu atskiestos ašaros, ir dokumentus tekdavo perspausdinti iš naujo.


 – Pasitrauk. – burbtelėjo tėvas, eidamas pro Jokūbą. Paėmė nuo sekretorės stalo planšetinį kompiuterį, paknebinėjo ir ėmė skaityti. Skaitė ilgai – iš spausdintuvo, tūnančio po stalu, spėjo išlįsti keli tuzinai naujų lapų – tada kažką pasižymėjo ekrane, nušveitė įrenginį ant stalo, atsirėmė alkūnėmis į palangę ir ėmė kūkčioti. Jokūbas iki šiol niekada nebuvo matęs verkiančio tėvo.


Sustojo ir sekretorė, netyčia paspyrusi ant žemės besimėtantį kavos puodelį. Ilgai žiūrėjo į viršininką, paskui papurtė galvą ir grįžo prie darbo.


 – Angele… – silpnai išstenėjo tėvas.


 – Taip?


 – Angele, ar tu supranti… Ar supranti, ką mes darom? Ar bent suvoki, kas dabar atsitiks, kas… Su jais visais… Ten…


Jokūbas daugiau nebegalėjo klausytis. Jis nusisuko, prisispaudė kakta prie storo, apčiupinėto stiklo ir ėmė stebėti dangumi ropojančius lėktuvus. Tokių buvo daug, jie suko ratus ir lakiojo pirmyn – atgal, palikdami tarp debesų baltas vatines juostas.


Tėvas trinktelėjo į metalinę palangę kumščiu, rankove nusivalė veidą ir vėl sėdo prie kompiuterio.


 – Angele, trečio bunkerio planą perspausdink. Taip, greičiau. Paskui paduok propagandos skyriaus raportą, reikės peržiūrėt. Ir patrauk vaiką nuo lango.


Jokūbą tuoj pat griebė už rankos, nuvedė į kabineto kampą, pasodino plačion kėdėn, po nosimi pakišo kelis aplamdytus popieriaus lapus ir saują spalvotų šratinukų – piešk.


 – Tėti, bet kodėl man negalima prie lango?


 – Nezysk.


 – Tėti, aš noriu į lėktuvus pažiūrėt…


 – Jau prisižiūrėjai.


 – Tėti…


 – Ša!


Jokūbas susiraukė ir nupiešė lėktuvą. Gavosi gražus, su dideliu propeleriu ir paskui besidriekiančia debesies juosta. Ši buvo žalia.


Skimbtelėjo telefonas, sekretorė puolė prie jo ir išrovė ragelį.


 – Čia tas, iš vidaus reikalų ministerijos. – šnipštelėjo tėvui. – savo ataskaitą atnešė.


 – Įleisk.


Kabineto durys atsivėrė, įėjo žilas ministras pažaliavusiu veidu, padėjo ant stalo storą voką, pasilabino. Tėvas net nepakėlė galvos.


 – Jūsų ekscelencija, personalo evakuacija jau prasidėjo. Ar norėsit, kad sekretorė…


 – Ji pasiliks. – nukirto tėvas. Angelė staiga sustojo lyg ištikta stabo, jos lūpos ėmė trūkčioti.


 – Ir dar, jūsų sūnus… – žilagalvis žvilgtelėjo į Jokūbą, į lėktuvą popieriaus lape, ir vėl į Jokūbą.


Tėvas atplėšė žvilgsnį nuo ekrano, atsilošė, pirštais trindamas akis tyliai sumurmėjo:


 – Paimkit jį, kad paskui nebūtų per vėlu. Tik… Pala, aš atsisveikinsiu.


Ministras supratingai linktelėjo ir nusisuko. Jokūbo pečius suspaudė drebančios tėvo rankos, prieš akis atsirado išbalęs jo veidas, dabintas juodais paakiais, raudonomis akimis ir iš nerimo apkramtytomis lūpomis. Vaikas – automatiškai, pats to nesuvokdamas – įsidėjo šį vaizdą savo atmintin, kad su siaubu ir neviltimi galėtų prisiminti visą gyvenimą. Staigiai bei nemotyvuotai kintančias prezidento nuotaikas, atšiaurumą pavaldiniams, nedėmesingumą pačiam sūnui jis greitai užmirš. Bet portretas liks ilgam.


 – Klausyk, Jokūbai, mes turbūt daugiau nepasimatysim. Nepyk ant manęs, gerai? Matai, aš… aš padariau didelę klaidą. – tėvas, rodos, vėl ruošėsi pravirkti. – Aš susiginčijau. Susiginčijau su vienu žmogum, mes lažinomės, ir aš pažadėjau jam įrodyt, kad aš… aš…


Angelė, apimta visiškos apatijos, ramiai vartė ką tik atspausdintų lapų šūsnį. Žilas ministras apsimetė tyrinėjantis miniatiūrinį herbą ant sienos.


Tėvas kalbėjo, grieždamas dantimis ir spausdamas prie savęs Jokūbą.


 – Aš tuoj pradėsiu karą. Niekas netikėjo, kad galiu. Bet pradėsiu. Niekas ir dabar netiki, bet per vėlu ką nors atšaukt, todėl reikia išsaugot ką turim, ir dievaži, aš stengiuosi kiek galėdamas… Mes viską atspausdinsim, viską viską, ir užkasim giliai po žeme. Kariaus robotai, vieni į kitus šaudys robotai, todėl gal bent keli žmonės išliks. Ir kada nors perskaitys. Dėl to verta stengtis, Jokūbai…


 


Leisdamasis liftu į bunkerį, žilagalvio ministro asmeniškai laikomas už rankos Jokūbas kurį laiką dar jautė silpną vibraciją, beveik galėjo girdėti iš po žemės dangun besiveržiančių raketų dainavimą. Viršuje, dulkėtame kabinete su nuostabiu vaizdu pro langą jo tėvas bei sekretorė Angelė plušėjo ruošdami paskutinius štrichus pasaulio mirties kronikai, kažkur toli dangumi jau skriejo raketa, nutaikyta į dvidešimt penkių aukštų pastatą prezidento vardu pavadinto parko centre. Jos pakaks ir visam miestui.


 – Dėde ministre, – gniauždamas nupieštą lėktuvėlį kairėje rankoje kreipėsi Jokūbas, – o kodėl tėtė negali į bunkerį atvažiuot paskui, kai padarys savo darbą? Kodėl jis nenori?


 – Nežinau… – atsakė šis. – nežinau. Matai, vaikeli, sąžinė – keistas dalykas…


 


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0