Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas karo tema: Stebėtojai

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Autorius: Pikis   


Stebėtojai


 


 


Galybė lėktuvų, didelių ir mažų, skrodė bekraštį dangų. Jie buvo tarytum didelis paukščių būrys, nepailstamai skrendantis savo tikslo link, tik daug greitesnis ir pavojingesnis. Apačioje besidriekiantis vandenynas spindėjo nutviekstas kylančios saulės spindulių. Didieji paukščiai su raudono rutulio emblema nepastebimai greitai artėjo prie salos, kurios pietiniame krante aiškiai matėsi karinė jūrų bazė. Aš juos stebėjau ir jutau savyje vis labiau  kylančią baimę. Bet jaudinausi ne dėl savęs ar savo tėvo, sėdinčio greta manęs ir kartu viską stebinčio, o dėl baisaus puolimo, kurį metaliniai paukščiai ruošiasi vykdyti. Jis buvo neišvengiamas. Kad mes buvome saugūs ir mums pavojus negrėsė, puikiai žinojau. Jie tikrai neįtarė, kad mes esame čia ir jau kurį laiką juos stebime. Lygiai taip pat, kaip jūrų laivynas nieko neįtariantis apie artėjantį pavojų.


 


Kaip ir kiekvieną rytą apsimiegoję, nieko blogo nenutuokiantys jūrų pėstininkai pusryčiavo viename iš laivų. Denyje grojo orkestras. Vos keli karininkai ėjo tarnybą, kiti patruliavo prieplaukoje. Saulėtas, malonus oras, gera nuotaika – ko daugiau reikia norėti šiltą sekmadienio rytą. Išgirdę lėktuvų ūžesį nenustebo – kartais ir laisvadieniais vykdavo pratybos. Tačiau kai išvydo dangų temdantį lėktuvų spiečių, jau buvo per vėlu. Bombonešiai pradėjo savo darbą taip pat netikėtai kaip ir pasirodė. Tada greitai nardydami ir poškindami į viską puolė naikintuvai. Kita dalis atsiskyrė ir pradėjo atakuoti karinių pajėgų aerodromus. Netrukus jie buvo sulyginti su žeme. Jūrininkai ir karininkai puolė prie ginklų, kiti pasimetę tiesiog žiūrėjo į viršų ir negalėjo patikėti savo akimis tuo, ką dabar matė. Viskas įvyko per staigiai ir labai netikėtai. Naikintuvų kulkos be sustojimo šlavė visą gyvybę laivuose, smarkiai gadindamos jų korpusus ir išorę, o bombonešiai juos pribaigdavo nepalikdami nė menkiausios galimybės išsigelbėti. Raudoni bei geltoni ugnies kamuoliai apėmė visą didelį jūrų laivyną. Po vandeniu paleistos torpedos nepataisomai  žalojo svarbiausius kreiserius bei minavimo laivus. Net stiprios zenitinių pabūklų ugnies nepakako apsiginti nuo priešų ir nuo artėjančios katastrofos. Pasibaisėjęs stebėjau kaip iškyla vieno laivo denis ir galingas sprogimas iš vidaus sunaikina jį,  į visas puses pažerdamas likusias jo dalis. Pro juodus dūmus dar mačiau per skęstančių laivų  bortus šokinėjančius jūrininkus, desantininkus, virėjus bei muzikantus. Daug laivų nugrimzdo į ramiojo vandenyno dugną kartu su savimi pasiėmę nespėjusius išsivaduoti žmones. Staigus puolimas padarė nepataisomą žalą. Numaniau, bet netikėjau, kad  tai įvyks. Viską, kas tuo metu vyko lauke, mes matėme pro didelį ekraną, nuo kurio aš ilgai negalėjau atplėšti akių, o pro jį pamatyti vaizdai man kėlė šiurpą, neviltį ir didžiulį skausmą. Tai buvo baisu.


– Kodėl jie taip daro? Tie lėktuvai? – paklausiau tėvo drebančiu balsu.


– Ne mums tai spręsti, sūnau, ne mums, – atsakė tėvas kažką užsirašydamas į viterizatorių – juodą mažą ekraniuką savo rankose.


– Ar mes nieko negalime padaryti… padėti jiems?


– Mes tik stebėtojai, sūnau, tiktai stebėtojai… – paaiškino jis nužvelgęs mane rūpestingu, gailiu žvilgsniu.


 


Po tam tikro laiko


 


Snaiperio niekas nematė. Jis tarytum vaiduoklis lindėjo apleisto, karo nualinto namo viduje (tai, kas buvo iš jo likę). Iš sienoje pramuštos skylės, nuo kurios atsivėrė niūrus miesto griuvėsių vaizdas, kyšojo jo ginklas, pro kurio taikiklį jis stebėjo savo aukas. Visas platus miestas skendėjo karo dūmuose. Kažkur toli girdėjosi mūšių aidai, padangę be sustojimo raižė lėktuvai, kartas nuo karto numesdami bombą. Snaiperis rizikavo, bet kartu jautė pasitenkinimą pagaliau radęs tai, ko ilgai ieškojo. Savo taikinius jis išnarstė po kaulelį: nuo kareivių, tyliai gulinčių apkasuose ir laukiančių nurodymo pulti, iki Gestapo, kiek toliau stoviniuojančio generolų būryje. Jis matė juos aiškiai savo taikiklyje. Jis buvo profesionalas, ne vieną nacį nušovęs ir vis dar gyvas šaulys. Būdavo dienų, kai vienu šūviu nupildavo du greta stovinčius priešus, kartais net tris. Jis tai sugebėjo. Toks jo darbas – stebėti aplinką, ištirti taikinius, o tada šauti. Panašiai kaip ir mes –  tačiau mes nežudome, o tik stebime. Ir šį snaiperį mes stebėjome jau daug laiko. Puikiai žinojau, ką jis jaučia viduje. Baimę. Nors jis buvo nepralenkiamas, nenušaunamas, jis bijojo ir tai aš mačiau jo išbalusiame, sudžiūvusiame veide. Lygiai taip pat jis mato savo priešus taikiklyje. Mato kiekvieną jų judesį, emociją. Jis neskuba, įdėmiai tyrinėja visus – karius, generolus, gestapus – nors laikas ne jo pusėje. Priešai jo nemato. Ir nebepamatys. Po akimirkos, kai netoliese, maždaug už dviejų, trijų kilometrų, lėktuvai ėmė bombarduoti, snaiperis pradėjo svarbiausiąją savo darbo dalį. Visus kareivius, kurių uniformas puošė svastika, kliudė mirtina kulka. Lėktuvai nuskrido. Snaiperis ranka nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir tobulai atlikęs savo darbą nuskuodė į kitą pastatą, stovintį už gerų penkių šimtų metrų.


 


– Kodėl jis žudo juos slaptai? Taigi šitaip negalima…nesąžininga? – suglumęs paklausiau savo tėvo.


– Tai yra karas, berniuk. Karas be jokių taisyklių. Sąžiningumas čia paskutinėje vietoje. Ateis laikas ir tu tai suprasi.


– Kodėl karas negali turėti taisyklių? Kodėl beveik visi privalo kautis ir žūti?


– Tai ne žaidimas, Javi. Parodysiu tau dar šį tą įdomaus, – tarė tėvas vis dar rašydamas pastebėjimus savo viterizatoriuje.


 


Už keturių kilometrų tame pačiame mieste vyko didžiausias mano matytas mūšis. Tai buvo žiaurus, bet kartu didingas ir nepakartojamas vaizdas. Sunku buvo patikėti, kad tai dabar vyksta. Supratau, kad tai ne vaikų peštynės, o tikras karas tarp dviejų nesutariančių pusių. Pakrantėje išsilaipinęs didžiulis desantininkų būrys žygiavo bombarduojamo miesto link. Paskui juos važiavo maždaug tuzinas šarvuotų vikšrinių kovos mašinų – tankų. Su jais buvo gabenami galingi raketų paleidimo įrenginiai. Tuo tarpu mieste sprogimai nesiliovė. Galybė karių veržėsi į priešų sostinę, kuri tuojau bus sulyginta su žeme, lėktuvai naikino svarbiausius miesto pastatus – mokyklas, ligonines. Kita pusė aktyviai gynėsi kaip tik begalėjo. Jie šaudė priešus iš kulkosvaidžių, neatsitraukė nuo priešlėktuvinių pabūklų, slėpėsi apkasuose bandydami kuo ilgiau išsilaikyti ir priešintis. Lavonų vis daugėjo tiek pas vienus, tiek pas kitus, kraujas liejosi upeliais, skausmo agonijoje skendėjo dauguma sužeistų, galūnes praradusių karių. Tai buvo kraupus vaizdas. Ekrane viską mačiau iš arti. Jaučiausi lyg pats būčiau ten, kojos linko, pasidarė silpna. Viso to buvo per daug ir žiūrėti aš nebegalėjau. Netikėjau, kad karas gali būti toks žiaurus, reikalaujantis tiek aukų. Atsisukau į tėvą:


– Tėti, kodėl mes – stebėtojai  negalime įsikišti į karą?


– Sūnau, šiame kare visi yra blogi. Net jeigu ir galėtume, mes nepadėtume nė vienai kariaujančiai pusei, nes čia gerųjų nėra. Abi pusės turi savų tikslų ir bet kokia kaina siekia juos įgyvendinti.


– Kiek dar tęsis šis karas? Kiek dar kraujo bus pralieta?


– Tęsis tol, kol kuri nors pusė iškovos pergalę. Tačiau kartoju, gerų niekada nebūna ir mums visai nesvarbu, kas laimės, o kas pralaimės šį karą. Mes tik stebime juos ir nesikišame į jų gyvenimą.


– Bet jeigu norėtume ir galėtume, mes vienu šūviu užbaigtume šį karą. Ar ne taip?


Tėvas neatsakė nieko tik žiūrėjo į ekraną, kuriame sprogimai ir kraujo liejimas nesiliovė, o miestas netrukus virto griuvėsių lauku.


Vieną akimirką labai norėjau tiesiog išlysti laukan ir griežtu žodžiu pabaigti šį karą. Bet nemanau, kad jie manęs klausys. Nemanau, kad jie išvis ko nors klausys. Tai nesustabdoma.


Prieš išvykdami namo nuskridome į dar vieną vietą. Paskutinę mūsų stebėjimo vietą.


Džiaugiuosi, kad pagaliau grįšiu namo, tik abejoju, ar kada nors išdils atmintyje tie kraupūs vaizdai, kurių tiek daug teko čia matyti.


 


Netrukus atsidūrėme miškingoje vietovėje. Tokių vietų norėjosi matyti kuo daugiau  – tokių žalių, plačių, neaprėpiamų. Netoli miškelio matėsi keisti nejudantys objektai.


Akimirką pamaniau, kad tai nereikalingi drabužiai sumesti deginimui. Bet kai vaizdas ekrane buvo priartintas, vos nesusivėmiau. It raudoni bulvių maišai griovyje gulėjo daugybė žmonių lavonų.


 


– Ir vėl karo aukos – žuvę kariai? – paklausiau tėvo susijaudinęs ir pasišlykštėjęs šituo reginiu.


  Ne, Javi, tai ne kareiviai , tai paprasti žmonės, daugiausia žydai.


Netoliese iš atvažiavusių konvojų vorele lipo nukamuoti, alkani, įvairaus amžiaus žmonės: vyrai, moterys ir vaikai. Nuvargusių motinų rankose verkė nelaimę nujaučiantys kūdikiai. Šalia einantys svastikomis pasipuošę kariai be gailesčio lazdomis talžė  atsilikusius varguolius. Juos visus vedė prie duobės, ir aš puikiai supratau, kas jų laukia.


– Nesvarbu – žydai ar kita tauta – jie vis tiek žmonės ir kuo jie nusikalto?! – pakėliau drebantį balsą aš. – Ką padarė tie žmonės? Kodėl juos reikia žudyti?  


– Tai jau ne mūsų reikalas, Javi. Aš pats nenutuokiu, kam reikia žudyti tuos nekaltus žmones, bet kiek girdėjau, kareiviai nori išnaikinti jų tautą – tai vadinama genocidu. Bus žiaurus vaizdas, sūnau. Jeigu nenori, gali nežiūrėti, šį kartą leisiu. O tada mes skrisime namo, berniuk, jau labai greitai.


– Tu sakei, kad karas vyksta tarp dviejų pusių bei jų sąjungininkų. Ir gerų tarp jų nėra. Bet kuo dėti šie paparasti žmonės, kurie nepriklauso nė vienai pusei. Kodėl mes turime žiūrėti, kaip juos kankina, kodėl negalime išgelbėti bent kelias nekaltas gyvybes! – jutau kaip ima kauptis ašaros.


– Taigi žudo niekuo dėtus žmones, Tėve! – nebeiškentęs ėmiau šaukti.


Žmones sustatė vorele, nugara į griovį. Dauguma jų, daugiausia vaikai, murzinais, ašarotais veidais, net nenutuokė, kodėl juos čia atvedė. Šeši priešais stovintys kareiviai ėmė taisytis šautuvus. Kitas nubėgo prie šalia krūmų įtaisyto kulkosvaidžio.


– Kad ir kaip būtų sunku, Javi, iškęskime visą tai ir greičiau grįžkime namo.


– Aš negaliu stebėti ir nieko nedaryti. Dabar aš tikrai nebegaliu. Mačiau per daug ir man jau užteko. Aš noriu jiems padėti.


Mums skirta stebėti, o ne gelbėti kitus šiame niekingame pasaulyje pūnančius žmones! – užrėkė tėvas.


– Tai ir stebėk. Aš negaliu.


  Atsistojęs nulėkiau ir pasiėmiau ant sienos kabėjusį ginklą.


– Laivo aš vis tiek nenuleisiu, net negalvok apie tai, ir padėk ginklą į vietą, – smarkiai užstaugęs iš savo vietos pašoko tėvas.


– Aš galiu ir iššokti.


– Sustok, tu žūsi, –  šaukė tėvas, mėgindamas sučiupti mane už rankos.


Aš atšokau nuo jo ir atidariau liuką.


– Neišskrisiu iš šio pasaulio, kol neišgelbėsiu bent vienos nekaltos gyvybės. O dėl manęs nesijaudink, juk aš ne žmogus. Tėvas dar bandė sugriebti mane, bet buvo per vėlu, aš greitai iššokau.


Kelios sekundės ir aš atsidūriau ant žemės, tiesiai prieš kareivius. Smalkių bei dvėsenos kvapas užgulė nosį. Deguonies čia buvo nedaug, bet užteko, kad palaikytų gyvybę. Ir štai žengiau pirmuosius skubius žingsnius šiame žiauriame, karo nukamuotame pasaulyje – Žemėje. Kareiviai manęs nematė, nes patingėjo atsigręžti, be to, jų klausa buvo per silpna, kad mane išgirstų. Ėjau tyliai, savo pėdomis nešlamindamas žolės, bet greitai. Kai kurie nelaimėliai išvydo mane kaip neaiškų siluetą, artėjantį kariams iš už nugarų, bet jie tikrai nežinojo, kas aš iš tikrųjų esu. Per klykiančių vaikų ir motinų balsus jie neišgirdo, kaip kažkoks vyriškis kalba apie iš dangaus nušokusį padarą. Aš priėjau prie kario, kuris nusitaikęs kulkosvaidžiu ruošėsi sušaudyti ir suguldyti visus čia stovinčius žydus į duobę. Nieko nelaukęs paspaudžiau savo ginklo svirtelę, iš jo iššovė galingas elektros pliūpsnis, po kurio metalinis kulkosvaidis pažiro į šipulius, o kareivis taip ir nepamatęs manęs, savo žudiko, nuskriejo gerus septynis metrus ir nuo elektros šoko pakratė kojas. Kiti šauliai staigiai atsisuko pasiruošę blogiausiam, bet jau buvo per vėlu. Stipri žaibų srovė kliudė visus nespėjusius iššauti karius. Jie gulėjo ant žolės raitydamiesi it kirminai, prikišti prie liepsnojančio degtuko. Netrukus jie nurimo. Stovėjau drebančiomis rankomis ir netikėjau, kad aš tai padariau – suguldžiau ginkluotus priešus ir dar ne savo planetoje. Vaikai ėmė klykti dar garsiau nei prieš tai. Vyrai ir moterys žiūrėjo į mane tartum išvydę šmėklą. Ir visai nekeista, kodėl. Pats žinojau, kad visai nesu panašus į juos, išskyrus dvi rankas, kojas ir galvą. Tai buvo viskas, kas siejo mus su šios planetos gyventojais. Tikrai nežinojau, kas dedasi jų galvoje, kokios jų mintys. Norėjau sušukti: ,,Bėkit, ko gi laukiat“, bet to neprireikė. Jie patys turbūt supratę, kad tai išgelbėjimas, o gal išsigandę mano išvaizdos išsilakstė kas kur. Vyrai, moterys ir vaikai bėgo neįtikėtinai greitai ir netrukus pranyko aklinoje miško tamsoje. Smarkiai plakanti širdis iš lėto rimo, bet tai truko neilgai. Atsigręžiau ir nuo vaizdo, kurį išvydau, šiurpas perbėgo per visą kūną, širdis nusirito į kulnus, o kojos pačios savaime pasileido bėgti. Maždaug tuzinas ginkluotų ir agresyviai nusiteikusių kariškių bėgo link manęs. Pasigirdo aliarmas iš netoliese stovinčio namelio. Pasirodo, netoli buvo nacių bazė ir išgirdę sprogimus visi kareiviai suskubo į mūšį. Kiek kojos leido (o jos leido tikrai daug) lėkiau į mišką tikėdamasis, kad manęs ten nepastebės. ,,Tik nešaudykit, prašau, nešaudykit, aš nebenoriu jūsų žudyti‘‘ – prašiau mintyse kartais vis žvilgtelėdamas į dangų. Tėvo nesimatė. Nejaugi paliko mane čia žūti. ,,Ne, tikrai negalėjo‘‘ – variau tas niūrias mintis šalin. Pasigirdo šūviai, nuo kurių aš vos nesuklupau. Miškas buvo jau čia pat. Ausyse spengė aliarmas ir šūviai, kurie skrodė viską: medžius, žolę ir mano odą, kuri buvo daug tvirtesnė už žemės žmogystų, kurioms užtenka vienos kulkos. Aš ne žmogus, todėl galiu atlaikyti ne vieną šūvį. Bet netikėjau, kad iš tokių primityvių ginklų iššautos kulkos gali būti tokios skaudžios. Prieš dešimtį karių gal ir atsilaikyčiau, bet prieš šitokią masę… Skausmas sklido po visą kūną, tartum daugybė įkaitusių adatėlių jį badytų. Dabar jie visi matė mane – keistą padarą, nepailstamai skuodžiantį miško link. Skausmas tapo nebepakeliamas ir aš jo neiškentęs suklupau. Drebančiomis iš baimės ir skausmo rankomis smarkiai suspaudžiau ginklą, nukreipiau jį į greitai artėjančius priešus. Kitos išeities nebuvo. Tada pakilęs iš aukštos žolės aš nusitaikiau ir paleidau savo šautuvo elektrinę srovę. Kaktą ir pakaušį badė dygus skausmas, kuris netrukus sumažėjo. Pasigirdo baimės, skausmo ir nuostabos sklidini šūksniai. Kariai it audros nešamos šiaudinės lėlės skriejo į visas puses. Tik ši audra buvo daug pavojingesnė ir kirto be pasigailėjimo. Štai toks turi būti tikras ginklas. Žinosit, kokie pavojingi galime būti mes. Įniršio apimtas šlaviau visus kareivius iš eilės.


– Čia už tuos nekaltus žmones, kurie jums nieko nepadarė, – jau balsu šaukiau. Žinoma, jie manęs negirdėjo ir nesuprato. Netrukus atleidau svirtelę. Pilki dūmai užklojo visą lauką. Sukaupęs visas jėgas pasileidau į mišką. Įnirtingai šaudydamas nepajutau, kaip smarkiai esu sužeistas: mano kūnu sruvo žalias kraujas, skausmas raižė krutinę, o ypač galvą. Vis dar girdėjosi riksmai, tolimi šūviai. Staiga padangę perskrodė priešų naikintuvai. Mane apėmė bloga nuojauta. Netrukus it karšti lietaus lašai milžiniška kulkų kruša pasipylė ant manęs ir nepaliaujamai kapnojo. Įbėgau į mišką keturiomis. Pakraupęs žvelgiau į savo žaizdotą kūną. Mano keturpirštė kairės rankos plaštaka buvo kruvina. Visas virpėjau lyg nukrėstas elektros srovės. Stengiausi ignoruoti skausmą ir nesustodamas žengiau į gūdžią miško gelmę – bėgti dabar negalėjau. Skaudėjo viską – nuo pirštų galiukų iki pakaušio. Maniau, jog galva  tuojau susprogs ir suskils į daugybę gabaliukų. Kariškių šūksniai girdėjosi iš visų pusių, atrodė, jog jie apsupo mane kaip bejėgį slieką apsupa skruzdės, kaip išalkę paukščiai apspinta paskutinį ėdalo gabalėlį. Ir tik tada pastebėjau iš savo ginklo rūkstančius juodus dūmus. Jis buvo visas suvarpytas kulkų ir skleidė tylų ūžimą kokio anksčiau nebuvo. Nukreipęs ginklą į medį paspaudžiau mėlyną svirtelę, bet nieko neįvyko. Didžiausia mano baimė pasitvirtino – ginklas sugadintas. Netekęs vilties kritau ant samanėlių paklotės, kurios minkštumas prilygo taip išsiilgtai mano lovai. Lėktuvai vis raižė padangę, tačiau ilgaamžiai lapuočiai saugojo mane nuo pavojingų metalinių paukštelių – kulkų. Baisiai norėjau gerti. Apsižvalgęs netoliese išvydau pelkę, keturiomis prislinkau prie jos ir ėmiau godžiai gerti nešvarų vandenį. Švaresnio vandens šaltinio šiame miške tikrai nebuvo, tad džiaugiausi bent tokį suradęs. Numalšinęs troškulį pasižiūrėjau į savo atvaizdą vandenyje: tas gelsvas ištįsęs veidas, smulkios lūpos ir juodos it angliukai akys. Tikrai nebuvau panašus į vietinius šios chaotiškos planetos gyventojus. Apsižvalgiau ir supratau, kad vienintelis dalykas, kurio aš norėčiau savo tėvynėje, tai šitokio miško. Jis buvo gyvas. Kiekvienas žolės lopinėlis, kiekviena šakelė, ir tas aitrus sakų kvapas ar medžių ošimas buvo tikras. Ir tai vienintelis dalykas, kuris man taip patinka žemėje. Visas mano mintis nutraukė šūvis man į nugarą. Griuvau ant žemės ir nusprendžiau daugiau nebeiškišti galvos kol nepasijusiu saugus. Klausiausi kaip čeža sudžiūvę šapai, kaip artėja kariai. Gulėjau nejudėdamas ir meldžiausi, kad tik praeitų nepastebėję, bet puikiausiai supratau, jog jie žino, kad aš čia esu. Žiūrėjau į žydrą dangų, kurio lopinėliai vos vos matėsi pro žalias medžių viršūnes. Dar nenorėjau mirti, tiktai ne čia, ne taip toli nuo namų. Supratau viena, kad mano tėvas buvo teisus sakydamas, jog stebėtojams nevalia kištis į žmonių reikalus. Jis neleido man iššokti, nes puikiai žinojo, kas manęs ten laukia. Bet aš kaip paskutinis kvailys jo nepaklausiau, neįvertinau priešo jėgos. O… kaip gailiuosi… Kariai buvo čia pat, šalia manęs, jutau jų alsavimą, užuodžiau jų prakaito kvapą. Po kelių sekundžių išvydau rūstų, bejausmį, barzdotą kareivio veidą. Dar akimirka ir jis mane pastebės. Kad ir kokia tvirta būtų mano oda, tiek pažeidimų nebeištversiu. Tada kažkur danguje, o gal ir žemėje pasigirdo sprogimas. Ir prieš mano akis kažkas praskriejo. Iš jo rūko juodi dūmai. Šalimais garsiai sudunksėjo žemė – jis nukrito sudrebindamas visą mišką. Nusileido mano tėčio erdvėlaivis. Ne, to negali būti, jo niekas negalėjo pamatyti, nebent jis pats to norėjo. Prie manęs artėję kareiviai pradėjo šūkauti man nesuprantama kalba ir išsilakstė; vienas dar užlipo ant mano kairės kraujuojančios plaštakos. Pasigirdo šūviai, daug šūvių. Tuomet nugriaudėjo galingas, kurtinantis sprogimas, tada vėl šūviai. Jie buvo visai šalia, prie manęs. Tėvas aukojosi gelbėdamas mano kailį, o dabar aš išgelbėsiu jį, jeigu dar gyvas. Baimės sklidina širdimi atsistojau laukdamas šūvio į galvą. Karių buvo pilnas miškas, bet jie buvo nusisukę, manęs nematė. Visi žiūrėjo ir šaudė į labai keistą objektą, nukritusį iš dangaus. Jie veržėsi į mūsų erdvėlaivį. Vienas iš jų metė granatą į vidų ir po kurtinančio sprogimo visi ėmė brautis vidun. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti savo akimis, kad tai iš tikrųjų tas pats erdvėlaivis, kuriame aš praleidau tiek daug laiko, kad tai tas erdvėlaivis, kurį mes su tėvu konstravome ne vieną dieną. Dabar jis skendėjo juoduose dūmuose. Skausmas ir pyktis sumišo manyje, supratau, kad tėvas nebūtų atlaikęs to stipraus granatos sprogimo. Ėmiau drebėti kaip niekada. Sukaupęs paskutines jėgas pasileidau į didžiulį pilkai apsirengusių kareivių būrį. Akyse viskas mirguliavo, liejosi. Užsimojau savo neveikiančiu ginklu ir tvojau dviems kareiviams per galvas. Vienas iš jų susmuko žemėn, kitas vos išsilaikydamas ant kojų atsigręžė baimės kupinu žvilgsniu. Tada užsimojau trenkti kitam augalotam kareiviui, tačiau nespėjau, nes šūviai iš visų pusių privertė mane atsitraukti kelis metrus. Kariai kažką surikę atsisuko į mane – labai keistą padarą. Atbėgo dar vienas nemažas būrys kariškių. Buvau apsuptas ir bejėgis. Ir tuomet pasipylė šūviai… Kas tik galėjo, šaudė į mane lyg į skausmo nejaučiantį kelmą. Šaudė šypsodamiesi, stebėdamiesi, kiek ilgai aš dar išliksiu gyvas. Jausdamas begalinį skausmą nebemačiau nieko, sugebėjau tik iškelti rankas tikėdamasis, kad jie manęs pasigailės. Bet to nebuvo. Jie nesuprato, o gal ir nenorėjo suprasti pasidavimo ženklo ir toliau šaudė į mane iš savo primityvių ginklų, kurie taip smarkiai žalojo. Jie nenustojo šaudyti net tada, kai žalias mano kraujas aptaškė juos visus. Jie šaudė, nors žinojo, kad ne aš esu jų priešas ir nenoriu jiems nieko blogo. Jie šaudė, nors aplink vyko karas, besitęsiantis jau šešerius metus. Atrodė, kad kūnas subirs į gabaliukus, akyse temo, jutau, kad tai paskutinė mano gyvenimo akimirka. Nors aš ir gulėjau ant žemės kęsdamas baisias kančias, jie vis tiek šaudė, o kai nustojo, sukaupęs jėgas išspaudžiau paskutinius žodžius, džiaugdamasis tik dėl to, kad išgelbėjau bent keletą gyvybių ir pabūvojau tikrame miške. Tariau paskutinius žodžius žmonėms, kuriuos tiek ilgai stebėjęs didžiajame erdvėlaivio ekrane vis vien nepajėgiau suprasti jų gyvenimo, minčių, elgesio ir to žiauraus karo esmės.


 Ko…dėl taip padarėt?… juk mes… tik stebėtojai. Bet jie to nesuprato.   


 


Tylus viterizatorio pypsėjimas sklido iš lapų tankmės. Gelsvas, ištysęs ateivis, sėdintis uosio viršūnėje, ilgai ir įdėmiai stebėjo savo sūnų, gulintį žaliame kraujo klane. Jis puikiausiai suprato ir vykdė savo užduotį – stebėjo.


 


 


 


 Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0