Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas karo tema: Simula simulacra

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas


Autorius: Nix(e)


 


Simula Simulacra


 


Bet labiausiai nerimą kelia ne tai, kad karas vyks (gal Viešpats bus maloningas ir mus asmeniškai jis aplenks), o tai, koks jis bus. Nes bus kitoks, nei buvome įpratę apie jį skaityti ar matyti. Galbūt dabar, skaitytojau, norėsi sušukti: „Žinau, tai bus karas, kai kausis ne žmonės, o kompiuteriai!“ Deja… Atiduoti kompiuteriams mėgstamiausią homo sapiens užsiėmimą (populiaresnis už jį – nebent dauginimasis)?


(Justinas Žilinskas, iš straipsnio „Vandenio eros nesulaukus“)


 


 


Visą naktį budėjau Šventykloje. Laukiau savojo vado žodžių: „Tu pasiruošęs, įženk į pašvęstųjų menę“.


Prieš įšventinimą visada budime Signumo Šventykloje. Kaip skelbė Vandenio Riterių Ordino kodeksas: „Mums nesvarbu, kokia tavo religija ar iš kokio krašto esi, tačiau jei kas nori tapti Ordino nariu bei teisėtai ir garbingai nešioti ištikimą kalaviją, tas privalo, rodydamas savo ištikimybę, vieną parą budėti Signumo Šventykloje, nes Signumas yra Ženklas visiems, jog Ordinas gina silpnesniuosius“. Taip mus liaudyje ir vadina, Silpnesniųjų Gynėjų Ordinu, nors niekam nerūpi, kad mums šis pavadinimas nepriimtinas, juk mus vienija Vandenio Ženklas, o ne kažkokia paliegėlių gynėjų ideologija, ką besakytų kodeksas ar mūsų šventikai.


Šiandien kai kuriems iš mūsų svarbi diena. Ji svarbi man bei dar penkiems mano būrio kariams, kurie taps Ordino Riteriais. Dabar vis dar esame eiliniai pėstininkai, o kai kurie net ginklanešiai. Pėstininku būti dar visai smagu, tik labai jau daug pėsčiomis vaikščioti reikia, bet štai su ginklanešiais sudėtingiau, jie ne tik kad pėsčiomis vaikšto, bet ir visą mėšlą po kovų turi sugraibyti: ginklus, kuriuos bus galima panaudoti dar kartą, sužeistuosius, mirkstančius kraujo klane, galų gale lavonus, kuriuos dažnai jau būna apkapojusios varnos.


Tiems, kurie bus įšventinti, nieko nesakoma, tačiau visi žinome, jog Vandenio Riteriais paprastai tampama prieš pat didingus mūšius, juk visada smagiau kai mūšyje dalyvauja kuo daugiau Riterių. Tokie mūšiai išties būna didingi, kai kurie dar ilgai skamba ne tik jo dalyvių lūpose, tačiau ir dažnai būna apdainuojami dainose ilgais vakarais sėdint prie laužo, ar aprašomi knygose bei talpinami į Pilies biblioteką. Tiesa, vakar su vaikinais kalbėjome apie tai, koks mūšis galėtų vykti šį kartą. Toks vienas barbaras, Severinas iš Godriko klano, pasakojo gandus, jog prie šiaurinės Kerfikso grafystės sienos telkiasi orkų ir tamsiųjų elfų kariuomenė. Tokie gandai nieko gero nežadėjo, nes šiaurinė grafystės siena buvo vos už kelių valandų kelio, taip sakant, čia pat už kalnelio. Tada mes draugiškai nusprendėme, jog po poros dienų bus mūšis, juokaudami puolėme sudarinėti testamentus. Juokauti, žinoma, juokavome, tačiau matomai visi galvojome apie tą patį: „Ar aš buvau pakankamai kietas kareivis, kad Dievai leistų man vėl grįžti į kovos lauką“. Atgimti nėra taip lengva, viską tenka pradėti nuo pradžių, nebent turėjai gerą karmą, tada tau gali pasisekti ir negimsi valstiečiu, pirkliu ar šventiku, o iškart galėsi lieti kraują (geriau priešų) už Vandens Ženklą. Kartais nutinka taip, kad Dievai nebenori tavęs vėl įleisti į Pasaulį. Na, manau, jog su kai kuriais avigalviais šiuo klausimu jie labai sąžiningai pasielgia. Nėra ko tauzyti nesąmones ir užknisti kitų savo replikomis ar nusimuilinimais nuo mūšių. Jie net mokesčių laiku nesugeba susimokėti, ką jau bekalbėti apie pasirodymą sueigose ar elementariuose pasisėdėjimuose Tavernoje. Tokie niekam nereikalingi nei šiame, nei kitame pasaulyje.


Budžiu, o galvoje sukasi mintys apie Taverną. Būna smagu joje pasisėdėti. O ką daugiau veikti tarp mūšių? Tad ir trunyji arba Tavernoje, arba Viešnamyje – kas gi belieka. Visą laisvą laiką juk bukai nemojuosi kardu bandydamas pakelti savo kovinius įgūdžius. Tačiau mes, seni kovos vilkai, kurie mūšiuose jau dalyvauja nebe pirmi metai, į Viešnamį retokai beužeiname. Ši juodoji piniginės skylė palikta apsisnargliavusiems mažvaikiams, kurie net vienam vakarui normalios bobos susirasti negali. Pradžioje, žinoma, ir mums ten buvo labai smagu: ateini, pasilinksmini, numalšini skaudulius, išsikalbi, patuštini piniginę, kol galų gale susipažįsti su merginomis, kurios, beje, kartais pasirodydavo beesą ūsuoti vyrukai. Tokius iškart vietoje prismeigdavome vos paaiškėjus apgaulei. Na, gal ir negražu žudyti be reikalo, bet iš manęs „gaidžio“ neleisiu niekam daryti. Nors žudyti ir negerai, bet dauguma iš mūsų jau žino, kaip pamaloninti Vandenio Dievus. Stiprus alkoholis ar papildomai paaukoti pinigai, visada pataisydavo senesnių karių padėtį. Deja, Dievų akyse, jaunimas negalėjo pasigirti tokiu Dievų maloningumu. Taip sakant, nors kartu pralietas kraujas ir ne Vanduo, bet nuodėmes nuplauna ne ką blogiau.


                      Vis dar budžiu. Taip sakant, saugau Vandenio Altorių. Gal ir simboliška tradicija budėti Signumo Šventykloje, kurios Dievai pradėjo kurti Pasaulį, bet šiaip jau užknisa. Nuobodžiaudamas dairausi aplink. Žinau, kad prieš įšventinimą į Ordino Riterius kiekvienas karys turi įrodyti, ko yra vertas. Ta patirtis, kurią gauni po įšventinimo, ne tik sustiprina tave, bet ir leidžia patirti keistus dalykus. Niekas nežino kodėl, bet kartais taip nutinka, jog karys pamato ateities dalykus: vietas, kuriose bus, kovas, kuriose dalyvaus, kardus, nuo kurių lėks jo galvelė. Dievai kiekvienam parodo individualius dalykus. Mes su vyrukais ne kartą apie tai kalbėjome Tavernoje apsikabinę elio bokalus, tačiau nei vienas negalėjo atsakyti, kodėl Dievai mums leidžia tai matyti. Iš dalies tai šaunu, nusprendėme mes, tai yra išties šaunu, nes pamatai ateitį, tačiau tada gyvenimas gali pasidaryti gana nuobodus. Juk dažnai tikrai pasidaro nebeįdomu kariauti jei žinai, jog Tavernoje prie kokių Kalabariškių tave paskers kaip jauną paršiuką nežinia iš kur išdygęs asasinas, ar mūšyje prie-velniai-žino-kokios pelkės būsi persmeigtas it šašlykas ietimi kokio prasrutusio orko. Žinoma, kai kurie bandė filosofuoti, jog taip Dievai atsiskaito su nevykėliais, kurie vengia kovos, kurie meluoja savo būrio draugus, ir galų gale, keldami paniką bei tokiu būdu mažindami kovinę dvasią, į neviltį varo visus Pilies gyventojus. Keista, bet nei viena teorija nepasitvirtino šimtu procentų. Vos sumąstai, kad štai anas kvailys, kurio vardo net nepameni, tapo faršu todėl, jog visiems įkyrėjo, kai staiga sutinki jį praeidamas gatvėje. Žinoma dažnai jį atpažįsti tik iš smulkių detalių, kurios lydėjo jo ankstesniame gyvenime: auskaras ausyje, keista ožio barzda supinta kasytėmis it kokio dvorfo, ar randas, atseit atsiradęs po siautulingo mūšio. Tačiau vistiek žinai, jog čia tas pats užknisantis padaras nuo kurio buvome išgelbėti praeitame mūšyje. Dar keisčiau yra tai, jog kartais Dievai tokiems leidžia atgimti net ne savo rasėje. Nežinau tai palaiminimas ar prakeiksmas, bet kartais taip nutinka, žmogus tampa orku, orkas elfu, o elfas degraduoja iki trolio.


Per įšventinimą taip pat įvyksta visokių keistų metamorfozių. Tada tenka pavydėti kai kuriems vaikinams, kurie tada staiga patys patampa Dievais, nors nežinau, ar pats norėčiau tapti vienu iš Išaukštintųjų. Manau, būti Dievu yra visiškai neįdomu. O ir ar gali būti įdomu, kai tau viskas galima, kai bet kada gali pasižiūrėti į kito padaro sielą, pamatyti kame slypi jo jėga. Tai turbūt nuobodžiau už mano bobutės pasakojimus apie susitikimą su seneliu bei kitus jos jaunystės nuotykius.


                      Budžiu. Tikrai darosi nuobodu. Nieko nevyksta, tik lauke girdisi kažkoks tolimas triukšmas. Na, bet jei jau prakalbau apie nuobodulį, tai apie jį ir pašnekėsiu daugiau. Taigi, tarp mūšių dažnai tikrai nebūna ką veikti. Ypač kai visi išsilaksto vykdyti savo užduočių, o tu lieki trinti pilies grindinį, nes visas įdomias užduotis jau išgraibė, o tau beliko tik: nueik ten nežinau kur, atnešk nežinau ką, ir dar be viso to nuravėk bulves ūkininkui Kiauliasnukiui. Tada belieka vienintelis būdas prastumti laiką: eiti miegoti. Tada net Pašnekesių Menėje būna tuščia kaip po maro. Kartais siaubingą nuobodulį varo ir ta amžina karinė parengtis. Iš pašalies gali atrodyti, jog artėjančios kovos laukimas gali būti jaudinantis, bet toks jis būna pirmus tris kartus. Vėliau, matomai, pripranti ir tai tau tampa niūria kasdienybe. O kas čia gali būti jaudinančio? Sėdi apsikabinęs kalaviją lyg kaliausė su šluota, baidai varnas ir žiūri kuri čia šarvų dalis per mažai nublizginta. Tada būna taip nuobodu, kad norisi viską baigti savo noru, nušokant nuo olos, ką, beje, kai kurie ir padaro, tik tam jie paprastai panaudoja varpinės bokštą, nes Pilis randasi strategiškai patogioje lygumų vietovėje. Na bent jau daugelis taip sako, jog viską nulėmė strategija, tačiau yra ir kita nuomonė: Dievams tiesiog pritrūko smarvės arba laiko, o vėliau ūpo sukurti kalnelius.


Tiesa ir aš vieną kartą buvau išėjęs. Dezertyras. Taip, dabar meskite į mane akmenį, tačiau atminkite, jog sakoma, kad dezertyrai pakariami, o ne užmėtomi. Gal ir išties kur nors kariami – to nežinau, bent pas mus jiems nieko nebūna, žinoma, jei turėsi proto dezertyruoti ne mūšio metu. Tarp mūšių būna vadinamasis sąlyginės taikos laikas, kada visi kas dezertyravo ir norės vėliau sugrįžti, viskam pabodus, galėtų ramia sąžine pasitraukti. Maža kokios bėdos tuo metu žmogaus gyvenime nutinka. Tačiau jei bėgsi mūšio metu… Tada Dievai tavęs tikrai nepamylės. Galėsi daužyti galva ar taranu įėjimo į Pasaulį vartus, bet niekas tavęs čia nebeįleis. Tokios Pasaulio taisyklės.


                      Pasigirdo triukšmas. Kažkas didelis trenkėsi į Šventyklos duris. Po velnių, nejau prasideda mano įšventinimo linksmybės? Įdomu, ką paruošė Dievai? Po antrojo smūgio supratau, jog kažkas nemandagiai prašosi įleidžiamas, po trečiojo durys su trenksmu įvirto vidun ir prieš mus išdygo įkyrūs svečiai, prasmirdėliai orkai. Šventvagystė! Kaip jie drįsta savo purvinomis kojomis trypti šventas Signumo Dievų sutvertas grindis? Bet atsakymo į šias mano mintis ilgai laukti nereikėjo. Vienu rankos judesiu išsitraukiau kalaviją. Akies kraštu pamačiau, kad mano kovos draugai, kurie ruošėsi įšventinimui, taip pat pašokę ant kojų traukėsi iš makštų savo ginklus. Nužvelgiau orkus – šie rėkdami artėjo prie mūsų.


Jų buvo bent jau penkis kartus daugiau nei mūsų. Ką jau bekalbėti –  galėčiau be saiko girtis kaip mes juos mušėme, kokia puiki buvo kova, kaip mes nugalėjome ir panašiai, bet mūsų kodeksas teigia, jog Vandenio Riteriai savo metraščiuose visada privalo sakyti tik tiesą… O tiesa labai paprasta: po maždaug dešimties sekundžių visi penki jau tysojome pasliki ir laukėme kada išvysime šventąjį Petrą mojuojantį dangaus karalystės raktais, o mūsų namiškiams bus išsiųsti mums skirti ordinai „už drąsą“, kurių mes nebepamatysime…


Orkai belaisvių neima. Neėmė belaisvių ir šį kartą…


 


x x x


 


[3/13/2010 11:12:57 PM] Ernestas: šakės, orkai visai išnaglėjo, puolė pačią Pilį. Mane nukneckino kaip mažą vaiką :S


[3/13/2010 11:13:33 PM] Zilvinas: matau, kad mus kamuoja tos pacios mintys :)


[3/13/2010 11:13:35 PM] Ernestas: aha :D kur tave paskerdė tie orkpalaikiai?


[3/13/2010 11:14:31 PM] Zilvinas: Ai, mane tai prie sventyklos durų. Tipo gyniau tavo sventinamą pasturgali (wasntme)


[3/13/2010 11:23:24 PM] Ernestas: vadinasi blogai gynei :)


[3/13/2010 11:23:55 PM] Zilvinas: kaip mokejau taip ir gyniau :P ka dabar darysi?


[3/13/2010 11:33:46 PM] Ernestas: ką, ką? Naują veikėją einu kurtis. Trys metai šuniui ant uodegos. (swear) žodžiu, nuotykius blog‘e paskaitysi


[3/13/2010 11:33:56 PM] Zilvinas: O mane jau zmona miegot varo. Tai sakau labos (wave)


[3/13/2010 11:41:01 PM] Ernestas: iki susitikimo poryt, nes ryt nebūsiu online, kompą reikia perinstaliuoti. galėsi susipažinti su mano nauju veikėju. Labos. Ir nedarykite su žmona to ko ir aš nedaryčiau. (wave)


 


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0