Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas karo tema: Priešo kariai

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

                                                                                                                                                                                         Autorius: Nuar


 


Priešo kariai


 


 


     Nuskardėjo eilinis šūvis. Tik šį kartą taikyta buvo ne į jį, o kažkur kairiau, kur nubėgo Jošis ir kiti. Joris gulėjo įsikniaubęs į šiltą žemę neaukštoje žolėje trokšdamas tik vieno, kad pagaliau jį visi paliktų ramybėje, kad pagaliau viskas baigtusi.


     Juos ištraukė tiesiai iš klasės pirmos pamokos metu ir pasiuntė į šitą nesąmonę. Visą antros linijos mokyklos savigynos būrį; daugiau nebuvo ką siųsti. Tokia yra pafrontės miestelio mokyklos realybė. Suaugusieji, galintys nors kiek kautis, ir vyresniųjų klasių berniukai iš pirmos linijos būrio, jau prieš dvi dienas buvo išsiųsti nežinoma kryptimi. Klasės vadovas, tepasakė, kad kažkur čia yra numatyta numesti konteinerius su pagalbos kroviniu, kad turime padaryti kažką, ko nežino ir jis, jog šie konteineriai atitektų mūms. Viskas prasidėjo prieš beveik septynerius metus, kai Joriui tebuvo aštuoneri. Kilus įtarimui dėl galimos epidemijos, kurią sukėlė kažkas, kas jam buvo, yra ir visada bus nesvarbu, planetai buvo pakelbtas karantinas. Sąjungos kariniai laivai ugnimi iš kosmoso sunaikino visus galinčius pakilti į orbitą laivus vieninteliame kosmouoste, kai keli iš jų buvo užgrobti ir jais buvo bandyta pabėgti. O paskui atėjo badas ir karas.


     Joris atsiklaupė ir liko klūpėti toje pat vietoje, kur ir gulėjo. Jam buvo visai nesvarbu, kad burną dengianti ir bent šiek tiek nuo galimai aplink esančio užkrato ji sauganti medžiaginė kaukė pakibo po smakru. Prakaitas žliaugė per purviną veidą, susimaišęs su purvu griaužė akis. Jie beveik visą dieną, tik trumpam sustodami atgauti kvapą, bėgiojo pirmyn atgal, genami minties, kad atbėgo ne į tą vietą, apie kurią kalbėjo mokytojas. Atsirėmęs dešine ranka į žolės kupstą ir vis dar burna gaudydamas orą, Joris laukė šūvio. Gal tada viskas pasibaigs. Nesvarbu ar jis bus nukautas ar sužeistas, bet į jį pataikys ir tada viskas pasibaigs. Šūvio nebuvo. Matyt, šaulys pakeitė poziciją.


 


     Vakarėjo. Joris sunkiai kilnodamas kojas judėjo link sugriauto poilsiavietės pastato – vienos iš galimos susitikimo vietos tam atvejui, jei kas pasimęstų nuo būrio. Viskas aplinkui atrodė beveik taip pat, kaip ir prieš daugelį metų – mėlynas ežero vanduo raibuliavo spinduliuose, o lengvas vėjelis šiaušė neaukštą žolę pievoje ir šiureno medžių šakas. Viskas beveik taip pat, išskyrus tai, kad negalima įbrįsti į gaivinantį ežero mėlį, bėgti per seklumą, taškantis purslais ir semti rieškučiomis iš šalia čiurlenančio upelio vandenį ar kramtyti pievoje nuskintos žolės stiebą. Joks žmogaus akiai įprastas gyvos butybės judesys netrikdė vandens paviršiaus ramybės. Ežeras buvo negyvas. Joris pritūpė ir nugara prisiglaudė prie sienos, ketindamas žvilgtelėti už kampo. Nuo neatsargaus judesio jo kelnės traškėdamos dar labiau įplyšo per siūlęs beveik iki pat kelių, apnuogindamos vidinę šlaunų pusę. Jis jau buvo užmiršęs, kad jos buvo pradėjusios yrti dar diena, jam karstantis stačiais aplinkinių kalvų šlaitais. Visa tai šia akimirka pasirodė taip kvaila, kad Joris susiraukęs atsilošė ir atrėmė viršugalvį į šiltą mūrą. Dvokė nešvariomis kojinėmis ir nušutusiu tarpkoju. Priklaupęs ant vieno kelio vaikinas vis tik prisivertė žvilgtelėti kieman: viduryje riogsojo iš senos transporto mašinos padirbtas tankas. Tiksliau tai, kas iš jo liko, kai į ją pataikė nedidelis raketinis šarvamūšis sviedinys. Praradusi palaikančiąją galią, sunki mašina žnektelėjo iš kelių sieksnių aukščio ant žemės, savo nemenku svoriu sutraiškė apsaugines atramas, apgadino apačioje esantį gravitacinį variklį ir liko stovėti ant grindinio akmenų vis dar grėsmingai nukreipusi pabūklo vamzdį į kitoje ežero pusėje esančią kalvą. Nors ir pamuštas, tankas kaip ir anksčiau atrodė bauginantis savo briaunotais šarvais ir juoduojančia vamzdžio anga. Joris nubėgo tiesiai link jo ir prigulė šalia. Į jo neatsargius veiksmus niekas nesureagavo. Šiek tiek atsipalaidavęs ir už diržo vilkdamas savo ginklą, Joris žengė iš už pamuštos mašinos. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad jis suprastų ką mato. Šviesiai mėlynos traiškanotos akys žvelgė iš apačios į jo veidą, juodi nuo prakaito sulipę, o gal seniai neplauti ir kurį laiką nešukuoti plaukai sklaidėsi iš po pilkos apvalios kepuraitės ir priekinėmis dviejomis ilgomis sruogomis krito žemyn iki kaklo. Nuo daugkartinio skalbimo išblūkusi, kadaise buvusi tamsiai raudonos spalvos skarelė, turėjusi kaip raištis dengti burną, buvo nusmukusi ant smakro. Trumpas švarkelis ir trumpas sijonėlis buvo tokios pat pilkos spalvos, o kažkada buvusios baltos ,bet dabar pasibaisėtinai nešvarios pusilgės kojinaitės smuko ant tokių pat nešvarių ir gerokai aptrintų sportinių batelių. Jie abu kurį laiką žvelgė vienas į kitą nustebę, tačiau nė vienas nebandė sprūkti šalin: Joris gal dėl to, kad prieš jį stovėjo kokių dešimties metų mergaitė, o ji gal dėl to, kad buvo per daug išvargusi savo kelionėje, kas aiškiai matėsi tik į ją žvilgtelėjus.


     Pagaliau Joris vis tik ėmė suvokti ką mato iš tikro. Jo akys užkliūvo už ant mergaitės kepurėlės siuvinėtos emblemos, vaizduojančios stilizuotą paukštį. Ji buvo iš anos pusės. Virš dešinės švarkelio kišenėlės įsegtas ženklelis buvo suprantamas ir jam – mokyklos išgyvenimo kursų mokinukė, pagal bendrą vertinimą trečios linijos būrio karys. Po ženkleliu bolavo juostelė su juodomis raidėmis įrašytų vardu, tačiau Joris jau jo nebeskaitė, kadangi žvilgsnį prikaustė daiktas, kurį mergaitė laikė suspaudusi abiejomis rankomis prie krūtinės. Joris puikiausiai žinojo, kas yra tame labai atsparios medžiagos maišelyje su ilgu tokiu pat tvirtu diržu ir link mergaitės riešo nutysusia virvele. Panašiai supakuotais sprogmenimis juos taip pat mokė naudotis. Beje, labai galingais sprogmenimis. Neatsargus mergaitės rankos judesis ir jis net nespėtų parkristi ant žemės, jei nustatytas trumpiausias sprogdiklio laikas.


     -Aš… – žengdamas žingsnį atgal Joris ieškojo tinkamų žodžių.


     -Tavo kelnės praplyšusios. – mergaitės balsas tylaus vakaro ore tariamas iš troškulio suskeldėjusių lupų suskambo kimiai.


     Nevalingu judesiu bandydamas prisidengti, Joris kilstelėjo aukštyn vienintelį rankose turėtą daiktą ir abiem rankomis sugriebė savo ginklą, laikydamas jį žemiau juosmens.


     -Praplyšusios. – Joris jautėsi taip kvailai, kad tepajėgė tik linktelėti galva ir suglausdamas kojas vėl pabandė prisidengti. Ta akimirką pamanė, kad atrodytų visišku idiotu, jei dabar pabandytu ginklą nukreipti į ją.


     Jis staiga suvokė, kad vienas priešais kitą stovi tik nešvaria suglamžyta mokykline uniforma vilkinti mergaitė ir rusvaplaukis vaikinukas su perplėštomis kelnėmis, visiškai pasimetęs situacijoje, kokios nesumanysi jokių apmokymų metu. Įtampos nebeliko.


     -Galiu susiūti. – mergaitė pagaliau nuleido nuo krūtinės maišelį su sprogmenimis ir tiesdama ranką, piršteliu parodė į Jorio kelnes.


     -Aš juk priešas. – Joris pamanė, kad mergaitė vis dar nepastebėjo ženklelio ant jo uniformos.


     -Aš žinau. – mergaitė labai rimtai linktelėjo galva. Ir po akimirkos pridėjo, – Su suplėšytom kelnėm.


 


      Joris sėdėjo atsirėmęs nugara į suskeldėjusią sieną ir spoksojo į didžiuliais atrodančius ant plikų liesų jo kojų užmautus kariškus batus. Savo kelnes jis švystelėjo už kampo prisiglaudusiai mergaitei ir dabar iš ten girdėjosi traukiamų siūlų šiūrenimas bei siuvamos medžiagos traškesys, retkarčiais pertraukiamas sunkiai per burną traukiamo oro.


     – Apsirgai? – Joriui atrodė, kad net pats kvailiausias klausimas dabar yra geriau už tvyrančią tylą.


     – Ne.- atsakymas nuskambėjo nenatūraliai spygiai.


     – Ne.- mergaitė pasiskubino pakartoti atsakyma jau suprantamiau, kiek pajėgė tarti žodžius perdžiūvusia burna. – Tik nosis varva.


     Joris parvirto ant šono ir žvelgdamas per kampo apačią ištiesė jai savo gertuvę.


     -Valytas, galima gerti. – Joris liko gulėti, žvelgdamas kaip mergaitė laikydama gertuvę abiejomis rankomis godžiai prigludo prie kaklelio ir nugėrė didelį gurkšnį. Atsikvėpusi ji ketino dar kartą priglusti prie indo, tačiau sustojo pusiaukelėje ir stipriai sučiaupusi lūpas grąžino gertuvę jam.


     Joris pusiaugulom nugėrė gurkšnį ir užsuko kamštį į vietą.


     -Nebijai užsikrėsti? – mergaitė nukando siūlo galą ir padavė kelnes Joriui.


     -Ne. Būsim du varvanosiai. Beje, tai vadinama „netiesioginiu bučiniu“. Tai, kaip mes gėrėme. – Joriui pasidarė linksma. Nuo mergaitės sklido natūrali šilta aura, kaip ir nuo kiekvieno labai gero žmogaus.


     -Tu bjaurus! – patraukusi kojas po savimi mergaitė atsisėdo prieš jį tiesiai, dirbtinai suraukdama nosį ir papūsdama lūpas. – O tavo kelnes reikėjo senų seniausiai išskalbti! Dvokia baisiausiai!


     Maišelį su sprogmenimis ji buvo pakabinusi skersai krūtinę. Joris tik dabar pastebėjo, kad sprogdinimo virvelė yra pritvirtinta prie ant jos riešo užsegtos apyrankės, kuria nuimti reikalingas raktas. O be jo….Virvelę galima buvo nukirpti gal tik žirklėmis metalui pjaustyti. Pas jį kišenėlėje tebuvo lenktynis peilis.


     – Gaila veidrodžio neturiu. Tave pačią stačiai su drabužiais reikėtų skalbyklėn įbrukti. – šypsodamasis Joris nežymiai linktelėjo mergaitės riešo link, – Raktą turi?


     -Ne. Buvo tamsu. Bijojau ieškoti, kad nepažadinčiau namiškių. – mergaitė šiek tiek palenkė galvą žvelgdama į šalį.


     -O kam tada užsisegei apyrankę? – užlindęs už kampo Joris skubėjo mautis kelnes, nes jau temo ir buvo būtina pasirūpinti savo saugumu.


     -Bijojau pamesti. – jos balsas nuskambėjo vaikiškai natūraliai, nepalikdamas vietos jokiems priekaištams ar pykčiui.


     -O saugiklis? – su sveikomis kelnėmis Joris pasijuto vyriškiau ir atsistojo prieš ją, šauniai permesdamas ginklą per petį.


     -Buvo kišenėje, bet dabar nėra. – mergaitė pakėlė savo šviesias akis ir kaltai pažvelgė į jį.


     -Aš Joris, o tu? – purvas ant drabužių trukdė sutemose perskaityti užrašą virš jos švarkelio kišenėlės.


     -Aidisė. – šypsena vėl nušvietė jos veidą. – Man reikia eiti.


     -Kur eiti! – šį kartą Joris nebeišlaikė. – Baigia sutemti. Reikia eiti į atvirą vietą ir pastatyti saugantį įrenginį. Kitaip ir iki pusiaunakčio nepratemsime.


     Vieninteliai planetos gyvūnai, kuriuos, negalėjo paveikti joks užkratas, buvo ant ilgų liesų kojų lakstantys gal pusmetrio aukščio ir iki trisdešimties standartinių centimetrų užaugantys mėsėdžiai vabzdžiai, taip pat lengvai judantys kaip ir žeme, taip ir vandens paviršiumi, savo auką apsvaiginantys nemenka paralyžuojančių nuodų porcija. Gerai buvo tai, kad jie pasirodydavo tik naktį, o blogai dabar buvo tai, kad naktis jau atėjo. Joris vos ne jėga už rankovės nutempė Aidisę į lygią pievą tarp pastato griuvėsių ir ežero. Ištraukęs nedidelį radiacinės baterijos maitinamą ultragarso siūstuvą, prisuko jį ant sudedamo iš kelių trumpų dalių strypo ir įsmeigė į žemė. Šio neįmantraus irenginio visiškai pakako apie šimto standartinių pėdų spinduliu atbaidyti šiems gyvūnams. Po kelių minučių permatoma siūstuvo sfera nušvyto neryškiu melsvu švytėjimu, patvirtinančių, kad įrenginys veikia. Aidisė prisėdo priešais jį kitoje švieselę skleidžiančios sferos pusėje. Jos akyse atsispindėjo du maži melsvi žyburėliai.


 


     Aidisė gulėjo ant plikos žemės, parietusi kojas, pasidėjusi po galvą savo apvalią kepurėlę ir žvelgė į priešais ją sėdintį vaikiną. Jis atsirado taip staiga ir tarsi iš niekur, visiškai svetimas ir visiškai nebaisus. Juokingai bandydamas prisidengti savo suplėšytas kelnes ir visiškai neužpykdamas, kad ji juokiasi iš jo. Jis davė jai atsigerti, o dabar saugo juos abu, pasidėjęs ginklą ant kelių ir žvalgydamasis į šalis, vos tik kas nors sušlama tamsoje. Jis jos priešas. Kaip gera buvo jausti, kaip jis tempia ją už rankovės į šią pievą, niekur neleisdamas eiti. Ir taip jauku prie šios melsvos švieselės, tarsi nedidelis lauželis juos šildytų ir saugotų nuo baisios tamsos. Ji nenorėjo dar vieną naktį likti viena.


     – Valgei ką nors? – jo balsas ištraukė Aidisę iš jaukaus užsimiršimo.


     Aidisė greitai papurtė galvą, bet priminimas apie maistą atsiliepė skausmu skrandyje. Ji stebėjo, kaip Joris atsuka permatomą tubelę su žalios spalvos tyrę – dirbtinis, bet labai maistingas badaujančios planetos išradimas. Visiškai beskonis ir bekvapis, bet tai tikras maistas. Mokykloje jai duodavo per diena dvi tokias tubeles. Pusę vienos tubelės ji lėtai suvalgydavo didžiosios pertraukos metu mokyklos kiemelyje, sėdėdama ant priestatėlio laiptų ir žvalgydamąsi į šalis, pusę – vakarienei prieš gulant į lovą, o kitą tubelę parnešdavo į namus ir padėdavo virtuvėje į spintelę aukštai aukštai, kad mažieji nepasiektų. Mamos šypsena, kai ji kas diena rasdavo šią tubelę vėlų vakarą grįžusi iš darbo, buvo tokia graži ir šilta. Aidisė nežinojo, ką gali padaryti daugiau. „Mūsų yra per daug, kad mes išgyventume.“ Į šiuos kartą tyliai ištartus tėvo žodžius mama atsakė tik vos pastebimu linktelėjimu. Sekančias dvi dienas Aidisė aukštai spintelėje dėjo po dvi tubeles. Išvarginta rūpesčių mama viską suprato tik tada, kai mokykloje Aidisei paplūdo kraujas iš nosies ir teko jai pačiai parsivesti Aidisę namo iš mokyklos medpunkto. Tą popietę mama pati atsuko vienos tubeles kamštelį ir nieko netarusi padavė ją lovoje sėdinčiai Aidisei. Aidisė taip ir liko sėdėti su atsukta tubele rankose, kai mama tyliai užvėrusi duris išėjo į darbą. Nė viena iš jų jau nieko negalėjo pakeisti.


     Aidisę visiškai pasimetusi žvelgė į ištiestą jai tubelę. Rankos nekilo paimti. Juk taip negalima. Tubelė ne jos. Jam taip pat reikia valgyti. Gerumas ją gąsdino, kadangi ji niekuo negalėjo atsilyginti.


     – Jei pati nevalgysi, priversiu. – Jorio balsas skambėjo visiškai nepiktai ir netgi valiūkiškai.


     – Muši? – stengdamasi kalbėti tuo pačiu tonu, paklausė Aidisė atsargiai paimdama jai ištiestą maistą.


     – Kutensiu, kol pasiduosi. – Joris šypsodamasis atsukinėjo gertuvės kamštį. – Bijai kutenimo?


     – Labai. – Aidisė priglaudė tubelę prie lūpų ir įtraukė nedidelį kiekį žalios masės į burną. – Galiu į kelnes privaryti.


     Maistas, nors ji puikiausiai žinojo, kad yra visiškai beskonis, šį kartą pasirodė nepaprastai skanus. Aidisė dar kartą šiek tiek išspaudė tubelės turinio į burną ir pabandė grąžinti ją Joriui.


     – Aš nesergu, gali drąsiai valgyti. – Aidisės žodžiai nuskambėjo tarsi pasiteisinimas, kad ji naudojosi juo maistu.


     – Aš žinau, jei sirgtum, atrodytum visiškai kitaip. – Joris liko sėdėti nejudėdamas. – Kol nesuvalgysi pusės, aš atgal neimsiu. Ir netempk laiko, aš irgi alkanas.


     Aidisei nebeliko nieko kito, kaip tik vėl priglusti prie tubelės. Išspaudusi maždaug pusę turinio ji ištiesė ją Joriui. Atsakydamas jis ištiesė jai atsuktą gertuvę. Aidisė žiūrėjo, kaip Joris pakėlė tubelę prie burnos.


     – Ir vėl lendi bučiuotis? – Aidisės balsas tyliai nuskambėjo nakties tyloje.


     – Ir netgi daug kartų. – Joris parodė į Aidisės rankose laikomą gertuvę. – Palik man gurkšnelį, o kitą gali gerti. Rytoj ką nors sugalvosime.


     – O tu kada nors iš tikro bučiavaisi? Bet iš tikro? – Aidisės klausimas užklupo Jorį netikėtai.


     – O tu? – Joris nusprendė nelikti jai skolingas.


     – Aš pirma paklausiau! – Aidisė pati nustebo dėl savo drąsos, bet buvo labai linksma.


     – Jei pirma paklausei, tai pirma ir atsakyk! – nenusileido Joris.


     – Dar niekada. – Aidisė atsakymas nuskambėjo labai rimtai.


     – O aš nesakysiu! Kad nepavydėtum. – Joris parodė surauktą nosį.


     – Bjaurus! – Aidisė iš įpročio kyštelėjo liežuvio galą ir giliai įkvėpė gaivinančio nakties oro. Buvo taip gera, kad rodėsi anksčiau niekada nebuvo taip ramu širdyje.


     – Riekia šiek tiek numigti, aš pabudėsiu. – Joris vėl pasidėjo ant kelių ginklą.


     Aidisė neramiai apsižvalgė aplinkui, o paskui šiek tiek paputusi skruostus ir bakstelėjusi pirštu į tamsą.


     – Ten negalima. Gali būti vabzdžių. – nesuprato iš karto Joris. Po to nestipriai pliaukštelėjo sau per kaktą, supratęs, ką jam buvo norėta pasakyti. – Aš eisiu kartu. Tik negalima išeiti už saugios zonos ribų. Net nežinau kur ji baigiasi.


     – Kartu? – Aidisė aiškiai pasimetė. – Man juk labai reikia! Iškrypėlis! – Ši kartą ją tikrai trikdė mintis, kad tuo metu kažkas gali būti šalia.


     – Aš nežiūrėsiu. Bet viena tikrai neisi. – Joris buvo nepalenkiamas. Atsistojęs, ištraukė iš kišenės nedidelį prožektorių, kurį pritvirtino prie savo ginklo vamzdžio.


     Nakties vėsa palietė pašiurpusią odą. Aidisė neramiai pasiraivė ir grįžtelėjusi pažvelgė už savęs. Jauki melsva švieselė atrodė taip toli, nors iš tikro jie nenužengė tolyn į tamsą nė trisdešimties pėdų. Nugara į ją stovintis Joris laikė atstatęs ginklą prieš save, tačiau žibintuvėlio nejungė. Kad ir menkas, šviesos spindulėlis tokioje tamsoje galėjo pritraukti ir vabzdžių ir žmonių dėmesį. Dabar ir vieni ir kiti buvo labai pavojingi: žmonės, nesvarbu priešai ar savi, nieko nesiaiškindami, galėjo keliomis šūvių serijomis išvarpyti šį išganingą žemės lopynėlį, sudaužydami vienintelę likusią viltį išgyventi – tik vabzdžiams girdimus ir juos nubaidančius garsus skleidžiantį ultragarso siūstuvėlį. Jei po apšaudymo jie ir liktų gyvi, taip būtų tik blogiau. Labai lėta ir skausminga mirtis matant, kaip tavo kūną ryja bjaurūs gyviai, o tu net negali pajudėti. Aidisė pasipurtė vien nuo tokios minties. Jai staiga pasidarė baisu, nepaprastai baisu, kad koks ilgakojis staiga iš tamsos iššokęs įsikabins jai į, rodos specialiai tam atkištą, kūno dalį ir jį suskubo tvarkytis drabužius. Pakėlusi galvą pamatė, kaip Joris priklaupęs bando kažką įžvelgti tamsoje, pakėlęs ginklą prie peties. Aidisė pati nepastebėjo, kaip atsidurusi šalia prisiglaudė prie jo kairio šono.


– Kas? – nors ir išgąsdinta, Aidisė stengėsi šnekėti pašnibždomis.


– Neesu tikras. – Jorio balsas jai nuskambėjo nepaprastai garsiai. – Išgirsti jų mes vis tiek neišgirsime. O tokioje tamsoje nieko nematyti. Nesinori be reikalo junginėti prožektorių.


     – Aš turiu šitą. – Aidisė kilstelėjo per petį pakabintą maišelį su sprogmenimis.


     – Labai blogai, kad tu ji turi. Ir dar prisirakinai prie jo. – Joris toliau bandė kažką įžvelgti tamsoje.


     – Jei mūsų švieselė užges…..- Aidisė nespėjo užbaigti pradėto sakinio.


     – Švieselė? – nepasukdamas į ją galvos Joris paklausė nesuprasdamas. – Tu kalbi apie siūstuvą. Jei jis atsijungs, mes bėgsime. Gal pavyks.


     – Kito neturime? – Aidisė vos paklaususi suprato, kad jos klausimas kvailas.


     – Kito neturime. – Joris nuleido ginklą  ir pažvelgė žemyn į ją. – Tame tanke prie poilsiavietės turi būti, tik žymiai galingesnis ir didesnis. Net jei ten nueisime, be įrankių nenuimsime ir kartu nenusinešime.


     – O iš to tanko šaudyti galima? – Aidisė pagaliau uždavė klausimą, kurį norėjo užduoti visą vakarą, vos tik pamačiusi Jorį.


     – Greičiausiai galima. Pas jį tik varikliai sugadinti. Važiuot nevažiuos, bet iš vietos šaudyti galės. – Joris pakilo ir timptelėjo Aidisę link melsvo žiburėlio.


     – O kodėl tu klausi? – sėsdamas prie apsauginio įrenginio Joris smalsiai žvilgtelėjo į ją. – Jo bokštelis yra atviras. Į vidų neįlįsime ir nuo vabzdžių nepasislėpsime. Jau nekalbu apie šaudymą. Aš net nežinau kaip iš jo šaudyti.


     – Aš ne apie tai. – Aidisė žvelgė į tamsą, kur slėpėsi apgadinta kovos mašina.


     Joriui akimirką pasirodė, kad prieš jį nebeliko tos mažos žavios purvinos mergaitės, kuria rūpintis buvo taip gera.


     – O iš viso, kodėl tu čia? – Joriui šis klausimas atėjo į galvą tik dabar. – Kai aš buvau pradinėję mokykloje, į priekinę liniją mūsų niekas neleisdavo. Nekalbant apie tokį maklinėjimą po kalvas nakties tamsoje. Tampydavome į šalis sugriautų per apšaudymus namų plytgalius ir nešiodavome atsigerti sužeistiesiems karo lauko ligoninių palapinėse.


     – Man labai reikia. – Aidisės balsas pasidarė tylus.


     Joris klausimai palenkė galva.


     – Man labai reikia surasti tanką. – ši kartą Aidisės balsas nuskambėjo stebėtinai tvirtai ir rimtai.


     Akimirkai stojo tyla. Atsakymas buvo netikėtas.


– Jei iš jo dar galima šaudyti, reiškia tai tankas.- Aidisė mostelėjo ranka į tamsą. – Į jį vėl gali sėsti kariai ir šaudyti. Juk taip?


     – Na, tu teisi. – Joris linktelėjo galvą. Iš karybos pamokų jis prisiminė, kad kiekviename tanke šalia automatinės skaitmeninės taikymosi sistemos buvo įrengta ir pati paparasčiausia mechaninė. Net jei varikliai netieks pabūklo bokštui energijos, taikytis ir šaudyti bus galima, pasukant kelias rankenėles ir ranka įstumiant raketinį sviedinį į vamzdį. Pamuštas tankas ir aplink jį esantys pastatų griūvesiai buvo puiki gynybinė pozicija – kalvos su galimomis priešo pozicijomis buvo pakankamai arti, kad jas pasiektų pabūklo sviediniai, ir pakankamai toli, kad niekas negalėtų iš aukštai pažvelgti ir nutaikyti ginklą į tanko vidų. Ant kalvų sunkiųjų ginklų neužtempsi, o rankiniai raketsvaidžiai taip toli nesiekia. Kol pribėgsi arčiau, tave greičiau pakirs besiginančiųjų kulka, nei spėsi paleisti taiklų šūvį į tanką. Naktis šiose vietose priklausė vabzdžiams, todėl ir naktį priešas negalėtų pasiekti šios pozicijos – pagal veikiančius rankinius ultragarso siūstuvėlius taikytis dar lengviau, o bėgant be jų vargiai ar bent vienas iš dešimties pasiektų pievą prie ežero.  Nė viena iš šalių nenaudojo jokių mechaninių skraidymo įrenginių ar toli siekiančių, bet dėl savo skrydžio trajektorijos aukštai kylančių, naikinimo priemonių, kadangi kosmose esantys karantino zonos apsaugos palydovai automatiškai numušdavo bet kokį virš planetos paviršiaus pakilusį ir įmanomą užfiksuotį įrenginį. Kas valdė šį tanką ir griuvėsius – valdė šį slėnį ir kelią per jį.


     – Vis tik, kodėl tu čia? – Joris žvelgė į dabar aiškiai brėkštančio ryto prietemose matomą mergaitę, tyliai gulinčia priešais, vėl padėjusią galvą ant savo apvalios kepurėlės. – Tu juk nepasiklydai.


     – Atėjo šaukimas sesei. Ne toks, kokį duoda mokykloje, kad nuneštume pasirašyti tėvams. Tikras šaukimas. – Aidisė, nenorėdama, kad Joris matytų jos akis, pritraukė kelius prie krūtinės ir palenkė galvą. – Ji šiais metais baigė mokyklą.


     – Na, šaukimas dar nereiškia, kad tau teks šaudyti. – Joris tarsi pajuto atsklidusia iki jo skausmo bangą.


     Ištisinės fronto linijos niekada nebuvo. Ji atsirasdavo tik ten, kur priešas surasdavo priešą ar buvo reikalas kažką ginti, kur buvo galima pastatyti naktį nuo vabzdžių saugančius įrenginius taip, kad jų negalėtų pamatyti ir pagal juos nusitaikyti kita pusė. Kovinių grupių reidai niekada nepasiekdavo dabar gyvenamų miestelių ribų, kadangi kariai privalėdavo grįžti į saugų prieglobsti iki sutemstant. Arčiau nei pusdienis kelio nuo pastovių  priešo postų stovėję namai ir gyvenvietės buvo sudegintos prieš daugelį metų karo pradžioje. 


     – Ne. – Aidisė, nepekeldama į jį akių, papurtė galvą.


     – Šitas jos. – vis taip pat gulėdama mergaitė nežymiai kilstelėjo per krūtinę permesto krepšio su sprogmenimis diržą. – Dar niekas negrįžo, kas išėjo su tokiais.


     Joris ir pats tai žinojo. Tai žinojo kiekvienas jų mokykloje. Ten, kur negalima buvo panaudoti kitų ginklų, dengiamas būrio šaulių, bėgdavo link taikinio kovotojas štai su tokiu maišeliu. O toliau buvo laimės dalykas. Labai mažai kas grįždavo iš savo pirmojo sprogdinimo.


     – Ji negali išeiti….. Negali negrįžti. – vos girdimas Aidisės balsas skambėjo kimiai, – mes visada buvome kartu, visada visi: mama, tėtis, sesė ir broliai. Ir Juiči. Jie draugavo nuo ketvirtos klasės, visada kartu, išskyrus tą dieną…. sprogimas nutraukė abi kojas. Sesė pasakė, kad jie daugiau nesiskirs, kai tik baigs mokyklą. Juičis iš taip toli atsistūmė su savo vežimėliu. Jis verkė. Jis niekada neverkia. Net ligoninėje, kai nupjovė kojas. Jie abu verkė gatvelėje prie namo, prie šiukšliadėžių. Aš mačiau, nors buvo tamsu. Sesė glostė jam skruostus ir jie verkė. Reikia tik surasti tanką. Jai juk reikia susprogdinti tanką…. ir tada jai nereikės išeiti.


     – Tau to tanko nereikia. Jis juk nešaudo ir ten nieko nėra. – Joris pabandė patogiau atsisėsti ištiesdamas kojas. Staiga krūtinėje atsiradusi tuštuma skaudžiai smogė į paširdžius. – Pabandyk šiek tiek numigti. Vabzdžiai jau turėtų trauktis į savo landas. Tuoj bus šviesu.


     „Pulti su sprogmenų pilnu krepšiu ir patraukti prie taikinio už sprogdiklio virvelės reikėjo ypatingos drąsos. Daugelis iš tų, kurie tai padarė, žinojo, kad į jo nugarą yra nutaikytas vieno iš būrio draugų ginklas. Nebuvo pasirinkimo. Metęs sprogmenis dar gali likti gyvas, bet jų nemetęs – tikrai ne. Tame tanke nieko nėra. Nors, jei kažkur netoliese bus numesti konteineriai, mūsų kariai turėtų vėl užimti šią poziciją. Jei paimčiau ją už rankos ir paprasčiausiai stovėčiau kartu, kol pribėgtų kas nors iš mūsiškių, ji tikrai nepatrauktų už virvelės.“ Ramindamas save šiomis mintimis Joris žvelgė į tyliai priešais gulinčia Aidisę.


 


     Aidisė gulėjo susisukusi į kamuolėlį ir žvelgė į besiskleidžiančių gėlių žiedus. Žvarbu nebuvo. Šiuo metų laiku per naktį oras nespėdavo atvėsti tiek, kad spėtumei sušalti, net ir gulėdamas ant plikos žemės. Nedideli rasos lašeliai spindėjo ant svyrančių žolės stiebelių. Aidisė lėtai perbraukė ranka per žolę ir atsisėdo. Dabar buvo baisiau nei naktį prieš šią, kai ji viena gulėjo kažkur tose kalvose, net nedrįsdama krepštelėti. Reikėjo eiti. O čia buvo taip gera. Joris snaudė priešais, nuleidęs galvą ant savo trumpavamzdžio ginklo. Melsva švieselė, taip raminusi nakties tamsoje, dabar tapo nematoma viską aplinkui užliejusioje šviesoje. Bet vis tiek čia buvo saugu. Keliukas, vedantis link griuvėsių, ir už jo auganti seniai nekarpyta gyvatvorė atrodė tarsi svetimo pasaulio pradžia. Kažkur iš toli atsklidęs žemas vientisas garsas privertė Aidisę kruptelėti ir greitai pakilti iš savo vietos: už buvusios poilsiavietės statinių einančiu keliu į slėnį leidosi du šarvuoti automobiliai. Aidisė nubėgo.


     Staigus Aidisės judesys privertė Jorį krūptelėti. Jis pabandė atsistoti, tačiau kojos susipynė nukarusiame jo ginklo perpetės dirže ir jis klūptelėjo, o po to visu ūgiu išsitiesė žolėje. Pavirtes ant šono Joris pagaliau išsilaisvino ir greitai pašoko ant kojų. Aidisė bėgo tarsi išgąsdintas kiškis, spausdama rankomis prie krūtinės tą nelemtą krepšelį su sprogmenimis, retkarčiais suklupdama ant didesnių žolės kupstų.


     – Aidise! – Jorio balsas atsimūšė aidu artimiausių kalvų šlaitose. Dabar ir jis bėgo. Bėgo greičiau nei prieš mėnesį mokyklos stadione, kai nuo suolelio į bėgančius berniukus žvelgė klasės mergaitės. Bėgo greičiau nei kada nors vaikystėje pasitikti grįžtančios mamos. Bėgo greičiau….


     – „Paimti už rankos, reikia tik paimti už rankos.“ – vienintelė mintis skambėjo, rodos visiškai tuščioje galvoje. Joris neišgirdo sprogdiklio fiksatoriaus trakštelėjimo Aidisei patraukus už virvelės. Jis spėjo pamatyti, kaip metusi sprogmenį po tanku Aidisė atsisuko ir pažvelgė į jį. Jos žvilgsnis…. Ar mažos dešimtmetės mergaitės moka mylėti, ar moka pamilti taip, kaip pamilstama būnant penkiolikos ar dvidešimties?….. Sprogimo banga bloškė Jorį į žemę ir viskas paskendo akinančiame blyksnyje, kurį akimirksniu pakeitė tamsa.


 


     Joris sėdėjo ant žemo suolelio ežerėlio pakarantėje ir bandė atgauti kvapą. Kaori  jį galutinai užvaikė. Trumpas atokvėpis, kol ji su kitomis mergaitėmis iš pardavimo automato perka gėrimus. Joris pažvelgė į poilsiavietės pastatą. Viską seniai buvo spėta atstatyti. Kieme prie tik ką iš už anų kalvų atvykusio graviautobuso buriavosi pilkos spalvos uniformomis apsitaisę berniukai ir mergaitės. Mėlynos jų mokyklos uniformos mirgėjo už pastato antro aukšto langų.


     Karantinas buvo atšauktas, o karas baigėsi, kai Sąjungos koviniai laivai trinktelėjo keletą įspūdingų salvių į niekieno žemę bei nuleido nemenką desantą humanitarinės ir atkūrimo misijos komandų apsaugai. Trys metai praėjo nepastebimai. Matyt tai paskutinė išvyka su klase. Po mėnesio jam jau nebereiks įžengti į spėjusios įgrysti mokyklos kiemą. Jų liko tiek mažai. Septynios mergaitės ir vienas vaikinas. Joris buvo trumpam atgavęs sąmonę, kai duobėtų keliu buvo vežamas šarvuotu automobiliu. Šaudymo anga buvo vienoje linijoje su jo akių žvilgsniu. Jošis ir likusieji iš toli pievoje atrodė tarsi šeši tamsūs kauburėliai. Kažkuris iš jų pašautas mirė ne iš karto – dar spėjo įjungti ir įsmeigti į žemę apsaugantį įrenginį. Vabzdžiai jų neapgraužė.


     Kaori greta klasės mergaičių šypsodamasi žingsniavo nuo pastato. Skardines su gėrimais nešė prispaudusi abiem rankom prie krūtinės. Kaip tada Aidisė. Tik ten buvo kas kito. Jorio žvilgsnis nukrypo į pievą. Kažkur ten buvo žemės plotelis, kuris buvo tapęs kiekvienam iš jų namais vienai nakčiai. Namais, nes jame jie valgė ir gėrė, juokėsi ir stengdamiesi neužmigti knapsėjo nosimis, jautėsi saugūs ir laimingi. Juk tokie turi būti tikri namai.


     “Mes abu buvome priešo kariais, abu labai norėjome valgyti ir abu labai bijojome. Bet tarp mūsų buvo vienas didžiulis skirtumas. Iki pasirašant Susitaikymo Aktą mokykloje dažnai lankydavosi ir salėje sakydavo kalbas karo didvyriai. Jie buvo didvyriais, bet aš nežinau ar jie buvo tikrais kariais. Aš mažai mačiau karo, bet manau, kad tikrai mačiau vieną tikrą karį, kovojusį tame nelemtame kare. Aidise, tu vis dar turėjai ką ginti. Aš tik visai neseniai supratau, kodėl išvydusi tolumoje šarvuočius, tu nubėgai prie tuščio tanko. Tu ėjai ginti, bet ne žudyti. Šis tankas buvo tavo taikinys, kadangi jame nebuvo žmonių. Tavo kare nebuvo neapykantos ir pykčio, vien tik tavo ir tavo mylimų žmonių skausmas, kurį tu tikėjai galinti nugalėti.” – Jorio apmąstymus nutraukė skardus juokas. Mergaitės stovėjo šalia. Kaori tiesė aprasojusią skardinę.


     “Kaori turi nuostabias kojas, o jos akys…” – Joris nesugebėjo suvaldyti savo jausmų.


     Beveik iš karto smogė skausmo banga – jam sakė, kad tai, ką pavyko surinkti sprogimo vietoje, buvo palaidota jos miestelyje už kalvų. Jis niekada nebandė ten nuvažiuoti. Bijojo, kad suradęs kapą pravirks, nes iki šiol taip ir nesužinojo, ar mažos mergaitės moka mylėti, ar moka pamilti taip, kaip pamilstama būnant penkiolikos ar dvidešimties?


 


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0