Autorius: Osw
Pabaiga
Spengimas ausyse pradėjo slopti. Pamažu pradėjau atgauti nuovoką. Geras penkias minutes pragulėjau ant šaltos žemės, žiūrėdamas į pilką dangų ir svarsčiau kur po velnių aš atsidūriau. Galiausiai įstengiau pakelti galvą ir kiek apsidairyti. Abipus manęs gulėjo po lavoną. Vienas buvo be rankos. Aštrus dūris pervėrė širdį kai atpažinau kas tas berankis… Nusisukau ir vėl įsispoksojau į dangų. Ašaros pripildė purvinas akis. Saulė akimirką išlindo iš už debesų, bet tuoj pat vėl pasislėpė. Matyt, jai nepatiko vaizdas, kurį pamatė.
Įsiklausiau į aplinką. Visiška tyla. Nesigirdėjo netgi vėjo šnaresio. Kas po galais dedasi? Kur sprogimai, kur kulkų švilpimas ir kur kareivių riaumojimas? Sunkiai pasirėmiau ant alkūnių ir atplėšiau nugarą nuo kietos žemės. Galiausiai atsistojau ir apsidairiau. Vaizdas nenudžiugino. Galybė lavonų, nutrauktos galūnės ir granatų išmuštos duobės. Šį kraupų vaizdą puikiai papildė pūvančios mėsos tvaikas. Nudžiugau šitoj mėsmalėj pamatęs keletą nežemiškųjų padarų. Vis dėl to keletą jų pričiupom… Netrukus mano kreiva šypsena pradingo kai skrandį sutraukė spazmai. Parklupau ir pradėjau žiaugčioti draskydamas savo tuščią skrandį.
Baisiai nemalonu eiti per kovos lauką. Kad ir kaip bandai to išvengti, vistiek sugebi įminti į kokią nors bjaurastį… Siaubingas troškulys ir karštis judėti taipogi nepadėjo. Dėmesį atkreipė saulės atspindys nuo keisto nežemiško daikto. Nežemiška ranka laikė tą daiktą stipriai suspaudusi visais triem pirštais. Vos ne vos juos praskyriau ir paėmiau tą daiktą į rankas. Tai buvo kažkas panašaus į gertuvę. Akimirką dvejojau. Velnias žino ką tie ateiviai geria… Troškuliui nugalėjus sveiką protą atkimšau tą gertuvę. Atsargiai prikišau nosį prie kakliuko ir iškart to pasigailėjau. Kvapas tvoskė į smegenis kaip žaibas, pasaulis pradėjo suktis neįmanomomis kryptimis. Užsimerkiau.
Atsimerkiau. Vėl dangus. Vėl saulė išlindo ir vėl pasislėpė. Šįkart atsistojau greičiau. Apsidairius į akis krito dar vienas nežemiškas daiktas. Šįkart tai buvo ginklas. Žvelgiau į jį, prisimindamas kokias duobes darė iš jo paleisti energijos pliūpsniai. Negaliu garantuoti, bet atrodo kaip tik šitas ginklas mane ir paguldė prie berankio bičiulio. Atsargiai paėmiau jį. Nepastebėjau jokios skylės šoviniams įkišti, nei jokio užtaisymo mechanizmo. Tik gaidukas. Nusitaikiau į dangų ir iššoviau. Atatranka bloškė ranką atgal ir pasijutau eilinį sykį gulįs ant žemės. Keistas geltonas energijos užtaisas spragsėdamas nulėkė į dangų. Žvelgiau į tą tolstantį spingsėjimą ir galvojau kokie mes, žmonės, bejėgiai ir kaip beprasmiška kariauti prieš tokias technologijas.
Kalvos papėdėj galiausiai radau normalią puspilnę gertuvę. Išgėriau viską vienu ypu. Akimirksniu pasaulis tapo truputį gražesnis. Nenorom nukreipiau žvilgsnį į kalvos viršų. Ką iš ten pamatysiu? Palypėjęs aukštėliau atisukau atgal. Nieko įdomaus nepamačiau. Plynė, nusėta lavonais. Šiek tiek nustebau atsiminęs, kad čia prieš mūšį buvo graži pieva ir augo keletas beržų. Dabar nieko panašaus į žalią spalvą nepamačiau. Nusisukau ir pajudėjau toliau, link kalvos viršūnės.
Užlipau. Reljefas aplinkui vėlgi nusėtas kūnais. Apėmė pyktis pamačius kaip nedaug priešų lavonų guli tarp žmonių liekanų. Sustingau visai netoli pamatęs judėjimą. Leidau pirštui įsitaisyti prie gaiduko ir lėtai pajudėjau. Adrenalinas plūstelėjo į širdį kai pamačiau judėjimo šaltinį. Ateivis. Nusitaikiau į jo šlykščią galvą ir ruošiausi spausti gaiduką kai staiga pastebėjau, kad tas velnio išpera netekęs abiejų kojų. Įsitikinęs kad rankose jis nelaiko ginklo, priartėjau arčiau. Nors ir suvokiau, kad visų protingiausia būtų jį tuoj pat pribaigti, tačiau kažkodėl to nepadariau. Įsižiūrėjau į tą padarą. Niekuo nesiskyrė nuo kitų bjaurybių: stiprus raumeningas kūnas, nugara padengta šarvo plokštėmis. Trikampė galva rodės augo iš paties kūno. Burnoj matyti ratu išsidėstę aštrūs dantys. Savo akimis mačiau kaip šie dantys sudraskė į skutus vieno kario makaulę. Taip pat atsiminiau kaip kulkosvaidžio serija sugebėjo tik įdrėksti šio padaro kūną. Velniškai stiprūs šūdžiai. O dabar susidūriau akis į akį su vienu iš jų.
Jis sušnypštė ant manęs. Kaip katinas, tik kur kas pikčiau. Jo akys spindėjo įniršiu. Žiūrėjau tiesiai jam į akis, o jis žiūrėjo į manąsias. Bandžiau suvokti, kokio velnio jie atkeliavo į mano planetą ir ėmė žudyti… Deja, nemačiau nieko daugiau kaip tik laukinę neapykantą, kurią jis jautė man. Staiga jis iškėlė savo bjaurią galvą į dangų ir skausmingai sustaugė. Pagaliau nuspaudžiau gaiduką. Šįkart atatrankai buvau geriau pasiruošęs ir išsilaikiau ant kojų. Ateivio vietoj beliko duobė. Pasijutau laimėjęs didžiausią mūšį savo gyvenime. Nesvarbu, kad pabaisa nieko negalėjo man padaryti. Žiūrėjau į tą duobę ir šypsojaus. Įveikiau vieną iš jų. Bet šypsena pamažu pradėjo nykti. Širdis pradėjo smarkiau plakti. Panika apgaubė protą kai suvokiau ką tas staugimas gali reikšti… Pakėlus žvilgsnį nuojauta pasitvirtino. Iš visų keturių pusių link manęs skubėjo nelaimėlio draugai. Vienas riksmas sugebėjo sukviesti apie šimtą pabaisų…
Saulė išlindo iš už debesų ir ėmė šypsotis, tarsi juokėsi iš manęs. Labai lėtai nukreipiau ginklą sau į veidą. Žiūrėjau į skylę, iš kurios išlenda mirtis ir suvokiau, kad tai pabaiga. Nė vieno žmogaus aplink, o aš kalvos viršūnėj apsuptas pabaisų – jokios vilties išsigelbėt. Baimė maišėsi su neviltimi ir panika. Pamažu pradėjau girdėt šnopavimus bei šnypštimą. Užsimerkiau. „Tikiuosi tas senukas danguje egzistuoja“ – dar spėjau pagalvot ir drebančiu pirštu paspaudžiau gaiduką.
