Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas karo tema: Jie atėjo

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Autorius: Scotty


 


Jie atėjo


 


Mažas planetinis sklandantis laivas skrido virš vandenyno. Tai buvo didingas laivas, tikras jūrų vilkas. Nors ir palyginus su kitais laivais, šis buvo mažas, žmonės jį vadino „kariniu didžiūnu“. Tikriausiai, dauguma dabar nesupranta apie kokį laivą aš šneku. Įsivaizduokite didelį seną karinį, burinį laivą, kadaise plaukiojusį po visus žemės vandenynus. Štai toks galingas, iš nepaprastos materijos pagamintas laivas skrido palei pat vandenį virš bekraščio vandenyno. Šis laivas turėjo tris stiebus ir ant jų kabėjo trys baltos kaip sniegas burės, bet jos nebuvo pagamintos iš paprastos medžiagos, šios burės buvo pagamintos iš dar vienos mums neregėtos materijos. Ant burių buvo išsiuvinėti trys trikampį sudarantys raudoni kryžiai, simbolizuojantys žemyną, kuriam priklausė šis laivas. Visas laivo denis buvo pilnas žmonių, kurie kažko laukė žiūrėdami į rytus.


Vienoje iš šio didelio laivo kajučių sėdėjo mokslininkas, vardu Džeronimas. Jis buvo dar jaunas, kokių dvidešimt penkerių, žmonės jį žinojo kaip labai genialų mokslininką. Vaikinas buvo neaukštas, smulkus ir tvirtas vyras. Jo plaukai tesiekė veido vidurį ir švytėjo rudai, oda buvo pernelyg balta, mat jis kentėjo nuo tik šio vyro tautai būdingos ligos. Akys spindėjo žaliai, ryškiai žaliai, bet turėjo kažkokio auksinio atspalvio, nosis buvo smulki ir tiesi, o lūpos – labai mažos ir šiek tiek pabalusios. Džeronimas dėvėjo juodus kelionės drabužius – juodas kelnes, juodus aulinius batus apvaliomis nosimis, tamsius marškinius ir juodą apsiaustą, kuris buvo labiau panašus į švarką. Apsiaustas buvo užsegamas, bet kajutėje dvelkė šiluma, tad Džeronimas galėjo švarką dėvėti atsisegęs. Ant pečių buvo galima įžiūrėti tuos pačius tris raudonus kryžius, kurie sudarė trikampį. Šie drabužiai būtų pravertę susišaudyme. Kaip ir visi modernus mokslininkai, Džeronimas prie dešinės kojos turėjo pritaisytą pistoleto dėklą, kuriame jau laukė kovos gero modelio pistoletas, visada paruoštas susišaudymui, o ypač tokioje misijoje. Džeronimo mokslo sritis buvo lingvistika. Jo pagrindinė misija šiame laive buvo vesti derybas su už Didžiojo vandenyno gyvenančiomis būtybėmis, kurių kalbą tarp žmonių mokėjo tik vienetai, o vienas iš jų – Džeronimas.


Kelionė per Didįjį vandenyną jau truko penkias savaites ir per tas savaites nebuvo nieko ypatingo įvykę. Dienų dienas matėsi tik vanduo ir jokios žemės. Pasaulis buvo toks tuščias, kad buvo nejauku apie tai mąstyti. Šis pasaulis turėjo tik du labai dideliu vandenynu atskirtus žemynus, kuriuos visi sutartinai vadino Arkana ir Darnosu. Šio laivo atstovai gyveno Arkanos žemyne, o kitos rasės atstovai, kuriuos laivo įgula tiesiog vadino darnosiečiais, gyveno kitame žemyne. Koks jis buvo – niekas nežinojo, nes Arkanos valdovas griežtai uždraudė keliauti į Darnosą. Vienintelės galimybės pamatyti kitą žemyną buvo diplomatinės ir ekonominės misijos, tokios kaip ši. Džeronimas jau nekartą dalyvavo tokioje ekspedicijoje ir jam tokios kelionės spėjo atsibosti.


Dabar, pagal Džeronimo skaičiavimus, prasidėjo šeštoji savaitė. Pasak kapitono, sklandantis laivas turėjo pamatyti pirmuosius Darnoso krantus, ant kurių stovėjo keistos architektūros bokštai ir didingi, bet bauginantys miestai ir juose vaikštančios nepažįstamos būtybės. Džiaugdamasis galimybe pamatyti žemę, Džeronimas iš Arkanos padėjo skaitomą knygą ir išlipo iš savo nuobodžios pilkos kajutės.


Denyje jau zujo žmonės, kareiviai ruošėsi blogiausiam rezultatui – susirėmimui su darnosais, pirkliai jau traukė savo prekes iš triumo, o kiti tiesiog stebėjo artėjantį miestą. Kapitonas pasiruošė paskelbti oficialią žinią Darnoso pajūrio miestams ir visa laivo įgula laukė įsakymo. Bet tai, ką pamatė didžiausi darnosiečių priešai, nustebino net juos: nuo visos pakrantės kilo juodi dūmai, visas žemynas tarsi degė, o didingi bokštai buvo sugriuvę ir tik keletas jų kilo į viršų, kaip ankščiau. Laivo kapitonas iškart  bandė susisiekti su krantu, bet niekas neatsiliepė. Visa įgula buvo apstulbusi.


– Ei! – sušuko vienas pilkas kareivis. – Tik mes galime griauti Darnoso miestus!


Tokiomis aplinkybėmis tai niekam nepasirodė juokinga. Pilkasis kareivis susigėdo ir nutilo.


– Pasiruošti nusileidimui! – nepasimetė kapitonas. – Šiame žemyne vyksta kažkas labai negero. Patariu visiems apsiginkluoti.


Laivas pradėjo lėtai sklęsti virš susitartos nusileidimo vietos. Visi bijojo net sujudėti ir išsitraukę savo ginklus ieškojo kokio nors judesio. Džeronimas ilgai stebėjo sugriautą miestą ir… pasigedo lavonų. Nebuvo nė vieno kūno, tik suniokotas miestas.


– Sere, ar jūs matote nors vieną lavoną mieste? – paklausė Džeronimas.


Kapitonas pažiūrėjo pro žiūronus ir patvirtino:


– Nėra nė vieno lavono… Čia tik sugriauta miestas… Po mūšio visada lieka lavonų… Mane kamuoja bloga nuojauta.


Visas miestas dūmijo ir degė, pastatai buvo sugriuvę, matėsi darnosiečių sudaužyti lėktuvai ir laivai. Mokslininkas stebėjosi ir mąstė, kas atsitiko, bet niekas negalėjo to paaiškinti. Visi bijojo blogiausio, nieks nežinojo, kas tai, bet net didžiausi drąsuoliai bijojo.


Galiausiai laivas prisišvartavo uoste ir visi laukė, ką pasakys kapitonas, kuris buvo dar labiau pasimetęs, negu daugelis buvusių laive. Bet barzdotas kapitonas, apsivilkęs pilką uniformą, susiėmė ir panaudojęs savo šaltą protą, įsakė surinkti būrį ir išsilaipinti mieste, pabandyti išsiaiškinti, kas atsitiko šiame žemyne. Vieną po kito jis atrinko žmones.


– Džeronimai, – sukomandavo barzdotas laivo kapitonas. – Eisi su jais. Tavo sugebėjimai gali praversti.


Dešimt arkaniečių, ginkluotų įvairiais ginklais, nuo lengvų pistoletų iki didelių šautuvų, netrukus išsilaipino uoste. Jiems vadovavo žemaūgis trumpaplaukis kapitono padėjėjas, kuris, kaip ir visi kareiviai, dėvėjo pilką uniformą. Būrys atsargiai pajudėjo link miesto centro, link didžiojo kalno, ant kurio stovėjo darnosiečių šventykla. Jie jau tūkstantmečius yra labai religingi, o tikslesnis žodis būtų fanatiški. Savo valdovus jie laikė dievais. Arkaniečiai negalėjo su tuo sutikti… Tikriausiai dėl to ir kilo šimtmečius trunkantis šaltasis karas tarp dviejų žemynų.


Buvo tylu, girdėjosi tik kaip griuvo degantys pastatai. Viskas degė ir dūmai kilo iš kur kas toliau negu ši gyvenvietė – visas žemynas liepsnojo. Buvo taip baugu, kad visi dairėsi ir bijojo pratarti nors vieną žodį. Menkiausias garsas sukeldavo paniką būryje, bet nieko pavojingo nepamatę jie toliau ėjo baisiu miestu. Aplinkui arkaniečiai matė kadaise didingas gatves, dabar apdužusias, pilnas griuvėsių ir lūženų, visas duobėtas ir net nepanašias į tas senąsias Darnoso gatves, kurios spindėjo prabanga ir turtais. Didžioji dalis pastatų buvo sugriuvę, visi langai išdužę, kai kurie namai buvo be stogų ir jų vidus matėsi kaip ant delno. Ant žemės mėtėsi apdegusios Darnoso vėliavos.


Būrys praėjo pro siaubingą miestą ir pasiekė sugriautą šventyklą. Ji kadaise buvo didelė, aukštos kolonos rėmė jos akmeninį stogą, ant kurio stovėjo trys šių būtybių dievai. Bet dabar šventyklos stogo nebebuvo, o taip pat ir trijų dievų skulptūrų, kolonos buvo suskilusios, šalia gulėjo sudužęs darnosiečių lėktuvas. Nuo šventyklos buvo galima pamatyti visą neaprėpiamą akimis Darnoso slėnį, kuriame stovėjo daug didelių ir galingų miestų. Nieko nelaukdamas jaunasis mokslininkas Džeronimas iš Arkanos užbėgo ant kalvos ir buvo pirmas, kuris pažiūrėjo į slėnį. Šis daug savo trumpame gyvenime matęs mokslininkas pirmą kartą savo akyse regėjo tokį didingą, bet kartu ir bauginantį vaizdą. Jis matė slėnį ir jo viduryje dideles tris juodas piramides, papuoštas baltais neįskaitomais simboliais, kurie buvo tvarkingai surašyti trimis eilėmis. Piramidės buvo gerokai didesnės negu bet koks arkaniečių ar darnosiečių miestas ir buvo aukštesnės už net aukščiausią bokštą. Vienas po kito ir kiti arkaniečiai užlipo ant kalno ir išsigandę žiūrėjo į tuos jiems nematytus darinius. Mums piramidės yra visiems žinomas objektas, bet arkaniečiai pirmą kartą matė tokį nepaprastą kūrinį.


– Kas per pragariškas mechanizmas stovi čia? – nusikeikė kapitono padėjėjas. – Negi tai darnosiečių ginklas?


– Ne, – tik tyliai paprieštaravo Džeronimas. – Jie patys nenaikintų savo namų…


Staiga juodos piramidės pradėjo judėti, žemė sudrebėjo, arkaniečiai krito ant šaltų šventyklos grindų. Keisti nematyti architektūros kūriniai pradėjo kilti į dangų kaip sklandantys Arkanos laivai, bet šie buvo kitokie. Jie kilo aukščiau ir pasuko link miesto – tai buvo dar nematytų būtybių laivai. Visi arkaniečiai išsigandę susigriebė už galvos, pamanė, kad juos pamatė ir atkeliauja sunaikinti. Bet šios piramidės tiesiog perskrido virš miesto ir pasuko didžiojo vandenyno link. Mažas būrys jiems nė nerūpėjo. Jos skrido link Arkanos ir skrido greitai.


Visi bėgo, bėgo tekini, taip kaip dar niekad nebėgo. Toks siaubas užvaldė jų protus, kad jie skriste įskrido į sklandantį laivą ir sunkiai rinkdami žodžius papasakojo, ką matė ir girdėjo. Visa įgula buvo persigandusi.


– Negalime laukti, vyrai ir moterys! – pradėjo kalbėti kapitonas. – Mūsų žemynas pavojuje! Darnosa visiškai nusiaubta! Ar norime to ir savo namuose? Turime grįžti ir kovoti kartu su savo tauta! Prieš Arkaniečių nieks negali nugalėti!


Visi sutiko su savo mylimu kapitonu. Deja, tas pats laivo vadovas net nežinojo, kaip klydo… Jis davė įsakymą judėti link Arkanos, savo namų. Prieš akis buvo penkios savaitės – penkios savaitės baimės ir laukimo. Tai buvo savaitės, kokių joks arkanietis nebuvo patyręs.


 


Pagal Džeronimo skaičiavimus prasidėjo šeštoji savaitė, kai po ilgo plaukimo laivas išvydo žemyno krantus. Visi laukė šios dienos su baime, įgula bijojo, kad pamatys savo namus, sugriautus kaip Darnosą.


– O aukščiausiasis! – sušuko visi kaip vienas, kai pamatė savo žemyną.


Džeronimas pamatė, kaip žemynas dega, o piramidės kybojo ore virš artimiausio pajūrio miesto. Aplink jas sukiojosi sklandantys laivai, bandantys sunaikinti užpuolikus. Iš tolo sprogimai aplink piramidę atrodė netgi gražūs. Buvo matyti, kaip uoste ieškodami priedangos nuo priešų ugnies slepiasi pilki Arkanos kareiviai, kaip civiliai bėga kuo toliau nuo susišaudymo, matėsi dideli sprogimai, ištaškantys viską aplinkui, o miesto centras skendėjo migloje.


– Leistis į uostą, – iškart sukomandavo barzdotas trumpaplaukis kapitonas. – Visus civilius išlaipinti!


Sklandantis laivas netrukus nusileido į pirmą erdvę laivui ir visi civiliai iššoko iš skraidančio mechanizmo. Tarp jų buvo ir Džeronimas. Kapitonas juos išmetė į patį mūšio centrą, bet, aišku, jis pasielgė herojiškai ir prisidėjo prie puolimo padangėse. Jaunasis mokslininkas išsitraukė pistoletą ir pradėjo šaudyti į miglą, ten, kur šaudė pilki kareiviai. Širdis plakė velnišku greičiu. Visur girdėjosi šūviai, sprogimai ir klyksmai. Būriai kareivių skatino žmones bėgti, o patys šaudė į dūmus, ten kur jau artėjo priešai. Iš virš miesto pakibusios piramidės vis švystelėdavo keista šviesa ir kažkuris iš sklandančių laivų akimirksniu sprogdavo krisdamas nelygioje kovoje.


Džeronimas pabėgo iš uosto ir pasileido ieškoti kokios nors slėptuvės. Rankoje iš toli švytėjo dvivamzdis pistoletas. Karts nuo karto jis pykšteldavo, bet kulka taip ir nepasiekdavo taikinio. Mokslininkas buvo visiškai sutrikęs, nesuprato, kas dedasi ir ieškojo ko nors, kas paaiškintų paskutinių dienų įvykius. Visi žmonės per daug panikavo, vyravo visiška suirutė, kariuomenė jau buvo senai pralaimėjusi, bet trauktis nebuvo kur.


Staiga šalia Džeronimo sprogo pastatas. Ausyse pradėjo cypti pragariškas garsas, akimirką visas vaizdas dingo iš akių, o siela tarsi pakilo iš kūno ir aplėkė visą kvartalą. Mokslinkas atsipeikėjo, buvo lengvai sužeistas, o aplinkui į visas puses sklido deginanti šviesa. Ši, palietusi kokį nors žmogų, iškart jį nužudydavo. Bet Džeronimui sekėsi ir šis sugebėjo pasprukti nuo priešų ugnies. Ant žemės gulėjo šimtai apdegusių lavonų, šimtai su siaubu veiduose mirusių žmonių kūnų. Tai buvo nelygi kova.


Bėgdamas pro didelius miesto pastatus, Džeronimas iš Arkanos atsidūrė dar viename susišaudyme. Visur aplinkui bėgiojo civiliai, kurie buvo lengvas taikinys paslaptingiesiems priešams. Pilka apranga apsirengę kareiviai šaudė kažkur į miglą. Jų veidai buvo pilni siaubo, trys raudoni kryžiai nebeskatino kovoti už tėvynę. Dabar kiekvienas kovojo už save. Visur sklido auksinė šviesa, naikinanti bet ką savo kelyje. Atrodo, kad pilkuosius kareivius ir Džeronimą iš visų pusių apsupo paslaptingieji kariai. Vienas po kito pilkieji Arkanos gynėjai aplinkui krito negyvi nuo auksinės šviesos. „Atėjo ir mano valanda kristi su savais“ – pagalvojo Džeronimas ir manė kovosiąs iki paskutinės, galvojo prieš mirti pamatyti, kas gi jo priešai. Vaikinas šaudė iš savo pistoleto, kol baigėsi atkaba, tada griuvo ant žemės ir pradėjo ieškoti kulkų. Jie buvo likę dviese: mokslininkas ir nepažįstamas sužeistas karys. Staiga virš jų sprogo kažkoks sklandantis laivas, jis leidosi tiesiai ant dviejų vyrų. Buvo paskutinės jų gyvenimo akimirkos, bet Džeronimas nenorėjo pasiduoti mirčiai. Šis pamatė kanalizacijos angą šalia. Nieko nelaukdamas ją atidarė ir privertė sužeistą kareivį įlipti, pats įšoko ir užvėrė dangtį. Viršuje kaip tik žemę pasiekė sudužęs sklandantis laivas. Viskas sudrebėjo ir akimirkai nutilo.


Vyrai slėpėsi kanalizacijoje ir girdėjo, kaip virš jų vyko mūšis. Aplinkui tekėjo nešvarus ir dvokiantis vanduo, bet vyrai surado sausą kanalizacijos molą. Arkaniečiai tylėjo, nes bijojo, kad priešai viršuje išgirs ir jie mirs kančiose. Bet galiausiai vyrai aprimo ir Džeronimas paklausė, kas atsitiko Arkanoje.


– Viskas prasidėjo prieš penkias savaites, – pradėjo kareivis, sužeistas į koją ir į pilvą. Jis buvo aukštas, stambus. Veidas buvo apsitaškęs krauju, nešvarus, akys buvo išvargusios, o aplink jas tamsūs ratilai, sukelti kelių parų be miego, trumpi rudi plaukai visi šlapi nuo nuolatinio bėgimo ir slėptuvės ieškojimo.


– Jie pradėjo puolimą šiauriniuose miestuose, – tęsė kareivis. – Nuo pat pradžių tai buvo nelygi kova, bet mes kovojome. Trys juodos piramidės pasiskirstė po visą žemyną ir miestas po miesto krito į jų rankas. Mes ilgai laikėmės, bet mums nepavyko ilgiau. Per pirmas dienas žuvo didžioji dalis kariuomenės ir mes likome pavieniai saugoti miestų. Mes bandėme padėti išlikti kitiems kuo ilgiau, bet tai buvo visiškai beprasmiškas herojiškumas. Trauktis nėra kur, Arkana jau žlugo. Tai nelygi kova nuo pirmos akimirkos.


– Gal žinai, kas jie? – norėjo patenkinti savo smalsumą Džeronimas. Netgi tokioje baugioje padėtyje jį kontroliavo  šis nevaldomas jausmas.


Kareivis suaimanavo iš skausmo ir pradėjo pasakoti:


– Jie tikrai ne darnosiečiai. Tie užjūrio kirminai negalėjo turėti tokių technologijų. Ko gero, jie iš žvaigždžių… O! O! Netikėjau, kad gyvenime pamatysiu tokį pragarišką vaizdą. Jie dėvėjo juodus šarvus, tokius tvirtus, kad dauguma mūsų kulkų negalėjo pro juos prasiskverbti. Taip pat jie dėvėjo šalmus su kaukėmis, kurios gąsdino mus. Atrodė kaip demonai iš senų darnosietiškų pasakų. Keisčiausia, kad jie tokie patys dvikojai ir dvirankiai kaip mes… Ne! Jie tikri velnio tarnai, atvesti čia sunaikinti mūsų pasaulio. Deja, jiems puikiai pavyko…


Kareivis sukosėjo ir nutilo. Iš viršaus vien sklido neįmanomo laimėti karo garsai: pastatų dužimo į šipulius, sprogstančių Arkaniečių laivų ir rėkiančių iš baimės gyventojų garsai. Tai truko valandų valandas ir Džeronimas pradėjo drebėti iš baimės. Galiausiai jis pavargo, akis merkėsi, buvo vis dar išsekęs po ilgos kelionės iš Darnoso. Arkanietis negalėjo ilgiau išlikti sąmoningas, tad užmigo.


 


Džeronimas atsibudo. Išsigandęs apsižvalgė ar vis dar yra kanalizacijoje po gatve. Viskas aplinkui buvo taip pat, tik pilkasis kareivis gulėjo užsimerkęs. Mokslininkas priėjo prie sužeistojo ir pabandė jį pakelti, bet netrukus įsitikino, kad šis miręs. Pasirodo, jo žaizdos buvo rimtesnės nei atrodė. Paguldęs pagarbiai kareivį ir atidavęs pagarbą, Džeronimas atsistojo ir pradėjo klausytis, kas vyksta mieste. Jis išgirdo tik tylą, tik degimo garsus, tik sugriuvusio miesto ošimą. Vaikinas susirinko visus kareivio ginklus ir kulkas, prisikabino viską prie diržo ir nusprendė, kad reikia kilti į paviršių.


Žingsnis po žingsnio Džeronimas lipo mažom kopėtėlėm link paviršiaus. Kiekvienas žingsnis reikalavo pastangų, arkanietis bijojo, kad jie vis dar viršuje, kad iškišęs galvą, žus nepamatęs net kas jo priešai…


Mokslininkas atsidūrė viršuje. Buvo šilta ir saulėta diena, nuo jūros pūtė švelnus vėjelis, bet orą teršė baisus ugnies kvapas. Išlipęs Džeronimas pamatė sudužusio laivo liekanas aplinkui, suskaldytas patrankas, sunaikintus pastatus ir visiškai buvusio grožio netekusias gatves. Šalia buvo aukštas namas, sugriautas taip, kad pusės pastato išvis nebuvo. Kaip ir darnosiečių mieste, ant žemės trūko lavonų. Kur jie dingo, Džeronimas negalėjo atsakyti.


Pats arkanietis atrodė tragiškai. Juodas apsiaustas buvo aplipęs dulkėmis, krauju ir kanalizacijos vandeniu. Oda nuo purvo patamsėjo, susiraukšlėjo, plaukai atrodė nešvarūs ir nušiurę. Bet labiausiai Džeronimas jautėsi išsekęs ir išalkęs. Jis pradėjo ieškoti tarp griuvėsių išlikusio maisto ir vandens. Užtruko ilgai, apvaikščiojo daug pastatų. Kai kurie vaizdai jį sukrėsdavo, ypač sugriuvę jam brangūs kultūros objektai, kurie niekad nebebus kam nors aktualūs. Netyčia tarp griuvėsių Džeronimas aptiko visiškai nesugriautą pastatą ir galiausiai jo skrandis apsidžiaugė – arkanietis godžiai valgė ir gėrė.


Bet viskas dar nesibaigė. Staiga mokslininkas išgirdo keistą garsą. Jis buvo šaižus, spiegiantis. Džeronimas nubėgo į sunaikintą gatvę ir pamatė, kaip mažas laivas, panašus į piramidę, praskriejo virš miesto. Tas laivas buvo dydžio kaip dviejų – trijų aukštų namas ir iš išorės atrodė taip pat kaip ir didysis priešų laivas. Mažoji piramidė apsupo porą ratų aplink miestą ir žaibišku greičiu nusileido ant žemės.


Džeronimas nuo smūgio jėgos nukrito ant griuvėsių ir išgirdo tos mistiškos žudančios šviesos garsus. Kraujas užvirė venose, širdis pradėjo plakti greičiau. Mokslininkas, kuris jau kurį laiką buvo tapęs kareiviu, išsitraukė du pistoletus ir atsistojo. Netikėtai, šalia jo, praskriejo penki šviesos šūviai. Nė vienas nelietė vyro kūno, bet išgąsdino arkanietį. Džeronimas pasileido bėgti ir matė, kaip jam ant kulnų mina dešimt juodais šarvais prisidengusių priešų. Visur aplinkui sklido šviesa, griuvo jau ir taip sunaikinti namai. Džeronimas porą kartų atsišaudė, bet nė viena kulka nepasiekė tikslo. Juodieji priešai iš žvaigždžių buvo neįveikiami.


Norėdamas užsitaisyti ginklą, vyras šoko už sunaikinto monumento tautos herojui ir pradėjo kišenėse bei prie diržo ieškoti kulkų. Rankos drebėjo, viskas krito ant žemės. Džeronimas jautė kaip jie artėjo. Galiausiai vaikinui pavyko užsitaisyti ginklą, vyras pakilo ir prieš save pamatė aukštą nepažįstamąjį, gerokai aukštesnį ir gerokai stambesnį už smulkų mokslininką Džeronimą. Arkaniečio akyse amžinai liks toks vaizdas: baisi kaukė, dengianti veidą, ragai, tokie kaip velnių, juodi šarvai, slepiantys visą kūną ir ilgavamzdis  ginklas jo rankose. Priešas paspaudžia kažką ant pragariško įrankio ir Džeronimas iš Arkanos krenta ant vis dar stovinčio seno suoliuko – negyvas. Kūnas išsiriečia ir iš žaizdos ant krūtinės pradeda kilti garai ir dūmai. Burna buvo atverta ir joje spindėjo amžinas baimės šauksmas. Arkaniečio veide buvo deformuotas siaubo, neapsakomo siaubo, taip pat ir sielvarto, agonijos, skausmo…


Jie pasiėmė Džeronimo kūną ir panaudojo savoms reikmėms, taip pat kaip ir visus kitus kūnus, visus negyvus iš Arkanos ir Darnoso. Tada ši žemė paskutinį kartą sudrebėjo ir trys juodos piramidės pakilo į dangų. Jos patraukė į žvaigždes, ten, iš kur ir atėjo. Jeigu nors viena iš piramidžių būtų norėjusi atsisukti atgal, pamatytų, kaip sprogsta planeta, kurią pačios ką tik nusiaubė.


Taip žlugo Arkanos ir Darnoso pasaulis. Kokia ironija, kad pasaulis, kuriame šimtmečius, o gal net tūkstantmečius kariavo dvi skirtingos jėgos, buvo sunaikintas trečios, niekam nepažįstamos jėgos. Jėgos, kuri buvo gerokai pranašesnė už kitas dvi. Tai buvo karas, kurio laimėti negalėjo nei Darnosas, nei Arkana, netgi suvieniję jėgas. Tai buvo neįmanomas laimėti karas nuo pat pirmos akimirkos.


 


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0