Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas karo tema: IDDQD

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Autorius: IDDQD


 


Nėra ramybės nusidėjėliams 


 


    Iš pradžių jis mane tiesiog pasiuntė. Ganėtinai toli ir nesirinkdamas žodžių.


  – Sugalvojai pasityčioti? – vos ne ant viso baro plyšojo apšepęs neaiškaus amžiaus žmogėnas. Taškydamasis seilėmis jis pašoko nuo medinio baro  suolo ir labdarinio švarko skvernai išdidžiai plaikstėsi jam už nugaros, tarytum archangelo Gabrieliaus sparnai Paskutiniojo Teismo Dieną. – Nieko nebus, aš ne iš tų… Kas buvo anie “tie”, žmogėnas paaiškinti nepasivargino, o gal tiesiog švento pykčio akimirką pritrūko žodžių.


 Šį tipiškos valkatiškos išvaizdos asmenį, vardu ar tai Hubertas, ar tai Robertas, man kažkada parodė vienas pažįstamas, irgi nuolatinis šios knaipės lankytojas. Esą šitas tipas už nemokamą gėralą gali papasakoti TOKIĄ istoriją!.. O kaip tik tuomet mane spaudė terminai, redaktorius kone rankas sukinėjo reikalaudamas kokios nors sensacijos penktajam savojo laikraštpalaikio puslapiui. Na, aš ir susigundžiau. Ir kol kas vietoj istorijos turiu isteriją…


 Atsakydamas aš tik gūžtelėjau pečiais ir su didžiausiu malonumu patraukiau iš savojo bokalo. Čekiškas “Chodovar” šalta, gaivia banga kliūstelėjo man į skrandį ir maloniomis svaigiomis bangelėmis pasklido po visą kūną.


 – Nenori – nereikia. – Dar sykį užsiverčiau bokalą. Labai iš lėto. – Aš savo pinigus galiu ir naudingiau išleisti, neklausydamas prasigėrusio valkatos kliedesių. O tau, drauguži, – tardamas “drauguži” aš vilkiškai iššsiepiau dantis. – Siūlyčiau nors sykį per mėnesį į pasaulį blaiviomis akimis pažiūrėti, nes visos šitos pasakos iš tolo atsiduoda baltais arkliais.


 Atsakydamas tipas pažėrė dar vieną seriją išsireiškimų, vertų nenormatyvinės leksikos aukso fondo ir klestelėjo atgal ant suolo.


 – Tada aš dar negėriau taip, kaip dabar… O ir kas galėtų ištverti visa tai? Jeigu tik tu būtum juos matęs…- atsiduso jis. –gerai, iš tavęs butelis baltos ir du bokalai alaus dabar, ir dar butelis išsinešimui.


 Visa tai buvo ištarta tokiu tonu, kad apie derybas ir kalbos negalėjo būti.


     – O batono su heroinu?


 Iš vienos pusės man tai buvo ne tokie jau dideli pinigai, bet iš kitos pusės tai, kas vyko tarp mudviejų, priminė kažkokį ritualą – iš pradžių “laužėsi” jis, dabar atėjo mano eilė. Kurį laiką mudu svilinom vienas kitą žvilgsniais. Lėtai lėtai nugėriau dar vieną gurkšnį alaus. Jis pirmasis nusuko akis. Paskui teatrališkai atsiduso ir paklausė:


-Žinai tą parką, kur susikerta Pušų ir Oskaro Milašiaus, buvusi Kareivių, gatvės?


-Atminties? – Atminties skveras buvo nedidelis žemės lopinėlis, bala žino kada apsodintas dabar jau dangų remiančiais klevais. Dar ten stovėjo koks tuzinas aplūžusių, nuo sovietmečio dažų nemačiusių suoliukų, tarp jų vingiavo raudonų plytų skalda grįsti takeliai, o visą šitą apgailėtiną vaizdą vainikavo niekada, kiek mano atimtis siekia, nešvietę žibintai ir kiaurai prarūdijusios ketaus urnos, pastatytos, matyt, dar tada, kai mūsų šalį į šviesų rytojų vedė brangusis Nikita Sergejevičius. Per skambus vardas tokiai apleistai dykynei, o naktimis ten pastoviai rinkdavosi fauna, kurios tipinis atstovas dabar sėdėjo prieš mane.


 – Na? – Abejingai burbtelėjau, nemačiom įjungdamas kišenėje paslėptą diktofoną.


 – O ar žinai, kad Antrojo Pasaulinio Karo metais vokiečiai toje vietoje palaidojo savo žuvusius kareivius?


 – Pffff… Irgi mat sensacija! Šitą žino net maži vaikai! – nutęsiau aš. Visi vietiniai tos vietos kitaip, kaip Berlynu ir nevadino.


 – Ir kad sovietai ant vokiečių kapų specialiai tą parką surentė, irgi žinai?


  Į šį teiginį aš net nesiteikiau atsakyti, vietoj to užsiverčiau alaus bokalą. Tokia raudonųjų “išvaduotojų” praktika buvo tiek įprasta ir taip plačiai taikoma, kad per visą Lietuvą nerasi nė mažiausio miestelio, kur komunistai nebuvo paskelbę tikrų tikriausio karo istorinei atminčiai. Džordžas Orvelas buvo teisus: “Kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ir ateitį.”


 Mano pašnekovas, Hubertas ar Robertas, iškalbingai pažvairavo mano bokalo pusėn ir krenkštelėjo – suprask, gerklė bepasakojant perdžiūvo. Kadangi su formalumais mes šiaip taip susitvarkėme, aš jam užsakiau butelį “Sostinės” ir du bokalus vietinio aštuonių laipsnių dinamito. Sau pasiėmiau dar vieną tamsaus “Chodovar”.


 – Tai va, – mikliai susivertęs į bedugnę gerklę stikliuką baltakės ir užgėręs ją drumstu skystymėliu iš savojo bokalo (man net plaukai pasišiaušė!) Hubertas ar Robertas suokalbiškai palinko virš stalo, – viskas atsitiko prieš gerus trisdešimt metų, o gal ir dar seniau. Tikslios datos aš tau dabar jau ir nebepasakysiu, tik įvyko viskas dar,  “prie Brežnevo”. Dirbau aš tais laikais šaltkalviu autoservise. Darbas, kaip pats supranti, pagal tuos laikus buvo aukso vertės. Nemaži pinigai eidavo ir už užsakymus “iš kairės”, o kad be puslitrio kas nors ateitų nors ir karbiuratoriaus ar tepalo filtro pakeisti, buvo neįsivaizduojamas dalykas!


 – Numanau. – Numykiau po nosim.


 – Tai va, viskas nutiko vasarą, per pačius karščius, dabar nepasakysiu liepa buvo, ar rugpjūtis. Buvo penktadienis, tądien dar kaip tik algas išmokėjo, – bepasakodamas Hubertas ar Robertas maukė degtinę jau iš paties butelio kakliuko, užsigerdamas tuo, kas čia vadinama alumi. Keista, bet sulyg kiekvienu gurkšniu jis darėsi vis energingesnis, kalba darėsi vis rišlesnė, netgi pasakojimo maniera pasikeitė. – O tais laikais mūsų mieste veikė alaus kombinatas, vėliau, perestroikos laikais jį uždarė, dar mėgino ar tai sultis gaminti ar aliejų spausti, dar vėliau viską išvogė, o pastatai ir dabar stovi už miesto, sugriūt baigia. O kokį alų jie darydavo, kokį alų… – jo akys svajingai, beveik pamaldžiai nukrypo į lubas. – Tai va, taisė mūsų servise savo “dvidešimt pirmąją” kažkoks šulas iš to kombinato. Susitvarkėm su darbu socialistiniais tempais, tai jis atsidėkodamas atvežė mums dvi dėžes “Žigulinio”! Šviežio, tik nuo konvejerio! Įsivaizduoji ką tai reiškia?


 Aš įsivaizdavau.


 – Tai va – oras buvo nuostabus, šilta, saulutė šviečia, paukščiukai čiulba, tai prieš mus ir iškilo dilema: ar gerti autoservise, ar traukti į gamtą. Abu variantai turėjo savų pliusų ir savų minusų. Jei gersim autoservise, bus saugiau. Viršininkai jau išvažinėjo po namus, brigadininkas, nors buvo komunistas, bet buvo savas iki kaulų smegenų, taigi servise būtume galėję uliavoti nors iki paryčių ir niekas mūsų nebūtų užkliuvęs. Iš kitos pusės, nuodėmė buvo gerti cecho patalpose, kai už lango toks oras. Mašinas turėjom visi, bet jei kažkur trenktis, tai kažkas turi likti blaivas, kad likusius po namus išvežiotų… Žodžiu, po ilgų derybų ir pusės dėžės “Žigulinio” buvo surastas kompromisinis variantas. Taip, taip – Berlynas! Tai dabar aplink Berlyną daugiabučių pristatė, o tarybiniais laikais ten buvo didžiulis pramoninis rajonas! – Hubertas ar kaip jį ten, tarytum pamokslininkas parodė smiliumi į lubas ir maktelėjo eilinę degtinės porciją. – Iš vienos pusės buvo mūsų servisas, iš kitos – žemės ūkio technikos remonto kombinatas, jis pirmasis užsidarė, kai nebeliko kolūkių…


 Čia aš sąmoningai praleidžiu dalį pasakojimo, tiksliau, ilgiausią tiradą, pilną kuo įmantriausių epitetų, skirtą vienam konkrečiam istoriniam veikėjui, savo laiku “sugriovusiam kolūkius”.


 – Žodžiu Berlynas jau tais laikais buvo rojaus kampelis norintiems išgerti. Na, mus ir milicija vaikydavo ir reidus darydavo, sykį, pamenu, visas kaimyninio tekstilės fabriko cechas į blaivyklą išvažiavo… Tai va – palaukėm mes, kol patrulis porą kartų pravažiuos ir susikraustėm į parkelį su visu alum. O ką reiškia pora dėžių “Žigulinio” brigadai tvirtų vyrų? Išuostėm mes palengva tą alų – maža! Na, tada ir išsitraukėm kas ką “natūra”, – Hubertas su pasibjaurėjimu parodė jau pustuščio “Sostinės” butelio pusėn. – buvo gavęs. Kas “baltą”, kas armėnišką konjaką… Žodžiu, išgertuvių pabaigos aš ir nebeprisimenu. Tik paskui sužinojau, kad kažkas visgi mus paskundė, atvažiavo milicija su dviem “būdom” ir susėmė visą mūsų kompaniją. O mane, kaip, “smigusį”, bendradarbiai ėmė ir paguldė ant žolytės už artimiausio suoliuko. Ir štai – pabundu aš vidury nakties ant žolytės, visas sustipęs kaip šuva, pūslė pilna, rodos tuoj sprogs. Aplink nė gyvos dvasios, tik medžiai ošia ir mėnulio pilnatis šviečia! Atsistojau, jau buvau betraukiąs nusilengvinti, tik žiūriu – ogi tarp medžių žmonės stovi! Daug, gal kelios dešimtys! Stovi ir nejuda! Iš pradžių dar pašaukti juos norėjau, bet kai tik geriau įsižiūrėjau, man visos blusos apmirė. Vokiečiai! Kaip iš kino filmo! Su uniformomis, šalmais ir automatais! Stovi kaip įkasti ir visi į mano pusę žiūri! Štai tada ir prisiminiau, KAS guli po mūsų išgertuvių vieta!Gėda sakyti, bet kai  tai supratau, privariau į kelnes! Ir žinai, atrodė jie visai ne kaip šmėklos – neperšviečiami, visiškai materialūs, tik stovi nejudėdami ir dėbso visi kaip vienas į mano pusę! Veidų iš po šalmų nematyti, bet jų žvilgsnius jaučiau visu savo kailiu. O arčiausiai manęs stovėjo toks ilgas su karininko uniforma. Iš po uniforminės kepurės snapelio tik akinių stiklai žiba! Ir štai jis ištiesia ranką mano pusėn ir moja pirštu, atseit, prieik artyn! Aš dar norėjau paklausti ko jiems iš manęs reikia, tik kad iš baimės liežuvis prie gomurio prilipo, kojos neklauso. O jis vėl mane artyn kviečia! “Kom, kom!” girdžiu ar manau kad girdžiu… Jis man dar kažką sako, taip tyliai, tyliai, vos girdėti, tik kad aš vokiškai nė žodelio nesuprantu! Norėčiau pabėgti, bet kojos buvo lyg į žemę įaugusios! Nežinia kiek laiko taip vieni į kitus žiūrėjome ir nežinia kuo visa tai būtų pasibaigę, bet įsuko į tuometinę Kareivių gatvę milicijos “viliukas”. Vokiečiai visi kaip vienas pažvelgė automobilio pusėn, po to vėl į mane, o kai tik ant jų krito automobilio žibintų šviesa – ėmė ir pradingo! Tik ilgasis karininkas kokią akimirką ilgiau užsilaikė, pažvelgė į mane tarytum su priekaištu ar prašymu kokiu ir taip pat skradžiai prasmego… Kaip aš tada dėjau į kojas! Milicijai vos po ratais nepakliuvau, jie man tada ne tik pylos įkrėtė ir į blaivyklą uždarė. Jie tada man vieninteliam iš visos brigados protokolą apie viešosios tvarkos pažeidimą surašė! O, kad aš, idiotas, būčiau tada liežuvį už dantų laikęs! Ne, reikėjo man prasitarti apie tuos prakeiktus vokiečius! Atsidūriau Rokiškyje. Palaikė neilgai, bet įspūdžių, žinok, užteko visam gyvenimui. O paskui ir darbą teko mesti – kelias į mūsų servisą tai pro pat Berlyną ėjo! Ir įsivaizduok, kiekvieną sykį kai einu pro šalį – taip ir jaučiu kaip JŲ žvilgsniai gręžia man pakaušį. O kitąsyk akies krašteliu imu ir pamatau tą ilgšį karininką su savo blizgančiais akiniais! Pasisuku, o ten – nieko. Bendradarbiai po to įvykio mane patį Fricu praminė, tačiau labai smarkiai nelazdavojo. Matai, pražilau tada aš per tą vieną prakeiktą naktį! – Hubertas parodė į savo seniai šukų ir vandens nemačiusią ševeliūrą. Baltą, kaip sniegas. – Aš tik vėliau supratau – negalėjo jie ramiai tuose kapuose gulėti! Nežinau kodėl, ar priežastis buvo kad per jų kaulus žmonės vaikščiojo ir mašinos važinėjo, ar nešvari sąžinė nedavė ramybės jiems ir anam pasaulyje. Žodžiu darbą teko mesti, kiek kartų mėginau išvykti į kitą miestą – nesisekė kaip užkerėta! Mėginau inicijuoti perlaidojimą, knistis po muziejaus archyvus – ale kas kreips dėmesį į tokios darbo bitės kalbas? Tiksliau atkreipė – saugumas “supakavo”. “Kodėl jūs, pilieti, taip rūpinatės tais fašistais? Jūs ką – prijaučiantis?” Dabar pašalpą gaunu kaip nukentėjęs nuo sovietų režimo. Ir žinai – kartais man atrodo kad tai JŲ dovana. Matai, jau prie Gorbačiovo kažkelintas mano laiškas pasiekė Vokietiją, tada dar Demokratinę, rytinę. Atvažiavo delegacija kažkokių ar tai istorikų, ar žuvusiųjų giminės atsirado. Žodžiu, vieną gražią dieną išsikasė vokiečiai savo kareivių kaulus ir išsivežė į Vokietiją. Ir nuo tos dienos viskas pasibaigė – ir žvilgsniai į nugarą ir ilgasis fricas daugiau pirštu nebekviesdavo. Nors naktimis būna ir dabar sapnuojasi, kaip jie visi stovi tarp medžių ir žiūri į mane, stovi ir žiūri. O tas jų vyriausias vadina mane artyn: “Kom, kom!”


 


 Štai tokia istorija. Sėdžiu dabar priešais kompiuterį, mėgindamas perkelti viską iš diktofono ant popieriaus taip, kad redaktorius neišmestų manęs pro duris po pirmų penkių minučių skaitymo. Sėdžiu pasirėmęs galvą, o iš kompiuterio kolonėlių plėšosi Ozis Osbornas. “No Rest For The Wicked”… Skirtingai nuo to vyruko, kuo jis ten bebuvo vardu, Hubertas ar Robertas, man buvo lengviau ir paprasčiau pasiknaisioti po archyvus. Keturiasdešimt ketvirtųjų liepą šiuose kraštuose virė tikrų tikriausias pragaras – fronto linija kelis kartus buvo pasislinkusi tai pirmyn, tai atgal. Artilerija anuomet miestelį praktiškai su žeme sulygino. Dabartinio Atminties skverelio vietoje prieš pasitraukdami vokiečiai palaidojo septyniasdešimt keturis savo nukautuosius. Pavyko atkasti net ilgojo karininko duomenis – štai jis, Fridrichas Ulkė iš Dancigo, dabartinis Gdanskas, vakarinė Lenkija, išdidžiai dėbso į mane iš nešiojamojo kompiuterio ekrano, tipiška arkliška aukštakilmio vokiečio fizionomija, ovaliniai akinių stiklai. O ant stalo voliojasi balto metalo saga su svastika – Hubertas atsisveikindamas padovanojo. Aš suprantu, kad visa tai nieko nereiškia – istorija gali būti išlaužta iš piršto nuo pat pradžios, bet visgi, visgi… Vokiečiai buvo palaidoti keturiasdešimt ketvirtųjų liepą, Huberto nemalonumai prasidėjo septyniasdešimt ketvirtųjų vasarą, tą aš irgi patikrinau – praėjus lygiai trisdešimčiai metų po tos siaubingos mėsmalės. Likimo ironija ar kas – ne daugiau kaip už kilometro nuo Atminties skvero, gražioje, aplink pušaitėmis apsodintoje pakalnėje palaidoti Raudonosios Armijos kariai.  Daugiau nei du šimtai pavardžių iškalta postamente, vidutinis žuvusiųjų amžius – apie dvidešimt metų.


 Dar vienas įdomus faktelis – pats Hubertas gimė karo metais dabar jau nuo žemės paviršiaus išnykusiame Daubų kaimelyje visai netoli nuo čia. Beveik ten pat buvo dislokuotas ir karinis Vermachto dalinys, kuriame tarnavo ilgšis teutonas. Tikriausiai irgi nieko nereiškiantis sutapimas, nors yra kažkas tokio tiek jo, tiek to girtuoklėlio iš provincijos gilumos, akyse…


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0