Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas karo tema: Begalinis konfliktas

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Autorius: Sterblinis velnias



Begalinis konfliktas


 Birutė dirbo kasininke prekybos centre. Ir jai patiko. Smagiausia dalis būdavo, kai, skanuojant prekes, pasigirsdavo pypt. Duona – pypt. Varškė – pypt. Trys alaus buteliai: pypt, pypt, pypt. Ne, Birutė niekuomet nespausdavo prekių skaičiaus, kai skanuodavo vienodas prekes. Kiekvieną nuskanuodavo atskirai. Nes kiekvienas pypt unikalus ir nepakartojamas.


 Birutė pastebėjo, kad, išdirbusi kokias dešimt valandų, sugebėdavo išgauti skirtingo ilgumo pyptelėjimus. Jeigu kas pirkdavo kojines, ištraukdavo jas iš maišelio ir mikliai išpypindavo valsą. Su alaus buteliais puikiai pavykdavo Bethoveno IX – oji simfonija. Bet jos daugiau negrodavo po vieno atsitikimo. Žmogėnas, pirkęs alų, prasikrapštė užtinusias akis, (kuriose Birutė išskaitė neapsakomą meilę, ar ilgesį, dėl to nebuvo tikra, alui), atsikrenkštė ir pusiau rusiškai išrėžė, kad ji duotų blet greičiau alų, bo jis po vieną sukišiąs jai butelius į užpakalį. Tą kartą Birutė suprato, kad ne visi mėgsta Bethoveną. Ji galėjo ląžintis, kad alaus mėgėjas būtų visai kitaip sureagavęs, jei būtų išgrojusi Čiurlionio ,,Jūrą“. Bet kasininkių muzikiniai instrumentai labai riboti.


 Birutei patikdavo gąsdinti klientus. Todėl ji kiekvienam pirkėjui labai plačiai nusišypsodavo, parodydama savo baltus dantukus. O jeigu netingėdavo, staigiai atsisukdavo į naują pirkėją, kad net švysteldavo rusvais, pečius siekiančiais plaukais, tada juos grakščiai nusibraukdavo nuo veido ir galiausiai apdovanodavo nepasiruošusius žmogelius džiaugsmingu šypsniu. Pensinikai išbarstydavo centus, ar bent jau dvigubai ilgiau juos skaičiuodavo, tuo priversdami eilėje stovinčius pirkėjus nekantriai trepsėti kojomis. Treninguoti jaunuoliai dar labiau sulysdavo į savo treningus ir susigrūsdavo akis dar giliau į akiduobes, o ne treninguoti tik droviai nurausdavo. Tuo tarpu solidūs ponai ilgai mąstydavo, ką tai galėtų reikšti, todėl dažnai pamiršdavo, su kuriuo džipu atvažiavo apsipirkti.
 Laisvalaikis Birutei irgi labai patikdavo. Jai atrodė, kad bet koks laisvalaikio praleidimo būdas yra turiningas, jeigu žinai, ką darai.


 Jeigu būdavo šeštadienis, Birutė įsispirdavo į sportbačius, persimesdavo per petį krepšį su geltonai–mėlynai–raudonais drugeliais ir važinėdavosi autobusais bei troleibusais. Ateidavo į stotelę ir įlipdavo į pirmą pasitakiusį autobusą. Kadangi būdavo šeštadienis, važiuodavo šešias stoteles, o išlipusi persėsdavo į kitą pirmą pasirodžiusį autobusą ir važiuodavo jau tik penkias stoteles. Ir taip toliau. Kartais Birutei pasidarydavo nuobodu. Tada ji su pirmu autobusu važiuodavo vieną stotelę, su antru – dvi, su trečiu – tris. Ir taip toliau. Birutė puikiai suvokė, jog, kai turi galimybę rinktis, tai niekada neatsibos. 


 Kai būdavo kovas, Birutė pasiimdavo didelį batoną ir keliaudavo ieškoti vandens telkinių, kuriuose būdavo ančių ir gulbių. Būtinai ančių ir gulbių. Ji išdidžiai apeidavo gulbes ir visada mėtydavo trupinius tik antims. Ir juokdavosi, žiūrėdama, kaip gulbės ir toliau bando išlaikyti orumą. Antys Birutei labai patikdavo. Tai buvo beveik taip pat smagu, kaip ir skanuoti prekes. Tik vietoj pypt pasigirsdavo kre. Šeši trupiniai batono. Kre-kre-kre. Plunksnos taršo vandenį, vanduo raibuliuoja, ir beveik gali jame įžvelgti sumišusį pirkėjo veidą. Kas gali būti gražiau?


 Jeigau ateidavo vasara, Birutė atsisėsdavo po žaliu medžiu su prisirpusiomis, tamsiai raudonomis vyšniomis, splėpdavosi nuo akinančių saulės spindulių po skrybėlaite su išsiuvinėtomis rožytėmis ir stebėdavo kaip žydram žydram danguj tyliai plaukia debesys. Tada Birutė apie daug ką galvodavo. Šis užsiėmimas jai mažiausiai patikdavo, nes mintis sunku buvo kontroliuoti, ir šios dažnai nuvildavo Birutę savo neigiamomis emocijomis.


 Kartais Birutė galvodavo apie kroviką Mišą. Jis buvo stiprus, pakeldavo beveik visas dėžes, pastumdavo net penkiasdešimt šešis vežimėlius vienu metu. Visai neišsigąsdavo, kai Birutė jam šypsodavosi. Viską priimdavo susimąsčiusiu veidu ir veršelio akimis žvelgdavo kiaurai sienas į neaprėpiamus tolius. Birutė dažnai klausydavosi, kaip jis kalbasi su kitais darbininkais, bet visai nesuprasdavo, ką jie šneka. Todėl kartais, sėdėdama po vyšnia, sulig kiekvienu praslenkančiu debesėliu permąstydavo, ką galėtų reikšti šie Mišos žodžiai: ,,Nupisau obliarkės variklį, ir nachui man jis reikalings? Ai, nunešiu blia į metalą ir bus pochui“.


 Buvo eilinis nepaprastas rytas. Birutė sėdėjo savo darbo vietoje ir laukė pyptelėjimų. Po parduotuvę slankiojo pavieniai ankstyvi klientai. Prie Birutės priėjo aukštas jaunuolis tamsiais akiniais, nusišypsojo, ir tarė:
 – Labas, – tą akimirksnį Birutė suprato, kaip yra baisu, kai tau kas nors šypsosi. Pamiršo, kas ji tokia ir ką čia veikia, tik pastebėjo, kad jos išraudęs veidas atsispindi cigarečių lentynoje. Vaikinas, akivaizdžiai pratęs prie tokios elgsenos, visai nesutriko ir tęsė. – Mano vardas Gabrielius. Norėčiau nusipirkti gumos. Galima? – ir dar kartą nusišypsojo.
 Birutė lėtai išspaudė šypsenėlę, ištiesė rankytę ir Gabrielius į ją švelniai padėjo gumos pakelį. Pasigirdęs pyptelėjimas padarė ją laimingesnę nei bet kada:
 – Galima, galima. Galima ir ne tik gumos nusipirkti.
 –  Ačiū, jūs labai maloni, – Birutė tiktai žiūrėjo, kaip Gabrieliaus garbanose spindi saulės spinduliai. Ar atvirkščiai – spinduliuose žėri jo gar… – Šį kartą norėčiau tik gumos.
 Gabrielius užmokėjo, įsidėjo į kišenę gumą ir piniginę, jau nusisuko eiti (Birutė sekė jį žvilgsniu), bet staigiai atsigręžęs ištarė:
 – Nepasitikėk, – žvilgtelėjo į kortelę, – Birute, visais meteorologais. Savaitė bus karšta. Bet manim gali pasitikėti. Kai nebūsi tikra, – akinantis šypsnis, – dėl oro, skambink.
 Gabrielius ištiesė kortelę ir, neskubėdamas, bet užtikrintai, nuėjo. Birutei pasirodė, kad nusklendė. Kortelėje buvo parašyta: Meteorologijos tarnyba ,,Žydras dangus“.


 Vakare Birutė, kaip ir kiekvieną vakarą po darbo, lėtai pėdino namo. Priklausomai nuo metų laiko, gėrėdavosi įvairiaspalviais lapais, paskui kaip tie lapai krinta ir nukloja žemę čežančiu kilimu, tada laukdavo pirmojo šerkšno, o labiausiai jai patikdavo sekti, kaip kasdien vis labiau linksta apsnigtos medžių šakos. Kadangi buvo ankstyvas pavasaris, Birutė kasdien stebėdavo besikalančius pumpurus. Staiga kažkas atkreipė jos dėmesį, ir ji, įsisupusi į striukę ir besiplaikstydama suknele, vikriai nušuoliavo per dar ne visiškai nutirpusią pievą. Kažkas mėlynavo. Birutė pritūpė ir išvydo mažą melsvą žiedelį.
 – Žibutė, – pasigirdo nuotaikingas balsas. Mergina krūptelėjusi atsisuko. Į ją  žvelgė vyriškis juoda striuke. Apšepęs, ant akių užkritusiais juodais plaukais.  Pritūpė šalia, nusiskynė gėlytę ir įsikišo į švarko kišenę. Tada atsigręžė į Birutę, maloniai nusišypsojo ir taip pat maloniai pratarė:
 – Mano vardas Liucijus. Noriu, kad kai kur su manim nueitum, Birute.
 – Iš kur žinai mano vardą?! – Aiktelėjo Birutė.
 Liucijus akimis parodė į kortelę, kurios ji nebuvo nusisegusi bei matėsi pro prasegtą striukę.
 – Na, eime. Einam, Birute. Klausyk, aš labai skubu. Mes skubam.
 Birutės kojos pasidarė kaip švininės, akys pritvinko ašarų, o iš praviros burnos nesugebėjo išspausti nė garso. Liucijus švelniai suėmė ją už pečių, pakėlė, tada, paėmęs už rankos pradėjo tįsti paskui save. Birutė visai nesipriešino, tik kojos pynėsi ir pasaulis su savo nepražydusiais pumpurais pradėjo aplink ją suktis.
 – Paleisk… Prašau, paleisk, – išlemeno.
 – Man labai reikia tavo pagalbos. Tai labai svarbu, – ramiai, užtikrintai ir vis dar maloniai pasakė jis, dar tvirčiau suimdamas ranką.
 Liucijus paspartino žingsnį, Birutė buvo priversta neatsilikti, tik vis atsigręždama pro petį žiūrėjo į tolstančią pievą ir labai apgailestavo, jog vienintelę gėlytę nusiskynė šitas žmogysta. Vakarėjo, gatvės tuščios. Birutė vis labiau jautė, kaip su kiekvienu žingsniu dunksi širdutė.
 – Nebijok, – ramiai ištarė Liucijus, – Aš tik noriu, kad su kai kuo pašnekėtum. Sunku viską paaiškinti, tiesiog paskubėkim. Mes negalim vėluoti.
 Liucijus pasuko per apleistą gamyklą. Čia nebuvo nė gyvos dvasios, tik vėjas švilpavo tarp pastatų. Staiga Birutė pastebėjo keletą slankiojančių šešėlių. Jie lyg ir nešė kažkokį daiktą. Ir tada Birutė atpažino vieną iš figūrų.
 – Miiiišaaa! – Suklykė ji.
 Aprėktasis šešėlis sustingo vietoje, o likę du siluetai metę nešulį dėjo į kojas net neatsigręždami.
 –  Gelbėk, Miša, – šaukė Birutė. Ji iš visų jėgų įsiręžė į žemę.
 – Judinkis! – Sušnypštė Liucijus (visai ne mielai, ne ramiai ir toli gražu ne maloniai). Birutė visiškai suakmenėjo. Liucijus trūktelėjo iš visų jėgų, ir ji nugriuvo ant žemės. Susmukusi Birutė pastebėjo, jog kairėje rankoje laiko žibutę. Atsargiai įsidėjo gėlytę į striukės kišenę. Tada pakėlė akis ir pamatė ore kybantį Liucijų. Kybojo jis ant Mišos rankų. Prieš didžiulį lyg pieno produktų šaldytuvas Mišą Liucijus atrodė kaip skudurinė lėlė į visas puses tabaluodama savo skudurinėm galūnėm. Krovikas purtė jį tvirtai suėmęs už striukės atlapų. Tada metė jį žemėn, Liucijus nusirito kelis metrus ir sukniubo į purvą. Miša priėjo ir su savo firmine akmenine išraiška veide bei firminiais sportbačiais spyrė į pilvą. Liucijus sušvokštė taip, kad Birutei pasirodė, jog išspjaus plaučius. O Miša susikišo rankas į treningo kišenes, abejingai nužvelgė besiraičiojantį pagrobiką. Tada, lyg ką nujausdamas, staigiai atsisuko ir… ir tada Birutė pirmą kartą pamatė, kaip pasikeitė jo išraiška. Jinai įsivaizdavo, kad taip jo veidas atrodytų, jei sandėlyje jis rastų šalto, putojančio alaus bokalą. Bet Miša tik ištarė:
 – Gabrieliau?
 – Siunčiu tave trumpų atostogų, – pasakė blondinas su akiniais nuo saulės, spragtėdamas pistoleto gaiduką. Duslus pokštelėjimas. Iš neįprastos išraiškos, kaip ir pačio veido, nieko neliko, didžiulis kūnas griausmingai susmuko šalia Liucijaus.


 Birutė jautėsi kaip sapne. Norėjo suklykti nesavu balsu, bet klyksmas neištrūko į laisvę, tačiau nulindo kažkur žemyn gerkle į krūtinę ir susirangė pilve. Birutė susiėmė už galvos, taip bandydama sustabdyti besisukantį vaizdą, prieš akis šmėžavo tūkstančiai spalvotų mėlynų gėlyčių, o ausyse skambėjo vientisas pyyyyypt. Lėtai ir sunkiai ją į realybę gražino užsimezgęs pokalbis.
 – Bliamba, kaip skauda, – skausmingai sušvokštė Liucijus lyg mėgindamas atgal susigrūsti išvemtus plaučius. – Koks jis piktas. Buvo. Bet, žinai, jis mane nustebino. – Liucijus nerangiai atsisėdo susiėmęs už pilvo.
 – Miša? – pakėlė antakius Gabrielius. – Eilinis po priedanga dirbantis angelas sargas. Ir gan prastai. Pats matai, kad turėjau imtis reikalo asmeniškai.
 – Bet vaidino gerai. Tobulas bukagalvio įsikūnijimas. Tikrai nepagalvojau, kad angelas.
 – Nesu tikras, kad jis vaidino.
 – Bet ir negražiai čia pasielgei, Gabrieliau. Šaudyt į savus…
 – Nu ką dabar padarysi. Nepradėsiu, kaip koks blogio genijus aiškint savo plano. Net tu nesupranti, o jis tikrai nebūtų suvokęs mūsų reikalo.
 – Čia nėra ką suprast. Tu neteisus. Jūs abu neteisūs. Negalit taip tiesiog imt ir pabaigt viską.
 – Tik jau nepradėk. Atsibodai.
 – Beje, atsimeni, mes susitarėm nenaudoti smurto vieni prieš kitus.
 – Be abejo. Ir aš to laikausi.
 – Nevisai taip. Mes susitarėm nenaudot smurto visai. – Liucijus neįtikėtinai mikliai pašoko, kaire ranka truktelėjo dešinį Gabrieliaus petį ir tuo pačiu metu smogė dešine, suknežindamas juodus akinius. Tada smūgis keliu į pilvą, alkūne į garbanotą galvą ir Gabrielius susmunka šalia Mišos.
 – Velnias… – suburbuliavo Gabrielius, žvelgdamas, kaip Liucijus pakelia jo išmestą ginklą, – kaip nemėgstu mirti. Mykolas labai supyks, Liuciferi. O kai jis pyksta… – šūvis jį nutraukė.
 – Kaip negražiai viskas išėjo. Negerai, kai taip atsitinka. Labai, labai nemėgstu šitokio jovalo. Aš visada sugebu susitvarkyt švariai, bet jie… – Liucijus pritūpė ir pakėlė nukritusią vizitinę kortelę, ant kurios puikavosi užrašas ,,Žydras dangus“, nepritariamai pavartė akis ir nusviedė pistoletą ant bejausmio Gabrieliaus kūno. – Pats laikas būtų išaugt iš tų dangiškų juokelių. Praradom laiko, dabar turėsim dar labiau skubėt. Einam, Birute, einam.- Jis atsitūpė prie merginos ir švelniai paėmė ją už rankytės.


 Birutė jautėsi lyg būtų visiškai tuščia. Jokių minčiu, jokių jausmų, tik žodžiai ,,einam“. Ir Birutė, prikandusi apatinę lūpą, linktelėjo ir pakilo.


 Liucijui neberekėjo tįsti jos kaip anksčiau, jis tik laikė merginą už rankos ir pusiau bėgomis ėjo. Birutė nesuprato, nei kur jie eina, nei koks viso to tikslas. Ji tuščiomis akytėmis pasyviai stebėjo gatvės žibintų šviesoje tįstančius jų šešėlius.
 – Man reikės tavo pagalbos, Birute. Birute? Ar supranti mane, tai labai svarbu? – jo balsas skambėjo tarsi iš šulinio dugno.
 – Ko… tau iš manęs reikia?
 – Tai sudėtinga paaiškinti. – Prabilo Liucijus, kiek sulėtinęs žingsnį. – Matai… Hmm… Ar gali įsivaizduoti, kad taip ima ir nusibosta gyvent?
 Neaišku kaip, bet Birutės akys dar labiau sustingo.
– Aišku neįsivaizduoji. Dėl to Tu man ir reikalinga. Bet yra žmonių, chmm, asmenų, kuriems atsibodo gyvent. Jie sako, kad gyveno taip ilgai, taip ilgai… Žinai, man irgi atsibodo. Tai nebūtų bėda, jeigu jie galėtų tiesiog išeiti patys. Bet jie negali. Jei esi nemirtingas, negali mirt. Bet jie labai protingi, tad sugalvojo kai ką genialaus ir neapsakomai siaubingo. Vienintelis būdas jiems numirti – sunaikinti visą pasaulį ir išnykti kartu su juo. Bet aš to neleisiu. Mes to neleisim. Aš juos, aišku, suprantu, bet negaliu pateisint. Negali sunaikinti to, kas tau nepriklauso. Žmonės čia niekuo dėti. Ar supranti, Birute?
 – Nieko nesuprantu…
 – Tu man rekalinga dėl neracionalaus džiaugimosi gyvenimu. Kai pamatysi, pati suprasi, ką turi daryt, tiesiog būk savimi. – Liucijus atsisuko į ją ir šyptelėjo, – Žinai, aš pirmą kartą gelbėju pasaulį. Iki ko priėjau. Jaučiuosi lyg vaikas, kuris prieštarauja vien dėl prieštaravimo. Taip ir aš visada elgiuosi priešingai negu angelai. Nieko keisto, kad jiems nusibodo šitas begalinis konfliktas. Ir, atrodo, kad jie pirmą kartą gali pasiekt rezultatą. Beveik atėjom.


Jie priėjo nedidelį skverelį su keletu medžių ir dviem suoliukais. Ant vieno jų gulėjo žmogus, iš pažiūros, benamis. O ir kas daugiau, pagalvojo Birutė, galėtų mėgautis žvaidždėtu pavasario dangum tokį vėsų vakarą išsidrėbęs ant suoliuko?
– Čia turėtų būt Kazimieras, – sušnabždėjo Liucijus Birutei į ausį. – Kazimierai. Kazimieraaai! ĖĖ, ar girdi? – Benamis tik toliau gulėjo nejudėdamas ir neišleisdamas nė garso, tik vis labiau smirdėjo. Birutė nesivargino, mėgindama atskirti, ar tai išmatos, ar šlapimas, ar alkoholis. Ar, feee, viskas kartu. Liucijus, sulaikęs kvapą, pasilenkė prie Kazimiero ir pridėjo pirštus prie jo kaklo.
 – Senas pirdžius… Numirė… Kaip nesiseka. Pavėlavom.
 – Tai dabar neišgelbėsi pasaulio?
 – Baik. Ironija nesiderina prie tavo gėlėtos suknutės.
 Birutė suraukė kaktą, mėgindama ką nors suprasti šituose žodžiuose.
 Liucijus atsiduso:
– Čia yra Karas. Angelai pavertė jį vienu iš keturių Apokalipsės raitelių. Juk jie nesiteps savo plunksnų. Tai ir ieško, kas padarys juodą darbą. Bet dar ne viskas prarasta. Jiems dar reikia paskutinio raitelio. Kaip dramatiška… Viskas išsispręs paskutinę akimirką. – Liucijus sukikeno. – Kaip man patinka! Seniai nebuvo taip linksma. Bet dabar turim paskubėti. Liko vienintelė galimybė, – jis čiupo Birutę už rankos ir nusitempė skersai skverelį.
 Birutė vis dar galvojo prie kokios suknelės tinka ironija, o Kazimieras, tvirtai užmerkęs akis, susirinko pagiežą ir pyktį žmonijai, kuriuos kaupė visą savo gyvenimą ir sėdo ant raudono žirgo. Ten laukė dar du raiteliai, ant juodo ir balto žirgo, nekantriai muistydamiesi balnuose. Laukė, kada galės atlikti paskutinį darbą pasaulyje.
  Tuo tarpu Liucijus ir iš paskos tempiama mergina išėjo į pagrindinę gatvę. Visai sutemo ir švietė tik pavieniai žibintai ir švysteldavo viena kita pravažiuojanti mašina. Liucijus parodė pirštu į už kelių kvartalų stūksantį daugiaaukštį namą:
– Mums reikia ten.
 Ir jie pusiau bėgom patraukė nurodyta kryptim. Priėjus arčiau, Birutė pamatė, kad pastatas nebaigtas statyti, šalia stovi kranas, o teritorija aptverta.
– Mes neįeisim…
 – Įeisim, įeisim. Kai kas jau čia ėjo, tai tikrai turi būt koks jo paliktas praėjimas. – Liucijus pasileido tekinas bėgti palei užtvarą. Be abejo, uždususią Birutę tempėsi iš paskos. – Taip! – sušuko pamatęs aiškiai išlaužtas kelias lentas. – Jokio subtilumo… Einam. Aha… Aš nesu tikras, kuriam jis aukšte, todėl turėsim patikrint visus iš eilės. Lekiam!
 Liucijus išsitraukė iš kišenės žibintuvėlį ir puolė vidun. Aplink tik plikos ir nesaugiai atrodančios laiptinės be turėklų.
– Būk čia ir niekur nedink, aš apibėgsiu pirmą aukštą.
 Birutė beveik nudžiugo, nes stovėti vienoje vietoje ir niekur nedingti ji mokėjo geriau nei bet kas kitas. Liucijus pasirodė po poros akimirkų:
– Lipam viršun.
 Antram aukšte jis vėl paliko Birutę prie laiptų ir pasileido lakstyt po aukštą.
 – Nieko, – murmtelėjo, ir jau norėjo lipti viršun, bet ant laiptų pastebėjo siluetą, – Koks tu greitas, Mykolai. Puiki reakcija.
 – Čia tavo koziris? Ji turėtų būt ta geros energijos bomba? Hmm, Gabrielius pervertino ją, – siluetas atsistojo ir Birutė žibintuvėlio šviesoje pamatė ilgą šviesią barzdą, tamsius akinius ir ilgą juodą odinį paltą, – tikėjausi, kad atsineši kokį mielą šuniuką arba katuką. Mane sužavėtų. Toks mažas pūkuotukas, murkia ir glaustosi, trinasi į kojas. Kaip aš myliu kačiukus. O čia – kasininkė? Kokią sielą ji gali išgelbėt, Liuciferi?
 – Mirties neperkalbės mažas kačiukas. Šiuo atveju tiktai suerzintų.
 – Na kodėl, kodėl tu taip elgiesi? Tiesiog imkim ir čia pat viską užbaikim. Kam, kam tęsti šitą beprasmį žaidimą. Nebeprisimenu, kada jį pradėjom, bet žinau, kad turim progą užbaigti. Nieko nepajusi. Net nežinosi, kad kada nors egzistavai.
 – Tau tik reikia pagalbos. Įsigyk kokį kačiuką.
 – Aš ir padedu sau. Tai vienintelis būdas ištrūkt iš šito rato.
 – Bet…
 – Nu nepradėk apie Sizifą, – pertraukė Liucijų žmogus, pavadintas Mykolu, – daugiau neberidensim akmens į viršų, nebežiūrėsim, kaip jis rieda žemyn, ir nesileisim su savo pačių susigalvota viltim jo vėl rident į viršų. Mes atsikratysim akmens. Ir Sizifo.
 – Ir viso žmonių pasaulio. O jis tau nepriklauso.
 – Tu… – Mykolas staigiu judesiu nusimetė tamsius akinius ir skardžiai sušnypštė pro tankią barzdą. – Mažas, raguotas suski. Man tu neaiškinsi apie žmones. Tai nuo tavęs juos reik saugot!
 – Taip… – Pasuko galvą į Birutę Liucijus ir ilgesingai atsiduso, žvilgtelėjęs į Mykolo barzdą, – tai toli gražu ne zizitopas. Tai gal jau pradedam?
 Barzdyla linktelėjo. Liucijus tą pat akimirką spyrė jam į pilvą, bet Mykolas pasisuko šonu ir koja praskriejo keletą centimetrų pro šalį. Tada smogė rankos briauna Liucijui į veidą ir tas, praradęs pusiausvyrą, nugriuvo. Mykolas užlaužė jam ranką, kilstelėjo ir nusviedė šalia Birutės kojų.
 – Man vieną Liuciferį, prašyčiau, – kraupiai nusikvatojo, – Ką?! Nenuskaito kodo? Tuoj patvarkysim! – spyris Liucijui į pilvą, šis susirietė. Mykolas pakėlė akis į Birutę, – negi tu taip ir neklyksi? Kaip neįdomu.
 Bet tuomet Liucijus neaišku iš kur ištrauktu peiliuku bedė į Mykolo blauzdą, jis sužviegė ir susmuko, tada Liucijus griebė jam už barzdos, tačiau jo priešininkas čiupo jį už kaklo ir abu susikibę nukrito ant betoninių grindų.
 
 Birutė pagaliau atsitokėjo. Ji instinktyviai puolė bėgti į priešingą pusę. Beveik iškart atsimušė į pastolius, pasuko į dešinę, nustryksėjo per lentas ir net nepajuto kaip trapu pakilo į kitą aukštą. Čia vėl įpuolė į pastato vidų. Buvo tamsu, o dar kojos kaip švininės, tad po trečio žingsnio Birutė už kažko užkliuvo ir nugriuvo.
 – Ką čia darai? – pasigirdo nuostabos pilnas balsas. Birutė pastebėjo kažką, stovintį prie tolimiausios kambario sienos, bet nieko negalėjo įžiūrėti. O jis aiškiai turėjo ją matyti pilnaties šviesoje.
 – Aš… aš, bėgau nuo… – išlemeno Birutė, vos atgaudama kvapą.
 – Bet kaip tu čia? – Pasakė šešėlis. Ir tada Birutė pastebėjo, kaip dreba jo balsas. Toks jausmas, kad jis buvo susijaudinęs dar labiau už ją. Šešėlis kažką numetė ant žemės ir išlindo į balkšvą mėnulio šviesą. Tai buvo iš pažiūros jaunas vaikinas. Birutei pasirodė, kad jisai išsigandęs, ir nejučia pati išdrąsėjo:
 – Ten apačioj vienas kitą žudo Mykolas ir Liucijus.
 – Ką?
 – Na, mane buvo pagrobęs Liucijus. Tada jį sumušė Miša. Tada Mišą nušovė Gabrielius. Tada Gabrielių nušovė… – greitakalbe išbėrė Birutė vis nusibraukdama nepaklusnią plaukų sruogą.
 – Gerai, gerai, atrodo, supratau, – pratarė vaikinas ir nusišypsojo. Birutė irgi nusišypsojo. Pradėjo valytis dulkes nuo baltoje šviesoje spindinčios suknutės. O jos naujas draugas iš viršaus žiūrėjo pro prasegtą striukę, o merginai atsistojus vos susilaikė neišdūsavęs nusivylimo ,,ech…“
 – Aš labai noriu namo, – ištarė Birutė, vėl nevalingai nusibraukusi plaukus.
 – Tavo vietoj aš irgi norėčiau. Bet žinai, aš irgi noriu namo. Šita vieta… nelabai gera pokalbiams.
 – Palydėsi mane namo? – sumirksėjo akytėm Birutė.
 – Taip, palydėsiu, – tariamai užtikrintu balsu pratarė jis.
 – Bet mes negalim lipti laiptais. Tie du bepročiai bando išspręst pasaulio likimą.
 – Ką? Ai, bepročiai… – supratingai nutęsė jis. – Nieko tokio, mes nuspręsim likimą patys.
 Birutė kiek padvejojo, bet nusekė iš paskos laiptais žemyn. Ten nieko nebuvo.
 – Sakiau, kad mes viską išspręsim, – į Birutę žvelgė didelė plati šypsena.
 Tuo tarpu viršuje raudonas žirgas kanopomis trypė numestą virvę, o jo balne sėdintis Kazimieras nesustodamas keikėsi. Nes pasaulio pabaigos be Mirties nebus.
 – O, žiūrėk, ką turėjau kišenėj! – aiktelėjo Birutė.
 – Žibutė…
 – Aha, pirma šį pavasarį.


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0