Botuala
Sąlyčio taškas
– Suprantate, daktare, atsiguliau anksti, paskaičiau knygą, o kai akis ėmė merkti miegas, išjungiau švieselę ir susiruošiau miegoti. Iškart neužsnūdau, prieblandoje žiūrėjau į užuolaidą, pro kurią skverbėsi Mėnulio šviesa. Pilnatis buvo, Mėnulis didelis, ryškus. Beveik knygą skaityti galima. Dangus giedras, tik kartais koks debesėlis uždengdavo šviesulį, tada kambarys patamsėdavo, pamanydavau, kad laikas miegoti, bet sidabriniai spinduliai vėl išlysdavo ir vėl negalėjau sumerkti akių.
Taip kankinausi iki kokių pusės dviejų. Vienu tarpu lyg išgirdau kažkokį nejaukų garsą kaip pelei krebždenantis, bet jis nepasikartojo, tai galų gale ir užsnūdau. Sapnavau seną mokyklos laikų draugą… Patikėkite, daktare, man nėra labai jauku tai pasakoti… Bet jei reikia… Na, jis lindo prie manęs bučiuotis, iš pradžių aš lyg ir priešinausi, bet paskui prisileidau… Jis bučiavo kaklą, stiprios rankos laikė mane už šonų. Paskui pajutau jo rankas ant krūtinės, susimuisčiau, o jis ranką nuvedė mano kūnu žemyn, užkišo už sijono…
Nenorėjau, kad pasirodyčiau lengvai pasiekiama, tai griebiau jam už rankos, bet kaip išsigandau – kokia ji plaukuota! Suspurdėjau ir prasimerkiau. Buvo labai tamsu, galbūt debesys užtraukė dangų, bet tai nesvarbu. Po savo delnu vis dar jutau plaukuotą draugo ranką! Suklykiau, priglaudžiau rankas prie krūtinės. Jo ranka vis dar buvo ten! Šaukdama išlėkiau iš lovos, įlindau į kampą.
Ne, nemačiau nieko, sakiau, kad buvo labai tamsu, bet vėl išgirdau kažkokį šnaresį. Kai po visos amžinybės įsidrąsinusi pasiekiau jungiklį, šviesa nutvieskė tuščią kambarį. Bet galiu prisiekti, kad kažkas tikrai buvo! Kažkas naktį mane grabaliojo! Daktare, padėkit, nes aš taip neištversiu. Jeigu jis ateis ir sekančią naktį aš numirsiu iš baimės!
– Tu įsivaizduoji? Prislinkau visiškai tyliai, niekas manės nematė – aišku, ir kaip galėtų! – ir negirdėjo. Padaras gulėjo savo migyje ir leido kažkokius tylius ir pasikartojančius garsus. Niekad nesuprasiu, ką jie reiškia. Kaimynas pasakoja, kad sugeba patekti pas juos net porą kartų per ciklą, bet jis dažnai mėgsta girtis. Sako, kad beveik gali suprasti, ką padarai kalba, bet aš netikiu. Kas gali suprasti tokius vapėjimus…
Aha, tai va. Prisėlinau visiškai arti, padaras nieko nepajuto. Jo lengvi judesiai vyko nesąmoningoje būsenoje. Jis toliau vapėjo, nebuvo visiškai ramus ir nejudantis, bet nuo to tik įdomiau. Apuosčiau jį visą! Staiga pakėlęs viršutinę galūnę padaras man vos neužvažiavo per veidą, bet aš išsisukau. Negalėčiau tvirtinti, kad kvapas būtų labai malonus, tačiau ir ne atstumiantis.
Sutemose matau gana gerai, bet norėjau patikrinti kaip iš tikrųjų atrodo tie padarai. Žinai, kad kaimynu pasitikėti negalima… Pakišau ranką po apdangalu, apsičiupinėjau, paskui siektelėjau toliau. Ir tada atsitiko nenumatyta – padaras atsigavo! Jis netgi galūne trenkė man per ranką! Pasistengiau nejudėti, nes savo tyrinėjimo dar nebaigiau. Po trumpos pauzės tas sutvėrimas išleido kažkokį šaižų gerklinį garsą, ir aš supratau, kad teks pasitraukti, nepaisant tai malonumo garsas ar jų kasdienio sveikinimosi su pasauliu ritualo dalis. Traukiausi, nors vis tiek nesuprantu, kodėl mums uždrausta rodytis padarams akyse. Padaras vėl pakartojo mano ausims nepakeliamą aukštą garsą, todėl išnykau iš jų pasaulio.
Kai tik sugebėsiu, noriu patyrinėti vėl.
Psichologo komentaras: „Pacientė pasižymi labai tikroviškai vaizdiniais. Vyrauja baimė. Skirti psichologo konsultacijų ciklą“.
Halzynho komentaras: „Individas per daug jaunas ir per daug smalsus. Kol nesubręs uždrausti lankyti žmonių pasaulį“.
„Delfi“ komentaras: „Neda@#$ta boba! Vyro jai reikia, ir dings visi košmarai :))))))“.
