Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinės miniatiūros konkursas KONTAKTAS: „Kontaktas?“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Vėdriukas



Kontaktas?
 


Sena žmonijos svajonė, sutikti kosmoso platybėse protingą gyvybę, rodės, tuoj tuoj išsipildys. Bent to tikėjosi krūva entuziastų. Pagrindas šiai vilčiai buvo naujos, savo charakteristikomis Žemę idealiai atitinkančios, planetos atradimas. Planeta sukosi aplink savo saulę panašiu greičiu ir panašiai nutolusi, kaip mūsiškė. Jos atmosferoje buvo apie 16,8% deguonies, o vanduo dengė apie 50% planetos paviršiaus. Mase ji taip pat priminė mūsų gimtąją planetą, tad ir trauka.


Žemėje buvo 2201 metai, ir vartotojiška kultūra buvo pasiekusi savo apogėjų. Viskuo persisotinę žemiečiai šį atradimą sutiko džiugiai, kadangi nusimatė puiki pramoga. Greitai buvo nuspręsta, perdaug planetos nezondavus, ir taip negaišus laiko, siųsti ten žmones. Žinoma, visiškai laiko negaišti buvo neįmanoma, kadangi technologijos neleido taip staiga imti ir žmones nukelti tenai. Šios krypties technologiniai tyrinėjimai buvo senokai apleisti, kadangi XXII amžiuje labiausiai buvo koncentruojamasi ties buitine technika, ir pramogų srities technologijomis. Šito nepaisant į tą planetą išsyk buvo paleistas erdvėlaivis, tikras gremėzdas, jeigu lygintume jį su tuo, ką potencialiai galima buvo pasiekti, jeigu amžius būtų skirtas tobulinti būtent šiai sričiai. Įgulą sudarė devyni žmonės. Trys iš jų buvo atsakingi už patį skrydį, du – tie laimingieji, kuriems buvo numatyta išsilaipinti ir jei viskas gerai klostysis, būti pirmaisiais susidūrusiais su kita protinga gyvybės forma. Likę keturi, kurių papuolimas čia neblogai atspindi epochos dvasią, buvo įvairūs žurnalistai ir reporteriai, kurie turėjo užtikrinti, kad viskas būtų pranešama į Žemę, kur šių žinių ištroškę laukė žemėje likusieji. Savotiškas realybės šou. Bėda, kad tolstant erdvėlaivio naujienos Žemę pasiekdavo vis lėčiau. Tačiau ši ir kitos detalės ryžtingą pakilimo akimirką nebuvo svarstomos.


Planeta buvo pasiekta 2214 metais. Daugelis žemiečių, kurie buvo jau beveik užmiršę apie šią avantiūrą, nors juos vis dar laikas nuo laiko pasiekdavo žinios iš entuziazmo neprarandančių erdvėlaivio reporterių, vėl nuoširdžiai susidomėjo šiuo reikalu, lyg visus 13 skrydžio metų būtų sekę tas naujienas.


 


* * *


Iš erdvėlaivio išlipome dviese. Nors kartu veržėsi ir tie įkyruoliai… Buvome apsirengę tamsiais kombinezonais, o ant diržų, juosiančių mūsų kaklus, karojo automatiniai šautuvai, kuriuos eidami taikėme į visa, kas papuldavo į mūsų akiratį. Planeta buvo graži. Išties graži. Tikras rojus. Iki pat horizonto driekėsi vešlios, sodriai žalios pievos, su vietomis pasitaikančiomis lapuočių giraitėmis. Deja, akims prieštaravo kojos, kurios kitaip nei akys, turėjo smarkiai dirbti, kad neštų kūną pirmyn, ieškant gyvybės, o kartu su kūnu ir veltėdes, vaizdais besigėrinčias akis.. Neilgai trukus aptikome gyvybę ir tai buvo nuostabus jausmas. Tai buvo kažkokie maži gyvūnėliai, kuriuos pamatėme pievoje. Jie buvo labai greiti ir žali, tad atidžiai jų apžiūrėti neteko.. Visgi pastebėjau tarp jų kelis skirtumus ir būčiau drįsęs teigti, kad pievoje šmirinėjo dešimtys skirtingų gyvūnėlių rūšių. Gyvybės apraiškų radome. Liko rasti proto apraiškų. Pernelyg nenutoldami nuo nusileidimo vietos apvaikščiojome pievas ir tik tuomet suvokiau keistumą, kuris nors akivaizdus, bet neiškart papuolė į mano dėmesio lauką. Tokiems vaizdams puikiai pritiktų gausus paukščių čiulbesys, tačiau nieko panašaus nebuvo girdėti. Planetoje buvo labai tylu, tik mūsų žingsniai trikdė tylą. Tai įsisąmoninę pasijutome nejaukiai, ir giliai viduje net pabudo abejonė misijos sėkme. Ramindami save nusprendėme užsukti į vieną iš giraičių. Priėję artimiausią, išsyk pastebėjome, kad medžiai augo gana tvarkingai išsidėstę – nutolę maždaug vienodu atstumu vienas nuo kito, jie supo apskritimo formos aikštelę. Mintyse iškilo Stonehenge”o vaizdinys, ir šovė mintis, jog galbūt ši giraitė yra dirbtinis “statinys”, o ne natūralus darinys. Tačiau šią mintį nuvijau ir gniauždami automatus įžengėme į vidų.


Pirmas dalykas kurį pastebėjome įžengę į vidų, tai, jog susiraizgiusios medžių šakos ir lapija sudarė stogą. Antras – į mus ėjo pusės žmogaus dydžio keturkojis gyvūnas. Sustingome rankose gniauždami į jį nutaikytus automatus. Jis buvo mėlynos spalvos, dominavo tamsiai mėlyna, nors vietomis (pavyzdžiui ant pilvo) matėsi ir šviesūs atspalviai. Keturios kojos nebuvo vienintelės jo galūnės, jis taipogi turėjo dvi priekines galūnes, veikiausiai tinkančias manipuliacijai objektais, nors pirštų nebuvo matyti. Kūno forma šis gyvūnas labiau už visa kita priminė kentaurą. Priartėjęs apie 3 metrų nuotoliu sustojo. Mudu susižvalgėme. Atsisukau į gyvūną ir pamojavau. Jis pakėlė priekinę galūnę ir pasielgė lygiai taip pat. Nežinau ar tai buvo netikėta, juk ko galėjau tikėtis jam pamojuodamas, jei ne tokio pat atsako, tačiau nepaprastai nustebau, o tuo pačiu ir nudžiugau. Atsisukęs į bendražygį sušnabždėjau:
– Nuleisk ginklą.
Tada pats paleidau ginklą laisvai karoti ir pakėliau abi rankas į orą, taip rodydamas, kad aš beginklis ir piktų kėslų neturiu. Gyvūnas taip pat pakėlė abi rankas. Aš nesusitvardęs sušukau:
– Jis protingas!
Mano kolega nepasidavė džiaugsmui:
– Bet juk jis tik kartoja, tai ką tu padarei!


– Taip, bet kaip kitaip gali išmokti susišnekėti gyvybės formos, jei ne mėgdžiodamos viena kitą?


Jis į šį klausimą atsakė pašokdamas į orą. Tada pašoko mėlynasis gyvūnas.
– Matai? Jis tik kartoja viską ką daro kiti. Tai paprasčiausias instinktas.
– Jeigu tai instinktas, tai paaiškink kokią funkciją atlikti ir kokią naudą teikti galėtų mėgdžiojimo instinktas?
-…Jis gali padėti apsimesti taikiu, sugluminti kitus gyvūnus, … Šiaip ar taip, pažvelkime į problemą iš kitos pusės. Tarkime ateiviai nusileidžia Žemėje ir susitinka su neprotingomis gyvybės formomis, veikiančiomis pagal instinktą. Pavyzdžiui su tigru. Kaip manai, kaip tigras elgtųsi sutikęs ateivį?


– Žiūrint ką primintų tas ateivis, jeigu sakykime antilopę, tai turėtų pulti, jeigu ką grėsmingo, tuomet turėtų bėgti.. Pavyzdžiui žmogus juk su ateiviu elgtųsi kažkaip išimtinai. Suprastų, kad jis svečias Žemėje, o tuo pačiu privalo būti protingas, kadangi jau čia atsidangino.
– Nejaugi būtina tokia išvada? Nejaugi pagal instinktą veikiantis gyvūnas negali svečiuotis Žemėje?
Prunkštelėjau.
– Nebūk juokingas.
– Gal tokiam gyvūnui instinktas liepia statytis erdvėlaivį ir skristi į Žemę. Kaip, kad paukščiai instinktyviai suka lizdus, taip šie gyvūnai galėtų statytis erdvėlaivius ir skristi į kitas planetas, – neatlyžo jis.


– Kokio velnio jie turėtų tai daryti?! – susinervinau.
– Nežinau, esmė ta, jog toks elgesys būtų automatiškas ir neišmoktas.
– Tai iš kur, po šimts, žinoti ar veiksmas automatiškas ar laisvos valios padiktuotas?!
Atitokęs apsižvalgiau ir nerimas persmelkė kūną, kai akys neužčiuopė mėlyno kūno, kuris dar visai neseniai man mojavo.
– Kurgi jis prapuolė!? – Neoriai suklikau. Žinojau, kad atsakymo į klausimą nesulauksiu, nes į diskusiją vienodai karštai, kad nieko aplink nepastebėtume, buvome įsitraukę abu.
– Eime, paieškosime, – paragino bendražygis.
Ir mes patraukėme ieškoti protingos gyvybės, nežinodami kaip atpažinti tai ko ieškome…


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0