Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinės miniatiūros konkursas KONTAKTAS: „Biliūno kliudžiau“ sindromas

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Ernestas Parulskis


 


„Biliūno kliudžiau“ sindromas


 


Tat buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustyrę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą. Nelaimingą! Nors buvau plikablauzdis vaikėzas, pastebėdavau tai, ką suaugę vyrai pražiopsodavo. Faktiškai, ji elgėsi absoliučiai standartiškai – mane pamačiusi gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Dvi banaliausios emocijos – baimė ir viltis. O banalumas puikiai slepia gilesnius jausmus – neapykantą, pavyzdžiui. Ar įniršį. Gyvūno išvaizda buvo adekvati. Adekvati nelaimingos katės įvaizdžiui – jaunutė ir sudžiūvusi. Atrodo, lyg pasakotų istoriją – mane nuo motinos atėmė žmonės, pirma norėjo mane įdėti maišiukan ir nunešus int upę įmesti vandenin, bet paskui atnešė laukan, pametė patvorin, kad neberasčiau namų ir nudvėsčiau badu: pas žmones jau nebebuvo man vietos; gal jau nebe pirmą dieną aš čia išalkusi ir sušalusi tupi… Ką galiu pasakyti? Tie hipotetiniai žmonės pasielgė teisingai.


 


Bet ko aš laukiu? Juk ji vis dar kažkam reikalinga…


 


Žinoma, vaikai lieka vaikais. Aš buvau apsitaisęs kaip indėnas. O ką? Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoje nešiaus strielas: maniau esąs tikru Amerikos tyrlaukių gyventoju, Kuperio aprašytu. Nors buvau tik antros klesos mokinys, vienok jaučiausi milžinu esąs, kuris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs neišsigąstų.


 


O čia, tipo, buvo tik maža sudžiūvusi katytė…


 


Atmatavęs dešimtį žingsnių, atsistojau, nusiėmiau nuo pečių lanką, įtempiau strielą ir pradėjau taikinti. Liūdnomis akimis žiūrėjo į mane nelaimingas gyvulėlis, tarsi klausdamas, ką aš darau… ir laukė.


 


Striela sudzimbė ore, ir pamačiau, kaip katytė staiga pervirto kūlio, skaudžiai skaudžiai sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis…


 


Kliudžiau. Kaipo tikras medėjas, prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs. Nors ne, meluoju. Buvau patenkintas, kad mano vaikiška intuicija absoliučiai pasiteisino. Katytės veidas buvo pervertas neapsakomu skausmu, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn striela, o iš žaizdos dideliais mėlynais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas. Nors tai nebuvo kraujas. Mėlyna masė šiek tiek priminė drebučius. Bet staiga mano nuostabą pakeitė nuoširdus išgastis – katė sustingo, jos uodega įsitempė kaip styga. Kojos transformavosi į ataugas, primenančius pelekus ir perpintus trūkčiojančiomis gyslomis. Būtybės galva dingo. Vietoj baltos katytės ant žemės, su strėle šone, pasirėmęs keturiais pelekais, stovėjo kailinis kubas. O ir kailis keitėsi – per keliolika sekundžiu pavirto tuo, ką dabar vadiname bakelitu. Uodega nukrypo į mane. Mane išgelbėjo prigimtinė reakcija – mikliai šokau kairėn, išvengdamas elektros smūgio, šuolyje iš dėklo ištraukiau dar vieną strielą ir rankomis smeigiau į kubą su uodega. Padaro šarvas dar nebuvo sukietėjęs, tad smūgis buvo beveik rezultatyvus – iš naujos žaizdos pasipylė antra mėlynų drebučių porcija. Supratusi, kad manęs neutralizuoti nepavyks, būtybė pelekais pradėjo rausti žemę ir po kelių akimirkų pradingo. Liko tik į kurmiarausį panaši žemės krūvelė. Tik didesnė.


 


Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka numečiau lanką ir strielas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.


 


Tik ant trečios dienos nugalėjau pralaimėjimo melancholiją ir drįsau išeiti laukan. Ir staiga, paėjus vos kelis žingsnius nuo sodo tvoros, pamačiau: katytė gulėjo aukštelninkė, nebegyva. Su dviem strielom šone. Dabar mes žinome, kad pažeidus imuninę sistemą, jie sugrįžta į paskutinio persikūnijimo būseną.


 


Tai buvo pirmasis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…


 


O dabar, kariūnai, dėmesio, klausimas. Kokio tipo žvalgą aš likvidavau vaikystėje? Ir, beje, jei atsakinėdami šaipysitės, ar kitaip ironiškai interpretuosit mano tarmę ir unikalius, kalbos komisijos saugomus žodžius, kuriuos tik aš vienas ir tevartoju, nedelsiant pranešiu akademijos rektoriui. Ir tuomet, garantuoju, kad niekada…


 


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0