Pypsėjimas ir spalvotos švieselės. Klykiančios apie susidūrimą. Bozonas mato, Igas Raelis ėmėsi visų priemonių, bet per vėlai. Planetos paviršius nenumaldomai artėjo.
Augalų siena (miškas), sukrypusios dėžutės (sodyba), pakelėj numesti cilindrai (bidonai).
Paskui buvo jop-šmlšm ir BUM.
*
Vasaros vakaras. Linksmybės buvo tik beprasidedančios, kai į duris pabeldė.
– Moč, pažiūrėk, kas ten, – pasakė Petras ir maktelėjo stikliuką samanės.
– Kažką sakei? – virtuvės tarpduryje sušmėžavo įspūdingų gabaritų siluetas. Įtūžusi, mažylius ginanti dramblė, būtų gana tikslus apibūdinimas.
– Nieko, pažiūrėsiu pats.
Jonas ir Kazys nervingai stebėjo tarpdurį.
– Tai mes jau ir eisim.
– Tik pabandykit. Tuoj grįšiu.
*
Ilgas lietpaltis ir plačiabrylė skrybėlė. Po visu tuo liesa kaip žardas kaliausė.
– Kas toks būsi? – paklausė Petras.
– Jem-šlm-iyg-jor-nana.
– Koks dar bananas, kalbėk aiškiau.
Sudžiūvėlis trinktelėjo sau per kairę ausį ir apnuogino dantis.
– At-leis-kite, esu Igas…
– A, tai tu Ignotas, naujasis veterinorius, – nutraukė Petras ir įsitempė svečią į vidų. Buvo girdėjęs apie to pomėgį išgert ir pakibint našles.
– Atėjai susipažinti? Puiku. Tikiuosi atsinešei karčiosios.
Igas teberodė dantis ir atkakliai trynė kairę ausį.
– Eime, tik atsimink, – Petras prikišo veidą – mano žmona ne našlė. SUPRATAI?
– Jop-šl.. su-supratau.
Receptoriais pajutęs į jį dvelktelėjusį košmarą, Igas užsikosėjo ir vos neatsikratė juodai dienai sukauptų memgliarų atsargų.
*
– Moč, turim svečių, – iš užstalės sušuko Petras.
– Jei kaip praėjusį kartą, išmėšiu visus kaip mėšlą. VISIEMS LAIKAMS.
Onos balsas skambėjo labai įtikinamai.
Jonas kažkodėl užsimanė rūkyt, o Kazys ilgesingai žvilgčiojo pro langą. Ties bijūnų krūmu guli jo dviratis.
– Nekreipkit dėmesio, manoji šiandien truputį sukaitus. Fermoje, nuo pačio ryto, šunybes krėtė paršavedės. Šešios iš karto. Reikėjo aptarnaut, – paaiškino Petras.
Kambaryje pasirodė pati šeimininkė. Įspūdingų apimčių ir stoto, už nugaros susirišusi storą juodą kasą. Vienoj rankoj laikė keptuvę, kitoj kočėlą.
– Moč, ar visai pablūdai, – Petras ėmė kvatotis. – Kiaušinienę į lėkštes kočėlu suversi?
Ona tylėjo. Kažkur, anapus plonos tikrovės membranos, nugriaudėjo, paskui plykstelėjo žaibas. Milžiniška, liūties merkiama dramblė pakėlė straublį ir sutrimitavo.
– Kas jis toks?
Kočėlas ir keptuvė pakilo kiek aukščiau.
– Ona, nusiramink, – Petras prišoko prie pačios. – Čia naujasis mūsų veterinorius Ignotas, atėjo susipažint.
Įvertinęs situacijos pavojingumą, Igas kelis kartus sudavė sau per kairę galvos pusę. Tas jop-šlml sufleris-moduliatorius-sintezatorius, kai reikia nuolat užstringa.
Ne ‘jop-šlml’, čiabuviai pasakytų ‘velnio neštas’, arba dar kitaip, bet tau, kaip šios vietovės veterinarui, taip šnekėt nepridera.
– Aš ve-terinaras.
– Veterinaras, – Onos veide pražydo šypsena. – Ko iškart nesakėt.
Moteriškė nusitempė vyrą į virtuvę. Mikliai suvertė lėkštėn kiaušinienę, kiton lėkštėn pripjaustė pomidorų ir agurkų.
– Še, eik ir pavaišink svečią. Aš paimsiu šaltienos ir apsitvarkysiu. Reikės Ignoto kai ko paprašyt.
*
Už lango svirpė žiogai. Aplink begaubtę lemputę blaškėsi mašalai, o užstalės linksmybės buvo pačiam įkarštyje. Jonas kimšo šaltieną, o Kazys džiaugėsi, kad dviratis tebeguli po bijūnais. Netrukus prie kledaro prisijungs ir šeimininkas.
– Tie-są pa-sakius, ne šiaip pas jus atė-jau. Su-ge-do mano lai.. ma-šina, – kalbėjo Igas.
Po trečios košmaro taurelės pasaulis susiaurėjo ir apsitraukė migla. Pojūtis buvo keistas, bet čiabuviškai malonus. Po dešimtos – Igas pasijuto giliajame kosmose.
– Rytoj sutaisysim, o dabar – dar po vieną, – numojo Petras.
Ona sėdėjo greta ir glostinėjo sijoną.
– Šitą praleisiu, – Jonas susiraukė.
– Aš tau kaip praleisiu! Gerk – nenervuok.
– Tu ma-nęs ne-ger-bi? – susidomėjo Igas.
– Gerbiu, gerbiu.
Jonas atsidūsėjo ir maktelėjo. Labai nesinorėjo atsisveikint su suvalgyta šaltiena. Panašu, kad nepavyks.
*
Apie apmusijusią lemputę tebesiblaškė mašalai.
– Mieli sveteliai, einu miegot, – paskelbė Ona. Jos skruostuose žydėjo rožės, o palaidi plaukai juodomis bangomis krito ant galingos krūtinės.
– Saldžių sapnų ir ramių blusų, – palinkėjo Kazys.
Petras panosin tučtuojau pakišo kumštį.
– Ignotai, tai kaip tarėmės? – stabtelėjusi tarpdury sučiulbo Ona.
– T-aip taip, garbioji ponia, – patikino Igas ir, nuramindamas Petrą, iš po lietpalčio ištraukė butelaitį krūmynės, kurią čia pat ir sintezavo.
– Va čia tai aš suprantu!
*
…Tu ant pirštų skaičiuodavai žvaigždutes
Ir sakei nepamirši niekados,
traukė Petras, Kazys ir Jonas, o Igas rankove šluostėsi čiabuviško kūno paakius.
– Nesuprantu, visi žino, kad žvaigždžių suskaičiuot neįmanoma, bet tai taip jaudina. Labai graži daina.
– Dar po vieną!
– O tai ne!
– Oplia!
– Aglok!
– Kaip kaip?
– E, d-zingu lin-gu!
Kažkurią vakarojimo akimirką Jonas įsistebeilyjo į Igą ir pasakė:
– Mūsų veterinorius žalias, o ant jo galvos antenos ir javų karūna.
Į ką jam darniu choru buvo atsakyta:
– Pasigėrei, būk savo vietoj.
*
Pavasario rytą vienas berniukas išsiruošė į tvartą nusičiurint. Pravėręs duris išpūtė akis ir pasileido namo.
– Mama, mūsų Ramunėlė atsivedė veršelį.
– Pagaliau.
– Bet jis mėlynas ir skraido!
