Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastikos konkursas KRYŽKELĖ – „Žalioji taika“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Kryžkelių Deivė


Žalioji Taika


Turgus šurmuliavo įprastu šeštadienio ritmu, kuriam netrukdė nei ankstyvas metas – septinta valanda ryto, nei kartkartėmis triukšmingai pažemiui praūžiantis lėktuvas su tamsia žemyn besidriekiančia atsikratomų degalų lietučio juosta. 
– Nu va, pomidorams šakės. Ekologinė kad griebs… – puolė dangstyti raudonio pripampusias daržoves Janė.
Nepatenkinta nusispjovė, baimingai apsidairė, prisiminusi baudos už spjaudymą viešoje erdvėje dydį. Užsismaukė ant veido baltą respiratorių – tą patį padarė visi prekyvietės kolegos. Taisyklės yra taisyklės.
– Neilgai, neilgai čia šitie! Naują įstatymą išleido – visus nešvarius lėktuvus naikins vietoj. Supyko ekologinė, rimtai supyko – kur tai matyta, kad Vyriausybė Ekologinės tarybos neklauso… Rauks ir mūsų turgelį, rupūžės, negi paliks, – dangstydama žvilgančius saulėje agurkus teršalams nepralaidžia ekologiška plėvele, burbėjo Valė.
Tolumoje vienas lėktuvas pražydo oranžinėmis liepsnomis – plykstelėjo, tyliai degė tris sekundes, galiausiai ėmė kristi smulkiais pelenų krituliais, kurie, bemaž pasiekę aukščiausių namų stogus, staiga tirpte ištirpo.
Turgaus kontingentas sujudo.
– Nu, va, šiandien ta diena! Per žinias sakė! Ale kaip gražiai – fit, nuskynė, sudegino, išskaidė – nė krislelis ant žemės nenukrito. Jane, atidenk pomidorus, žmonės eina! – suriko prekystalį svogūnų pynėmis apkarstęs pilietis įtartinai raustelėjusia nosimi ir nusviedė šalin respiratorių, kad visi matytų jo ištreniruotą paslaugaus pardavėjo šypseną.
Janė, tvarkingai į higienos normas atitinkantį kuodą susukusi natūraliu medetkų nuoviru šviesintas garbanas, puolė rūpintis pomidorais. Paslėpė vidinėje striukės kišenėje nelegalų plaukų lako buteliuką. Paakiai pajuodę, rankos dreba – užrauks, dabar tikrai užrauks turgelį, negali būti, kad prie oro uosto jis ilgai stovėtų. Seniai jau turėjo pastebėti, tik gal ekolpolicija ne visur spėja. O kur tada dėtis trisdešimtmetei be mokslų, vienąkart bandžiusiai emigruoti ir tupinčiai pilkajame Tautos antiemigracinės kontrolės sąraše? Gerai dar, kad juodojo išvengė, giminės užtarė – būtų į krematoriumą be perspėjimo įgrūdę. Laukus pelenais patręštų.
Atsidususi Janė į rankovę nusibraukė nosį, susiglostė plaukus ir pražydo maloniausia pasaulyje šypsena: netoli prekystalių lesinėjančių balandžių būryje išvydo vieną su raudonu kaspinėliu ant dešinės kojos. Tai buvo ženklas, kurį supratę, turgaus senbuviai pasitempė, atidangstė prekes, ėmė rodyti dantis ir net paslėpė spirituotų gėrimų butelaičius. Svogūnais prekiaujantis pilietis nusivožė šiaudinę skrybėlę ir užbaubė:
– Ankstyvaaaa!
Nuo prekystalio prie prekystalio, plevėsuodama raudonais kaspinais, puošiančiais plaukus, rankų riešus ir netgi kaklą, su kairę ranką sveriančiu pūstašoniu vytelių krepšiu, skrajojo efektinga pusamžė dama. Iš krepšio galvas kyščiojo du maži Jorkšyro terjerai, ir net Janė, niekada nemėgusi šių žiurkes jai primenančių padarų, žavėjosi tokia tobula harmonija. Žalioji Taika, kurios Pirmininkas buvo visa galva aukščiau ir už Ekologinę tarybą, ir už Tautos antiemigracinę kontrolę bei Gyvenimo kokybės valdymo departamentą – ką jau kalbėti apie Vyriausybę, labai gražiai viską išaiškino dar praeitą antradienį, akį džiuginančioje laidoje „Pokalbiai ant pievelės“: augalai ir gyvūnai yra lygūs. Todėl kai aštuonios šunyčių kojos mindydavo Janės pomidorus, ji susilaikydavo nenusispjovusi.


Jai buvo penkiolika, sienai, prie kurios glaudėsi klube tvyrančio karščio iškamuota nugara – penkiasdešimt. Arba daugiau. Ant sienos, vis dar priklausančios gyvūnėlių parduotuvei, švietė ryškiai žalias grafitti: „Laisvę gyvūnams!“. Ji rūkė cigaretę, bandydama patraukti nuo savo krūtinės ir vėl kažkokią tabletę suvalgiusio Vidmanto rankas. Jis nekantriai laižėsi lūpas ir kažką neaiškiai murmėjo apie teisę nebūti išmestam iš klubo šeštą ryto, teisę išsikviesti taksi, o ne vilktis tris kilometrus per miestą iki jos namų, teisę į narkotikus ir savo plastikines skulptūras, už kurias jo nepripažįsta Šiuolaikinės skulptūros universitetas. Išmesti grasina – kur jų logika? Tokį menininką!
– Aš turiu teisę į seksą, nes tu pragėrei mano stipendiją, – iškvėpė jai į veidą, bandydamas pabučiuoti į kaklo duobutę. – Duok man… cigaretę, Janyt.
– Nepasilikai pinigų prezervatyvams. Juk žinai, kaip sunku gaut. Ir kad aš nemėgstų tų natūralių būdų. Dabar žinokis.
Jai buvo pikta, nes rūkė priešpaskutinę cigaretę, o jų taip sunku gauti. Jai buvo pikta, nes kitą savaitę teks kelioms dienoms gultis į Priklausomybių ligoninę ir valytis plaučius – gydytojo nuosprendis nepermaldaujamas, kitaip ją šalins iš mokyklos. O jis dar nesugeba nupirkti prezikų – ar tai nesuteikia jai teisės bent padoriai prisigerti?
Ji sutrynė nuorūką raudonai lakuoto batelio kulniuku, pasirąžė ir jau ketino kumštelėti savo Vidutį, pritūpusį prie sienos ir, rodos, ketinantį snūstelėti.
Iš už kampo staiga išniro žalia figūra.
– Žiūrėk, Viduti, žalias žmogeliukas! – susijuokė.
Paskui žaliąjį išniro antras, trečias. Janė užsičiaupė – grėsmingą kelių dešimčių jaunuolių, ne ką vyresnių už ją, vorą sudarė visiškai nuogi, visą kūną žaliai išsidažę žmonės. Basi. Ėjo tylėdami, rankose nešėsi plakatus su Žaliosios Taikos emblema – žaliu balandžiu. Kai kuriuose plakatuose žaliais dažais buvo parašyta: „Laisvę gyvūnams kaliniams!“.
Procesija stabtelėjo tiesiai prieš nuo linksmybių dar neatsipeikėjusius jaunuolius.
– Narkomanai, – sušnibždėjo kažkas. – Narkomanai sintetikai.
Dešimtys porų akių priekaištingai susmigo į porelę.
– Mes čia tik… Mano draugui pasidarė bloga… Rūkėme tik ekologišką „žolę“, prisie…
– Rankinę, – minios vadas, į kurio nuogumą Janė taip ir nedrįso žvilgtelėti, ištiesė ranką.
Jai staiga pasidarė bloga. Sumedėjusiais pirštais nutraukė nuo peties lapės kailiu puoštą daiktelį. Rankinė buvo kaipmat aplaistyta degiu skysčiu ir netrukus ją apgaubė oranžinės liepsnelės. Janė žinojo, kad jos auka nenueis veltui – likę pelenai bus atsargiai susemti ir panaudoti laukams tręšti.
– O dabar dinkit. Maldaukit Žaliosios Taikos atleidimo, nes kitąkart pasigailėta nebus, – minios vedlio balsas skambėjo ramiai, bet nuo jo nugara pašiurpo ne tik jai – akies krašteliu matė, kaip Vidutis, staiga atsipeikėjęs, pakilo ir dairėsi, į kurią pusę sprukti.
– Kitąkart mes galime jus susirasti. Žinokite tai, – pridūrė vadas.
Mostelėjo ranka, ir minia tyliai pajudėjo tolyn.
Janė nusiavė raudonuosius batelius. Ir basomis parbėgo iki pat savo buto, už rankos tempdama vos kvapą atgaunantį savo vaikiną. Nė vienas nedrįso užsiminti, kad bėgti nėra reikalo – taip bijojo.
Po trejų metų ji užlipo į senamiesčio palėpę, kurią Vidutis išdidžiai vadino savo studija, ir užtiko jį verkiantį tarp krūvos plastiko nuolaužų. Žalioji Taika, gavusi kaimynų skundą, įsiveržė į jo kambarį ir sunaikino diplominį jaunojo menininko darbą – kelias dešimtis įvairiomis pozomis išsirietusių moterų skulptūrų.
– Plastikas kenkia gamtai – taip jie ir pasakė. O mane išmetė iš Šiuolaikinės skulptūros universiteto. Geras, ania? Cigaretę turi?
Po apsivalymo klinikose ji nerūkė beveik tris metus. Gailėjosi dėl to.


– Žalioji Taika tesaugo pasaulį visada, – kreipėsi poniutė su terjerais į Janę.
– Ir težaliuoja, sese, ir težydi, – išpyškino ši, staiga atitokusi nuo pavojingų prisiminimų.
– Tavo pomidorėliai, sese, savomis rankomis išauginti? Ekologiški?
Linktelėjo.
– Nu, kaip visada.
Dama su šuneliais paėmė vieną pomidorą, susimąsčiusi pasukiojo prieš saulę.
– Aš visada juos pirkdavau. Ir visada tikėjau tavimi, sese. Aš jų net savo mažyliams, – mostelėjo į terjerus krepšyje, – duodavau. Kaip baisu…
Ji tragiškai mostelėjo ranka. Tarsi pagal komandą pro turgelio vartus įžygiavo trys ekopolicininkai. Nuo galvos iki kojų įsisupę į žalius lininius kombinezonus – matyti tik akys, spindinčios fanatišku ryžtu. Ant krūtinių ryškiai švietė emblemos – žali balandžiai.
– Ekologinė, bėkit! – cyptelėjo pilietis su svogūnais ir palindo po prekystaliu.
– Ši Žaliajai Taikai atsidavusi pilietė atnešė jūsų pardavinėjamų vaisių ir daržovių pavyzdžių. Aytlikus tyrimus Žaliosios Taikos laboratorijose paaiškėjo, kad minėtieji produktai yra neekologiški ir neatitinka higienos, įsipareigojimų gamtai ir moralės normų. Remdamiesi šiais Žaliosios Taikos mokymui prieštaraujančiais pažeidimais, šį turgų uždarome, prekes konfiskuojame, o kiekvienam prekeiviui skiriame metus neatlygintino darbo artimiausiose braškių plantacijose. Nuosprendis neapskundžiamas, atgailaukite ir maldaukite Žaliosios Taikos malonės, nes kitame gyvenime būsite menkesni už pakelės piktžolę ir neturėsite teisės žydėti ir vesti vaisių.
– Rupūžės, mano senis badu padvės, jei aš braškynuos vergausiu! – keiktelėjo Valė.
– Prašome palikti turgų taikiai. Už jo vartų jūsų laukia mūsų žaliasis autobusiukas nusikaltusiems gamtai. Už nepaklusnumą bus baudžiama griežčiausia bausme.
– Turi vapsvas žudikes, kad jau taip draskosi – eisim jau, eisim į tą jų mašinytę, kam čia tos ceremonijos, – burbėjo Valė, demonstratyviai permesdama per petį lininį krepšį. – Taikiai išeisim, gražiai, ale agurkų tai vis tiek gaila, pati valgiau, dar nenusprogau…
Janei užėmė kvapą. Galvojo apie Vidutį, kaip tik šiemet sumąsčiusį genialią idėją – pradėti gaminti ekologišką naminį trešnių vyną. Bealkoholinį taip pat. Prisiragavę eksperimentinio skysčio, svajojo, kaip atgaus reputaciją, užsidirbs pinigų, o tada – į Kiniją, į svajonių šalį, kurią valdo kitokie, emigrantams palankūs, dievukai. Į Kiniją, kur visi lygūs ir turi teisę pirkti cigaretes. Janė leidosi į erotines fantazijas apie lapės kailinius, su kuriais staipytųsi prieš Vidutį.
Bet dabar, kaip tik dabar, kai iki svajonės liko atstovėti tik tris turgaus dienas su sintetiniais iš lenkų kontrabandininkų pirktais pomidorais, ši terjerinė poniutė užsiundė ekopoliciją! O anie, jei nepaklus, užsiundys vapsvas žudikes – ir tada jau sudie, Kinija, sudie, Viduti – nors jis gal ir nenusimintų taip labai, pats sakė, kad kinės tokios gražutės, mažutės…
Keliolika turgaus prekeivių klusniai pajudėjo vartų link. Janė vilkosi paskui tarsi nesavomis kojomis. Dar keli žingsniai, ir atsidūrė prie pat žaliosios trijulės.
„- Bet gi nuo tų vapsvų įkandimo – tik kelios minutės. Ot greitai! O aname pasaulyje Žaliosios Taikos kaip ir nebėr. Nu nebetikiu, kad galėtų būt!”, – staiga pagalvojo.
Ir dar galvojo apie Vidutį – kaip jis išsigąs, kaip jis prasigers, kai ji darbuosis tuose braškių laukuose. Nenustojo galvoti apie jį, kai staiga atlapojo savo striukę, ištraukė iš vidinės kišenės nelegalaus plaukų lako buteliuką ir įnirtingai purškė ekopolicininkams ir prie jų prisiklijavusiai terjerinei poniutei tiesiai į akis. Kad sukeltų kuo didesnę alergiją. Žinojo, kad nesitikės, bjaurybės – ji ir pati nepatikėtų tuo, ką daro.
– Bobos, lekiam! Į mašiną! – sužviegė nesavu balsu.
Pirmoji susiprato Valė. Paskui kitos, net pilietis su svogūnais įsikirto į dureles, maldaudamas jo nepalikti.
Mašinoje kilo erzelis, buvo girdėti kūkčiojimas, keiksmai, siūlymas Janę priduoti ekopolicijai.
– Tai jau! Neatleis Žalioji Taika tokių fintų, nesapnuokit. Nei aukomis, nei darbu, nei maldomis neatsipirksit, nusikaltėliai! Vežk, Jane, ko stovi? Pas lenkų kontrabandininkus, su tokia mašina toli važiuosim, o jei tas tavo Vidutis žalią kostiumą turi… Lenkai partizanų pažįsta, vežk! O jūs ką – paistalų apie pakelės piktžoles išsigandot? Anie meluoja apie mano agurkus, apie emigrantus, lėktuvus – man Janekas pasakojo, kad kitur yra Dievas, kuris visus ekologinius nusidėjimus paprasčiausiai atleidžia, tik jis tos šalies pavadinimo nežino. Pagalvokit – koks gyvenimas yra kitur! Varyk, Janyt! – staiga pratrūko Valė, ir visi kažkaip suprato, kad ji sako tiesą.
O gal tiesiog pernelyg bijojo to, ką už šiandienos incidentą jiems padarytų Žalioji Taika.


Vidutis ją pamatė pro virtuvės langą. Išsigando. Norėjo išpilti į kriauklę vyno stiklinę, bet apsigalvojo ir vienu atsikvėpimu susivertė į gerklę. Juk tai galėjo reikšti tik viena – įkliuvo jo Janė. O jis taip nekenčia braškių!
Išėjo į lauką.
– Viduuuti!
Iš ekopolicijos automobilio išsirito ji – ir tekina puolė į jo glėbį.
– Nešk vyną, konservus – nykstam!
– Nu kur, kur jau? Bobos durnumas! Prisidirbai… – baimę pakeitė palengvėjimas.
Janė sagstėsi striukę, kažką iš jos krapštė. Rankoje sublizgėjo plaukų lako buteliukas.
– Tu man dovanojai… Dar liko. Nežinau, ar anie gyvens… Bet Valė sako, kad yra šalis… Kaip manai, ar galima išduoti savo dievus?
Ir pradėjo žliumbti.


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0