Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastikos konkursas KRYŽKELĖ – „Tikrovės pojūtis“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Kukaracha


Tikrovės pojūtis



 Rožės žiedas lėtai suposi glostomas vėjo. Dalius atidžiai, iš visų pusių, apžiūrėjęs žiedą, pasilenkė ketindamas jį pauostyti. Vėjo supamas jis vis išslysdavo. Dar kartą nesėkmingai pabandęs, buvo priverstas suspausti jį delne, nors ir kaip bijojo įsidurti į spyglius. Bet troškimas pajusti žiedo skleidžiamą aromatą buvo stipresnis už spyglių skleidžiamą baimę. Stipriai sugriebęs stiebą ties žiedo galvute, tikėdamasis, kad ten mažesni spygliai, o gal jų ir iš viso ten nėra, įsiskverbė šnervėmis į žiedą.
 Jis pajuto kaip po visą kūną pasklido kerinti kvapų gama, kurią tarp žiedo lapelių per dienų dienas rinko ir slapstė vėjai. Kūnas lyg atsidūrė tose keistose vietose, kur lankėsi jie, juto tuos keistus įvykius pro kuriuos jie praskrido, lietė žmonių veidus ir kūnus, kuriuos jie gaivino. O iš kvapų staiga iškilęs mėnesienos atvaizdas buvo tiesiog nenusakomas.
 „Kaip nuostabu.“ – lyg užburtas šnabždėjo Dalius. – „Koks nepaprastas aromato pasaulis! To nepadirbsi.“ – Išsisklaidant kvapams, lėtai atsimerkdamas užbaigė savo susižavėjimą.
 Atsimerkęs pastebėjo besisunkiantį iš delno kraują. Tik dabar suprato, kad mėgaudamasis kvapu net nepajuto kaip ranka stipriai buvo suspaudęs rožės stiebą, kad tik iš jo neišsprūstų godžiai geriami kvapai. Buvo keista, bet jis nejuto nei skausmo, nei perštėjimo. Nei tuomet kai laikė rožę, nei dabar, kai žiūrėjo į kraujuotą delną.
 „Keista!? – Stebėjosi Dalius žvelgdamas į besisunkiantį kraują. – Matyt, ir vėl kažkur pasiklydau tarp tikro ir virtualaus pasaulių!?“
 Mintį nutraukė beldimasis į duris.  Priėjęs atidarė jas. Tarpduryje prieš akis išdygo pažymėjimas, tik spėjus perskaityti pirmuosius žodžius “Tikrovės departamentas”, jis dingo ir staiga lyg iš po žemių priešais atsirado, glotniai nuskustais skruostais, dar nei trisdešimties neturintis, vyriškio veidas.
– Vyresnysis tyrėjas. – Entuziastingai prisistatė šis ir tęsė, – mes dėl jūsų skundo liečiančio žibučių slėnį. Jūs teigėte, kad jis neturi kvapo dėl virtualios kilmės. Bet tai netiesa. Komisija nustatė jo tikroviškumą, o kvapo nebuvimas yra gamtos užgaida nieko daugiau.
 Dalius kiek sutrikęs neatitraukdamas akių žvelgė į glotniai nuskustus ateivio skruostus. Oda buvo švelni ir glotni lyg kūdikio. Jis nesitikėjo tokio staigaus puolimo tik atvėrus duris ir dabar bandė prisiminti žibučių slėnį ir skundą dėl jo dirbtinos kilmės. Dalius buvo vienas iš savanorių, kurie nepailsdami aplinkoje ieškojo virtualios realybės akibrokštų ir netikslumų.
 „Jie kažkokie tai keisti“ – vis dar žvelgdamas į glotniai nuskustus skruostus galvojo Dalius. – „Per daug jau pedantiškai nusiskutęs šis vyrukas arba pas jį dar neauga barzda. Arba…“
– Pasirašykite! – Mintis nutraukė pakištas raštas, – Jūsų skundas buvo išnagrinėtas ir nustatytas jo nepagrįstumas.
– Bet palaukite… – prieštaravo Dalius, – aš aiškiai…
– Aš jums perduodu komisijos darbo protokolą. Jei jūsų netenkina komisijos nuveiktas darbas, jūs turite teisę jį apskųsti Ginčų kolegijai.
– Betgi…
– Be to, privalau jums pranešti, – neužsikirsdamas savo žodžius bėrė vyresnysis tyrėjas, – kad „Tikrovės departamentas“ reikalaus tyrimo dėl Jūsų kompetencijos atliekant virtualios realybes įvertinimus. Jūsų veikloje galima įžvelgti išankstinį nusistatymą kas liečia mūsų departamento veiklą. Nei vienas Jūsų skundas nebuvo patvirtintas, nors jų pas mus susikaupė dešimtimis.
– Betgi… – Dabar jau visai sutriko Dalius. – Jūs negalite apskųsti mano veiklos, tai prieštarauja „Tikrovės įstatymui“.
– Pagal naujas pataisas galime. – Pasitenkinimo šypsniu užbaigęs sakinį pareigūnas pasisuko išeiti.
 Jam pasisukus Dalius jo švarke ties alkūne pamatė žiojėjančią skylę. Švarkas kažkur tai buvo perplėštas, bet pro plyšį nieko nesimatė, nei rūbų esančių po švarku, nei kūno tik tuštuma, lyg ten nieko nebūtų, lyg kažkas paskubomis sukūręs šį vyruką būtų pamiršęs sukurti jo vidų.
– Palaukite! – Norėdamas geriau įsižiūrėti į skylę švarke, pareigūną sustabdė Dalius.
 Šis sustojo neatsisukdamas ir stovėdamas nugara laukė ką jam pasakys. Patenkinęs savo smalsumą, atidžiai apžiūrėdamas švarką ir nežinodamas ką daugiau pasakyti Dalius pokalbį užbaigė tuščiu grasinimu:
– Susitiksime Ginčų kolegijoje.
 Nors ir negirdėjo juoko, bet Dalius juto nueinančio pareigūno sunkiai sulaikomo juoko iškreiptą veidą.



 ***


 Dalius dairėsi po erdvų kabinetą į kurį ką tik buvo įleistas. Pro langus krentantys saulės spinduliai žaidė su kilimo raštais. Nuobodžia spalva dažytos sienos buvo paįvairintos keliais paveikslais. Viename iš jų kaip valstybinei įstaigai būdinga puikavosi valstybės vadovas, kitas paveikslas stengdamasis nors kiek suminkštinti oficialią aplinką vaizdavo saldų peizažą. „Na ir skonis!” – Šyptelėjo mintyse Dalius nukreipdamas žvilgsnį į pustuštį stalą prie kurio stovėjo dvi kėdės, viena priešais kitą. Ant stalo stovėjo senovinė lempa, rašalinė ir kažkoks stačiakampis daiktas, kurio paskirties iš karto nesuprato. Tik priėjęs arčiau ir apžiūrėjęs iš visų pusių prisiminė, kad šį įrenginį, kurio mini kopija stovėjo ant stalo, senovėje vadino giljotina ir jis buvo skirtas mirties bausmei įvykdyti, aštriu, dideliu peiliu nukertant pasmerktojo myriop galvą. Čia pat prie giljotinos stovėjo pintas mini krepšelis skirtas nukirstoms galvoms. Nors kažin ar šia giljotina būtum nukirtęs pirštą, bet kaip ir viskas kas simbolizuoja mirtį atrodė bauginančiai gražiai. Koks bebuvo Dalius tvirtas prievartos priešininkas, bet vis tiek jam buvo smalsu ir pabandė įsivaizduoti kaip šie bauginančiai gražūs ašmenys paliečia kaklą. Jis užsimerkė ir atsiklaupęs padėjo savo galvą į tam skirtą vietą giljotinoje. Ašmenys jau turėjo rėžtis į kaklą, kaip Dalius tuo metu krūptelėjo lyg pažadintas iš sapno ir pro duris pamatė įeinantį vyriškį.
– Atleiskite, matau mano netikėtas pasirodymas jus išgąsdino. – Maloniai prakalbo įeinantysis.
– Trumpam užsisvajojau, – bandė pasiaiškinti Dalius.
– O, matau jūs svajotojas kaip ir mes, – saldžiu balsu kalbėjo toliau pasirodęs vyriškis ir ištiesė sveikindamasis Daliui ranką, – Robertas. Tiriu šį nesusipratimą tarp mūsų ir jūsų. O gal tarp jūsų ir mūsų!?
 Lyg bandė juokauti Robertas stengdamasis, kad pašnekovas atsipalaiduotų ir jaustųsi kuo laisviau. Tuo pat metu akylai stebėjo savo pašnekovą ir tęsė:
– Gal kiti pavadintų šį nesusipratimą, nesusipratimu tarp tikrovės ir virtualios realybės. Bet kas gi yra ta virtuali realybė? Ar gi tai ne mūsų svajonės? Argi mes kitą kartą nenorime būti apgauti? Nagi tik pagalvokim, tik pagalvokim, kaip kartais smagu tik užsimanyti ir turėti. Ir svajonė tavo rankoje, tavo delne. Kaip pavyzdžiui ši rožė.
 Ir jis ištiesė savo rankas link Daliaus, kuriose laikė rožę su stulbinančio grožio žiedu. Dalius vien pažvelgęs jau įsivaizdavo jo skleidžiamą kvapą, nors iki jo buvo koks pusmetris. Jis nevalingai ištiesė rankas.
 Robertas šyptelėjo:
– Štai matote, kokie keisti kartais būna tie mūsų troškimai ir tikrovės pojūčiai.
 Ir ištiesė rožę Daliui. Šis nujausdamas artėjantį malonumą net ėmė virpėti iš nekantrumo ir kai jau tvirtai laikė rožę rankose pasiruošęs įsisiurbti į žiedą šnervėmis, rožė dingo lyg jos iš viso nebūtų čia buvę.
Atsimerkęs pamatė pašaipų Roberto žvilgsnį:
– Dabar suprantate kuo skiriasi tikrovė nuo virtualaus pasaulio. Tam kad pajustumėte šio žiedo aromatą jums teks jo ieškoti ne vieną ir ne dvi dienas, o gal ir savaitę, o gal ir mėnesį, o gal ir iš viso nieko panašaus niekada nepatirsite. – Akylai nužvelgė Daliaus veidą ir tęsė. – Nors, jei tik būtumėte norėjęs, jau dabar mėgautumės šio žiedo skleidžiamu aromatu.
– Nepudrinkite man smegenų. – Supratęs Roberto saldumo priežastį, pykdamas ant savęs, kad taip lengvai buvo apgautas tarė Dalius. – Aš ir pats puikiai žinau kas tikra, o ką jūs bandote prakišti kaip realybę. Be to jūs pats puikiai žinote, kad virtuali realybė turi atitikti „Tikrovės įstatymo” numatytus standartus. Aš jūsų žiniai tik juo ir vadovaujuosi. Kaip ten skamba „virtuali realybė” – privalo turėti visas tikro daikto ar reiškinio savybes. Ar aš klystu? Jei ne, tai pataisykite mane. Dar kartą noriu priminti „visas savybes“. Visas! O ne kai kurias ar dalines. Visas! – Nusiraminęs tarė. – O be to ne visada tikslas būna toks geidžiamas kaip kartais mums atrodo, tik jį pasiekę suprantame, kad ėjimas į jį buvo kur kas prasmingesnis, nei pasiektas rezultatas.
– Po griežto Daliaus pareiškimo kabinete įsivyravo tyla. Atrodė kiekvienas iš jų galvojo apie savo svajonę, vienas apie tikrą, kitas apie virtualią, tik pasiklydę savo smegenų labirintuose patys dabar nežinojo, kuris yra kuris. Robertas sėdėdamas priešais Dalių tylėdamas vartė tarp pirštų pieštuką ir nežiūrėdamas į savo pašnekovą prabilo:
– Virtuali realybė!? Kas – gi tai!? Apgaulė ar tobula svajonė!? Kas – gi buvo ši rožė? Apgaulė ar tobula svajonė!? Štai net jūs nežinote ką atsakyti. Jūs dabar abejojate ar kvapas kurį jutote buvo tik jūsų smegenų patirties simuliacija ar tikras fizinis pojūtis, kurį jūs praleidote pro savo pojūčių organus. Bet – gi jūs jutote kvapą!?
 Dalius tylėjo nenorėdamas veltis į gudrius išvedžiojimus. Robertas padėjo pieštuką į giljotiną ir truktelėjo virvutę. Giljotinos peilis švilptelėjo ir nukirstas pieštuko galiukas nusirideno iki stalo krašto. Dalius net krūptelėjo giljotinos peiliui perkertant pieštuką, jį nukratė šiurpas vien tik nuo minties, kad tai galėjo būti galva.
– Jei tai tik virtuali realybė kodėl-gi ponui Daliui nepadėjus pirštelio!? Ką-gi ponas Dalius praras? Nebent savo abejones. – Išsišiepė Robertas.
 Dalius pakėlė akis nuo giljotinos į budelį. Šypsena dar labiau išsiplėtė. Ji lyg erzino „Nagi!? Nagi!?” Dar kartą žvilgtelėjęs į giljotiną Dalius po stalu patrynė pirštus vieną į kitą lyg abejodamas ar jie tikri, netgi pabandė įžnybti. Pajutęs žnybimo sukeltą skausmą pažvelgė į Robertą ir atsakė šypsena. Robertas pastūmė giljotiną link Daliaus ir pakėlė giljotinos peilį. Akimis parodė kur jis turėtų dėti pirštą. Dalius dvejojo.
– Gal man parodyti pavyzdį? – Išsišiepė Robertas ir padėjo savo pirštą į giljotiną. – Tereikia tik truktelti už virvutės…
Dalius lyg užkerėtas žiūrėjo į spindinčius saulėje giljotinos ašmenis. Tereikėjo tik…
– Tai kaip!? – ištraukdamas pirštą iš giljotinos paragino Robertas.
Negalėdamas patikėti pats savimi, kad įsitraukė į kažkokį kvailą žaidimą Dalius staiga pasiryžo ir net nepajuto kaip jo pirštas atsidūrė giljotinoje. Budelis šypsojosi:
– Gaila, kad ne galva.
 Švilptelėjo krentantis giljotinos peilis. Skausmo nebuvo. Žvelgdamas į nukirstą pirštą Dalius kartojo sau – „Tai tik virtuali realybė. Tai tik virtuali realybė…”. Iš kažkurtai jo ausis pasiekė skausmo iškreiptas riksmas.



Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0