Vartų Sargas
Revoliucija
Valiaudė žvelgė į odos spalvos sieną priešais save. Ją pamažu ėmė erzinti ši spalva, turėjusi nuraminti pacientus bei praskaidrinti jų nuotaiką. Neįtikėtinai švarios grindys buvo išklotos smulkiomis šviesiai geltonomis plytelėmis. Lempos, įtaisytos grindų spalvos lubose, skleidė neryškią fluorescencinę šviesą. Valiaudei šmėkštelėjo mintis, jog mažiau skoningo spalvų derinio paprasčiausiai neįmanoma sugalvoti.
Mergina stengėsi nežiūrėti į ant šviesiai rudų medinių prie sienos sustatytų suolų sėdinčių žmonių veidus. Visi jie laukė medicininės patikros šiek tiek nerimastingomis, tačiau šaltomis išraiškomis veiduose, lyg juose būtų sustingusi akimirkos nuostaba, sumišusi su atsargiu pasibjaurėjimu visa kuo aplinkui. Odos spalvos sienų fone, fluorescencinių lempų apšviesti, visi žmonės atrodė keistai vienodi. Vienintelė iš ant suolo sėdinčiųjų išsiskyrė maždaug šešiasdešimties metų moteris nušiurusiais šviesiai dažytais plaukais bei lengvai pamėlynavusiais paakiais; jos veidą jau puošė senatvės raukšlės. Moteris išsiblaškiusiu žvilgsniu spoksojo priešais save, nė nesistengdama nuslėpti ją kamuojančio nerimo, ir neritmingai bilsnojo koja į neįtikėtina švara tiesiog pribloškiančias grindis. Retkarčiais ji kumštelėdavo į šoną šalia sėdinčiai rudaplaukei kietai sučiauptomis lūpomis, tikriausiai dukteriai. Kumštelėdavusi pasilenkdavo prie pat ausies, nosimi bene remdamasi į jos smilkinį, ir kažką sušnibždėdavo. Tačiau duktė atsakydavo tik nežymiu galvos linktelėjimu, kuris būdavo šiek tiek nervingas ir pakankamai stiprus, kad sukeltų ant viršugalvio it bokštelis pūpsančio kuodo krestelėjimą.
Valiaudės pastangos nežiūrėti į žmones buvo bergždžios. Ji liūdnu žvilgsniu stebėjo priešais sėdinčią pagyvenusią moterį, kuriai jautė užuojautą – tikriausiai šiai priešais ją sėdinčiai nelaimingai figūrai netrukus bus įvykdyta paskutinė medicininė apžiūra Sveikatos apsaugos centro Asmens darbingumo skyriuje. Valiaudę, kaip ir nemažą dalį kitų krašto gyventojų, piktino centro, pagrindinės valdančiosios institucijos, įstatymai. Valiaudė juos laikė paprasčiausiu žmonių išnaudojimu. Nors vyraujanti santvarka ir buvo laikoma pačia naudingiausia ir labiausiai skatinančia visokeriopą krašto vystymąsi, mergina buvo tikra, kad galima rasti žymiai geresnius iškylančių problemų sprendimo būdus.
Išgirdusi atsiveriant duris, Valiaudė krūptelėjo. Iš kabineto išėjo vyras trumpai kirptais tamsiai rudais plaukais ir skubiai atbula ranka brūkštelėjo per netankius ūsiukus. Vos jam išėjus iš kabineto, bilsnojimas į grindis nutilo ir moteris nuleidusi galvą įsliūkino į kabinetą. Durys užsidarė, stojo spengianti tyla. Valiaudė atsikrenkštė, jos balsas keistai atsimušė nuo sienų ir nuaidėjo per ilgą koridorių. Šalia sėdėjusi kuoduota moteriškė kilstelėjo antakį, tačiau po akimirkos vėl užsidėjo tą pačią ledinę kaukę. Aplinkui tvyrojo laukimas.
Kai Valiaudė atsisėdo ant kėdės prie regėjimą tikrinančio aparato, jau žinojo, kas jos laukia. Mergina nė kiek nenustebo, kai po kelių akimirkų, plonytei raudonai lazeriuko švieselei praslinkus abiejų akių paviršiumi, kompiuteris supypsėjo pernelyg garsiai, o daktaras atsidūsėjęs prabilo:
Tai štai, jūsų regėjimas… na, trumpai tariant, peržengė leistiną ribą. Jūs nebegalite tinkamai atlikti savo darbo. Kaip suprantate, teks keisti kvalifikaciją, o jeigu manote, jog nesate tinkama kitokiam darbui, esate visuomet laukiama Slaugos ir priežiūros centre. Kaip žinote, ten jūsų laukia puikus… Sakote, nejaučiate pablogėjimo? Esu tikras, jog jums taip tik atrodo. Žmonėms visuomet sunku susitaikyti su gyvenimo pokyčiais. Bet užtikrinu jus, nėra ko jaudintis. Ir jūs, ir aš puikiai žinome, kad ši sveikatos sistema veikia jau ne vienerius metus ir kad ji puikiai pasiteisino. Jūsų sveikata nebeatitinka reikalaujamų normų. Kaip jau minėjau, tai nieko baisaus. Jeigu apsispręsite pakeisti darbą, jūs nė nepajusite, kaip įsiliesite į draugišką, geranorišką bendruomenę… Panele, nė neabejoju, kad jūs puikiai žinote taisykles, kurios net pasidarius operacija nebeleis atlikti darbo, nes nesate tam pajėgi. Prašau nusiraminti ir nesikarščiuoti. Manęs laukia kiti pacientai. Visa informacija jums bus atsiųsta jau šįvakar. Informacija taip pat pasieks ir jūsų darbovietę. Geros dienos.
Daktaras nedviprasmiškai mostelėjo galva durų link, tad Valiaudei neliko nieko kita, tik atsisveikinus išeiti iš kabineto.
***
Mano vardas Valiaudė. Gyvenu viena dviejų kambarių bute, dirbu Užsienio reikalų ministerijoje. Ten iki šios dienos vakaro užimu tarpgalaktinių ryšių koordinatorės pareigas. Tačiau jau šįvakar šio darbo neteksiu dėl pernelyg stiprios trumparegystės – daktaras mano, jog ji trukdo tinkamai atlikti mano pareigas. Taigi, turiu du pasirinkimus: ieškotis naujo darbo arba atsisakyti pilnavertiško gyvenimo, kitaip tariant pasitraukti į Slaugos ir priežiūros centrą.
Nenoriu rinktis nei vieno, nei kito, todėl dabar traukiu gatve savo darbovietės link. Žinau, tai pavojinga, tačiau aš jau seniai svajoju savo kailiu išmėginti Tarpgalaktinę transportaciją, o mano pareigos leidžia niekieno netrukdomai įeiti į skyrių, kuriame ji atliekama. Ką gi, man pasitaikė puiki proga. Tarpgalaktinė transportacija yra žymiai spartesnė, nes užtrunka tik keletą sekundžių, tačiau pavojingesnė už paprastas keliones, todėl naudojama tik labai retais atvejais. Skyriaus patalpos dabar tikrai bus tuščios. Niekas manęs nepastebės. Jau šįvakar Valiaudės nebebus šioje planetoje.
***
Tarpgalaktinių ryšių koordinatorė giliai atsiduso, užmerkė akis ir nuspaudė raudoną mygtuką. Po sekundės pajuto žvėrišką skausmą visame kūne. Atrodė, kad ji sukasi milžinišku greičiu ir lekia į viršų, žemyn, ar į abi puses iš karto ir tuoj tuoj perplyš pusiau. Jautė tai šaltus, tai karštus vėjo gūsius, košiančius kiaurai ir blaškančius į šonus jos gležną kūną. Vaizdas sukosi aplinkui, susiliejo į vieną mirgančią visumą, tai truko šimtąją sekundės dalį, vėliau viskas aptemo. Galiausiai Valiaudė nebejautė nieko, išskyrus siaubingą skausmą pakaušyje.
Valiaudė gulėjo ant kieto šalto paviršiaus. Ji negalėjo pajudinti nei rankų, jei kojų. Kūnas atrodė sunkus, užtirpęs, per jį bėgiojo šiurpuliukai. Skaudėjo galvą. Merginą ėmė kamuoti nerimas, jog neteisingai nustatė perkėlimo duomenis. Jai rodėsi, kad netoliese girdi žingsnius. Norėjo šuktelėti ir paklausti, kur pateko. Tačiau nežinojo, ar tikrai verta prabilti ir kaip kreiptis į netoliese esančią būtybę.
Staiga Valiaudė krūptelėjo, kone pašoko į viršų, išgirdusi siaubingą trenksmą. Visas jos kūnas sudrebėjo, užgulė ausis. Buvusi tarpgalaktinių ryšių koordinatorė persigandusi atsimerkė. Matė, jog guli tamsiame dulkėtame kambaryje ant purvinų grindų. Aplinkui – nė gyvos dvasios, tik pasieniais išrikiuoti įvairūs neveikiantys įrenginiai, nukloti storu dulkių sluoksniu. Tie įrenginiai Valiaudei pasirodė keistai pažįstami. Mergina pakilo nuo grindų ir, susiėmusi kairįjį šoną, aiktelėjo iš skausmo. Po kelių akimirkų skausmas susilpnėjo ir ji, virpėdama iš staiga apėmusios baimės, pajudėjo pirmyn.
Valiaudė išėjo į tuščią tamsų koridorių. Atrodė, jog jame seniai niekas nesilankė. Trokšdama kuo greičiau palikti šį nykų pastatą ji ėmė lipti laiptais žemyn. Pasiekusi pirmą aukštą pamatė koridorių, niekuo nesiskiriantį nuo matyto prieš tai. Jis buvo gana ilgas, visur skraidė dulkės. Valiaudė patraukė koridoriumi ir pabandė atidaryti duris. Jos buvo užrakintos. Mergina paklebeno sekančių durų rankeną. Šios atsivėrė. Viduje stovėjo keletas stalų su kompiuteriais – be abejo, neveikiančiais. Pasienyje spinta. Visiškai tuščia. Kambaryje – nė vieno lango. Valiaudė uždarė duris ir ėjo koridoriumi, kol pasiekė jo galą, o ten – šiek tiek didesnes duris, kurios, merginos manymu, turėjo būti išėjimas. Ji stumtelėjo duris, tikėdamasi tuojau įkvėpti tyro oro gurkšnį, tačiau šios nepajudėjo iš vietos. Mergina keletą minučių mėgino duris išstumti ar išlaužti, kol, klebendama rankeną, pastebėjo, kad jos atsidaro į vidų. Po akimirkos Valiaudė užsimerkė ir pradėjo kosėti, nes į tiesiai veidą ėmė plūsti juodi dvokiantys dūmai. Vos tik dūmai šiek tiek išsisklaidė, netoliese, regis, visai čia pat, nugriaudėjo sprogimas, kurio garsas buvo dar stipresnis negu praeito, girdėto dar gulint patalpoje ant grindų. Viskas aplinkui sudrebėjo, akimirką atrodė, kad pastato pamatai neatlaikys. Ir Valiaudė, iš visų jėgų įsikibusi į durų rankeną, vos išsilaikė ant kojų. Ausyse aidėjo siaubingas spengimas, o dūmų tumulai vis smarkiau veržėsi į vidų, sukeldami dar vieną kosulio priepuolį.
Pagaliau įsidrąsinusi mergina atsargiai žengė keletą žingsnių į priekį ir apsidairė. Aplinkui plytėjo dūmuose skendintys miesto griuvėsiai. Sutrūkinėjusias šaligatvio plyteles vietomis puošė alkanus nasrus išžiojusios sprogimų sukurtos skylės. Netoliese plačiai rankas į šonus išskėtusi Valiaudę pasitiko byranti namo siena. Aplinkui nė gyvos dvasios – tik dulkės ir ore sklandantis keistas, panašus į parako, kvapas. Mergina kosėdama ėmė greitinti žingsnį, vėliau – bėgti į priekį. Ėjo ilgai, klupinėdama ir dairydamasi į šonus, tačiau jokių gyvų būtybių nematė.
Galiausiai dūmai ėmė sklaidytis, aplinkui ėmė rastis daugiau jau nesugriautų pastatų, tačiau jie visi atrodė tušti ir apleisti. Kažkur tolumoje girdėjosi neaiškūs balsai, tačiau Valiaudė negalėjo suprasti nei kokia kalba kalbama, nei iš kur tie garsai sklinda. Aplinka buvo tokia slogi, kad Valiaudė, kad ir kaip stengėsi tvardytis, pamažu ėmė panikuoti. Dar ilgai ji skubėjo į priekį, kol dešinėje savęs išvydo baltą pastatą, primenantį sodininko namelį, ant kurio sienos buvo nupaišytas didelis raudonas kryžius. Valiaudė tekina nubėgo namelio link ir ėmė belstis į duris. Beldėsi ilgai, jau atrodė, kad niekas neatidarys, tačiau kažkur namelio gilumoje pasigirdo sunkūs, šlubčiojantys žingsniai. Po minutėlės durys atsivėrė ir Valiaudė išvydo priešais save raukšlėtą susikūprinusį vyrą baltu gydytojo chalatu. Vyras kiek nustebo, išvydęs viešnią, tada pasiglostė žilus, pakaušyje išplikusius plaukus ir, akimirką padvejojęs, plačiau atvėrė duris, kviesdamas užeiti.
Laba diena, panele. Netikėtas vizitas šiais laikais, labai netikėtas… Jūs sužeista? Ne? Ačiū Dievui. Kaip čia pasakius… Matote, aš čia vaidinu gydytoją, che che… Na, prašau, užeikite, prisėskite… Planeta? Ką turite omenyje? Žinoma, kad Žemė. Ar jūs iš Mėnulio iškritote? Che che… Nors ką jau čia, juk mes nepalaikome ryšių su kitomis planetomis, taip, turiu omenyje ir palydovus, jau pastaruosius 40 metų. Metai? Nelabai jais rūpinuosi, bet dabar, sukilėlių skaičiavimu, 40-ieji… 40-ųjų rugpjūtis. Che che… Nesuprantu, panele, iš kur atvykote, jeigu nieko nenutuokiate apie dabartinę situaciją. Taip, sukilimas prasidėjo prieš keturiasdešimt metų. Jo priežastis… Ak, taip. Nusiskandino moteris. Bendradarbiui ji paliko raštelį, jog pasitraukia iš gyvenimo reikšdama protestą prieš Sveikatos apsaugos centro valdymą. Iš tiesų gana ilgas tai buvo laiškas, tačiau man jį ne visą teko perskaityti… Raštelyje… Taip, taip, moteris. Taigi, raštelyje ji teigė, jog tikisi, kad jos auka nebus bergždžia ir paskatins nuovokiąją visuomenės dalį kovoti prieš susidariusias sąlygas, siekiant grąžinti laisvę ir prigimtines žmogaus teises. Kitaip sakant, tai buvo tiesioginis raginimas pradėti kovą. Na, tas jos draugas pirmas ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo sukilimą… Toji moteris tapo savotišku mūsų ghm.. mažosios revoliucijos simboliu, che che… Tiesa, viskas šiek teik užsitęsė, peraugo į tikrą karą… Žuvo daugybė žmonių, miestai sugriauti… Pasibaigė nekenčiamoji valstybės santvarka, tiksliau, visiškai jokios santvarkos nebeliko. Tačiau sukilėliai vis dar nepasiduoda… Ta moteris? Žinoma… Ji dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Na, ministeriją sukilėliai vėliau pravardžiavo Labai koordinuotu departamentu. Tiesa, tos moters kūnas taip ir nebuvo atrastas… Ironiška, ar ne? Kas jums, panele? Ak taip, taip, dabar prisimenu… Taip, jos vardas, ir kaip aš galėjau pamiršti, buvo Valiaudė. Panele?…
***
Karas tęsėsi keturiasdešimt dvejus metus. Galiausiai taikdarės misijos ėmėsi moteris, kai kurių nenuilstančių kovotojų nepasitenkinimui vadinusi save sukilimo iniciatorės Valiaudės vardu. Po ilgų derybų ir dar keleto tūžmingų sukilėlių išpuolių galiausiai pavyko susitarti, buvo pasiekta taika. Abi kovojančios pusės pripažino, jog nebuvo visiškai teisios. Sudaryta nauja vyriausybė, į kurią buvo priimtas vienodas abiejų pusių atstovų skaičius, pasiryžo priimti daugybę naujų, drąsių ir abiejų šalių interesams palankių sprendimų. Dėl visose srityse patirtų tiesiog milžiniškų nuostolių buvo sunku kraštą iš griuvėsių ir nepritekliaus prikelti naujam gyvenimui. Tačiau įdėtos didžiulės pastangos nebuvo bergždžios, kraštas sparčiai kyla iš pelenų, gyvenimas pamažu grįžta į savas vėžes. Praeityje likęs karas buvo pasmerktas kaip visokeriopai neteisingas problemų sprendimo būdas, vyriausybės nariai pasižadėjo niekados daugiau nebesiimti tokių drastiškų priemonių aiškinantis tarpusavio santykius.
Vos prasidėjus karui nutrūkęs ryšio su kitomis planetomis palaikymas bei tarpgalaktinių kelionių praktikavimas ekonominiais sumetimais bei dėl patirtų nuostolių taip ir nebuvo sugrąžintas. Galbūt tai laukia ateityje, nes kiekvienam piliečiui vis dėlto reikia įdėti dar daug pastangų norint galutinai grąžinti buvusį aukštą gyvenimo lygį. Visi trokšta, jog kraštas vėlei suklestėtų.
Na, o naujausiomis žiniomis po neilgai trukusio vyriausybės susirinkimo buvo vienbalsiai nuspręsta grąžinti valdžią Sveikatos apsaugos centrui kaip tinkamiausiam atlikti pagrindinės valdančiosios institucijos pareigas ir užtikrinti piliečių sveikatą, saugumą ir gerovę.
