Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastikos konkursas KRYŽKELĖ – „Paskutinės Miesto dienos“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Balda Grevelda


Paskutinės Miesto dienos


 Ji galutinai sunyko – vargšelė Venera.
 Dabar, stirksodamas eilėje link nektaro čiaupo, kiauksojau į prakaulius deivės pečius. Mėlyni, blyškią odą vagojantys upeliai – kokčiai išpampusios gyslos. Dulkių pilkumo vilnys – nugarą braukiantys žili plaukai. Ėhė, sunku net patikėti, kad šie plaukai, nugara, pečiai ir susiraukšlėję klubai kadaise – regis, ne taip seniai – sukaustę laikė visų Miesto vyrų dėmesį… O nūnai? Venera, nuostabioji Venera, mindžikavo už kelių žingsnių, virtusi sukumpusia, pasigailėtina sene.
 Ji, beje, pajuto mano įdėmų žvilgsnį, nes štai pasimuistė ir atsigręžė.
– Merkurijau, – suvapėjo bedante burna, o lūpos netgi išspaudė šypsnį.
– Sveika, Ve, – abejingai tarstelėjau.
– Kaip laikaisi?
– Pati matai. O kaip tu?
– Ne ką geriau.
 Priekyje ir už mudviejų, nutvieksta kruvinos saulės laidos, žalčiu vingiavo niūki pasmerktųjų juosta. Ji driekėsi vystančiais sodais bei dulkėtomis terasomis, aplenkdama insules, banguodama tarp kolonų. Sliuogė Didžiaisiais Miesto laiptais ir galiausiai nutrūko kažkur prie čiaupo.
 Netrukus ji pasistūmėjo į priekį. Sutrepsėjau keletą žingsnių, ir ūmai pajutau skausmingą dilgčiojimą keliuose. Nelemtas reumatas!.. Jau nebesu tas spartuolis Merkurijus, žvilgančių raumenų tobulas kūnas. Ligos, erzinantis nuovargis, senatvė – štai kokias rykštes mums siunčia žemieji, kad jie baloj sutrūnytų!..
 – Kasdien vis mažiau nektaro, – it atspėjusi mano mintis prakalbo Venera. – Vakar vos puoduką prilašino. Pragaištis, ir tiek!
 – Ką darysi, – gūžtelėjau pečiais. – Turėjo gi kažkada išaušti vargo dienos. Kaip sako senis Jupiteris: „Vienintelė pastovi žemųjų savybė – nepastovumas,“ – cituodamas nutaisiau rūsčią miną ir kimų balsų, kuriuo pasižymėjo griausmavaldys.
 Venera nudelbė akis.
– Galva neneša, kaip dabar gali juokauti.
– Juokas prailgina gyvenimą.
– Ne, – atsiduso deivė. – Gyvenimą prailgina nektaras.
 Vyptelėjau puse lūpų. Niurzga – štai kuo niekuomet nesiveržiau tapti. Jei jau artinasi baigtis, verčiau ją pasitiksiu idiotiška juokdario šypsena, o ne inkšdamas kaip šuva. Miestas sklidinas nuo nevilties ištinusių veidų. Į savo liūdesį tartum į nuverktas pagalves įsikniaubusių sielų. Nenoriu prie jų prisidėti. Ironija – vienintelis dalykas, kurį galėsiu neštis ligi pat paskutinio kvėptelėjimo.
– Nė lašo! Po paraliais, ką jie sau galvoja?! – priekyje, matyt, prie pat čiaupo, nuskardėjo tūžmingas krioksmas.
– Herkulis, – nesunkiau atspėjau.
– Didvyriams visai striuka, – pastebėjo Venera. – Žemieji juos ilgiau prisimena, bet nepalyginti greičiau liaujasi tikėję.


***


 Iki čiaupo buvo likę vos trisdešimt žingsnių.
– Kaip Vulkanas? – pasidomėjau Veneros ir jau po sekundės mintyse keiksnojausi už neatsargų leptelėjimą. To reikėjo tikėtis: moters lūpos ėmė virpėti, ji stengėsi tvardytis raukydama nosį, tačiau galų gale vis dėlto prapliupo rauda.
– Merkurijau! – bliovė. – Baigta su juo! Mirė! Tu neįsivaizduoji, kaip siaubinga!
 „Aišku, įsivaizduoju,“ – dingtelėjo apglėbiant deivės pečius. Turėti namuose išprotėjusį, tarškantį skeletą – retas pavydėtų… Vadinasi, Vulkanas nektaro trūkumas numarino vieną pirmųjų. O toks galiūnas atrodė!..
 – Na, na, nusiramink, – nesumodamas nieko geresnio, kuždėjau į appleiskanojusią senutės ausį. Nelaimėlė dar šiek tiek pakūkčiojo, tada nutyko ir rymojo prisiglaudusi man prie krūtinės.
– Prisimeni? – netikėtai atlošė galvą, ir aš – tai trūko vos akimirksnį – savo glėby išvydau anų dienų deivę, jauną ir aistringą. Nostalgijos kartėlis suspaudė krūtinę… Kitados su Venera smagiai dūkom, kol jos nesupratingas vyrelis kalvėje tarmalijo iki raudonumo įkaitintus gelžgalius. Menu, kaip sykį tysojome pušų giraitėje: saulė sunkiai brovėsi pro medžių šakas, ir abudu smalsiai stebėjome, kaip jos auksas žyra ant nuogutėlių kūnų. Svaigus tingumas, užplūdęs po meilės žaidimų, iš galvos vijo bet kurią slogesnę mintį. Tomis valandėlėmis nesinorėjo mąstyti, kad žemųjų širdys lengvabūdės, o  malonė permaininga; kad pralėks vos keli šimtmečiai, ir mes, kriošenomis virtę gražuoliai, stypsosim eilėje link šykštėjančio nektaro čiaupo.


***


  Venerai pasisekė. Žvilgčiodamas per deivės petį, stebėjau, kaip iš čiaupo šovė kraujo spalvos srovė ir pripildė net du puodelius. Paskum skysčio gysla nutrūko.
 Laukti dar kelių lašų nebuvo prasmės: kiekvienam dievui, didvyriui ir pusdieviui nektaro priknapsės lygiai tiek, kiek skyrė žemieji. Laikai, kai dūzgiantis krioklys, nespėjus nė mirktelti, imdavo lieti skystį per amforos kraštus, senokai baigėsi. Dabar tekdavo džiaugtis ir menku daviniu, valandų valandas prastypsojus badmiriaujančių senių parade.
 Venera, negalėdama patikėti savo laime, tęvose rankose gniaužė po puodelį ir blizgančiomis akimis žiūrėjo į mane.
– Na… tai aš, matyt, jau kulniuosiu.
 Linktelėjau. Mačiau, kad nekantrauja namie ištuštinti tuos puodukus. Badas priprastą maistą paverčia išsvajotu svaigalu – Venera atrodė šios karčios tiesos pavyzdys.


***


 Atėjo mano eilė.
 Priešais, išsišovęs iš Didžiosios kolonos, kyšojo nektaro čiaupas. Rūdimis nuklotas, atsikratęs akinančio tviskesio vamzdis priminė sudžiūvusį medgalį. Ir šis medgalys, reikia pasakyti, buvo  vienintelis kanalas, jungiantis Miestą ir žemųjų pasaulį.
 Tirtančia ranka atkišau puoduką. Galvon įsiveržė sunkiai nusakomas jaudulys, išvaikė visas mintis ir sąmonę paliko švaria lenta su vieninteliu – ryškiai ir skaudžiai – įbrėžtu klausimu: „Kiek?“
 Takšt! Pirmas lašas. Po sekundės – antras, trečias… Atsiliepdamas į mano šėlstančios širdies dūžius, indo dugnan bampsėjo šventasis nektaras.
 Privarvino apie ketvirtį puodelio.
 Ir daugiau – nė ašaros.


***


 Dešine plaštaka apglėbęs puoduką nektaro, kairiu delnu jį uždengęs, kad nė lašelis neištikštų, kas žingsnį keikdamas reumatą – štai taip grįžau namo.
 Nors, mažumėle susimąstęs, turėjau pripažinti, kad žodis „namai“ vargu bau čia tinka.
 Namai, mano giliu įsitikinimu, – pastovumas.
 Namai yra tada, kai dar nepravėręs durų, tiksliai žinai, ką už jų rasi.
 O vieta, kur stūmiau savo paskutines dienas, kaip ir visas miestas, be perstojo keitėsi. Sienos, lubos, netgi grindys glebo pamažu virsdamos minkštu, juokingai tirtančiu žėlė. Be to, keitė savo spalvas. Vakar, jei atmintis neklaidina, prabudęs vėpsojau į per raudoną jūrą besiiriančius juodus taškelius – būsto vidus atrodė tarytum išklotas gigantiškos boružės kiautu.
 Nūn, trūktelėjęs durų rankeną, išvydau dar bjauresnį vaizdą: sienos žioravo vaivorykšte, nuo lubų tingiai tįso mirguliuojančio medaus lašai. Tiokšt, tiokšt – klampus skystis beldėsi į grindis. „Lukterėkit tik mėnesį,“ – toptelėjo galvon. – „Ir greituolio Merkurijaus ištaigingas būstas virs beforme pliure.“
 Tarp kitko, nektaras lepindavo pabiriais vaizdiniais iš žemųjų gyvenimo. Žinojau, kad mūsų valdovai irgi gyvena miestuose, ir sykiais taip jau atsitinka, kad tie miestai žūsta. Juos suryja liepsnos, apleisti jie byra plytomis, akmenimis ar sutręšusiais rąstais. Dievų Miestas savo baigtį pasitiko kitaip – jis, it lydomas sūris, težte težo.
 Nupėdinau į atriumą ir šlioptelėjau į krėslą. Nekreipdamas dėmesio į ant pakaušio šlakėjančias lubas, dešinės rankos pirštus įmurkdžiau nektaro puodelin ir ėmiau skysčiu teptis geliančias kojas. Skausmas atlėgo, kūną užliejo maloni šiluma. Paskutinius nektaro lašus susivarvinau burnon. Pajutau, kaip gomurį nutvilkė saldžiarūgštis nesugrįžtamos praeities skonis.


***


 Tysodamas ant suminkštėjusio gulto, mąsčiau apie skeletus.
 Kai žemesniojo mintis atsikrato dievo gniaužto, ji, matyt, geidžia kuo greičiau atsigriebti už buvusius priespaudos metelius. Tad įnyksta su nuversta dievybe išdarinėti dalykus, kuriuos anksčiau būtų laikiusi stačiai šventvagiškais. Dievas – šią akimirką įsivaizdavau nelaimėlį Vulkaną – ūmai netenka savasties, kūno bei kraujo, o tada lieka nemąstantis skeletas. Brrrr! Šiandien mačiau, kaip vienas toks skeletas, it marionetė trūkčiojantis barškančias galūnes, sukinėjosi netoli nektaro čiaupo. Griaučiai tai juokėsi, tai raudojo, vartėsi ore kūliais. Skraidė šen bei ten nelyginant tuzino nesutariančių vaikiščių tampomas žaisliukas. Stabtelėjo šalia eilėje lūkuriuojančios Minervos.
– Ė… ė… Žiū, kokia boba! Žvėris! – kaleno dantimis skeletas, o Minerva pirmąsyk gyvenime apsipylė ašaromis.
 Tačiau susidurti gatvėje – dar pusė bėdos. O jei kraupus skeletas – negyvas, bet žemųjų protų dar susaistytas su deive – blaškosi netoliese, vaiposi ir krečia žiaurius pokštus? Nelaimingoji Venera! Prisimindamas ją džiaugiausi esąs viengungis. 
    
   
***


 Senatvė, aišku, turi keletą privalumų. Sakykime, mane ji išmokė vertinti ramybės valandėles.
 Miesto aukso amžiuje pagarsėjau kaip uolus lėbautojas. Vakaras be trankios, dažnai begėdiška orgija vainikuojamos puotos man atrodė pražuvęs. Upeliais čiurlenantis vynas, gašlūs deivių žvilgsniai, nepailstančios lyros…
  Dabar viso to netroškau. Tenkindavausi paprastais vakariniais pasivaikščiojimais: ramu, jauku, padeda prasiblaškyti. Be to, jau kuris laikas buvo apnykęs keistas įsitikinimas, kad šiomis klajonėmis – apmąstydamas, prisimindamas, pašiepdamas – jaukinausi mirtį.
 Palengva gūrinau Miesto gatvėmis. Ramsčiuodamasis papuvusiu kaducėjumi kilnojau sudžiūvusias kojas ir  šnervėmis siurbiau gaivų sutemų orą. Nektaras bent trumpam buvo nuvijęs sumautą reumatą, tad šiuokart nusprendžiau pasibastyti ilgėliau.
 Kaži kurioj sankryžoje pasukau kairėn, vėliau, įveikęs apie ketvirtį mylios, nėriau į pirmą pasitaikiusį skersgatvį. Ir čia, vos už poros tuzinų pėdų, staiga išvydau ta pačia linkme traukiančia pažįstamą figūrą.
 Kūnas buvo liesas, nevėkšliškai susivyniojęs į pageltonijusią tuniką, iš tolo panašėjančią į įkapių drobulę. Pavieniai žili kuokštai styrojo iš pakaušio nelyginant šerkšno nubalinti brūzgai. Eisena netvirta: žengiant vyriškis svirdavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Tereikėjo trumpo dėbtelėjimo į šį gyvą lavoną, kad neliktų jokių abejonių: priešakyje krypavo svarbiausiasis Panteono gumbas, didysis Jupiteris.
  Griausmavaldy! Kurgi dingo tavo šaržus balsas, tavo pasipūtęs žvilgsnis? O tvirtas stotas? O aistra vynui, moterims, jaunuoliams?.. Nėra! Štai kuo tu virtai, griausmavaldy, – sukriošusiu ciniku, demonstratyvia panieka dangstančiu mirties siaubą.
 Kuo aukštesnis sostas, tuo skaudesnis krytis: galiu duot galvą nukirst, jog Mieste vargu bau rastum labiau pasigailėjimo vertą sutvėrimą už Jupiterį.
 Vis dėlto ūmai apėmė sunkiai numaldomas troškimas su vyriausiuoju pasikalbėti. Koks koktus bebūtų jo sarkazmas, kokias skaudžias replikas bemėtytų savo užkimusiu balsu, Jupiteris, reikia pripažinti, pasižymėjo gausiausiomis žiniomis apie žemuosius ir netgi retsykiais jomis pasidalindavo.
 Taigi prispūdinau prie dievo šono ir sulėtinau žingsnį. Šitaip kelias minutes pėdinome – du juokingi seniai. Tylėjome.
– Na, ir kaip sekasi laukti pasaulio pabaigos? – galiausiai išgirdau gaižų šnabždesį. Nieko nepadarysi: įprastas Jupiterio pasisveikinimas.
–  Kodėl pabaigos? – atsargiai paprieštaravau. – Juk pats sakei: be mūsiškio stūkso ir stūksos daugybė kitų miestų… Be to, žemieji liks.
 Jupiteris suktelėjo galvą ir perliejo mane žvilgsniu – nuo galvos iki kojų. Suprask: „Stuobriu atsiradai, juo ir stipsi.“ Tuomet iš lėto pradėjo:     
– Pasaulio pabaiga ištinka ne tuomet, kai griūna dangus ar kai Miestas galu gale ištęžta į košę, bet kai pats nusikakaliuoji… Mirtis – tau, man ar netgi žemajam – yra taškas. Kas vėliau – nebesvarbu… Vulkanas nusibaigė? Vadinasi, pasiglemžė pasaulio pabaiga mūsų kalvelį… Ir Janą pasigriebė: šiandien kažkur mačiau dviveidį skeletą…
 Užsiplieskęs Jupiteris puolė vardyti visus dievus, kur jau buvo nusibaigę. Kartais stabteldavo, pasikasydavo viršugalvį ir nusikvatodavo, tarsi būtų porinęs kokį piktą anekdotą. Tačiau stebint senio veidą, ūmai kniostelėjo, jog jam pačiam šios baisybės toli gražu nejuokingos: Jupiteris varyte varė save neviltim, ir tai jo išvargusiai sielai teikė liguistą pasimėgavimą.
– O parkos? – vyriausiojo dievo kaktą išpylė prakaito krislai. – Girdėjau, sesutės virto trim dailiais griaučių rinkinukais… Ką gi, reikėjo tikėtis!.. Cha cha! Žemieji, Merkurijau, likimo oi kaip nemėgsta. Lankstėsi meldėsi, o iš tikrųjų šnairomis dėbčiojo!.. Ne, Merkurijau, nėr baisesnės vietos už likimo dievo:  juk anie šakalai patį pirmą čiups, šlapios vietos nepaliks… Na, argi ne šaunu?..
 Ne, ne šaunu. Padriki Jupiterio šūkaliojimai netrukus kaip reikalas įgriso, ir kilo pagunda juos nutraukti. Bet klausiausi romiu veidu, protarpiais netgi linkteldamas. Perdėm gerai pažinojau Jupiterį: tokios būtybės pirma metasi isterijos padangėn, o po kelių minučių teškiasi į slogaus liūdesio balą.
 Mano spėjimas netrukus pasitvirtino. Griausmavaldys nutilo ir gūrino apsiblaususiomis akimis vangiai dairydamasis aplinkui. Štai dabar ir atėjo metas su juo šnektelti – ramiai, nesikarščiuojant.
– Kaip manai, kiek dar ištemps Miestas? – paklausiau.
– Ne ilgiau kelių mėnesių, – sumarmėjo Jupiteris. – Vėliau liks tik įvairiaspalvis bizalas ir jame besikapanojantys skeletai.
– Nejaugi taip greit? – stebėjausi. – Manding, pokyčiai žemųjų pasaulyje kur kas nerangesni.
 Jupiteris pakratė galvą.
– Pokyčiai jau įvykę. Užmiršai, kaip pamažėl tirpo nektaro daviniai? Trys amforos, dvi su puse, dvi.. Jau tuomet net nepagydoma optimistė Viktorija pripažino, kad galas netoli. O nūn… – senis nusispjovė.
– Tačiau vis vien liks tikinčiųjų. Bent saujelė.
 Jupiteris prunkštelėjo.
– Ir ana saujelė primels tiek nektaro, kad nė tarakonui neužteks. Klausyk, Merkurijau, ką tu nori išgirsti? Kad gyvuosime amžinai ir laimingai, o nektaras vėl liesis laisvai? Šnipštas! Priėję kryžkelę žemieji pasuka bet kur – tik ne atgal. Už šitai galiu laiduoti.
 Kėblinome siauru grįstu takeliu, besidriekiančiu tarp pliūškančių termų ir šlykščia vaivorykšte apsigleizojusios insulės. Saulėlydžio raudonis pamažu slėpėsi už horizonto – artėjo naktis.
– Tikėjimas yra nektaras, – vos girdimai šnekėjo Jupiteris, akių tuštumą įsmeigęs į saulėlydžio likučius. – O nektaras yra gyvenimas. Žemieji mus laiko visagaliais, tačiau iš tiesų elgiasi kaip tinkami, o mes teesame jų mašinalus pasiteisinimas. Jeigu norės karo, jį paskelbs mūsų vardu. Jeigu reikalas prispirs sudaryti taiką, šauks, neva dievų valia. Ir galiausiai jie turi galią mus pakeisti. Mes – paprasčiausias patogumas. Reikalingas tiek, kiek užsimanusiam srėbti šiupinį reikalingas šaukštas.
 Besiklausant senio, protą staiga pervėrė suvokimas, aštrus kaip gladijaus ašmenys: Miestas žlugs greičiau, nei tikėjausi. Žlugs ir prisikels visiškai kitu pavidalu, be mūsų, pasipuošęs naujais šeimininkais.
 Arba šeimininku.
 Beje, dėmesio verta idėja – nusprendžiau iškloti Jupiteriui.
– Įsivaizduok, – tariau. – kad jis bus vienas.
– Vienas? – vyriausiojo dievo antakiai iš abejingų lygumų virto dviem nuolaidžiais šlaitais.
– Na, turiu omeny, kad žemieji išsirinks tik vieną. Vieną vičvienaitį.
 Jupiteris prunkštelėjo: šią akimirką  mane laikė bepročiu.
– Kvailystės, Merkurijau. Per amžius buvo daug. Buvo daug iki mūsų, mes atrodėme geras manipulas, ir naujasis panteonas bus tokia pat gausybė…
 O aš netikėtai prajukau. Ir tas juokas, besiverždamas nuilsusio, yrančio proto koridoriais, veikiai peraugo į pamišėlišką kvatojimą. Negalėjau susilaikyti: vaizdavausi vienišą būtybę, liūdnai sliūkinančią po didingą miestą – tik jai iškeltą, tik jai sumelstą. 
 
Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 

Lituanicon’2020 literatūrinis konkursas „Ateitis yra dabar“

2020 m. rugsėjo 12 dieną, šeštadienį, Vilniuje įvyks XXXI fantastų konventas Lituanicon. Nuo gegužės 25 d. fantastai kviečiami dalyvauti literatūriniame konvento konkurse! Konkursui galima pateikti […]
Kliaksa
0

 
 

Žurnalas „Protagonistas“: žmonių susidomėjimas pranoko lūkesčius

„Protagonistas“ – tai 2019 m. pradėtas leisti fantastikos ir populiariosios kultūros žurnalas. Jo redakcijos nariai Mangirdas Beniušis, Agnė Juškėnaitė, Justina Liaukevičiūtė ir Vaidas Mikelskas atsakė […]
Kliaksa
0

 
 

Naujas lietuviškas fantastikos žurnalas „Protagonistas“

Kiekvienai kartai – po savo fantastikos žurnalą! 2019 m. pagaliau atsirado naujiena – „Protagonistas“, fantastikos ir populiariosios kultūros žurnalas, kuriame autoriai žada gausybę įdomių tekstų, pokalbių ir...
Kliaksa
0