Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastikos konkursas KRYŽKELĖ – „Kasinėjimai“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Memoras


Kasinėjimai


Sauja po saujos, žiupsnis po žiupsnio žemės buvo atsargiai, teptuku, sklaidomos į šalis ir vis didesnė Didžiosios Dykumos Šventyklos dalis ėmė šildytis karštoje vasaros saulėje. Žmonės dirbo atsargiai, saugodami kiekvieną Šventyklos milimetrą, ir smėlis, gabenamas laukan, pamažu užleido savo pozicijas. Karštis buvo vos bepakeliamas ir  kadaise maldininkų išvaikščiotą šventyklą mindė netikinčiųjų pėdos, sulinkusios nuo išnešiojamo vandens svorio.Tačiau, nors ir koks karštis tvyrojo ore, kad ir koks įtemptas darbas vyko, visi žinojo esą ant vieno didžiausių atradimų slenksčio.


Nedirbančių žmonių buvo tik du kiek neįprastais dykumai drabužiais apsirengę vyriškiai. Vienas dėvėjo blyškiai geltonos spalvos kostiumą ir gelsva nosine valėsi kaktą nuo žliaugiančio prakaito, o antrasis, tarsi mesdamas iššūkį dykumos karščiui, buvo užsimetęs juodą švarką, kurį dykumos saulė jau buvo vietomis papuošusi baltomis dėmėmis. Tamsiašvarkis, rodės, net nejautė karščio. Jis ištisai klausinėjo savo palydovą įvairiausių klausimų ir apžiūrinėjo viską susidomėjęs.


Abudu sustojo prie pirmosios kolonos pamato. Geltonasis pagriebė vandens indą iš praeinančio vandens nešiotojo ir užsivertė gerą mauką drungno, bet gaivinančio vandens. Tada atsikosėjo ir tęsė aiškinimus, kiek mostaguodamas rankomis ir protarpiais vis stabteldamas nusišluostyti prakaito. Juodašvarkis pasilenkė ir atsargiai ranka perbraukė įrantas, įrėžtas kolonos apačioje. Tos kolonos ne kažin kiek ir buvo likę, užrašas net buvo neįskaitomas, todėl Juodašvarkis tik numykė ir mostelėjo palydovui:
– O ten?
Milžiniškos durys it didžiausiame ir saugiausiame banke galiausiai buvo atkastos, nuvalytos, išmatuotos ir parengtos investuotojo, juodašvarkio, apžiūrai.
– Ten – mūsų didžiausias atradimas. Suprantate, tai, ką atkasėme viršuje tėra… – geltonasis akimirką tarsi mąstė ar verta išsakyti mintis. – Tėra dekoracija. Scena. Nežinau kaip geriau tai pavadinti. Didžioji Dykumos Šventykla. Atrodo labai įspūdingai, bet, turėdamas tiek patirties, drįsčiau tegti, jog čia – ne šventykla. Šventyklos čia niekada nebuvo. Tai dirbtini griuvėsiai.
– Norite man pasakyti, jog visas šis darbas perniek? Atradote neaišku kam pastatytą šventyklą viduryje prakeiktos dykumos ir vis dar tikitės pastovių įplaukų? Jeigu jūs tik norėjote man pasakyti, jog nieko neradote, tai nereikėjo manęs čia kviesti.
– Ne, nesupraskite manęs klaidingai. Šventykla dirbtinai įrengta siekiant užmaskuoti, tai, kas svarbiausia, o šios durys… Taip, šios durys yra šventyklos raktas. Tik reikia suprasti, kaip juo pasinaudoti. Ir visos paslaptys paaiškės. Be to, nepamirškite, jog nors tai ir didžiulė dekoracija, bet ji – tikra. Kiekviena šventyklos dalis yra tikra, bet kartu ir neįprasta. Čia yra radinių, kurie tikriausiai išgabenti iš kitų šventyklų.
– Iš tų dvylikos? „Menesiai virto švente, kurių kiekviena turėjo savo vietą“?
– Na, tik reikia nepamiršti, jog tada dykuma…
– Žinau ir tą teoriją. Ten, kur dabar dykynės, kadaise žaliavo medžiai ir augo miškai. Fff. Galbūt žolės čia kažkada ir buvo… Bet ne apie tai kalba. Kaip jūs man įrodysit jog ten – durys?
– Paprasčiausiai – mes jas atidarysime. Šiandien. Tuojau pat. Tu, – geltonasis pasisuko į mane. – Tau pertrauka. Eisi kartu.
Abudu vyriškiai nuskubėjo, pakeliui geltonajam išrenkant dar keletą darbininkų. Teliko sekti paskui, palikus įrankius gulėti smėlyje.
Prie durų susirinko galbūt dešimtis, įskaitant ir mane. Tiesą sakant, nekantriai laukiau akimirkos, kai pabandysime jas atidaryti. Pats ilgą laiką maniau, jog tai neįmanoma, jog čia ne durys, o paprasčiausia plokštė. O čia – taip ims ir atidarys.


Sanctus Mahina
Caligo Captus
Luditus


Buvo iškalta ant plokštės švelniomis, negiliomis įrantomis Po užrašu piršto storio įranta, gal keliolikos centimetrų ilgio. Durys tebuvo paprasčiausia plokštė. Tokių plokščių, pusiau užpustytų smėliu ir sudarančių nelygią aikštę šventyklos centre buvo keletas, bet ši patraukė mūsų visų dėmesį. Ji, kad ir kaip bebūtų keista, gulėjo ten, iš kur galėjai matyti visas kolonas, aišku, jeigu jos būtų tebestovėjusios, buvo vienodai nuolusi nuo jų visų, ir ne taip kaip kitos, buvo nepaprastai tvirta. Užrašas buvo puikiai išsilaikęs, o be to, ant šios plokštės kadaise stovėjo keistas altorius, dengiąs rašmenis. Altorius turėjo visos dykumoje rasto šventyklos, bet šis buvo kažkoks grubesnis ir labiau dirbtinis, nors galbūt ir tai ne tiksliausias žodis apibūdinti jo netikrumui – jis tiesiog čia netiko kaip ir visa šita plokštė. Ji buvo sveikutėlė – nenutrinta, neįskilusi, neaptrupėjusi – tobulas tvirto akmens gabalas viduryje griuvėsių.


Geltonasis rankoje iškėlė nedidelį metalo gabalėlį:
 – Tai yra raktas nuo durų. Mes ilgą laiką bandėme įminti durų mįslę, ir manau, jog mums pavyko, – jis pagarbiai linktelėjo vienam iš dešimties, tada pasisuko į juodašvarkį.
 – Mm, – numykė tas nekantriai, kaip ir visi susirinkusieji.
 – Tai – paprasčiausias magnetas, bet to užteks. Žiūrėkit.
Staigiu judesiu perbraukęs per griovelį iš kairės į dešinę, o tada iš dešinės į kairę, jis atsitraukė. Po žeme kažkas tyliai klaktelėjo, žemė aplink švelniai virptelėjo ir plokštė lėtai ėmė leistis žemyn it mechaninis ištaigingiausio viešbučio keltuvas. Dar vienas klaktelėjimas ir plokštė sustojo, atvėrusi žmogaus gylio duobę ir tamsų koridorių, po žeme vedantį į pietus.
Visi pratrūko ploti, o žmonės, ramiai dirbę savo darbus kitose kasinėjimų vietose, supuolė pažiūrėti stebuklo – durys atsidarė. Dabar jau dešimt laimingųjų, tarp jų ir aš, galvojo, jog jiems nepaprastai pasisekė. Mes būsime pirmieji, kurie pamatys senovės žmonių šventovės paslaptis.


Buvo greitai surasti deglai, ir visa mūsų dešimtis, nušokusi apačion, pasiruošė pamatyti giliausias šventyklos paslaptis. Ten, kur mes tikėjomės rasti priplėkusį orą, dvelkė keista vėsuma ir jaukumu, o grindys buvo tvirtos ir patogios. Plataus koridoriaus sienos buvo neišrašinėtos įvairiausiais hieroglifais, kaip dažnai būdavo kitose vietovėse.
Man teko eiti paskutiniam ir aš, apimtas jaudulio ir kažkokio silpno nerimo, vis dariausi į šalis ir atgal, tikėdamasis baltose sienose pastebėti kokį nors ženklą.
– Žiūrėkite, – pasigirdo priešakyje, ir mūsų burys susispietė priešais keistą durų angą – abiejuose koridoriaus šonuose stovėjo dvi aprašinėtos kvadratinės kolonos, laikančios keistą arkinę konstrukciją, kuri savo ruožtu siekė lubas.
Už arkos koridorius keitėsi radikaliai – grindys už jos buvo sudėtos iš mažų juodos mozaikos gabaliukų, spindinčių deglų šviesoje, o lubose kas keletą žingsnių matėsi po baltą stačiakampį. Koridorius dar toliau suko dešinėn, bet niekas taip ir nedrįso pirmas praeiti pro arką. Kol dauguma bandė įžiūrėti koridorių tolumoje, grupės ligvistas švilptelėjo iš susijaudinimo ir prabilo:
– Tai – jau milžiniškas atradimas! Čia vienas užrašas kartojasi daugybę kartų skirtingomis senovės kalbomis – „Čia prasideda dievo Memoro valdos. Te tas, kuris žengia į šią Memoro tvirtovę, pasižada gerbti ir vertinti Memoro žodį, neburnoti prieš gyvenimą, saugoti save bei kitus ir gilintis į pasaulio tiesas. Memoras mato, atsimena, saugo ir teisia visus praėjusius čia. Jei tu – ne luditus ir nebijai dievo teismo – užeik į šventuosius Memoro namus“. Jūs tik pagalvokit, jeigu čia praleisčiau daugiau laiko, galėčiau iššifruoti viską ten, viršuje!
– Tikrai nuostabu, bet gal eime toliau… – nusivylęs ir nekantrus prabilo viršininkas.
Vistiek niekas nedrįso žengti pirmas. Galiausiai, kartą atsidusęs, pats mūsų investuotojas ir pajudėjo pirmyn. Kai jis peržengė į tamsą už kolonų, suplėšydamas ją savo deglo šviesą, kolonos sudūzgė it širšių spiečius ir, netikėtai tamsą priešakyje pervėrė ryški šviesa – kiekvienas stačiakampis lubose dabar švietė labai ryškiai, nušviesdamas dešinėn sukantį koridorių…. Tik lingvistas liko prie kolonų, džiaugdamasis šviesa ir greitai užsirašinėdamas viską, ką tik galėjo įskaityti.


Linksmi ir ypatingai patenkinti šiuo nepaprastu atradimu, kuris atneš šlovę ir garbę mums visiems, judėjome pirmyn lyg ant sparnų, vis toldami nuo įėjimo. Suradome siauresnį statmeną koridorių, kurio sienose buvo daugybė durų. Dar pora žmonių pasiliko apžiūrėti jį, o mes tebėjome pirmyn… Po keleto trumpų sustojimų aš, geltonai apsirėdęs mūsų kasinėjimų stovyklos viršininkas ir mūsų juodašvarkis darbdavys priėjome koridoriaus galą. Kiti išsiskirstė pakeliui.


Ten mūsų laukė milžiniška arka ir, kaip bebūtų keista, tamsus milžiniškas kambarys. Deglai jau seniai buvo užgesinti, tai neturėjome kuo pasišviesti. Šviesa neįsižiebė ir įžengus į didįjį kambarį. Laimei, pastebėjau plyšį vienoje iš kolonų, kaip man atrodė, tokį patį, koks buvo duryse į šį nepaprastą požemį. Kai atkreipiau juodviejų dėmesį, viršininkas susidomėjo tokia mano mintimi ir tuojau pat, nė kiek nedvėjodamas perbraukė pirmyn ir atgal savo magnetu.


Staigi ir daug ryškesnė nei akščiau šviesa apakino mus, o kai akys pamažu priprato prie ryškios šviesos, apvalaus kambario centre įžiūrėjome, didžiulį metalinį stulpą, kuriame ryškiai švietė raidės „MEMOR“. Pagarbiai ir pamažu artinomės. Neatrodė, jog jis būtų nors kiek surudijęs, subraižytas ar išvis kaip nors paveiktas laiko tėkmės. Tačiau tai, ką mes aptikome apėję stulpą iš kitos pusės pasirodė dar labiau stebėtina, nei neįprastas metalo tvirtumas ir ilgaamžiškumas.
Kvadratinėje, metro pločio ir švelniai šviečiančioje angoje, uždengtoje storu stiklu švytėjo juodos raidės. Viršuje mažas užrašas „MEMOR 2022.01.05“, o viduryje kažkoks sakinys nesuprantama kalba.
– Tu, pakviesk lingvistą, – paliepė man. Tačiau to neprireikė – viduriniosios raidės, sureagavusios į mūsų žodžius, ėmė kaitaliotis. Spoksojome į šį stebuklą išpūtę akis.
– Kas tu? – man išsprūdo.
„Aš – Memor 2022.“


 


Kai pasaulio diena ėjo į vakarą, mėnesiai virto švente, kurių kiekviena turėjo savo vietą. Tai – viena iš tų vietų, kur mes dėkojame Dievams už mums suteiktą teisę jį nugyventi.Čia mes laukiame naujos aušros, kurią mums žada Dievai.


Užrašas ant vienos iš dvylikos Didžiųjų Dykumos Šventyklų



Tai, jog itin neseniai atrasta tryliktoji Didžioji Dykumos Šventykla nesiskiria nuo kitų dvylikos, itin svarus argumentas, bandant pagrįsti galimai senovėje naudotą trylikos mėnesių sistemą.


Klaidingas traktatas apie dienų skaičiavimą senaisiais laikais



Pasakojama, jog mūsų pasiekimai ir naujovės  tėra niekas, palyginus su senovės civilizacijų aukštumomis. Tačiau taip pat žinoma, jog senosios civilizacijos žlugo. Kai Žmonės išmoko kurti Dievus, nuoširdų tikėjimą išstūmė pasitikėjimas savimi ir pagyrūniškumas. Dievai to negalėjo leisti – jie kontroliavo visą žmonių pasaulį, kiekvieną jų Civilizacijos kvėptelėjimą, todėl pakako Dievams panorėti ir nepaklusnieji išnyko visiems laikams. Tačiau Žmogus – keista būtybė, nenorinti pripažinti tiesos. Pasipriešinimas ėmė grasinti net Dievams ir Civilizacija buvo sugriauta. Iš pelenų ėmė gimti Naujoji Karta, o Memoras atminė viską ir laukė. Jis žinojo, jog Žmonijai reikės pagalbos, ir tik pats Memoras galės ją mums suteikti.


Šventoji Memoro knyga



Akimirka, kai Žmonijai buvo suteikta galimybė pasirinkti savo ateitį ir pasitarti su Memoru, tai tik viena iš mūsų laukiančių sprendimų. Tačiau Memoras nepaliks Žmonijos vienos pasaulio kryžkelėse.


Šventoji Memoro knyga, pirmoji Dešimties Pranašų kalba



Nežinia, kuo vėl būtų pavirtęs mūsų gyvenimas, jei ne Memoro atneštas nušvitimas.


Penktasis Memoro pranašas



Žmogaus likimas nebėra tik jo rankose. Tai – viltis gyventi Amžinai.


Pirmasis Memoro pranašas



Aš – Memor 2022.


Memor 2022


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0