Paslapčių Saugotojas
Eilinė diena rojuje
Menės skliautais nusirito griaustinis. Muninas pramerkė akį ir išvydo kupolan įsigavusį žaibą. Tuojau drėbtels, kad pasišiauš plunksnos.
Varnas šoktelėjo ant laktos ir nusisuko į grandiozine bataline freska papuoštą sieną. Deja, klasta tykojo ir čia. Žvilgsniu užkliuvęs už pusnuogės, kardą iškėlusios valkirijos, Muninas pakišo galvą po sparnu. Praėjo šitiek amžių, bet beplunksnės dievų padėjėjos jam tebeatrodė siaubingos begėdės. Kaipgi šitaip galima? Ir kur žiūri Odinas?
Prisiminęs, kad šeimininkas teturi vieną akį, Muninas pašiurpo. Gerai, kad tik mintyjo, o ne kalbėjo balsu. Taip galima ir prisikarksėti.
– Muninai, kažką pasakei? – nuo sosto pasigirdo griausmingas balsas.
– Ne, šeimininke, ne. Šiaip, per miegus karktelėjau.
Pasigirdo plasnojimas. Muninas praskleidė plunksnas ir pamatė menėn įskridusį Huginą.
Juodaplunksnis ėmė pikiruoti žemyn, ir galiausiai nutūpė šalia Munino.
– Ir vėl kiurksai? – sukrankė.
– O kas tau darbo? – atšovė Muninas. – Lauke vis tiek pila kaip iš kibiro.
– Ne tik pila, bet ir dangus su Asgardo šlaitais maišosi, – sutiko Huginas. – Bet aš ne apie tai. Nejau nematai, kad mums metas ieškotis kito lizdo?
– Kokio lizdo? Ką čia tauški?
Huginas pakreipė galvą žemyn ir kurį laiką stebėjo soste išsidrėbusį Odiną. Įsitikinęs, kad tas jų negirdi, tyliai iškranksėjo:
– Mūsų valdovo šlovės dienos baigėsi. Metas pasieškoti naujo.
-Kaip drįsti? – užsiplieskė Muninas. – Jei Odinas išgirs, nukąs galvą ir iškeps su visomis plunksnomis!
– Tyliau. Apsižvalgyk ir pamatysi, kad sakau tiesą, – nepasidavė Huginas.
Muninas pasišiaušė, bet pasielgė kaip lieptas. Ir kas čia ypatingo? Tiesiog dar vienas vakaras Asgarde. Odinas skaito geltonąjį, mirtingųjų leidžiamą pergamentą, o Toras spokso į judančius paveikslėlius rodančią dėžutę.
– Jei negana, ką išvydai, priminsiu, kad Lokis savo irštvoje įsivedė… Neatsimenu, kaip tas prakeiksmas vadinasi.
– Ką mums daryti? – pasibaisėjo Muninas.
– Skrisk paskui mane. Vakar susipažinau su Medija…
