Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastikos konkursas KRYŽKELĖ – „Dievų numylėtinis arba Net patys dievai“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Neviernas Tamošius


Dievų numylėtinis arba Net patys dievai


Jonas Ružas lyg paukštis sklendė tarp juodų monolitų. Vėjas maloniai glostė kūną. Erdvės ir skrydžio pojūtis svaigino. Nesitikėjo, kad tai iliuzija. Jau beveik aštuonias valandas jis klaidžiojo po realybės šou “Dievų numylėtinis” pasaulį ieškodamas norų išsipildymo Kamabario. Realybės? Kokia dar po velnių realybė virtualioje erdvėje vykstančiame šou! Net vardas jo buvo netikras. Džonis Rašas. Taip jis nurodė dalyvio anketoje. Nesitikėjo, kad tiek išsilaikys, kad bus taip arti tikslo – norų išsipildymo. Norų? Juokaujate! Išsipildyti galėjo tik vienas noras, ir tas iki banalumo paprastas -gauti milijoną dolerių. Tam pagal taisykles reikėjo išvengti daugybės pinklių ir užkariauti dievų prielankumą, kad šie parodytų, kur tas milijonas sukrautas, ir padėtų iki jo nusigauti. Pinklių Jonas kol kas išvengė, nors jau iššukavo pavojingiausius žaidimo sektorius. Tiesa, stebėjo kitų nesėkmes.  Matė, kaip vyrukas užėjo į netikėtumų salę ir ji sprogo. Pliūptelėjusi liepsna prarijo ir vyruką ir pro šalį skridusią moterį. Dar matė, kaip tuzinas iš akies luptų agentų Smitų vijosi porelę jaunuolių. Lietuvaitis laiku spėjo užsukti už artimiausio monolito ir neišvydo, kuo viskas baigėsi, bet jautė, kad tiems dviem nepasisekė – jaunuolis net iš tolo nepriminė Neo, o mergina iš vis buvo Trinity priešingybė. Pinklės veikė. Konkurentų gretos retėjo.
Pasirodė ir dievai. Jų sąrašas buvo įspūdingas: pradedant senąja gvardija – stabmeldžių dievais, Buda, Alachu ir tuo, kuris vadinsi paprastai ir skoningai tiesiog Dievu, baigiant naujuoju panteonu – Birža, Multimedija, Internetu ir kitais, kam pats to nežinodamas meldėsi ir atnašavo šiuolaikinis žmogus. Ružą susirado tik du, panašūs lyg broliai dvyniai tik apsirengę skirtingai. Prisistatęs Merkurijum davė auksinį, o pasivadinęs Emeilu – šusnį kortelių su užrašu SPAM ir šešiaženkliais skaičiais. Pirmasis liepė sukąsti monetą, jei Jonas norės jį pakviesti, o kitas – perskaityti, kas parašyta vienoje iš kortelių. Dar patarė korteles dalinti kitiems šou dalyviams. Nei vienas nepasiūlė už Kambarį parduoti sielos.
Ružas nepasikliovė šou dievais, nesimeldė ir jų prototipams, bet dvyniai pasirodė įtartini. Buvo tikrai ne automatiniai virtualios erdvės objektai, bet labai jau greitai paliko Joną ramybėje, lyg norėtų tik pranešti apie save. Vaikinas juos nutarė užlaikyti:
– Ei, vyručiai, ar neturėtumėte stengtis mane patraukti į savo pusę?
Atsakė Merkurijus:
– Dievai gal taip ir darytų, bet čia tik žaidimas.
– Vis tiek galėtumėte įdėti daugiau širdies. Už ką jums moka?
– Mums nemoka. Mes norime nugalėti kaip ir tu.
– Turėtumėte ieškoti Kambario, o ne dievus vaidinti, – burbtelėjo Ružas.
– Tai jūs ieškote Kambario, o mes to, kas jį suras, eidamas mūsų nurodytu Keliu.
– Niekas nesakė, kad dievai dalyvauja žaidime.
– Mes kito šou dalyviai. Organizatoriai nusprendė, kad jūsų žaidime nebus intrigos, jei dievai neturės asmeninių paskatų kažkam padėti, o kažkam trukdyti, todėl nutarė surengti dar vieną realybės šou – “Net patys dievai”. Du viename, kaip sakoma. Jūs gaunate milijoną už Kambarį, mes už teisingą Kelią. Tikslai skirtingi, bet galime padėti vieni kitiems jų pasiekti.
– Tai kur problema? Jūs man – Kelią, aš jums Kambarį, ir visi gauname po milijoną.
– Norėdamas padėti turiu žinoti, kad tikrai eisi mano Keliu ir kad pasieksi tikslą, kas dar svarbiau.
– O galiu nepasiekti?
Merkurijus kreivai šyptelėjo.
– Dar kaip. Gali iš vis pasirinkti kitą Kelią, kad ir mano bičiulio Emeilo. Tada nenorėsi, kad tave kas aplenktų, eidamas manuoju. Galėsi maniškiui kliudyti pats ar su savo dievo pagalba. Turiu neabejoti, kad būsi mano pusėje iki galo. Tik tu į tokį nepanašus. Bet, jei matysi, kad tik aš galiu padėti, pašauk.
– Ir mane pašauk, – priminė Emeilas.
Dievai nuskrido. Jonas nesuprato, kuo jiems neįtiko. Už milijoną buvo pasiryžęs eiti bet kokiu Keliu.
Kambario paieškas Ružas pratęsė vidutinio pavojingumo zonoje. Nardydamas tuneliais Kryžkelių labirinte pajuto, kad kažkas jį seka. Padidino greitį, keitė judėjimo kryptį, galiausiai pasislėpė vienoje atkampioje nišoje. Stebėdamas šešėlius, laukė, kol persekiotojas priartės, tada netikėtai išniro iš slėptuvės, ir prispaudė seklį prie sienos.
– Ko tau? – paklausė.
Jono gniaužtuose atsidūrė smulkus, visa galva už lietuvaitį žemesnis, juodaplaukis vaikinukas. Jo akys, įkalintos tarp juodų akinių rėmelių, tankiai mirksėjo. Žvelgė veikiau su nuostaba, nei su baime.
– Aš – Frenkis, – prisipažino seklys-nevykėlis.
– Nors ponas dievas, – pyktelėjo Jonas, – man nerūpi. Ko sekioji paskui?
– Norėjau pasakyti svarbų dalyką. Tik išklausykite, prašau.
– Kol kas tik tai ir darau.
– Aš žinau, kas yra Dievų numylėtinis.
– Tu ką, aiškiaregys? Žinai kas bus šou nugalėtojas?
– Aš ne apie šau laimėtoją. Kalbu apie tikrąjį Dievų numylėtinį. Tai – jūs.
– Pokštauji?
– Patikėkite. Stebiu jus nuo šou pradžios. Jūs įveikiate visas kliūtis. Jums nėra neišsprendžiamų problemų. Nežinau, ar jums taip sekasi, ar esate toks sumanus, bet jums atsiveria visos durys, – Frenkas liūdnai šyptelėjo, – o aš dažniausiai net iki jų neprieinu.
Jonas įdėmiai pažiūrėjo į sulaikytąjį.
– Nekabink makaronų, Frenki. Jei esi toks nevykėlis, tai kaip prisikapstei iki finalo?
– Čia visa esmė – aš sekiau jus, arba dariau ką jūs. Ir štai aš čia. Tai geriausias įrodymas, kad jūs – tikrai Dievų numylėtinis.
Ružas atlyžo. Paleido Frenkį.
– Žinai, vyruti, čiuožtum iš čia  ir mestum iš galvos tas nesąmones.
Frenkis sunyko akyse.
– Atleiskite, gal vis dėlto galėčiau eiti su jumis? – pasiteiravo nedrąsiai.
Jonui buvo gaila ir koktu žiūrėti į pričiuptą seklį.
– Kam tau to reikia? – paklausė.
– Paskui jus aš atėjau iki čia, gal pavyks nusikasti dar toliau.
– Frenki, jei aš tas, kuriam sekasi, tai tokie paprastai pro duris praneria paskutinę akimirką prieš joms užsitrenkiant. Eisi paskui, tave gali priploti.
– Tegu. Bet būsiu nuėjęs toli kaip niekada.
Ružui kilo įtarimas.
– Į Kambarį gali įeiti tik vienas. Kas bus, jei iki jo nusigausime abu?
Juodaplaukio akys pradėjo blaškytis lyg medžiojami kiškiai.
– Frenki, klok ką sumanei, – Jono balsas skambėjo rūsčiai.
Vaikinas gailiai atsiduso.
– Gerai, būsiu atviras, Džoni. Kokį laimingą daiktą pasirinkote šiam etapui?
– Kam tampytis kažką, kai nežinai, ko prireiks. Tik bereikalinga našta.
– Teisingai. Jūs visada taip darote. O aš žinojau, kad su jumis galiu surasti Kambarį. Būsime tik mes ir Kambarys. Laimės tas, kuris pirmas pasieks jo duris. Jūs neturėsite nieko, o aš turėsiu laimingąjį daiktą – komuliatyvinį reaktyvinį užtaisą. Lėksiu link finišo kaip raketa. Būsiu nugalėtojas. Nors kartą gyvenime.
Frenkis nutilo. Kabėjo erdvėje įtraukęs galvą, lyg lauktų, kad kažkas ją tuojau nukirs.
Jonas nusikvatojo. Suglumusiam juodaplaukiui paaiškino:
– Frenki, tu juk pats netiki savo sapalionėmis. Jei aš tikrai Dievų numylėtinis, tai tu su užtaisu ar be jo manęs neaplenksi, tačiau, jei galvoji, kad gali tai padaryti, tai nelabai tiki ta nesąmone apie Dievų numylėtinį, o jei aš – ne numylėtinis, tai kaip ruošiesi rasti Kambarį? Keistas tavo tikėjimas.
Jonas sarkastiškai vyptelėjo. Išniręs iš nišos, pradėjo svarstyti, kur lėkti toliau.
– Su jumis eiti turbūt jau negalėsiu? – išgirdo Frenkio balsą.
– Kodėl? Eik, jei nori. Jaučiu bus linksma.
Frenkis išplaukė laikydamas prieš save nedidelę kuprinę. Joje tampėsi užtaisą. Ištiesė ją Ružui.
– Pasilik sau, Frenki. Tai tavo laimingas daiktas. Geriau pasakyk – tu visą laiką sekiojai mane?
– Pirmiau aplėkiau nepavojingus sektorius.
Jonas išskleidė žaidimo schemą. Patyrinėjęs pasakė:
– Išeitų, kad nebuvome tik dviejuose. Manau, ten taip pat nieko nerasime. Tavo Dievų numylėtinis nenutuokia, kur Kambarys. Ką darysi, Frenki?
– Jei Kambario neradom tarp nepavaizduotų objektų, tai jis turi būti paslėptas kaip virtualios erdvės objektas.
– Kuris? Jų šimtai, pradedant netikėtumų salėmis ir labirintais, baigiant monolitais, tuneliais ir visu kitu virtualiu šlamštu.
– Pagrindinis reikalavimas žaidimams, kad dalyviai turėtų vienodas sąlygas, o rezultatai būtų neginčytini. Priešingu atveju grėstų ieškiniai. Todėl dievų šou ir atskyrė nuo mūsų. Merkurijus sakė, kad kiekvienas dievas žino kažką apie Kelią. Įtariu, kad tai skirtingi Keliai. Tik taip galima išvengti abejonių, kas kokį nurodė. Visi jie turi vesti link Kambario, nes galimybę laimėti turi turėti kiekvienas. Reikia ieškoti panašių virtualios erdvės fragmentų, turinčių bendrą sąlyčio tašką.
Jonas įsmeigė žvilgsnį į schemą.
– Nebūtinai. Kiekvienas dievas gali turėti savo Kambarį, o Keliai gali būti iš vis tik prasimanymas. Bet tu teisus – reikia ieškoti panašių vietų. Čia kaip tikrovėje: tikėjimai skirtingi, bet visi turi šventas vietas ir ritualus, nesvarbu, kas garbinama. Tik bijau, kad rasti tas vietas – dar ne viskas. Rodos Emeilas sakė, kad įveikti Kelią gali tik tas, kam jis skirtas. Dievai tokių ieško. Įtariu, kad patys tiksliai nežino ko, bet turi kažkokias nuorodas. Kokias?
– Neįsivaizduoju. O jūs taip pat sutikote tuos du merkantilistus?
Jonas šyptelėjo ir ištraukė šusnį kortelių su užrašu SPAM. Frenkis parodė savąsias. Vaikinai smagiai nusijuokė.
– Radę tokias vietas galėtume eiti per visas iš eilės, – svarstė Ružas.
– Bijau, kad jau pirmoji klaida atsirūgtų. Mačiau, kaip panelė užsuko į “Ponių laimę” ir bach – trenksmas, ugnis.
– Ir aš mačiau, kaip sprogo netikėtumų salė.
– Netikėtumų? Tai gal…
Frenkis nebaigė sakinio. Vėjo gūsis nubloškė abu žaidėjus tuneliu. Jonas vos spėjo suspausti delne kapsulę su žaidimo schema.
Pradėjęs kontroliuoti judesius, Ružas nėrė į šalutinį tunelį. Frenkis nespėjo. Antras gūsis nupūtė akiniuotį tolyn. Lietuvaitis kyštelėjo galvą iš už kampo. Pro šalį pradėjo švilpti strėlės. Būrys garbanių, plasnodami baltais sparneliais, šaudydami iš lankų artėjo tuneliu. Jonas ruošėsi lėkti tolyn šalutine atšaka, bet nelaimei prisiminė Frenkį. “Sumautas gerbėjas, blyn”, – nusikeikė mintyse ir išnėrė prieš amūriukų būrį. Švilpiant strėlėms vingiais nulėkė tuneliu link pasimetusio bendražygio. Skriedamas pro šalį sugriebė vaikiną ir nusitempė paskui. Šis buvo pametęs akinius. Nepaleisdamas Frenkio, Jonas nardė tuneliais kol pavyko atsiplėšti nuo persekiotojų ir pasislėpti nedidelėje celėje.
Frenkis pūškavo lyg garvežys. Primerktos trumparegės akys atrodė žiūri į niekur. Jono širdis daužėsi lyg pašėlusi.
Ružas žinojo, kad šiuo metu nejudėdamas sėdi patogiame krėsle, o fizinius pojūčius ir matomus vaizdus generuoja implantai, sujungti su virtualios erdvės procesoriu, tačiau realybės imitacija buvo tobula. Šauniai padirbėjo žaidimo kūrėjai.
– Kas čia buvo, Frenki? – Jonas mintimis vėl grįžo į iliuzijų pasaulį.
– Mačiau tik amūriukus. Turbūt kokia meilės deivė. Kuo jai neįtikome, Džoni?
– Taip, neatrodė, kad degtų meile. Tikriausiai surado, ką mylėti be mūsų, ir dabar mes konkurentai jos fovoritui, kliūtis, kurią būtina pašalinti. Jei visi taip susiras, o mes nepateksime į išrinktųjų tarpą, įsivaizduoji, kokia medžioklė prasidės? Jei aš Dievų numylėtinis, ar neturėtų jie visi plėšytis dėl manęs?
Frenkis nurijo oro gurkšnį ir išpoškino:
– Jus myli tikri dievai, o šie – tik žaidėjai kaip mes.
– Mesk iš galvos tas nesąmones. Geriau prisimink, ką norėjai pasakyti apie netikėtumų sales.
– Gal jos ir yra dievų Kambariai ar Keliai link jų. Jei įeis skirtasis, gaus milijoną, jei ne – sprogs.
– Tikiuosi – kol kas visi išlėkė į orą. Šou tęsiasi. Ką siūlai? Rinktis atsitiktinai? Manai, kad Dievų numylėtinis pataikys lyg pirštu į dangų?
– Jei koks dievas duotų ženklą, būtų didesnė tikimybė.
– Tada varom. Mūsų čia neras ne tik joks dievas, bet ir pats velnias.
Išnirus iš Kryžkelių labirinto bendražygius vėjo šuoras bloškė į tinklą, kuris kaip mat susitraukė, paversdamas vaikinus amūriukų belaisviais.
Nuo labirinto driekėsi Praradimų plokštikalnė. Ją juosė gelsvo rūko siena. Ten buvo neskraidymo zona, ir ten nuplasnojo užpuolikai. Likimo draugai suprato, kas jų laukia. Sparnuoti nenaudėliai pasiekė pilkos plynės kraštą ir paleido nešulį. “Šou baigėsi” – pagalvojo Jonas. Tinklas išnyko. Gūsis bloškė vaikinus į miglas. Abu pradėjo kristi.
Ružas instinktyviai sugriebė benražygį už rankų. Jonui pavyko pasisukti, kad jie planiruotų artėdami prie plokštikalnės. Tik to buvo maža. Matėsi, kad vis tiek jie trenksis į šlaitą arba susidaužys į ledo plokštumas, išnirusias iš rūko gelmių. Lietuvaitis pradėjo galvoti atsisveikinimo kalbą, kai pamatė, kad artėja prie varveklių vėrinio, nutįsusio tarp dviejų ledo sienų. Panašu buvo į apledėjusią virvę.
– Frenki, kai pasakysiu “jau” ir paleisiu dešinę ranką, iškelk ją aukštyn. Pajusi, kad į kažką atsitrenkė – čiupk. Įsitversi dešine, griebk ir kaire.
Pasmerktiesiems pasisekė. Jie užsikabino už vėrinio. Pažiro ledokšniai. Virvė įsitempė ir… atitrūko. Vaikinus mestelėjo aukštyn, bet netrukus jie vėl pradėjo kristi. Po kelių akimirkų juos išskyrė plaštakos pločio ledo siena. Virvė persisvėrė per ją. Žaidėjai pakibo virš bedugnės, sūpuodamiesi lyg švytuoklės. Frenkis kelis kart atsitrenkė į ledo sieną, kol amplitudė sumažėjo. Ružas įsirėmo kojomis į sienos paviršių ir netrukus sustabdė svyravimą.  Kabėdamas matė kaip kitoje ledo pusėje lyg už groblėto stiklo, perbraukto dviem kraujo dryžiais, lėtai ir ritmingai supasi išskydęs Frenkio veidas.
– Susižeidei? – paklausė.
– Niekis. Virvė supjaustė delnus.
– Gal pabandome užsiropšti viršun?
– Tai ne man.
– Aš pabandysiu. Po to užtrauksiu tave.
– Vienam ir jums vargu ar pavyks. Aš ilgai neišsilaikysiu. Žinote, pagalvojau… Norint įeiti pro duris, svarbu ne tik, kas esi, bet ir kokios tai durys. Kartais durys net svarbiau, nes tik jos tikrai žino, kam yra skirtos.
– Frenki, ką čia kliedi?
– Džoni, aš – jūsų durys. Netrukus nukreipsiu komuliatyvinį užtaisą į ledo sieną. Manau pirmo pliūpsnio užteks, kad nuskeltų viršūnę. Kai truktels virvę, ją paleiskite. Reaktyvinis srautas jus stums link plokštikalnės, o aš lėksiu priešinga kryptimi. Nelabai ką mačiau, kai amūriukai mus paleido, bet atrodė, kad neskraidymo zona prasideda ne iškart prie plokštikalnės krašto. Spėju žemiau yra atbraila ar terasa. Užtaiso suteikto impulso turėtų užtekti, kad pasiektumėt ploštikalnės šlaitą virš jos. Papulsite į siaurą skraidymo erdvės ruoželį. Gal kiek prisiplosite, bet galėsite pakilti aukštyn.
– Nekvailiok, Frenki! Ką nors sugalvosime! Ir kaip tu susidorosi su užtaisu, juk rankos užimtos.
– Sukandęs virvę dantimis manu išsilaikysiu tiek, kad įjungčiau užtaisą.
– O  jei nepavyks?
– Tada jūs priėjote ne prie tų durų. Laikykitės, Džoni. Durys atsidaro!
Plokštė krestelėjo ir pasviro. Virvė trūktelėjo Joną aukštyn. Rankos persisvėrė per ledo kraštą. Lietuvaitis virvę paleido. Šilto oro srautas stūmtelėjo jį link pilkų uolų. Pakibęs ant ledo briaunos Ružas matė kaip jo palydovas įsikandęs virvę ir apsikabinęs užtaisą skrieja į miglas. Frenkis lėkė link savojo finišo lyg raketa. Niekas negalėjo jo pavyti.
Jonas trenkėsi į uolas virš terasos. Pajutęs, kad gali skristi, užkilo ant plokštikalnės. Ten jį pasitiko vyriškis ištaigingu baltu kostiumu ir geraširdžio profesoriaus veidu.
– Kas tu? – išsprūdo Jonui, nors jau kitą akimirką ir pats susivokė, ką regi, todėl atsakymas “Dievas” vos neprajuokino.
– Kurgi ne. Ir kaip priklauso tikram Dievui pasirodai tada, kai norisi paklausti, kur buvai anksčiau, pavyzdžiui, kai Frenkis lėkė į bedugnę. Bet čia panašumas ir baigiasi.
– Abejoti – madinga. Lengviau tikėti, kad esu žaidėjas. Bet vaizdas – tik iliuzija. Už jo gali būti bet kas. Kažkada dievas pristatė savo sūnų kaip žmogaus vaiką, kodėl šiandien negalėtų pasirodyti pats, kaip pagyvenęs vyriškis virtualioje erdvėje? O gal aš Technologijų dvasia, kalbanti su tavim per implantus?
– Aš neabejoju, nes žinau kas tu – toks pat šmikis kaip aš, norintis milijono.
– Gali būti. Tačiau gal yra ir kitaip? Frenkis toks pat žaidėjas, bet nuskriejo prarajon ne su viltimi gauti milijoną. Ir tu dabar ieškai įrodymo, kad aš tik žaidėjas, akivaizdesnio nei tavo paties netikėjimas. Jei tokį rastum, nusiramintum. Tik tai nieko neįrodytų. Ant Golgotos kalno nukryžiavo ne dievą, tik jo vaizdą. Vaizdas gali laimėti milijoną, bet tai nieko nepasakys, kas už jo: milijono medžiotojas, kokiu dediesi tu, ar kažkas kilnesnio ir šviesesnio. Todėl palikime ramybėje dievus. Pradėkime nuo paprastesnio: įrodyk, kad tai, kuo tikėjo ir dėl ko gal pasiaukojo Frenkis – niekai.
– Kaip?
– Nueik mano nurodytu keliu ir nelaimėk milijono.
– Ką aš kvailys? Milijonas gali praversti.
– Juo geriau – turėsi milijoną arba būsi teisus ir galėsi ramiai gyventi niekam neskolingas, nesirūpindamas, kam parduoti tai, ko neturi.
– Nepliaukš niekų. Geriau pasakyk koks tas tavo Kelias.
– Tu jį žinai. Patikėk tuo, kuo ir Frenkis.
Pasivadinęs Dievu dingo. Jonas liko Praradimų plokštikalnėje. Nežinojo kur eiti. Viskas atrodė lyg miražas. Galiausiai apsisprendė. “Gerai, Frenki, jei aš Dievų numylėtinis, tai čia tik loterija. Galiu bet kuriame netikėtumų kambaryje gauti milijoną arbą patvirtinimą, kad tu kliedi.” Ružas tyčia pasirinko “Velnio gundymus”. Įėjęs pro duris pateko į nedidelę salę matinėm sienom. Priešais buvo seifo durys. Ružas nesvarstydamas surinko kodą – savo gimimo metus. Durys prasivėrė. Jonas nenustebo. Atidarė seifą. Saugyklos vidų dengė metalinė plokštė su mažyčiu ekranu ir pora išsikišusių laidelių. Pasigirdo pyptelėjimas. Ekrane pradėjo bėgti skaičiai. “Senas geras bombos su laikrodiniu mechanizmu ir laideliais triukas. Raudoną ar mėlyną – štai kur klausimas. Velniop atsakymą!” – pagalvojo Jonas. Jis nieko nedarė, laukė, kol ekrane užsižiebė keturi nuliai. Nuaidėjęs galingas akordas privertė krūptelėti. Sienos pražydo spalvomis. Pasirodė spindintis vedančiojo veidas. Pasipylė nesulaikoma tirada:
– Džonis, pasirinko. Vėliau mes paklausime jo, kodėl pasirinko būtent taip, bet šiuo metu mus domina viena: ar teisingai pasirinko. Turiu nuliūdinti: dabar to nesužinosime, nes rodysime reklamą, bet, svarbiausia, kad to dar nežino niekas. Tai nuspręsite jūs, mieli žiūrovai. Balsuokite interneto adresu ar telefono numeriu, kuriuos matote ekrane, nurodydami pasirinktą varintą: A – mėlynas laidelis, B – raudonas, C – abu, D – nei vienas iš jų. Žinote, ką pasirinko Džonis, dabar eilė rinktis jums. Turite aštuonias minutes pabūti dievais, nulemti Džonio likimą. Kol ekrane karaliaus televizijos deivė reklama, nuspręskite, ko norite, kuo tikite ar kas būtų teisinga, ir skambinkite, skambinkite, skambinkite… Grįšime po reklamos.
Štai kaip! Nėra Kambarių. “Dievai” nežino Kelių. Niekas jais niekur nenueis. Tai pasakaitės tiems, kas siekė tapti “dievų numylėtiniais”. O “dievai” tikriausiai žinojo, kad viską spręs žiūrovai. Norėdami laimėti milijoną, turėjo pasirinkti tą, už kurį balsuos minia. Ružui viskas tapo aišku kaip dieną. Profesorius baltu kostiumu nenorėjo dalyvauti loterijoje, bandydamas atspėti žiūrovų simpatijas. Jis nutarė jas užkariauti, sukurdamas stabus: Džonį ir Frenkį. Turbūt ne atsitiktinai Frenkis tarp tūkstančio pretendentų, pradėjusių šou, išskyrė Joną, ir Dievų numylėtinio aureolė atsirado ne šiaip sau. Meilės deivė taip pat įtartinai greit juos aptiko antrą kartą. Ar jai kas nepakuždėjo? Juk reikėjo aukos. O apledijusi virvė? Atsitiktinumas? O tas senio spektaklis ant Praradimų plokštikalnės? “Įrodyk, kad tai, kuo tikėjo ir dėl ko gal pasiaukojo Frenkis – niekai”.  Tfu! Dievas rinko taškus. Gal nedaug kas norės balsuoti, kad Jonas kaip ir jie patys turi sielą, kad egzistuoja tikri dievai, atstovaujantys aukštesnį teisingumą, galintys mus mylėti arba ne. Bet tokių atsiras. Tačiau kas ryšis balsuoti, kad nuoširdus žmogaus tikėjimas – niekai, o beatodairiška auka vardan kito – beprasmė. Kiek norės balsuoti prieš Frenkį?
Jonas rado neginčijamą įrodymą, kad tas baltu kostiumu – tik žaidėjas. Geras žaidėjas. Gal net vertas milijono. Tik Ružui dėl to nepasidarė ramiau. Priešingai, nerimas tapo skaudžiau juntamas.
Jei dievui pasisekė, Jonas taip pat laimės milijoną. Tik tai neįrodys, kad Frenkio tikėjimas tikras, o auka turi prasmę, kad yra teisingumas kitoks, nei realybės sukurta būtinybė. Tą labiau patvirtintų, jei bomba sprogtų. Kažkuri dalelė to, ką buvo galima pavadinti Ružo siela, troško, kad taip ir nutiktų. Labai nedidelė dalelė. Bet ji buvo.
Reklama baigėsi.
– Mes grįžome. Balsavimas sustabdytas. Nieko jau pakeisti negalima. Netrukus žinosime tiesą!


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0