Rzeznik
Biblijos kodeksas
Kažkas įvedė kodą ir tardymo kameros durys atsidarė. Rankoje laikydamas dokumentus įžengė detektyvas. Prie staliuko sėdėjo antrankiais surakintas įtariamasis perbalusiu veidu. Detektyvas, prisėdęs kitoje stalo pusėje, atvertė papkę ir ištraukęs kelias nuotraukas pastūmė jas įtariamojo link. Nuotraukose iš skirtingų rakursų buvo matomas kraujo klane gulintis vyriškio lavonas.
– Pasimetęs? Nesupranti, kodėl esi čia? Šiuolaikinės technologijos yra nuostabus dalykas, jomis verta pasidomėti. Galbūt dabar čia nesedėtum, jei dažniau žiūrėtum televizorių. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo bausmės. Tai juk supranti? Ka gi, įrodymų turime pakankamai. Žinome, kad esi pakaltinamas, tai nustatėme jau po tavo pirmo pasikėsinimo. Tuomet tau pavyko kukliai išsisukti, nes į aplinkybes buvo žiūrima nuolaidžiau. Šį kartą viskas bus kitaip. Tavęs laukia bausmė iki gyvos galvos, bičiuli.
– Bet aš nesuprantu, – sunkiai ištarė pasimetęs įtariamasis.
– Žinai, o aš niekada nesupratau tokių žmonių, kaip tu. Žmonių, kurie negerbia gyvybės. Gali ją atimti be aiškios motyvacijos. Ne dėl pinigų, ne dėl pavydo, tiesiog šiaip. Ir lieka nenubausti. Tavo nelaimei, šiais laikais, kai pasaulyje liko nedaug žmonių, tikėjimas, kaip niekada tapo labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Biblija ir baudžiamasis kodeksas pasidarė viena kitai labai artimos knygos. Mes visada privalėjome saugoti žmones ir teisti žudikus. Tačiau tik dabar “nežudyk” įgijo platesnę reikšmę teisiškai.
– Mano advokatas? – pralemeno įtariamasis, sureagavęs į paskutinį detektyvo žodį.
– Pamiršk. Tau reikėtų advokato, jei norėtume gauti prisipažinimą raštu. Taip jau atsitiko, kad tavo parašą jau turime.
Detektyvas iš papkės ištraukė lapelį ir pastūmė įtariamajam.
Įtariamasis randuotomis rankomis pakėlė lapelį ir lėtai perskaitė paskutinį sakinį šalia savo parašo: “Tikiuosi manęs laukia geresnis gyvenimas anapus, atsiprašau”.
– Išveskit prikeltąjį į kamerą, – sušuko detektyvas, žiūrėdamas į persigandusį savižudį.
