Dr. Zoidberg
2184
Ant kabineto durų kabėjo pageltusi lentelė: Tulipčikas Pifenijus – fenikibenitologas. Dvi mažos mergaitės susikibusios už rankučių susižvalgė. Viena vilkėjo pelėsio spalvos kelnes ir juodai dešinį lietpaltį, kita buvo susisupusi į savo pačios svajones ir susisegusi ryškiai oranžiniu ženkliuku su užrašu „Rock Fest in Kupiškis 2184“.
– Ar pabelsim? – paklausė pastaroji.
– Manau, kad taip, – atsakė kita.
– Kiek kartų belsim?
– Penkis. Keturis kart būtų neetiška.
Tuk tuk…. tuk… tuk… TUK!
Durys lėtai prasivėrė ir išlindo katinas. Visas languotas ir atvirkštingalvis. Po to išlindo dar vienas katinas, du barsukai ir pelėnas. Mergaitės pasitraukė jiems iš kelio, o pastarieji nušmireno tamsiu koridoriumi link laiptų vedančių betkur.
– Užeikit, – riktelėjo kažkas ryklio balsu. – Užeikit drąsiai.
Mergaitės užėjo drąsiai. Kabineto kampe pleveno visiems giminingas senis ir rankoje laikė lietsargį. Ant jo nuolat lijo skystaisiais kristalais.
– Aš esu fenikibenitologas, – tarė jis. – Ar jūs atėjote pas mane? Aš prieš nieką neturiu nuomonių skirtumo.
– Ne, – staiga nusprendė mergaitės, sutartinai apsisuko ir išėjo.
Pasiekusios laiptus vedančius į stulbinamąjį betkur pridūrė:
– Mes atėjom pas tave, skaitytojau.
Saratanas Kredis piktai užvertė knygą ir sviedė ją į kampą.
– Orvelas to tikrai nerašė! – pasipiktino jis. – Vėl kažkoks švancas įsilaužė į mano akinius!
– Čia dėl to, kad per mažai meldiesi Procesoriui! – piktdžiugiškai išsiviepė Kredžio žmona. – Dabar tau reikės gero egzorcisto, kad atliktų hakerio išvarymą.
