“Dorado” – 25
1979 m… Seniai tai buvo! O dabar – jau ketvirtis amžiaus!
Gimtadienį šventėme bare “Juodasis vikingas”, šventėme šauniai, linksmai ir smagiai. Štai kokie “Doradiečių” įspūdžiai:
Edita: “Daug lakstė, jaudinosi, bendravo ir nieko nematė. Kaip galima matyti save iš šalies”?
Linkis: “Smagiausias dalykas gimtadienyje – išvarinėti kvadratinius dvimetrinius vyrukus, nes “čia uždaras vakaras ir baras nedirba!” Kas juokingiausia, jie manęs – perpus mažesnės! – klausė ir supratingai linguodavo laiptais aukštyn…
Dar turėjau puikią progą susipažinti su daugeliu jau seniai matytų, bet taip ir neužkalbintų žmonių (“o Jūs KAS tokie būsit? O Jūs pas KĄ atvažiavot??? aaaaa, tai Jūs iš Pakruojo, tai mes telefonu kalbėjom… Jo jo, aš ta pati ponia Lina”).
Užteko ir kantrybės ilgoooms sveikinimų kalboms, ir jėgų paklykauti Agnės koncerte, ir vietos skrandyje tortui, ir temų pokalbiams, ir … aš noriu dar! Labiausiai gaila Editos (dėl sugadintų nervų), prezidentų (na labai jau daug reikėjo šnekėti ir klausyti), Povilo ir Snowcow, bet jie … išgyveno, vadinasi viskas buvo puiku! “
Lina Kulikauskienė: “Ateiname su Gedu ir Rūta, piktybiškai neprisidėję prie gimtadienio organizavimo. Na, Gedas šiek tiek prisidėjo. Na, nepiktybiškai – taip jau sutapo aplinkybės. Užtat ačiū tiems, kas lakstė, ieškojo kavinės ir visaip mus linksmino… AČIŪ! Klubo gimtadienis panašus į mini konventą – suplaukę kone viso fendomo atstovai, daug seniai seniai matytų veidų, atsiranda ir visai nematytų pirmųjų klubo narių… Netgi burtininkas, kuris žada mane mušti „už internetinę dezinformaciją“. (Nesumušė, matyt, gerasis burtininkas buvo). Prie baro sukasi vienintelė mergytė – kiti kavinės darbuotojai, matyt, kepsnius kepa ir alų verda. Eilė niekaip nemažėja. Peralkusios merginos pavydžiu žvilgsniu nulydi kažkieno karbonadą, keliaujantį pas laimingąjį šeimininką, ir piktybiškai lenda Ignui ir Povilui už akių („studentai tegu stovi“).”
Neringa: “Įspūdis tik atėjus – 3 salės, iš kurių reikia išsirinkti vietą, kur geriausiai matosi veiksmas. Kurį laiką su Sandra ir Elžbieta blaškomės po visas kaip dūšios be vietos, bet galų gale įsitaisome šalia torto, patikinusios kažką is kolektyvo, kad tortas patikimose rankose. Tada prisėlina Gediminas Kulikauskas ir jį nufotografuoja. Veiksmas prasideda! Rodomas spektaklis, kurį pagal Gėtės „Fausto“ žodžius perkūrė Andrius, o režisavo Edita. Paaiškėjo, kad fantastų klubo narių entuziazmą periodiškai pakursto Mefistofelis. Be to, žiūrovai buvo patikinti, kad Gėtė vartydamasis karste pernelyg nenukentėjo. Mes patikėjome. Paskui prasidėjo sveikinimai. Kadangi stovėjau gan atokiai, sveikinančiųjų vardų neįsidėmėjau. Akivaizdu, kad kai kurie jų buvo „Dorado“ įkūrėjai ir jau iš anksto džiūgavo, kad atgaus iš prezidento posto pasitraukiantį Gediminą. Šiaip ar taip jų džiūgavimai kiek ankstyvi, nes dabartiniai klubo nariai kelis kartus priminė, kad Gediminas bus garbės prezidentas, jam buvo paskirta net odė, o ant galvos uždėtas laurų vainikas. Kokiu būdu tie laurai tapo vainiku, geriau nepasakosiu, nes visą procesą iškentęs lauro medis apsiverstų aukštyn šaknimis. Be to, Gediminui buvo įteikta dar viena super dovana – paskraidymas sklandytuvu… O vienas iš raganių pasiūlė praleisti vieną savaitę Nidoje, kur, pasirodo, yra kažkoks jų centras. Latvių fendomo atstovas Imantas Belogrivs įteikė paveikslą, kuris buvo panaudotas lietuvių fantastikos latvių kalba knygos viršeliui. Na, o naujasis prezidentas Justinas ta proga iš Gedimino gavo lagaminą (su rankena!) – kas jo viduje, raganaitės dar neišsiaiškino, bet turi slaptą viltį, kad bus dar įdomiau, nei grobti legendinį Beito lagaminą, svajojant apie saldžią šokoladinę išpirką… Paskui buvo dar ir Agnės koncertas, kuris, nepaisant “tinkamų scenai sąlygų” nebuvimo praėjo su audringom ovacijom ir reakcijom iš žiūrovų pusės. Ypač stengėsi “triukšmo grupė” ir naujai iškeptasis prezidentas… Galų gale, nuskambėjus kažkokiam gabalui iš “Metallicos” (gal?..) ir naujajam „Dorado“ himnui (bet gal ir sapnuoju…) pradėtas pjaustyti mėlynasis pagal spec. užsakymą iškeptas tortas… Ant sienos plaikstėsi (karojo…) šviežut šviežutėlaitė klubo vėliava, kuri tikrai atrodė visai kaip dideli dideli „Dorado“ marškinėliai (cituojant naująjį prezidentą). O kuo viskas baigėsi, tegu aprašo tie, kas buvo iki galo ir dar kažką prisimena.”
Gediminas: “Aga, kaip daugelis tvirtino tikrai įspūdis – minikonventas – kažkas panašaus
į vakarėlį “Trečiojoje valdžioje” Lituanikono metu.
Įsiminė:
– įsibėgėjusi padavėja su padėklu, kupinu taurių ir bokalų, “stabdo” prieš tarpdurį, praleisti fantastų. Sustoja, fantastai praeina, nuo padėklo nukrenta taurė. Visų, esančių tam kambarėlyje/kabakėlyje galvos – į padavėją. Sekundei – tyla.Žiūrim, laukiam, kas bus apkaltintas. Padavėja – it druskos stulpas. Tuomet, kai jau atrodo, kad viskas pasibaigė, nuo padėklo nukrenta antra taurė. Antra tylos pauzė. Čia Moonbiter tragišku ironišku balsu užtraukia: “Ajajajai…”, kyšteli galvą Justinas. Daugiau niekas nedūžta, triukšmas ir erzelys atsinaujina.
– Ignas ir Povilas – imantys nuo baro viena ranka po stikliuką “vodkės”, kita – alaus bokalus (oi, oi, jaunimas…;)
– Romualdas Buivydas: “Gediminas tai 100 procentu tikėjo, kad yra skraidančiosios lėkštės, o aš – na, devyniasdešimt procentų, ne daugiau…”Gediminas B. : “Ne, taip nebuvo…”
– geležinis-metaliūgiškas Gintaro Vaišnoro antpirštis/nagas, kuriuo šis kapteli tiesiai į Hertos, taršančios kepsnį lėkštę ir, pasmeigęs, kelia sau prie burnos skrudintą bulvytę (tą patį, tik paprastais pirštais daro ir, berods, Guoda). Herta, vos prieš minutę norintiems siūliusi paragauti kepsnio ir sulaukusi išdidžių atsisakymų, piktinasi…
– Legionieriaus Danilos (Lenkas) nuolat traukiama: “Džiaugiasi tėvas-maMA, kad nugalėta koBRA” ir išraiškingas žvilgsnis į Krutulytę (kuri prieš tai ką tik ir buvo apšaukta aukščiau minėta reptilija).
– Variagas ir Kastytis Beitas, unisonu traukiantys – “sumokėsiu, kai išsikeisiu penkiasdešimtinę” (už “Dorado raganas”) ir, aišku, vėliau užmiršę tai padaryti (sumokėt).
– kažkas iš “Dorado” senbuvių vis kartojęs man už nugaros: “Klubas visai nepasikeitė, visai…”
– vakarėlio pradžioje prie baro, ant kurio išrikiuotos blizga vyno sklidinos taurės, nedrąsiai trypinėjantys svečiai – “čia tipo, nemokama, galima imt ir gert?” – maždaug po penkių minučių “Ei, čia kažkur buvo vyno…”Kol kas tiek nuotrupų.”
Ignas: “Gimtadienis tikrai malonus, šiltasir jaukus buvo.Tikrai atrodė, kaip mažas Lituanikonas: tolkinistai, monai, larperiai ir legionas vienoj vietoj! Ką jau kalbėt apie svečius iš anapus. Dargi labai nustebino spektaklis: jis “šiek tiek” pakito nuo to laiko kai mačiau paskutinę jo repeticiją, smagu, kad į
gerąją pusę. Pastebėjau tendeciją viso vakaro metu pokštauti: “baikas” skaldė ir prezidentai ir paprasti žmogeliai. Taigi, dėkavoju: Agnytei už koncertą, Povilui už kompaniją ir Ainiui už pagalbą grįžtant namo.
Ai lav jū…. My prešias….”
Justinas: “Labiausiai tai įsiminė vėliavos išskleidimas. Mat istorija buvo tokia – kai tik sumontavome “išskleidimo” mechanizmą, karojo įtartina mėlyna juostelė. Supratau, kad jeigu ji kabos – tai “Legionas” ar kokie kiti, linkę tampyti, būtinai nutemps. Taigi, teko juostelę pakylėti taip, kad tik aš, mieliausiasis, pasiekčiau. Padaryti viską pavyko. Dabar išskleidimas – du kartus pamėginau, ar tikrai sistema veikia. Ji, žinoma, veikė. Ir štai, spektaklio metu, svarbiausiu momentu tempiu juostelę ir matau – užuot atsirišusi ji tik tempiasi ir viskas, o gal net veržiasi! Tačiau Dievai buvo gailestingi – juostelė išsitempė iš kitos pusės ir vėliava išsiskleidė! O visa kita buvo labai smagu! Tik pamanykite, aš – prezidentas! Oi, prisižaisiu… :)”
Nuotraukos – netrukus!
