Raminoras ir ugnies demonas
Vieną kartą Raminoras pastebėjo, kad baigėsi tabakas. Ne bet koks, o pats pikčiausias ir činčiberiškiausias šioje Visatos dalyje. Kad gautų šios retenybės, Raminoras turėjo rasti jį auginusią gentį.
„Ir vėl belstis pas tuos kirmgraužius požemių sutraukas ir turėti reikalų su šizofreniškais vartų sargais… kad juos kur dumblių glitimas!..“, – prisiminęs nusipurtė nejučiom Raminoras. – „Juokeliai?! Minti mįsles, kurioje jų kūno dalyje švilpiantis samanuotis ką tik padėjo krūvelę! Kalnų humoriukas… Ir po kiekvieno kreivio šūvio reali galimybė būti palaidotam akmenų griūties ar geriausiu atveju medžių nuokritų lavinos, kai tie peraugę akmens dribsniai purtosi iš juoko. O ką jau bekalbėti apie upelius, kurie su žvyru ir visais gyviais pritrykšta į burną, nosį, akis ir plaukus… Ne, toks jaunas ir kvailas gali būti tik vieną kartą gyvenime“, – ir jis kruopščiai visa tai pasižymėjo „Karžygio gyvenimo pradžiamokslyje“, vedamame tam, kad neduok tu, dvilapi dobile, kitame gyvenime nepamirštų ko svarbaus ir nepridarytų tų pačių klaidų.
„Antra vertus, – mąstė toliau Raminoras, – ar gali būti, kad tikras karžygys į kokį kitą iškeistų Nevajų šalies nykštukų tabaką, kurį rūko tik patys činčiberiškiausi Visatos vyrai? Į kitą, kuris neįžiebia dvasioje stebuklingos ugnies, nepraplaukia tau prieš akis dūmais, primenančiais drąsiausius ir neįtikinamiausius tavo žygdarbius, nevilioja gražiausių ir mieliausių Visatos moterų, o svarbiausia – apneša dantis ir bjauriai tvoskia iš burnos, kaip pusbroliui Seilijui Supuvotui Tvoskiajam. Taip niekada nenutinka rūkant nykštukų tabaką.“
„Tačiau nuspręsta, – po valandžiukės nutarė pats sau. – Raminoras meta rūkyti. Karžygys lėtai atsistojo, pasirąžė, pažvelgė į saulę, užbėrė žemėm vos berusenančią ugnį ir, susikrovęs mažytę mantą, patraukė į pietus. Jis keliavo per septynis miškus, šokinėjo akmenimis per septynias upes, per dar septynias plaukė viktorijos lapais, o likusias septynias perėjo tiltais. Tada septynias dienas ėjo betake dykuma, kol pasiekė Užmirštąjį kalną. Išties tai buvo prasmegęs ugnikalnis ir virš smėlio pūpsojo tik kelmo dydžio kupstas su skyle viršuje. Angos dydžio kaip tik pakako karžygiui Raminorui pratilpti, ir šis pradėjo leistis įvijais laiptais gilyn, kol pasiekė nedegamomis plytelėmis grįstą menę prieš didžiulį židinį. Jame liepsnose už rašomojo stalo patogiai kėpsojo nenusakomo amžiaus ugnies demonas ir braukdamas ašaras vartė šeimyninį albumą. Raminoro jis, matyt, neišgirdo ateinant, nes šiam kostelėjus keistai sukrutėjo ir prunkštelėjo į menę suodžių ir kibirkščių fontaną. Tada užvertė albumą, įgrūdo į stalčių ir susidėjęs rankas ant stalo įdėmiai pažvelgė juodomis bedugnėmis akių vietoje į atvykėlį. Raminoras netgi būtų galėjęs prisiekti, jog demonas kilstelėjo antakius, nors įdėmiai apžiūrėjęs pastebėjo, jog šis jų neturi.
– Karžygys Raminoras. Išsiregistruoti iš rūkalių, – pareiškė svečias.
Demonas keistai sukikeno, išėmė iš stalčiaus bloknotą ir ėmė skaičiuoti. Tada pastūmė Raminorui pasirašyti. Lapelyje tupėjo mažas ir piktas sakinys su ūsais. „Kad tave kur“, – nusispjovė perskaitęs Raminoras ir pats išsigando baisaus ir netikėto šnypštimo. Židinyje demono nebebuvo. Raminoras apsisuko ir išėjo iš menės.
Ir buvo tai žygdarbis, pavadintas „Rūkalių išlaisvinimu iš ugnies demonų priklausomybės.“
Em
