Mano ledi,
Negaliu sulaukti, kai melsvi mūsų saulės spinduliai nušvies tavo sparnus ir mes vėl laikysimės už čiuptuvų Ingliono parkuose, tačiau, deja, esu čia, toli tarp šaltai spingsinčių žvaigždžių ir margaspalvių kosminių ūkų, vykdydamas pareigą mokslui ir karališkajai šeimai. Karališkosios Kosmografų Draugijos žvaigždžių laivu „Lordas Melvinas“ skriejame šviesiuoju eteriu tolyn, aplankyti naujų pasaulių, kurių dar nelietė nariuotos mano tautiečių kojos. Prisipažinsiu – iš pradžių mane kankino gėdingas nerimas: bijojau, kad kelionei įpusėjus triumuose pasibaigs anglys, sprogs vienas iš garo katilų ar klajoklis meteoras išmuš skylę žalvariniuose laivo šonuose, tačiau po pokalbio su Kapitonu ir Pirmuoju Mašinistu nusiraminau. Mano baimės pasirodė esą visai nepagrįstos, ir aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi galėdamas būti šios galaktinės svarbos ekspedicijos nariu.
Ši tarp-planetinė kelionė, ši tarpžvaigždinė odisėja pasirodė esanti visa ir net dar daugiau, nei kada nors tikėjausi. Mano ledi, aš atsimenu, kaip rūmų sode, paskutinę naktį prieš man išvykstant, jūs manęs prašėte „atvežti bent menkutį mažmožį iš Kosmografų draugijos išvykos“. Ką gi – su malonumu galiu prisipažinti uoliai vykdantis jūsų pageidavimą. Taip uoliai, kad surinkti suvenyrai grasina visiškai uzurpuoti mano kajutę ir išstumti mane miegoti į susiraizgiusius tiksinčio laivo koridorius. Man nepaprastai gaila, kad nesate šalia ir negalite kartu stebėti per laivo iliuminatorius atsiveriančių svetimų pasaulių peizažų (nors Kapitonas ir laivo Gydytojas man prieštarauja, primindami, jog ekspedicijos dailininko vietą gavau ne už gražias mandibules, kad mano kūriniai nesugeba perteikti genialaus Visatos kūrinių grožio).
Paskutinis mūsų ekspedicijos aplankytas Visatos kampelis mane ypač nustebino. Galaktikos vijoje aplink geltoną žvaigždę besisukančių planetų devynetas iš karto sužavėjo: mes gerėjomės septintosios planetos žiedais ir įbedėme Imperijos vėliavą į raudonus ketvirtosios planetos smėlynus. Tačiau didžiausią nuostabą – ir, kaip vėliau supratome – didžiausią baimę ir sumišimą sukėlė trečioji, iš kosminės erdvės tokia į Inglioną panaši planeta – Žemė.
Aš šaukiau iš džiaugsmo, pro žvalgybinio laivelio iliuminatorius išvydęs žemai po mumis išsidriekusius miestus. Dar labiau nustebau, supratęs, kokie jie panašūs į mūsiškius. Pro teleskopų okuliarus galėjau įžiūrėti dailiai raižytus kolonų kapitelius ir elegantiškas langų dekoracijas – tačiau mano džiaugsmą greitai pakeitė nerimas. Įgulos nariai suprato tą patį ką ir aš – dauguma šių pastatų stovėjo tušti: nors į juos kartkartėmis atklysdavo vienas kitas vietinis, savo trauka jie neprilygo kraštovaizdį gadinantiems plieno, betono ir stiklo monstrams, į kuriuos kasdien plūdo tūkstančiai. Apimtas sumišimo, nežinojau, ką daryti, kol Vyriausiasis Kosmografas pasiūlė surengti susitikimą su vietinių protingų padarų – „žmonių“ – atstovu.
Pora įgulos narių – patyrę medžiotojai – greitai parūpino mums žmogų (nepatikėsite, mano mieloji, kaip keistai tie padarai atrodo – jie turi tik keturias galūnes, kurių tik dvi tinkamos įrankiams naudoti!). Apsvaigintą padarą laivo Inžinierius prijungė prie Universalaus Vertėjo – nuostabaus išradimo, gebančio išversti net pačių primityviausių būtybių skleidžiamus garsus į švarią Ingliono tarmę. Kai vaistai baigė veikti, žmogus atsimerkė, porą kartų sukarkė keista savo kalba, ir iš Vertėjo rago pasipylė žodžiai:
-Vabzdžiai! Ir dar juokingai apsirengę! Na, tokios nesąmonės tai senai nesapnavau!
Išgirdus šiuos žodžius, man iš rankų iškrito teptukai, o Vyriausiasis Inžinierius pametė monoklį. Kapitonas patrynė letenas į liemenę, pasitaisė cilindrą ir kreipėsi į Vertėją:
-Mes sveikiname jus Ingliono Karalienės vardu. Mes skridome ilgai ir toli švytinčiuoju eteriu savo laivu, kol suradome jūsų planetą. Tačiau mus stebina siaubingi metalo ir betono monstrai, į kuriuos kasdien plūsta jūsiškių minios. Gal galėtumėte paaiškinti jų paskirtį?
Išgirdęs kapitono pageidavimą gargaliuojančia savo kalba, padaras vėl sukarkė. Aparatas išvertė:
-Ką? Švytinčiuoju eteriu? Na, akivaizdžiai sapnuoju. Jokio švytinčiojo eterio nėra – čia net ir vaikui aišku – Einšteinas įrodė. O jūsų erdvėlaivis gal ir dyzeliu varomas? O pastatai – jūs ką, dangoraižius pirmąkart matot?
Aš nebegalėjau klausytis: vargšas padaras akivaizdžiai kliedėjo. Jis ne tik neigė net tokiai nemoksliškai sielai kaip aš akivaizdų šviesiojo eterio egzistavimo faktą, bet ir manė, esą tarp žvaigždžių keliaujantis laivas galėtų būti varomas tokia netikusia medžiaga kaip dyzelis, o ne pačiu paprasčiausiu garu! Likusią dienos dalį praleidau savo kajutėje, mąstydamas, kas galėjo atsitikti su šios planetos gyventojais, ir nerimaudamas, kad tokia siaubinga nelaimė galėtų paveikti ir Ingliono protus.
Po poros dienų, mums jau palikus šią keistą planetą, man nusišypsojo sėkmė apie paskutinių dienų įvykius pasikalbėti su Vyriausiuoju Kosmografu. Jis patvirtino mano nuogąstavimus: susitikimai su kitais atsitiktinai išrinktais žmonių rūšies atstovais vyko visiškai taip pat, kaip ir pirmasis. Visi jie neigė eterio egzistavimą ir juokėsi išgirdę, kad mūsų laivą varą naujausios kartos garo variklis. Prisipažinau nesugebantis suvokti, kas galėjo taip suniokoti visos rūšies sielas, tačiau Kosmografas pasidalijo su manimi savo teorija. Pasak jo, vos prieš šimtą metų šių padarų kultūra labai priminė mūsiškę: tą įrodo tuometiniai dailės, muzikos ir skulptūros kūriniai. Tačiau jų protus, – aiškino Kosmografas, – staiga užkrėtė keista dvasinė liga, sukėlusi skysčių sutrikimus jų organizmuose ir visą rūšį panardinusį į nuolatinį kliedesį. – „Ši rūšis yra pavojinga sau pačiai ir visai galaktikai“ – kalbėjo jis, -“ ir grįžus iš ekspedicijos, būtinai privalėsime informuoti apie šią planetą Karališkąjį Laivyną ir pradėti šios sistemos karantiną“.
Man nelieka nieko kito, kaip apverkti šios rūšies atstovus ir tikėtis, kad jie kada nors pasveiks, pabus iš juos kaustančių ligos gniaužtų, iš naujo atras garo teigiamas begalines galimybes ir pasieks žvaigždes, kur jų kantriai lauksime mes, jų vyresnieji broliai. O jums, mano brangioji ledi, aš linkiu neliūdėti ir apsišarvuoti kantrybe: man grįžus, pagaliau galėsime atšvęsti vestuves, o jūs – girtis savo draugėms, kad jūsų sutuoktinis – ne kas kitas, kaip visoje imperijoje garsios ekspedicijos narys. Patikėkit manimi, jūsų draugės taps infraraudonomis iš pavydo.
Amžinai jūsų net tarp žvaigždžių, Dailininkas
Alfredas Buiko
