Skaitiniai

2014-01-01
 

Eilinis Rajanas. Rijomerio kronikos, Šešėlinė įskaita (III)

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Eilinis Rajanas.


 


Rijomerio kronikos, Šešėlinė įskaita


 


(pradžia čia)


 


Tamsai apleidus jo sąmonę, Evas atsipeikėjo pakabintas žemyn galva neaiškioje patalpoje. Po juo žibėjo žalsvą šviesą atspindinčios mėlynos keramikinės plytelės su kai kur matomom skylėm. Aplink kvepėjo drėgme, tačiau kad ir kaip Evas stengėsi įtempti regą, toliau nieko negalėjo įžvelgti: viskas skendėjo prieblandoje.
– Jau prabudai?
Balsas pasigirdo šalia, tačiau nieko nesimatė. Tačiau tai buvo tas pats balsas, kurį jis išgirdo prieš atsijungdamas. Šaltas, įžūlus ir sklidinas paniekos. Pasigirdo šlepsintys žingsniai, ir iš tamsos išniro liekna jauno vyro figūra. Prisiminęs Ambero rodytą projekciją, Evas atpažino Enriką Osterdalą.
– Nesitikėjai? – mėgaudamasis belaisvio nuostaba, kadetas atsisėdo ant išburtos taburetės. – Bet kai geriau pamąstai, kažko kito ir nebuvo galima tikėtis. Aukos vaidmuo mane išgelbėjo nuo įtarimų, tačiau ilgainiui būtų apsvarstyti visi variantai, o tada…
– Tada jau būtų aišku, jog kaltininkas yra tas, pas kurį šiknaskylė plačiausia!!!
Iš tamsos pasigirdęs Daliaus riaumojimas išblaškė aplink Enriką tvyrojusią grėsmės ir pranašumo atmosferą. Kadetas apsiniaukė, tačiau prisivertė išspausti šaltą šypsnį.
– Ak, taip, mano grupiokas Dalius. Jam skyriau didesnę paralyžiaus dozę, tačiau turbūt mentalisto parengimas daro savo. Užteks lindėti tamsoj!
Kadetui spragtelėjus pirštais visa tamsa atsitraukė iki pat keistai banguojančių sienų atidengdama kiek atokiau kabantį Dalių. Evas pastebėjo, kad tiek jį, tiek kursioką laikę pančiai buvo nematerialūs. Lyg nuausti iš tamsos, jie tekėjo iš plyšių lubose ir vijosi apie juos visiškai suvaržydami judėjimą. Enrikui dar kartą spragtelėjus, Dalius buvo pritrauktas prie jų.
– Šita galia, – purtydamas galvą prabilo Evas. – Vien tik mūsų laikymas turi tave sekinti.
Enrikas prunkštelėjęs pirštu parodė į pančius:
– ŠITA galia? Na tu ir žioplas. Apsidairyk aplinkui: kaip manai, kur mes esame?
– Apsišik galvą Enrikai, – rėkiantis Dalius ėmė tabaluotis ore, stengdamas suplėšyti jį laikančias gijas. – Kurių galų mus atitempei į prausyklas?
– Ša ša, Daliuk, – Enrikui mostelėjus ranka viena tamsi gija užkimšo Daliaus burną. – Savo šansą paturėsi, kai tam bus metas. Be to – dabar didžiausius šansus galvai apsišikti turi tu, todėl nepykdyk sėkmės ir leisk pasireikšt savo kurso draugui. Taigi… Evaldai, kur mes esame?
Evas pasukiojo galvą: Daliaus tiesa – tai prausyklos, bet atrodė, kad jas gaubia iliuzijos: standartiniai mėlynos spalvos šaltadegliai degė žalia šviesa, sienos bangavo lyg laivo burės, o geriau įsižiūrėjęs į plyšius tarp plytelių, jis pastebėjo blizgančią juodumą. Enrikui nėra prasmės savo belaisviams niaukt protus iliuzijomis, nes jie jo valioje. Bent kol kas.
– Para-erdvė?
– O tu nekvailas. Taip, mes esame prausyklų vietoje, – atsistojęs priėjo prie Daliaus ir spyrė jam į krūtinę. – Bet ne prausyklose. Niekas jūsų čia neras, niekas jūsų čia negirdės, o kai aš nustosiu su jumis smagintis, jūsų nusiurbti lavonai liks pūti čia amžiams. Bet kol kas neskubėkim – priešaky visa naktis. O aš negaliu leisti jums mirti, prieš tai nepademonstravęs visos savo galios.
Enrikui dar kartą spragtelėjus pirštais pančiai ištirpo ore ir Dalius su Evu nugriuvo ant žemės. Kol Evas kėlėsi, Dalius vikriai pašoko ant kojų, mostelėjo rankomis ir iš oro ištraukęs du klaikiai atrodančius lenktus peilius, puolė Enriką. Ataka buvo staigi, tačiau numatoma: kadetas palikdamas paskui save judėjimo pėdsaką žaibiškai atsirado pusmetriu toliau ir lengvu rankos mostu smogė į jo vieton nusileidusį Dalių. Šis sukdamasis ore nuskriejo į šalį, kur atsitrenkęs į tuo metu išsigaubusią sieną išsidrebė ant žemės.
– Ne-svei-kai, – pasityčiojančiai sukikeno magas. – Manau, neprailgs naktelė.
Evas stebėjo, kaip atsistojęs Dalius anuliuoja peilius ir pradeda gestikuliuoti jam nežinomą užkeikimą. Baigus, kursioko rankose atsirado dviašmenis kirvis. Stojęs kovinėn pozicijon, Dalius be žodžių ėmė artintis prie savo priešo, kuris ramiai stovėjo ir laukė. Prisiartinęs per smūgio atstumą, Dalius žaibiškai užsukęs kirvį smogė iš apačios: ašmenys lėkė tiesiai į nesaugomą Enriko šlaunį, tačiau paskutiniu momentu Enrikas juos atrėmė savo ranka. Jų žvilgsniams susikryžiavus į šonus tvykstelėjo galios banga, o tada Evas pamatė, kad kirvį atrėmusia kadeto ranka teka smalos juodumo gijos. Dalius iš visų jėgų pamėgino ištraukti savo kirvį, tačiau Enriko gniaužtams nepasidavus, stumtelėjo jį priešingon pusėn: kinetinė jėga nustebusį Enriką išmetė į orą, iš kur jį galingu apsisukimu Dalius nutrenkė žemėn: kūnui įsirėžus į grindis, į keramikinės plytelės pabiro į šalis, atidengdamos visiškos tamsos lopus. Pats mago kūnas šokčiodamas nusirito šalin ir sustingo. Dalius nusispjovė ir virš galvos iškėlė ginklą:
– O dabar kontrolinis kirtis.
Keli platūs žingsniai ir oran pašokęs Dalius pakibo virš gulinčio suglebusio kadeto, tačiau ant jo taip ir nenusileido: Enriko kūnui susipurčius iš jo išlėkę tamsūs čiuptuvai jį pervėrė ir paliko kaboti sustingusį.
– Vsad… – Enrikas gurkčiodamas  atsistojo. – Visad… Tavo jėga mane žavėjo. Bet ja nieko nepasieksi. Ypač puldamas mus.
Iš jo pečių iškilo dvi juodos galvos, o šonams patamsėjus į šonus išsikišo po ranką ir koją. Dabar Enrikas ėmė atrodyti kaip iš trijų žmonių sudarytas siamo dvynys. Aiškiai matėsi, kad visi Dalių laikantys čiuptuvai eina ne iš Enriko, o iš jo šešėlinių dalių. Enrikui pasipurčius dar kartą, šešėliai nuo jo žengė į šonus ir atsistojo įgydami humanoidų formas. Enrikas liūdnai atsiduso pažiūrėjęs į negyvas Daliaus akis ir atsisuko į vis dar pasyviai juos stebintį Evą.
– Žinai, gal jis dar būtų gyvas, jei bandytum jam padėt. Nekenčiu bailių.
Evas sugniaužė kumščius, tačiau po akimirkos juos atpalaidavo:
– Juk nėra skirtumo, keliese mes čia tave puolam? Tai tavo dimensija.
– Hoh? Atrodo padėtį supratai geriau nei vargšas Dalius. Ir ką dabar darysi?
– Tą patį, tik, – Evas iš kišenės išsitraukė cigaretę. – Manau, suteiksi man paskutinį norą?
– Kodėl turėčiau? – Enrikui mostelėjus ranka, šešėliai paleido Daliaus kūną ir šis šleptelėjo ant žemės. Vien tik nuo garso Evui apsunko širdis.
– Gal todėl, kad viskas, ko aš paprašysiu, tebus paaiškinti, kaip sugebėjai tapti toks galingas? Juk dabar tavo sugebėjimai viršija adepto lygį, nors esi tik kadetas. O užkeikimai – tai nekromantija, vadinasi, energijos reikia dar daugiau. Man įdomu, ir tiek.
– Berniukai, – uždėjęs rankas šešėliams ant pečių Enrikas apsilaižė lūpas. – Jam įdomu. Na gerai, tebūnie, juk kalbėti nekainuoja, ar ne?
– Matai, – priėjęs jis pritūpė prie Daliaus ir ėmė glostyti jo veidą. – Viskas iš tikro įvyko jo dėka.
– Ką?
– Taip, tai buvo jo mintis mane nakčiai užrakinti prausyklose. Jis buvo… mūsų  grupės seniūnas, todėl visi mano grupiokai su džiaugsmu pasirašė. Taip aš atsidūriau čia. Naktį. Vienas. Tamsoje. Aplink girdėjosi įvairūs neaiškūs garsai, bet tai nebuvo problema: aš juk supratau, kad visas šis šūdas iliuzinis. Ir jie žinojo, kad manęs tai neišgąsdins. Todėl visi tie garseliai ir smulkūs figmentai tebuvo fonas. Žinai, kas mane iš tikro turėjo išgąsdinti?
– Kas?
– Vanduo, – po šio žodžio prausyklos pakraščiuose įsijungė dušai ir patalpoje pamažėle ėmė šilti oras. – Visos prausyklos tiesiog patvino. Tik vanduo nebuvo šiltas. Ne, jis buvo ledinis.
Prisimerkęs Evas stebėjo kaip Enrikas apsikabina save ir ima linguoti į šonus.
– Tas gaidys Dalius žinojo, kad esu… šalčmiriukas. Man drungnas vanduo buvo peilis, o čia… Bet kas be ko, joks kankinimas nėra galutinis, jei nėra kažko, kas primintų, kad viso to skausmo gali ir nebūti. Žinai, ką jis padarė?
– Mmm?
– Jis paliko vieną čiaupą, kurio vanduo buvo karštas. Tik visa problema buvo tame, kad ta karšto vandens srovė kas keliolika minučių keitė savo poziciją: niekad nežinojai į kurį čiaupą ji persikels. Jis žinoma, numanė, kad atsidūręs tamsoje aš užsikerėsiu infraregą, tačiau, kad pasiekčiau šiltą vietą, man vis tiek reikėjo perbėgti eilę šaltų.
Nutilęs Enrikas stebėjo ramiai dūmą traukiantį Evą.
– Tu neatrodai labai išsigandęs. Nebijai mirti?
– Bijau, bet dar labiau bijau iš baimės apsiverkti. Bet tęsk: kažkodėl nemanau, kad buvai toks kvailas ir iš tikro bėgiojai nuo dušo prie dušo.
Enrikas ėmė juoktis:
– Tiesą sakant, buvau: aš juk nežinojau, kad jie mane uždarys visai nakčiai. Bet po kelių valandų tapo aišku, kad durų niekas neatrakins. Todėl pradėjau galvoti, ką galėčiau padaryti, kad dingčiau iš to šlapio pragaro. Tačiau greit supratau, kad nemoku ir negaliu nieko, kas galėtų kaip nors užblokuoti viso vandens tėkmę ar bent neleisti keistis konkrečiai srovei. Įsiutęs ir bejėgis, aš ėmiau rėkti visus įmanomus prakeiksmus, o tuomet prisiminiau seną seną gandą, apie prausykloje dingusius žmones. O tuomet man ir dingtelėjo: kas jei čia iš tikro yra kažkas tokio, kas gali pradanginti žmogų? Juk visa vieta buvo pastatyta ant magų vienuolyno pamatų: garantuotai turi būti kažkokios padidintos rizikos zonos. O jei prausyklos yra viena iš jų, tuomet jos turi kažką rezonuoti. Ėmiau zonduoti visą patalpą…
– Ir? Radai šešėlius?
– Oi ne. Mano prielaidos buvo teisingos, tačiau pavėluotos: visas Rijomeris buvo išvalytas po pirmų incidentų. Kad ir kas pradangino tuos žmones, tai buvo likviduota egzorcizmais ir kerasklaidom. Tačiau mano bazinės tamsiųjų menų bibliotekoje įgytos žinios man leido atrasti dar vieną variantą.
Evas numetė nuorūką ir pasižiūrėjo į vieną šešėlių:
– Net pašalinus priežastis, gali likti pasekmės.
– Būtent, – Enrikas atrodė patenkintas. – Man darosi gaila, kad teks tave nužudyti: būtum nekvailas tarnas. Taigi, toliau jau istorija: aš imu kalbėti įvairius kviečiančius užkeikimus ir voila: po geros valandos kažkas aplinkoje pasikeitė – vanduo nustojo tekėti, o patalpoje pajutau kažkieno buvimą. Tai buvo mano pirmasis kontaktas su Dvyniais.
– Dvyniais?
– Na taip, kiek vėliau sužinojau, šie šešėliai iš tikro kažkada buvo dviem talentingais magais. Juos vadino Ulonais, nors daugiau nesidomėjau, nenorėjau atkreipti kieno nors dėmesio. Matai, – Enrikas paglostė šešėlius. – Kad ir kas jiems nutiko, jie jau nebe žmonės. Tik tamsos iškreiptos sielų liekanos, kurios yra įkalintos tam tikroje vietoje. Jie neprotingi, tačiau su jais galima susišnekėti. Juk viskas ko jiems reikia, tėra gyvybinė jėga.
– Mainais į jų teikiamą galią, tu jiems aukojai žmones?
– Ką? – atrodo šis klausimas Enriką pralinksmino. – Ak, ne visai. Matai, čia aš galiu daryti viską, nes tai mano vieta, kuri yra prisotinta negatyvios energijos. Visi šie fokusai iš tikro ima kainuoti tik tuomet, kai imu juos naudoti realybėje. Tačiau kai imu juos naudoti, tai jie pareikalauja liūto dalies.
– Ir tu pradedi žudyti.
Enrikas ėmė juoktis. Pamėgino kažką sakyti, tačiau nesugebėjo susivaldyti ir toliau kvatodamas keliskart mostelėjo rankomis.Galiausiai susivaldęs atsikvepė:
– Nea. Aš šiuos talentus naudojau tik tada, kai žudžiau. Daugiau iš jų jokios naudos, nebent retkarčiais pašnipinėti ar pamėginti išniekinti kieno nors sielą.
Po paskutinių žodžių Enrikas apsiniaukė:
– Ką gi, pasaka baigta. Laikas ir mums viską užraukti.
Evas linktelėjęs pakėlė rankas ir užkišęs jas sau už nugaros ištraukė sunkų kovos kūjį. Enrikas paniekinamai prunkštelėjo:
– Turbūt supratai, kad kausies prieš tris. Gal pagalvok ir apie gynybą.
Evas liūdnai pažiūrėjo į Daliaus kūną ir aukštai iškėlė kūjį:
– O kas sakė, kad aš su jumis kausiuos?
Ir iš visų jėgų trenkė jį į grindis sau po kojomis. Triuškinančio smūgio padaryti įskilimai švystelėjo akinančia violetine šviesa, kuriai dingus kartu prapuolė ir Evas.
– O kurmi, – nepatikėjo Enrikas. – Jis rado kelią lauk.



Per visas prausyklas nugriaudėjus sprogimui Evas buvo išsviestas iš grindyse atsivėrusios skylės. Pabučiavęs grindis dar kelis metrus pasirito ir atsitrenkė į Ambero koją.
Dziendobry, – išsišiepė magistras. – O mes čia su Emiu svarstome, kur dingo tavo amuleto signalas.
– Ne tik mano, – stodamasis kone sukriokė Evas. – Ir Dalius, jis ten… negyvas.
Ketinęs padėti Evui stotis Emis suglumo:
– Kaip… negyvas?
– Miręs. Enrikas jį…
– Aš jį pribaigiau. Malonu, kad užsukote, dėstytojau.
Virš skylės grindyse jau kabojo Enrikas. Aplink jį sūkuriuojanti tamsa bangavo į šalis skleisdama baimę ir neviltį. Amberas tik kilstelėjo antakį.
– Matau, tavo polinkis pompastikai niekur nedingo. Pasiduok ir pažadu, kad po teismo tave nužudys staigiai.
Enrikas nusišiepė beprotiškai plačia šypsena, kartu atidengdamas smailėjančius dantis.
– Pasiduoti? Po teismo? Manai, turi galios su manimi derėtis?
Po atsainaus rankos mosto Emis ir Evas vartydamiesi ore nulėkė sienos link, į kurią atsitrenkę liko kaboti ore, spaudžiami nematomos jėgos. Amberą ši galia tik vos stumtelėjo.
– Kaip matau nekromantija tau ne tik susuko smegenis, ji jau deformuoja ir kūną, – palingavo galva Amberas. Tada žengęs pirmyn nepadoriai nusišypsojo ir pašaipiai paklausė. – O gal ji iš pradžių paveikė tik kūną – stogas tau nuvažiavo po to, kai tavo dvaselės išvietėje supainiojo šiknas?
Enriko veidu perbėgus įsiūčiui jis visas sudrebėjo:
– Man stogas ėmė važiuoti tada, kai po penkto tavo dalyko neišlaikymo man pasiūlei tavo viloje kartu praleisti Kiaulėdas maudantis po auksiniu dušu.
Evas su Emiu baimingai susižvalgė, tačiau į juos atsisukęs Amberas skubiai paaiškino:
– Jis meluoja: siūliau tik Kiaulėdas. Auksiniai dušai skirti tik patikrintiems – vidinis ratas, žinote…
Jį pertraukė Enriko riaumojimas:
– MAN SIŪLEI IR DUŠĄ. MIRK, IŠKRYPĖLI!!!!
Enriko kūnas tiesiog sprogo: į visas puses iššokę juodi ir ploni čiuptuvai su aštriais galais Amberą apspito sinchroniškai puldami iš visų pusių, tačiau likus keliems metrams iki taikinio ėmė sproginėti ir tikšti ant žemės ilgais juodo rašalo pėdsakais. Tačiau juos keitė kiti, dar intensyviau bandantys pasiekti lengvu švytėjimu apgaubtą magą. Žemė tarp Enriko ir Ambero pajuodo, oras ėmė traškėti ir šalti, o dvi figūros stovėjo viena prieš kitą, skiriamos tik nesibaigiančio tūkstančius gyvačių primenančio čiuptuvų spiečiaus. Nepaliesta distancija iki Ambero ėmė tirpti, o visa įsitempusi jo povyza rodė, kad priešintis jaunam nekromantui darosi vis sunkiau. Centimetras tirpo po centimetro – prie sienos prikaustyti studentai neįsivaizdavo, kiek ši galios dvikova kainuoja jos dalyviams. Staiga viskas baigėsi: Amberas sukrutino pirštus, ir nuvilnijusi galios banga privertė subanguoti  pačią realybę, sekundei visus sustabdydama, tačiau sekančią akimirką jį užliejo visas čiuptuvų srautas, paskandindamas magą savyje. Enrikui sutramdžius naujas ataugas, toje vietoje, kur buvo Amberas, dabar raitėsi kažkas panašaus į juodų gyvačių gumulą. Vienu momentu Evui pasirodė, kad pamatė kyštelėjus žmogaus ranką, bet ją akimirksniu įtraukė atgal.
Nualintas įtampos Enrikas parklupo ant žemės. Jo veidas buvo kaulo baltumo, kaip ir rankos. Tačiau kad ir koks jis išsekęs atrodė, Emį su Evu kaustantis užkeikimas ne kiek nenusilpo. Protu nesuvokiama, pamanė Emis, svarstydamas tamsiosios pusės privalumus ir gailėdamasis, kad pabijojęs impotencijos nestojo į Nekromantijos Fakultetą.
Enrikas ėmė krizenti žiūrėdamas į nurimusią gijų krūvą, kuri dabar veikiau priminė pilką kokoną, iki kurio nekromantas nuropojo keturiomis, tik kartą pašnairavęs į kybančius belaisvius.
– Na štai, – atsidusęs išsidrėbė šalia. – Mokinys pranoko mokinį. Žinau, mirtis buvo skausminga, nors nepaliko nė pėdsako. Ach, – mostelėjus ranka, juoda masė ėmė garuoti lauk. – Gaila, kad tai neužsitęsė. Bet tavo priešmirtinė grimasa man dar gali sukelti orgazmą.
Tamsai pranykus ant žemės liko gulėti stambaus sudėjimo kažkuo panašiu į superdidvyrio kostiumą vilkinti guminė lėlė plačiai pražiota burna bei kitomis kūno dalimis. Jai ant krūtinės puikavosi emblema:


„Gay Lord: freedom starts here “


Enrikas nesupratęs žioptelėjo:
– Ką?
– Karo menas, pedikiuk, – tarė už nugaros atsiradęs Amberas. – Pažink savo priešą kaip pats save.
Ore žybtelėję sidabriniai lenkti peiliai be jokio pasipriešinimo nurėžė nespėjusio sureaguoti nekromanto rankas. Sekantys smūgiai buvo ne švelnesni: vienas peilis pralėkė prie pat Enriko akių, kitas – palei burną. Po sekundės akių vietoje trykštelėjo kraujas, tačiau nekromantas nespėjo surikti – jo žandikaulis nukrito ant žemės. Apimtas šoko jis nugriuvo ir ėmė raitytis ant žemės, nesugebėdamas nieko padaryti: nevaldomi jo šešėliai blaškėsi aplinkui, primindami šikšnosparnius. Ankstesnio vientisumo nebuvo likę nė kvapo.
Prispaudęs nekromanto krūtinę koja, Amberas skubiai ištarė gydantį užkeikimą ir fontanais trykštantis kraujas akimirksniu sustojo. Dabar girdėjosi tik gargaliuojančio kvėpavimo pertraukiamos bebalsės dejonės. Ambero veidas spinduliavo žiaurų abejingumą:
– Aš jums, studentams, išsijuosęs visą semestrą kaliau esminius karo vedimo principus: nustebink, apgauk, sutrikdyk, demoralizuok. Tačiau baigę mano kursą visi tai iškart pamiršta. Štai kad ir tu, – stipriau spūstelėjęs Enriko krūtinę magas ranka mostelėjo į Evą ir Emį, po ko jiedu nukrito ant žemės.
– Turėdamas tiek galios, ėmei nekreipti dėmesio į tokius paprastus dalykus, kaip jos paskirstymas ir naudojimas. Begėdiškai daug naudojai, kad laikytum prie sienos prikaustęs du nevykėlius, kai tuo tarpu pribaigti juos būtų užtekę ir pusės. Visą talentą nukreipei stiprinti vienam užkeikimui, kurio tikslinė paskirtis buvo nuspėjama. Visą laiką tavo koziriu buvo nežinomybė: mes nežinojome, kokią galią valdai. Mes net neįtarėme, kad tu prie visko buvai prisidėjęs. Tačiau kai atskleidei savo kortas, bet nepakeitei taktikos, jau buvai lavonas. Kvėpavai, judėjai, taškeisi kerais ir grasinimais, bet tavo likimas jau buvo nulemtas.
Nutilęs Amberas tik palingavo galvą. Tada ėmė šnabždėti užkeikimą. Jam baigus trūkčiojantis Enriko kūnas pakilo oran ir ėmė trauktis mažyn, kol galiausiai dingo. Tarp praustuvų liko tik Amberas, du studentai ir padrikai visur besiblaškantys šešėliai. Magas giliai įkvėpė, tada išpūtęs žandus iškvėpė ir, iš kišenės išsitraukęs cigarečių pakelį su jame pavaizduota žydra austre, užsirūkė.
– Aš jį galėjau nudėti nuo pat pradžių, tačiau tikėjausi, kad jis sutiks – tai būtų reiškę, kad jis dar mąsto savo galva.
– Būtumėt palikę jį gyvą? – nedrąsiai paklausė Emis.
– Ne, – dėstytojas atgal persibraukė plaukus. – Tada tikrai įsitikinčiau, kad visas savo aukas jis žudė sąmoningai, niekieno neveikiamas. Tačiau jam nesutikus, aš privalėjau veikti pagal egzorcizmo protokolą ir sulaikyti jį gyvą, siekiant išsiaiškinti jį apsėdusių jėgų kilmę. Nors tai ir taip aišku.
– Jis minėjo,  – įsiterpė Evas. – Kad šitose vietose buvusios galios pakeitė pradingusių žmonių sielas…
– Pakeitė… – Amberas krimstelėjo apatinę lūpą. – Joa, galima ir taip pasakyti. Gerai, šiam vakarui užteks: kaltininkas sulaikytas, studentai gyvi…
– Dalius…
– Ak taip, Dalius, nesijaudink, – nuramino Evą Amberas. – Ryt jis gulės ligoninėje, o prabudęs manys, kad tai tebuvo košmaras. O dabar, štiš iš prausyklų. – Liūdnai pažvelgęs į ant priešais esančios sienos kabančius du žmonių pavidalo šešėlius Amberas sunkiai atsiduso. – Yra keli seni reikalai, kuriuos reikia užbaigti.
 



Po kelių dienų Emis su Evu sėdėjo Karo Meno Istorijos katedroje. Priešais Amberą – patį neaiškiausią Rijomerio dėstytoją. Jam juos begėdiškai nužiūrinėjant jiedu suko savo akis visomis kryptimis, apžiūrinėdami keistais trofėjais ir suvenyrais perpildytą buduarą.
– Tataigi, – galų gale, kai nejauki tyla ėmė darytis jauki, prabilo Amberas. – Viskas gerai, kas nesibaigia išžaginimu. Ar ne?
Studentai energingai linktelėjo. Dėstytojas suplojo rankomis.
– Rektorius man leido, netgi įpareigojo jums skirti įskaitas. Žinoma, – gudri šypsena kažkaip suskaldė viltis apie gerą pažymį. – Niekas man neliepė jums skirti maksimumą. Atvirai pasakius, maksimalus balas man visad atrodė įtartinas: atrodo, lyg už tą pažymį būtum padaręs kažką, nedoro… Ar ne?
Studentai sunkiai nurijo seiles, tada silpnai linktelėjo.
– Kadangi jūs tikrai nepanašūs į tuos, kurie darytų viską, kad gautų tai ko nori, nutariau jums parašyti įvertinimą dilemos pagrindu.
– Ką? – nesuprato Emis.
Amberas kiltelėjo antakius ir iš oro ant stalo nuleido du popieriaus lapus. Kiekviename lape buvo po skaičių. 6 ir 9.
– Kadangi jūsų abiejų pasireiškimą vykdant mano skirtą užduotį sunku įvertinti dvidešimtukui, kurį padalinus kiekvienas turės po dešimt, tai nusprendžiau skirti 15 taškų. Žinoma, po lygiai neketinu dalinti. Tai ir yra dilema: aiškinkitės patys. Tada pasirašykite po pažymiu.
– Bet… – pradėjo Evas, tačiau Emis rankos mostu jį nutildė. Ir paėmęs devynetu įvertintą lapą pastūmė draugui. Evas kurį laiką žiūrėjo bičiuliui į akis, rodos nežinodamas ką daryti, tačiau šiam linktelėjus, pasirašė.
– O dabar, – paprašė Emis. – Palik mane kuriam laikui su dėstytoju. Mums reiks kai ką aptarti.
Evas išsižiojo ir norėjo prieštarauti, tačiau grupioko rankos mostelėjimas ir Ambero keistas žvilgsnis jį privertė atsistoti ir išeiti. Trinktelėjus durims Emis patogiau įsitaisė krėsle:
– Du klausimai.
– Nagi, – tingiai pasirąžė dėstytojas.
– Pirmas. Kokia jūsų orientacija?
– Ne tavo sušiktas reikalas.
– Ok. Antras. Auksiniai dušai ir Kiaulėdos…
Ambero akyse užsidegė vilties žibintai:
– Kažkam siūlaisi?
Emilis atsikrenkštė:
– Ne. Tai kvaila. Turiu omeny, kvaila mėtyti tokius akivaizdžius siūlymus ir dar akivaizdžiai. Ir netikiu, kad niekas nesiskundė Rektoriui. Juk skundėsi?
Amberas gūžtelėjo pečiais, bet nieko nepasakė. Bet jo žvilgsnis pasikeitė. Atrodė, kad jis tikisi kažko daugiau nei oralinio. Emis papurtė galvą ir tęsė:
– Jei Rektorius gauna skundus dėl priekabiavimo, jis privalo reaguoti. Tačiau niekas nevyksta. Vadinasi, arba judu esat labai geri draugai (kiek geri nesiimsiu spelioti), arba, – jis trumpam nutilo.
– Arba?
– Arba tai įeina į egzaminą. Jūsų vertinimas yra objektyvesnis nei atrodo, nors kriterijų nesuvokiu. Juk visi sukirsti per egzaminą buvo gabūs, ar ne?
– Ar ne, – sumurkė Amberas keturiom lėtai lipdamas ant stalo.
– Amm, – Emis suprato, kad turi paskubėti, kol ši drąsi scena nevirto drąsia pornografijos eksperimento scena. – Vadinasi, jūs sukertat juos tam, kad patikrintumėt, kiek jie sumanūs, ar ne? Visi tie klausimai nesvarbūs, svarbi reakcija į juos?
Amberas nustojo lipti Emio link ir atsisėdo ant stalo lotoso poza.
– Tu nekvailas. Bet vis tiek gausi tiek, kiek parašyta lape.
Emis šelmiškai nusišypsojo, o tada neatitraukdamas akių nuo Ambero, paėmė rašiklį ir nežiūrėdamas į lapą ėmė pasirašinėti:
– Nustebink, apgauk, sutrikdyk, demoralizuok, – pacitavo paties Ambero žodžius. – Principai, su kuriais supažindinate pirmą ir primenate paskutinę paskaitą. Jie turbūt svarbūs?
– Tai ne, blet.
– Puiku, – studentas grąžino lapą dėstytojui. – Manau, jūsų paskaitos nepraėjo veltui.
Jam atsistojus Amberas kurį laiką žiūrėjo į lapą: šešetas buvo apverstas ir parašas padėtas po juo.
– Ką ir bepasakysi, – atsiduso dėstytojas. – Devyni.
Emis šyptelėjo ir apsisuko eiti.
– Dar vienas dalykas, – sustabdė Amberas. – Noriu kai ką pasakyti. Du dalykus.



Iš kabineto Emis išėjo sukrėstas. Prie jo iškart prišoko Evas:
– Gal tu durnas?! Kurių galų ten likai?
– Jis man pasakė du dalykus, Evai, tik du dalykus, – lyg nesavas sušnibždėjo Emis.
– Ką?
– Pirmas skirtas tau. Ar pasiruošęs?
– Mhh. Na taip, man nėra ko bijot.
– Tikrai?
– Nepisk proto, sakyk.
– Ok. Na, seselė siunčia linkėjimus ir klausia, ar patiko stringų varža.
Evo veidas išraudo, išbalo, tačiau jis didvyriškai ištvėrė neapsivėmęs.
– Nebijok. Tai tik tarp mūsų dviejų. Tfu, trijų. Einam aplankyti Daliaus?
– Pa-lauk, o koks antras?
– Aaa, – numojo ranka bičiulis. – Vienas praktiškas užkeikimas staigiam apsirengimui.
– Tik tiek?
– Aha, einam.
Emis suprato, kad dar ne laikas nepatyrusį Evą mokyti apsirengimo kero Let me see you stripped variacijos.
Viskam savas laikas.



 


Forumo gija aptarimui



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0