Eilinis Rajanas.
Rijomerio kronikos, Šešėlinė įskaita
Išsiveržę iš dirbtuvių, jie kurį laiką ėjo drebėdami ir prilaikydami vienas kitą. Kiekvieno galvoje nesustodamas sukosi plaukuotų papų, šviesių plaukų ir Daliaus veido variacijų kaleidoskopas. Galiausiai Emis sustojo ir atsiriaugėjęs ėmė gaudyti orą.
– Blyn, nesitikėjau, kad Daliaus iliuzijos pasiekė tokį lygį.
– Man tai labiau primena deliriumą – tie vaizdai nelenda iš galvos. Dieve, – Evas atsikosėjo, – Manau, paprašysiu, kad Rama nusitamsintų plaukus, kitaip joje matysiu tą FiFą.
Emis guodžiančiai patapšnojo per petį vis dar buvo apsvaigusiam draugui. Priėjus prie lifto šachtos, jiems teko palaukti dangakmenio. Evas rūkė vieną cigaretę po kitos, mėgindamas dūmais nuvaikyti Daliaus kerus.
– Ką jis padarė? – Evas atsirėmė į sieną ir pasitrynė veidą. – Sujungė iliuziją su hipnotiniu užkeikimu?
– Turbūt. Ir kero pagalba išspyrė mus velniop. Panikos elementai, ne kitaip. Bet gerai: dabar imsim suprasti, ką reiškia, kai kažkas tau dulkina smegenis.
– Manai tam, Enrikui, buvo tas pats?
Emis ilgesingai pažiūrėjo į aukštyn kylančią lifto šachtą: šaltadeglių apšvietimas leido matyti įėjimus į kitus koridorius, tačiau nesimatė nei vieno dangakmenio. Susiraukęs jis atsisuko į Evą:
– Tas pats – ne. Jam buvo daug blogiau nei mums. Jį faktiškai išprievartavo ir…
– Ir?
– Ir… – grupiokas prisimerkė ir pasitrynė smakrą. – Jei jį būtų tik išdulkinę iliuzijomis, tai šito niekas galbūt ir nebūtų sužinojęs, bet kai esi išteptas šūdu, savo ar svetimu ir apimtas šoko, tai jau niekur nepasislėpsi, nieko nepaslėpsi – tas kas tai padarė, norėjo, kad visi tai žinotų ir matytų, jis norėjo, kad tas bičas taptų pajuokos objektu.
Pritariamai linktelėjęs Evas dantimis ištraukė cigaretę ir spragtelėjęs pirštais ją pridegė.
– Ok, kažkam buvo maža to, kad bičas buvo anksčiau paauklėtas, todėl nutarė parodyti pavyzdį. Kas dar?
– Man tai žiauriai atrodo, žinai: tave tavo mintyse kažkas pagaidino, o lyg to būtų maža esi verčiamas šikti sau į delnus, teptis veidą, sprandą, galbūt net vieną kitą gabaliuką įsidėti…
– Emi?
-Mmmm?
– Shut the fuck up.
– Ok, aš tik sakau, kad kažkas jo labai labai nekentė. Ir tas kažkas yra labai labai galingas. Neliko jokių pėdsakų, nors užkeikimas komuninis. Įtartina. Jei kerėjo keliese, tai ir pėdsakų turėjo likti. O ten šnipštas. Kažkas kažką dangsto.
– Bet skanavo tai Sruogius.
– Aha. Bet jis galėjo ir suklysti.
– Magijos magistras? Suklysti tirdamas užkeikimo efektus?
– Tyčia.
– Nesąmonė. Kas jam iš to?
– Nežinau. Tai tik versija.
– Rask geresnę.
Prikandęs lūpą Evas pažiūrėjo į tarp pirštų laikomos cigaretės smilkstantį dūmą.
– O jei… užkeikimas buvo užmaskuotas?
– Kaip komuninis?
– Aha. Nors palauk… Pagal ką nustatoma kero rūšis?
– Pagal galingumą.
– O galingumas?
Emis prisimerkė, o tada sustingusiu žvilgsniu pažiūrėjo į draugą.
– Pagal kerėjimo trukmę, apie kurią galimą spręsti iš magiškos formulės pakartojimų skaičiaus kero dispozicijoje.
– Kuo ilgiau keri, tuo daugiau kartoji, kuo daugiau kartoji, tuo galingesnis keras.
Evui išsišiepus Emis stvėrėsi už galvos.
– Keras galėjo būti singuliarinis, tačiau kadangi Sruogius turėjo tik efekto likučius išmėtytus po Enriką, jis galėjo panaudoti tik paprastą skanavimą. O gauti rezultatai patys prašėsi pavadinami komuniniu. Nors palauk…
– Ką?
– Juk ten dar buvo ir Amberas! Visi gi žino, jog jis sėdėjo gretimoje kabinoje.
Evas sumirksėjo.
– O tai reiškia?
Emis išsiviepė, lyg beprotis. Tačiau išvadom nepasidalijo, nes pagaliau nusileidęs dangakmenis su savim atsigabeno uždengtu pintu krepšiu nešiną merginą. Tai buvo patraukli juodaplaukė į arklio uodegą surištais plaukais, išdidžiu veidu ir lediniu žvilgsniu. Žinoma, ne šios savybės priverčia iš įpročio slėpti cigaretes už nugarų, net jei rūkai ten, kur leidžiama. Šituos refleksus įjungia disciplinarinio komiteto uniforma. Vien ją pamačius norisi susilieti su siena, ką abu ir pamėgino daryti, duodami jai praeiti. Nors ir pasitempusi, ji grakščiai, lyg balerina nužengė ant grindų ir net nežiūrėdama į juos koridoriumi patraukė link alchemijos dirbtuvių. Evo šnervės prasiplėtė, mėgindamos sugauti kažkokį iš krepšio sklidusį kvapą, tačiau tabakas padarė savo. Lengviau atsidusęs Emis lengvai šoktelėjo ant dangakmenio ir vėl išsišiepęs pratęsė pokalbį:
– Jeigu užkeikimas būtų identifikuotas kaip singuliarinis, Amberas jau sėdėtų karceryje. Todėl paršelis ir surengė visą spektaklį – pasistengė net pakliūti į akiratį, bet Sruogius to nežinodamas jį išteisino. Visas dabartinis skandalas ir gandai apie tai, kad tai jis, neturi tvirto pagrindo, – tereikia visą reikalą pavadinti kursiokų kerštu: juk tas gaidelis jau ir taip buvo prisidirbęs?
– Ahaha, – nupurtęs nuorūkos pelenus Evas ją įgrūdo į plyšį sienoje ir išsitraukė kitą.
– Daug rūkai.
– Nuo nervų. Tai visgi Amberas?
– Jap. Mes viską iššniukštinėjam ir nieko nerandam – juk mes nieko ir negalėtumėm rasti, o tada…
– Hmm…
– Na, jei mes nesugebėsim nieko surasti, tai…
– Tai jis iškvies demoną ir mus išdulkins.
– Du zuikiai vienu šūviu, – tarė unisonu.
– Trys, – pasitaisė Emis.
– A, jo.. Ne taip ir sudėtinga, kai pamąstai.
Oru nuvilnijo lengvas virpėjimas, kurį atsekė švelnus gongo skambesys. Emis pasižiūrėjo į laikrodį.
– Velnias, jau trečia. Kas dabar?
– Amberas… Paskaita apie kerėtojų dažniausiai daromas klaidas.
– Na, jis kol kas nepasišiko. Ar eisim?
– Nežinau. O ar verta? Gal geriau einam pas Sruogių?
– Varom. Jis bent mus išklausys. O tuomet žiūrėsim. Bet…
– Kas?
– O koks viso šio farso tikslas? Na gerai – Amberas šauniai išsityčioja iš Enrikės, kuris ir taip turi prastą reputaciją, bet tokio lygmens dėstytojas garantuotai galėtų nuveikti kažką žiauresnio ir nepakliūdamas į akiratį.
– Koks skirtumas, – Evas spūstelėjo vieną iš ratu sienoje išdėliotų kristalų ir jiedu pradėjo kilti į antrą aukštą. – Mes savo versiją pasakom Sruogiui. Sruogius ją įvertina. Gal jis žinos ką nors daugiau.
Emis linktelėjo ir nuleidęs akis ėmė grožėtis po jo kojomis dangakmenio paviršiuje išraižytu žaliai švytinčiu magišku antspaudu. Raštą sudarė kelios didelės tarpusavyje besisukančios magiškos runos. Jos tikrai gražiai atrodė, tokios grakščios ir meniškai išpieštos – Emis iškart pasigailėjo, kad niekad nesimokė transmutacijos kerų: jei savu laiku būtų išlaikęs reikiamus egzaminus, tai dabar liftų šachtomis skraidytų pats, be jokių dangakmenių, nebent tik į kurį užsisvajojęs atsitrenktų.
Jo apmąstymus nutraukė per antspaudą perbėgęs šešėlis, po kurio runos nustojo suktis. Evas po kojomis nežiūrėjo – ieškojo tinkamesnio plyšio sienoje nuorūkai įgrūsti. Runoms visiškai sustojus, dangakmenis nustojo kilti, o žalią spalvą pakeitė raudona.
– Ei, Evai.
– Ko? – radęs didoką plyšį krupiokas į jį įgrūdo nuorūką, dar nepastebėjęs, kad jiedu nebekyla.
Raudona spalva ėmė blėsti ir Emis pajuto, kaip po jo kojomis esanti magiška energija pamažėle nyksta, dangakmenį versdama…
– Rankom ir kojom tverkis sienos!!!
…paprastu akmeniu.
Ką tik viršun juos kėlęs tvirtas pagrindas smuktelėjo žemyn, po kojomis palikdamas tik orą. Emiui riktelėjus Evas pažvelgė žemyn ir sekančią akimirką smuktelėjo paskui.
Kvailai išsiviepęs Emis rankom ir kojom įsitvėrė nelygios sienos krašto – šachtos buvo sukurtos naudojant rūgšties ir entropijos užkeikimus, todėl sienų paviršių vagojo aibės griovelių ir įtrūkimų, tačiau įsikirtęs į juos Emis savo kritimą pavertė slydimu, iki kraujo nusibrozdindamas pirštus, kol pagaliau jo rankos įsitvėrė gilesnio įtrūkimo krašto. Lengviau atsidusęs kojomis įsirėmė į nedidelį išsikišimą ir pažvelgęs viršun sustingo iš baimės.
Šachtos sienose įtvirtintų melsvų šaltadeglių blausiame švytėjime jis pamatė visiškai juodą būtybę, kuri žemyn galva kabėjo kūnu prisitvirtinusi prie sienos. Jos kūnas buvo antgamtiškai lieknas ir ištįsęs, o galūnės ilgos ir išlinkusios daugelyje vietų. Veido visai nesimatė, bet Emis juto svilinantį žvilgsnį. Būtybė kabojo ant tos pačios sienos, gal už kelių metrų nuo jo rankų. Plaučiuose pritrūko oro, o akyse užtemus, Emis pajuto sąmonę apgaubiančią tamsą. Gerklėje atsirado gumulas, o ausyse ėmė spengti. Užmerkęs akis jis sukando dantis ir pajuto skruostais tekančias ašaras. Silpnumas. Visiškas bejėgiškumas didžiuliu svoriu užkrito ant jo kūno, pamažėle jį tempdamas žemyn. Vaikinas giliai kvėptelėjo, pajutęs, kad dar truputis, ir jo pirštai pasileis, o tada…
Kiek turėdamas jėgų kakta trenkė į sieną.
Skausmas jį akimirksniu išblaivė, raudonais žaibais grąžindamas realybę ir pašalindamas visą silpnumą. Kaip visad reaguodama į skausmą, jo širdies sritis ėmė kaisti suteikdama daugiau jėgų. Šiepdamasis jis tvirčiau įsikibo į plyšį ir atsimerkęs vėl pažvelgė viršun.
Akis į akį susidurdamas su būtybe.
Jos galva buvo visai šalia, iškilusi virš kreivo kūno, o nenatūraliai ilgos plaštakos su dar ilgesniais pirštais šliaužė link Emio rankų. Išskyrus gilias akiduobes ir išsikišusius skruostikaulius, veidas neturėjo jokių bruožų. Akių nesimatė, jautėsi tik žvilgsnis. Deginanti tamsa.
Emis keliskart mirktelėjo, iš praskeltos kaktos tekančiam kraujui patekus į akis. Jis nežinojo, ką daryti.
Būtybės pirštams prisilietus prie jo rankų, studentas pajuto jų glitumą ir šaltį, jiems įslydus tarp jo pirštų.
– Kk…kale… – sušnibždėjo Emis mėgindamas dar tvirčiau sugniaužti rankas, tačiau raitydamiesi lyg gyvatės, būtybės pirštai visiškai apsivijo jo delnus. Jų šaltis ir drėgmė smelkėsi į Emio rankas ir jis pamatė blausioje šviesoje jas tamsėjant. Iš kaktos tekantis kraujas pasidarė keistai karštas ir jis suprato, jog jo kūnas praranda gyvybę.
Vampyrizmas, pamanė žiūrėdamas į tuščias pabaisos akiduobes, vagi mano gyvybę, benkarte.
– Nori mane suvalgyti? – sušnibždėjo silpstančiu balsu.
Būtybė neatsakė, tačiau kilstelėjusi rankas atplėšė vaikiną nuo sienos ir prisitraukė arčiau. Nors ji kybojo į sieną atsirėmusi priekiu, tačiau pasislinkus pečiams, jos rankos ėmė kilti už pečių, lyg nebūtų varžomos žmogiškos anatomijos.
Dabar Emis pamatė, kad toje vietoje, kur buvo jų plaštakos, juoduoja beformė masė. Būtybė jį laikė be jokių pastangų, kas sekundę išsiurbdama po dalelę gyvybės.
– Nori mane suvalgyti, – užmerkdamas akis vos girdimai pakartojo Emis, suglausdamas kojas, o tada staigiai atsimerkęs plėšriai išsišiepė:
– Tai užryk šito!!!
Įtempęs rankų ir pilvo raumenis jis staigiai viršun trūktelėjo kojas, galingu pėdų smūgiu iš apačios užvažiuodamas būtybei per galvą. Pasigirdus pokštelėjimui Emio rankas laikiusi masė sprogo į visas puses taškydama dūmijančias gijas, o būtybė minkštai ir be garso trenkėsi į sieną. Emis persivertė ore akies krašteliu pastebėdamas, kaip vėl ataugusios monstro plaštakos tiesiasi į jį, bet sekančią akimirką prarasdamas sąmonę smigo žemyn – paskutinis judesys atėmė visas likusias jo jėgas ir studentas lyg skuduras dribo apačion, svarstydamas ar pajus, kaip atsitrenkus į žemę lūžta jo kaulai.
Smūgis buvo silpnesnis, nei jis tikėjosi. Ir minkštesnis. Emis atsitrenkė į kažkokį siaurą paviršių, ant kurio ir pakibo pilvu. Paviršius buvo gana šiltas ir Emis priglaudęs smakrą ėmė snausti – išsekusios jėgos pareikalavo poilsio.
Bet praėjus trims sekundėms…
– Uhh… – paviršius sudrebėjo ir slystelėjo žemyn. – Emmmi…
Pramerkęs akis Emis pamatė, jog kybo ant kojomis ir rankomis į šachtos sienas įsirėmusio Evo.
– O, Evai… koks netikėtu…
– EMI!!!
Stiprus draugo balsas jį grąžino realybėn. Žvilgsniui susifokusavus jis pamatė mataruojančias lyg kaulas baltas savo rankas ir žemai apačioje gulintį sudužusį dangakmenį. Tuomet pasukęs galvą akies krašteliu pažvelgė į viršų ir pamatė artyn šliaužiantį šešėlį. Šis judėjo greitai, ir Emiui kilo pagrįstas noras šokti žemyn, prieš tai Evui pasiūlius daryti tą patį, tačiau dar kartą pažvelgęs apačion, pamatė prie sienos prigludusį antrą šešėlį, kuris kybojo penkiais metrais žemiau Evo.
Šalti baimės pirštai sugniaužė pašėlusiai plakančią Emio širdį ir smegenims užkaitus išgaravo visos logiškos mintys, liko tik noras nuo viso šito pabėgti. Tačiau kur gi jis galėjo dingti iš lifto šachtos su dviem gyvybę siurbiančiais šešėliais ir Evu, kybančiu per vidurį.
– Emi! – dar karta šūktelėjo Evas. – Apačioje tupi kažkokia šlykštynė!
– Žinau, – sušnibždėjo Emis. – Iš viršaus mūsų link šliaužia dar viena.
Evui sudrebėjus Emis tvirčiau į jį įsikibo.
– Kką siūlai? – sušnypštė Evas, bejėgiškai sukiodamas galvą ir mėgindamas nesulenkti rankų ir kojų, kurios nuo didelės įtampos truputį drebėjo.
Žvilgtelėjęs aukštyn Emis pamatė virš jų pakibusį šešėlį, tiesiantį į juos savo ilgas rankas su beformėmis plaštakomis.
– Plunksnos Kritimas? – šnipštelėjo Evui į šešėlį ištiesęs savo ranką su Mago Strėlės ženklu sudėtais pirštais.
– Ok. Tik pasakyk kada.
Sukaupęs mintis Emis pamėgino panaudoti užkeikimą, tačiau nieko neįvyko.
“Esu visiškai nusiurbtas, – pamanė persisverdamas per Evą. – Nebus jėgų net paprastam fokusui, o plunksnos kritimas truputį rimčiau. Ką gi, – prieš akis prabėgo per medžio lapus blyksinti šviesa ir artėjanti žemė. – Ne pirmas kartas, kai bučiuosiu žemę.”
Kreivai šyptelėjęs Emis įvertino atstumą iki dugno ir prisimerkęs pasiruošė.
– Pasiruošk skristi, – sušnibždėjo Evui. – Iškart po manęs.
O tada kryptelėjęs priekin nusviro nuo Evo ir nulėkė žemyn, nusitaikydamas tiesiai į šešėlį. Kaip ir tikėjosi, šešėlis akimirksniu sureagavo, žaibiškai liuoktelėdamas į jį, tačiau skirtingai nuo paskui krintantį Emį pasileidusio Evo, kuris leidosi sukdamasis lyg būtų besvoris, retkarčiais galva ar pėdomis atsitrenkdamas į sienas, šešėliui tiesiai į glėbį pataikęs Emis trenkėsi kaip akmuo, savo svoriu jį nutraukdamas žemyn. Abudu vartydamiesi ore nulėkė apačion, o paskui juos sklendžiantis Evas rėkė Emiui panaudoti kerą, tačiau pamatęs kaip jiedu trenkėsi į dangakmenio nuolaužas, nutilo. Šaltas stingulys perėjo per visą nugarą, užgniauždamas gerklę ir sutraukdamas rankų ir kojų pirštus: šešėlio vietoje liko besisklaidantis juosvas debesėlis, o Emis gulėjo veidu į grindinį, nenatūraliai išsidraikiusiomis rankomis ir kojomis.
Nusileidęs šalia jo Evas kurį laiką stovėjo be žado, tačiau kažką prisiminęs atšoko nuo savo vietos ir pažvelgė aukštyn, bet viršuje nieko nebuvo – blausiai mėlyna šviesa apšviesta šachta buvo visiškai tuščia.
– Emi… – sušnibždėjo Evas klaupdamasis, tačiau palinkęs virš draugo nugaros pamatė krauju pažymėtoje stuburo linijoje iš po drabužių išsikišusius… kaulus.
Rektoriaus kabinete tvyrojo kapų tyla. Trys pakviesti asmenys: gnomas ir du žmonės, sėdėjo ant žemės po savimi pasidėję pagalvėles, o priešais juos ant pakylos lotoso poza sėdintis elfas juos visus gręžė savo smaragdo žalumo akimis. Imperatoriaus paskirtas Rektorius, Senųjų menų meistras, Išminčius Alerveidas, magiją praktikavęs dar tuomet, kai šio universiteto vietoje stovėjęs vienuolynas klestėjo ir darė pinigus iš saugomų sielakmenių su juose įkalintais demonais. Jo stažas buvo labai didelis.
– Vienas studentas išžagintas pasitelkus nekromantiją. Kiti du užpulti siekiant nužudyti, taip pat pasitelkus nekromantiją. Visa tai įvyko dviejų dienų bėgyje. Gal man kas nors nori ką nors pasakyti?
Elfo balsas buvo švelnus ir skambus kaip šaltinio čiurlenimas. Iš tikro – jame nebuvo nė lašelio grėsmės ar pykčio. Alerveidas tiesiog konstatavo faktus. Visi žinojo, kad Rijomerio Rektorius yra pacifistas, kuris sutiko būti šios įstaigos rektoriumi tik todėl, kad jo ilgaamžiškumas ir reputacija garantavo gausybės šio posto siekiančių aristokratų remiamų magų konfliktų pabaigą. Beveik išmintingas sprendimas, kurį lydėjo tik dvi magų dvikovos, vienas pasikėsinimas nužudyti ir trys mėginimai nunuodyti. Reziumuojant – dekada rektoriavimo Rijomeryje praėjo labai ramiai.
Tačiau susirinkusiems visa ši ramybė nežadėjo nieko gero. Iš kažkur Rijomeryje pasimaišiusi žurnalistė greitai sostinei apskelbė žinią apie išžaginimą (ar mėginimą išžaginti), šachtos incidentas nors ir sėkmingai nuslopintas, taip pat bus įtrauktas į veiklos ataskaitą. O magijos akademija, kurioje kažkas kėsinasi į aristokratijos atžalų gyvybes ar subines, nėra kažkas, ką būtų verta finansuoti.
– Rektoriau, – pradėjo docentas Bumbelis. – Mes iš tiesų turime problemą, kuri visais aspektais primena sabotažą: abudu atvejai lyg ir niekuo nesusieti, tačiau modus operandi tas pats – nekromantinė konžuracija. Veikia kažkas iš vidaus, tačiau mano nuomone, tikri užsakovai yra iš išorės.
– Pritariu, – įsiterpė sidabrinius akinius nešiojantis magas tamsiais, kareiviškai nukirptais plaukais. – Skanuodamas nukentėjusį studentą Enrikę ir dangakmenio likučius aš iš tikrųjų radau vienos ir tos pačios energijos liekanas. Lieka tik atsakyti, kas sieja šiuos tris studentus. Amberai?
Šalia Sruogiaus sėdintis Amberas atrodė atitrūkęs nuo visų problemų ir vaikiškai šypsodamasis žiūrėjo į lubų kupolą, po kuriuo skraidė melsvos švieselės. Į suaugusiųjų pasaulį jį sugrąžino Sruogiaus alkūnė.
– Ahem, – nekaltą šypseną pakeitė čefyro katino šypsnys. – Išskyrus tai, kad aniems dviem patikėjau pašniukštinėti Enrikės incidentą, šių trijų niekas nesieja.
Rektorius kryptelėjo galvą ir iš padilbų pažvelgė į Amberą, tačiau aštrus elfo žvilgsnis nesugebėjo prasiskverbti pro drumstas žmogaus akis.
– Pašniukštinėti?
– Taip, pa-šniu-kšti-nė-ti. Pamaniau, jog tai man padės kai ką išsiaiškinti.
– Ir kaip, – mandagiai pasidomėjo Bumbelis. – Padėjo?
– Labai, – murkiantis Ambero balsas nežadėjo nieko gero. – Mes turime reikalą su ambicingu bepročiu, kuris garantuotai įvaldė nekromantiją per sąlyginai trumpą laiką, nes baisiai rizikuoja naudodamas vienus ir tuos pačius Iškviestuosius.
Alerveidas palinko į priekį.
– Tęsk. Ir aiškink.
– Tiek Enrikę, tiek mano šaunuolius užpuolė du šešėliai. Nekromantija ir vampyrizmas. Iš ano pasaulio iššauktos pusiau materialios dvasios, trokštančios gyvo kūno. Toks kastingas labai daug kainuoja, tačiau naudojamas pakankamai dažnai. Išvada…
– Tai vienintelis galingas keras, kurį žino užpuolikas, – užbaigė Bumbelis.
– Būtent, ačiū kolega. Taigi, trumpas išmokimo laikas yra neatsietas nuo vietos, – jis, ar ji, to išmoko čia. Savarankiškai.
– Įrodymai?
– Tuojau, mano gerasis gnome. Vieninteliai mūsų universiteto nekromantai yra Juodoji Kapitula. Ji jau patikrinta ir išteisinta, dėl mums visiems žinomų priežasčių. Niekas iš jos narių to nedarė, taip pat niekas nieko nekromantijos nemokė, tačiau apklausą vykdęs asmuo sužinojo, kad jau geras pusmetis, Kapitulos bibliotekoje lankėsi keli studentai, kurie rinko įvairią informaciją apie Tamsiuosius menus.
– Jų tapatybės? – paklausė Sruogius.
– Išgalvotos. Iliuzija arba kūnamainystė ir suklastoti dokumentai, kurie rodo, kad tai buvo vienas ir tas pats asmuo. Sumuojant – adepto rango mokinys, nusprendęs praplėsti savo magiškąjį akiratį.
Bumbelis pasikasė pasmakrę ir palingavo galvą:
– Kad ir kokią nuomonę studentai būtų susiformavę apie Juodosios Kapitulos biblioteką, mes puikiai žinome, kad joje esantys šaltiniai yra labiau pažintinio pobūdžio – juos studijuojantys specialaus parengimo neturintys asmenys daugių daugiausia gali išmokti tik efektingus triukus. O čia – nemirelių kvietimas. Bet manau, jog mūsų buvęs Inkvizitorius turi dar kažką pasakymui.
– Nagi, – primintas inkvizitoriaus titulas Amberą truputį nustebino. – Kol kas naudoju jūsų dėstomą dedukciją – jokių šnipinėjimo triukų, – gindamasis sumosikavo rankomis. – Ir visiškai pritariu jūsų pastabai apie biblioteką, tačiau jos vaidmuo nebuvo toks antraeilis. kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ar prisimenate Ulonų tragediją?
Atmosfera kabinete akimirksniu pasikeitė.
– Emili!!!
Motinos balsas kaip visad buvo erzinantis ir Emis prigludo prie medžio kamieno stengdamasis, kad apačioje pro medį einanti mama jo nepastebėtų. Šyptelėjęs jai praėjus, berniukas prikando apatinę lūpą ir abiem rankom suėmęs storoką liepos, kurioje tupėjo, šaką, prisitraukė aukščiau.
Visad taip, pamanė po truputėlį lipdamas viršun, sugalvoji kažką įdomaus, tuomet papasakoji apie tai sesei, o ta maža kalė viską išplepa motinai. Dabar visi namiškiai verčia namus jo ieškodami, net ir jo mėgstamiausią liepą užblokavo, kad jis jon neįliptų, tačiau juk tai ne vienintelis aukštas medis kieme, į kurį mažas nenaudėlis gali įsikarti.
Atsidusęs Emilis atsisėdo ant šakos ir iš striukės kišenės ištraukė nedidelį žiedą. Iki žemės buvo apie dešimtį metrų – motina su seserimi atrodė pakankamai mažos, kad dingtų po atkištu berniuko delnu. Dabar abidvi nudūmė link kiek tolėliau šalia apleistos pilies augančių pušų. Turbūt pamanė, kad jis nutarė nušokti nuo vienos jų. Na ir kvailės – lipti į tuos medžius braunantis pro tankiai išsikerojusias šakas ir šakeles būtų didesnis vargas nei pamišusį kaimyną ekshibicionistą išmokyti nesimosuoti savo pasididžiavimu praeiviams prieš nosis. Geriau jau mažiau tinkama liepa. Užsimovęs žiedą ant piršto, Emilis pajuto jį apgaubusį jėgos lauką. Šaunu, dabar tereikia pasiekti viršūnę.
Dar po kelių minučių jis stovėjo ant paskutinės patikimai atrodančios šakos, rankomis apglėbęs susiaurėjusį kamieną. Nors buvo vasara, tačiau stipriai siaučiantis vėjas čia buvo šaltas. Medžiui sudejavus nuo stipresnio gūsio Emilis truputį išsigando, tačiau prisiminęs, jog ant piršto turi Plunksnakritos žiedą, nusiramino. Reikėjo truputį palaukti, kol visi sugrįš atgal į kiemą. Arba…
Plačiai atsilapojus lauko durims pro jas į kiemą išlėkė tėvas ir ėmė garsiai šaukti Emilį vardu. Jis atrodė labai sunerimęs. Berniukas šyptelėjo – suaugę kaip visad jaudinasi dėl niekų – jam juk nieko neatsitiks. Jis žino, kad žiedo pagalba sulėtėjus kritimo greičiui, vis tiek galima susižaloti į pro šalį lekiančius daiktus, tačiau jis pasirinko tą medžio pusę, kur šakų nedaug ir jas bus nesunku apskristi.
Lėtai perstatęs kojas Emilis atsisuko į apačią. Nugara rėmėsi į girgždantį medžio kamieną, jusdama kaip jis truputį juda. Atsargiai pakėlęs rankas berniukas pridėjo delnus prie burnos ir šūktelėjo apačioje stovinčiam tėvui:
– Tėveli, žiūrėk!
O tada atgal atmetęs rankas atsispyrė: daugiau nei dvidešimt metrų iki žemės – turėtų atrodyti įspūdingai!
Jis nematė baimės savo tėvo akyse ir siaubo iškreiptų motinos ir sesers veidų, kurios išgirdusios jo balsą pamatė nuo pat aukštos liepos viršūnės žemyn krintantį jo kūną. Įpusėjęs atstumą iki žemės, jis trenkėsi į storą šaką, ją visą išlauždamas, o po to ėmė trankytis ir skinti visas likusias. Kūnui bumbtelėjus ant žemės, motina isteriškai suklykusi pasileido jo link, o sesuo verkdama parklupo. Jos širdelės formos veidu ritosi ašaros, kurios krito ant delno su Plunksnakritos žiedu.
– Mago… šarvai…
Atmerkęs akis Evas apsidairė. Baltoje palatoje, kurion buvo paguldytas Emis, be judviejų daugiau nieko nebuvo. Pažvelgęs į lovoje gulintį lyg mumiją sutvarstytą Emį, jis pastebėjo judant jo lūpas.
– Kale… – sušnabždėjo Emis po užmerktais vokais judindamas akis. – Tau neužteks visų kelnaičių….
Kvailai šyptelėjęs Evas pritraukė savo kėdę arčiau ir palinko prie Emio. Šis judino lūpas pastoviai, tačiau žodžiai pasigirsdavo tik kartais. Ir labai tyliai. Taip tyliai, kad Evas turėjo priglausti ausį beveik prie Emio lūpų. Kad suprastų, ką šis kalba per miegus.
– Ir varyk velniop… Bet prieš tai pasibučiuokim… Taip, su liežuviais…
Pajutęs per savo ausį perėjusį drėgną Emio liežuvį Evas sekundei sutriko, tačiau jam nespėjus atšokti, iš už priešais stovėjusios širmos pasirodė šešėlis ir jai atsitraukus jis pamatė stovintį Amberą.
Kilstelėjęs šviesų antakį Amberas šypsniu atsakė į kvailai išsišiepusio Evo grimasą:
– Matau, kad ponaitis Emilis jaučiasi pakankamai gerai, – pasakė murkiančiu balsu ir susikišo dešinę ranką kišenėn. – O jūs taip pat laiko nešvaistot.
Evas staigiai atsitraukęs nuo Emio išsitiesė it styga ir norėjo kažką sakyt, bet Amberas rankos mostu jį nutildė.
– Nereikia, man visai neįdomu žinot, kad jūs iš tikro net nebandėte pasinaudoti savo draugo bejėgiška būkle, – dviprasmiškai šypsodamasis pradėjo Amberas, tačiau pamatęs gniaužiantis Evo kumščius, nutilo. – Tiek to, atėjau pakalbėti su jumis dėl savo prašymo.
– Mes nieko dar nesužinojome, – dusliu balsu pasakė Evas.
Amberas šyptelėjo.
– Tai aš žinau, jūs tik šiandien pradėjote, o jau žiūrėkit – vienas sutvarstytas, kitas – virpa nuo nervų. Kažkaip sunkiai jums einasi. Manau, teks viską rišti ir užskaityti jums skolą.
– Mes tik pradėjome, – lėtai žodis po žodžio pasakė Evas.
– Na taip, – priėjęs prie Emio iš kitos lovos pusės pritarė Amberas. – Bet, dabar jūs nesate pajėgūs atrasti tiesą, kuri slypi kažkur anapus.
– Iš ko sprendžiat, kad negalim? Kaip ir sakiau, mes tik pradėjom.
– Taip taip – aš jumis labai didžiuojuosi, bet kadangi viskas taip bjauriai išėjo, aš negaliu iš tokias traumas patyrusių studentų reikalauti tokių dalykų – tiesiog tam neturiu teisės, ir todėl sakau, kad egzaminą pas mane laikysit išskirtine tvarka, pasibaigus pavasario sesijai. Po vieną.
Evui atėmė žadą. Amberas akimis perbėgo per sutvarstytą Emio kūną ir lyžtelėjo viršutinę lūpą.
– Mokslo vaisiai saldūs, bet kartais tenka krimsti ir šaknis. Iki malonaus.
– Beje, – tarė prieš išeidamas iš palatos. – Jūsų bičiulis čia liks pernakt, todėl paimkit iš jo kambario jam galinčių prireikti daiktų, prieš pasibaigiant lankymo valandoms, nes juk žinote, naktį čia gali būti tik personalas ir… kai kurie dėstytojai.
Evas stiklėjančiomis akimis stebėjo išeinantį magą.
Išėjęs koridoriun Amberas ištraukė cigarečių pakelį su ant šono nupiešta žydra austre ir burna ištraukęs cigaretę palaimingai nusišypsojo:
– Dievinu savo darbą.
Palikęs vis dar miegantį Emį universiteto ligoninėje, Evas išėjo į vidinį kiemą ir atsisėdęs ant suoliuko ėmė stebėti aplinkui straksinčius balandžius. Paukščiai buvo dviejų spalvų: balti ir pilki. Pilki strikinėjo po keliuką snapais badydami žemę, o balti skraidė ir dergė ant sienų – štai kas būna, kai gerų tikslų vedinas sumaišai Pigeon Chamus ir Albinus Chuliganus balandžių rūšis. Selekciją atlikusio burtininko tikslas buvo sukurti linksmų baltų balandžių rūšį, kuri savo smalsumu keltų nuotaiką sveikstantiems ligoniams. Žiūrėdamas į paukščių mėšlo grafitį ant raudonos sienos juostos, Evas pamanė, kad tam tikra prasme tikslas buvo įgyvendintas.
Tikslas. Koks buvo Ambero tikslas? Juos abu palikti kvailio vietoje su skola? Emis gavo rimtų traumų. Prieš hyleriams išgrūdant Evą, jis spėjo išgirsti, kad Emis patyrė per septynias dešimtis lūžių (kas, net įvertinant kritimo distanciją, buvo pernelyg daug). Paguldžius į palatą, jie Evui daugiau nieko nesakė, išskyrus tai, kad pacientas miegos iki ryto. Ar Amberas planavo ir tai? Kas juos užpuolė šachtoje?
– Evas Bračas?
Pasukęs galvą Evas pamatė šalia stovintį vidutinio ūgio stambų vyrą, dėvintį tamsias kareiviškas kelnes kiek išsipūtusiomis šoninėmis kišenėmis ir melsvus marškinėlius raudonomis rankovėmis. Geraširdiškas apvalainas veidas buvo švariai nuskustas. Tamsiai pilki žilstantys plaukai šonuose buvo labai trumpai pakirpti, o per vidurį palikta ilgesnė dalis sušukuota į kairį šoną. Vyras ištiesė ranką.
– Bronko, disciplinarinio komiteto vicekapitonas. Atėjau daugiau sužinoti apie šiandienos incidentą.
Zjb, pamanė Evas skausmingai išsišiepdamas ir paspausdamas ranką – ir taip sušiktą dieną apvainikuosime tardymu!
Skausmas. Pulsuojantis per visą kūną ir lūžtantis kauluose esančiuose įtrūkimuose.
Skausmas. Dalijantis kūną į sekcijas su daugybinių lūžių zonomis. Plakantis kartu su širdimi, varstantis protą raudonais rėžiais ir žvaigždėm. Emis plūduriuoja tamsoje, kuria perdreskia raudono pulso žaibai, jis nežino, kiek laiko čia tūno ir…
– Emis nori mirti, – silpnai sušnibždėjęs Emis atsimerkė.
Pro užtrauktos baltos užuolaidos tarpą šviečianti raudona vakaro saulė spigino tiesiai į akis. Ligonis pamėgino pakelti ranką, tačiau nutvilkius keleriopam skausmui kimiai riktelėjo ir burnoje pajuto skruostais nutekėjusių ašarų sūrumą.
Vos kilstelėjęs galvą pamatė antklode uždengtą savo kūną ir ne juokais išsigando. Viskas, ką jis prisiminė, buvo blausiai apšviesta lifto šachta, kraują stingdantys šešėliai ir kritimas.
Bingo. Jis vėl nukrito iš labai aukštai ir susilaužė visus kaulus. Taip. Guodžia nebent tai, šįkart krito žinodamas, jog kris. Atsidusęs pasukiojo galvą – kaklas sveikas. Kaip visad. Na ir sėkmė. Tai, kad jam viskas skauda, reiškia du dalykus: jis tikrai nėra paralyžiuotas ir nuskausminamųjų poveikis baigiasi. Niekšai hyleriai pašykštėjo kerų. Bet, hmmm, tai gerai, kai esi sąmoningas, gali apsvarstyti daug dalykų. Pradėkim nuo pradžių: Enrikė ir Amberas. Kas sieja juodu? Na, taip, kadetas nemyli Ambero, nes pas jį laikė egzaminą. Daug kartų laikė. Bet tai nieko ypatingo – juk jei neišlaikai iš pirmo karto, tai laikysi kaip minimum tris: Amberas mėgsta perlaikymus, sklinda gandai, kad būtent per juos jis ieškosi sau lovos draugužių.
Ne, gandai. Čia daug kas paremta gandais. Nors… Jam panižo nosį ir jis ėmė kraipyti galvą ieškodamas, į ką galėtų pasikasyti, tačiau rankų įtvarai buvo visai nepaslankūs. Teko tol purtyti galvą, kol niežulys nukrito.
Kur jis baigė? Gandai. Hmmm, trūksta faktų. Nėra įrodymų. Visi nekenčia Enrikės, o ir jis, atrodo, jų nemyli, jis stengiasi būti geriausias, tačiau į pastangas įeina daugiausiai kilmės pretenzijos ir arogantiškas elgesys. O aroganciją reikia nusipelnyti. Jei tu nesi teisus, tai tu esi niekas. Jis mėgino nusodinti kitus, tačiau viskas baigėsi atvirkščiai. Taip pat visi tie neaiškumai Miško egzaminuose. Jis turėjo žuvusiųjų kadetų trofėjus. Nors vėlgi, tai neįrodyta, – jie nieko neturėjo, bet galbūt tik todėl, kad…
– Šūdas, – sumurmėjo Emis, – kodėl viskas turi būti taip užpainiota.
Na gerai, atmeskime įtarimus ir palikime faktus. Kažkas jo taip nemėgo, kad nutarė dar kartą pamokyti. Šį kartą žiauriai pažemindamas. Pažemindamas? O gal pažemindama? Tai turi būti moteris, hmm, taip, keršto apimta trapi būtybė, kuri savo meilės troškimą ir vienatvę verčia akla neapykanta kvailiams. Mmm, jam patiktų tokia mergina…
– Tfu, kas per mėšlas, negaliu susikaupti.
Gerai, juk realiai nesvarbu, kas tai padarė, vaikinas, mergina, trečia lytis ar visi iš karto. Ten buvo Amberas. Būtent dėl jo visa ši košė ir prasidėjo. Nors pala, juk jei jo nebūtų, ji ir taip būtų prasidėjusi, bet kadangi čia figūruoja žydros reputacijos dėstytojas…. Naudokim Bumbelio metodiką: išmetam narius, paliekam vietas. Tai atsitinka kitam studentui, kuris nėra populiarus nei bloga, nei gera prasme – skandalas, bet ne toks. Hmmm, juk tuomet Amberas būtų nemažesnėje makalynėje. Neblogai. Bandom iš kitos pusės: bet koks studentas ir bet koks dėstytojas.
Emis sumirkėjo: nieko nebūtų. Tai yra būtų, bet ne dėstytojui. Natūralu, kad pirma įtarimas krenta ant visų buvusių aplinkui, tačiau…
Jei tai būtų padaręs Amberas, jis garantuotai nelįstų į akiratį, nes tikrai žino, kad su savo reputacija sausas neišlįstų, net jeigu būtų nekaltas. Ar jis nekaltas… Sakykim, kad šioje situacijoje taip. Kas toliau?
Kažkas norėjo juos su Evu nudėti. Štai kas toliau. Ir tas kažkas valdo galingas jėgas. Emis sukrizeno ir užsikosėjo nuo skausmo krūtinėje. Du šešėliai, Enriką patvarkė irgi du. Bet nenužudė – nebūtų prasmės, juk jį norėjo tik pažeminti, bet…
Kuriam galui mėginti nudėti juos? Jie prie kažko prisikasė? Prie ko? Kada? Vienintelė jų su Evu padaryta tuo metu logiška išvada buvo, kad tai Ambero darbas, bet tai ir taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Amberui nebūtų prasmės pilti alyvos ugnin dar ir juos užverčiant. Tačiau tai buvo tas pats asmuo, kur ir patvarkė Enriką. Asmuo… Turbūt mergina, taip žavi keršto ištroškusi blond…
– Tfu, – užsikosėjo Emis, kai jo mintyse atsiradusi žavi šviesiaplaukė užsiaugino Daliaus galvą ir plaukus ant spenelių.
Durims atsidarius palaton įėjo Ramunė. Emis kone pašoko iš nuostabos.
– R…rama? Ką tu čia veiki? Evas kur… ai…
Bandymas keltis, kai viduje byri į gabalus, paprastai sukelia truputį skausmo, o tada žvėriškas riksmas pareikalauja teisėtos nuskausminamųjų dozės.
Po minutės Emis skendi palaimingam svaiguly, o Rama jam papasakoja, kad bent jau Evui viskas baigėsi gerai, o jį patį vietoje išgydė Rijomerio elitiniai hyleriai.
– Tai kas ten nutiko?
Emis nurijo seiles:
– Kažkas ant mudviejų užsiundė bekūnius monstrus. Kiek girdėjau, net Miške tokie retai pasitaiko. Ir jie, – jo pirštai nervingai trūktelėjo. – Jie mus puolė siurbom.
– Siurbom?! Tai juk…
– Žinau, nekromantija.
Palatoje įsiviešpatavo slogi tyla, o vakaro saulės spinduliai pasidarė vėsesni. Rama palingavo galva:
– O aš maniau, kad visa tai tėra pokštas: juk viskas ir atrodė kaip šunybė – pikta, tačiau vis tiek šunybė.
– Nea, manau, kad nuo pat pradžių kažkas buvo labai rimtai nusiteikęs. Arba Enrikas buvo tik pradžia, arba mes kažko dar nežinom. Be to, prieš mus užpuolant, jie atjungė dangakmenį.
– Sustabdė?
– Ne, – pyktelėjo ligonis. – Sustabdyti akmenys nekrenta žemyn, jie lieka kaboti. Kerasklaida – tie benkartai anuliavo magiją, o tai reiškia, kad juos iškvietęs nuokruša mažų mažiausiai yra adeptas.
Ramos akys ėmė apvalėti:
– Amberas?
– Ne, – Emis pajuto, kad nuskausminamieji temdo protą. – Jam mažiausiai šito reikėtų. Kol kas tai tik piktas keršto ištroškęs blondinas…
Emis užmigo palikdamas Ramą svarstyti, ar pagrindiniu kaltininku kartais nebus Nevera.
– Taigi, – padėjęs šakutę į kečupu išterliotą lėkštę, Bronko servetėle nusišluostė lūpas ir vėl įsistebeilijo į Evą. – Nieko reikšmingo visgi nesužinojote?
Tai buvo greičiau teiginys negu klausimas, tačiau Evas vis tiek linktelėjo. Jiedu valgykloje praleido apie pusvalandį, per kurį jis Bronko papasakojo viską. Vicekapitonas, kaip ir dera disciplinarinio komiteto nariui, buvo griežtas, tačiau klausinėjo mandagiai. Taip mandagiai, kad Evas pasijuto lyg vaikas, pasodintas Kiaulėdų Seneliui ant kelių – liejo viską, kas tik maišėsi ant liežuvio, o Bronko klausėsi valgydamas dešreles ir retkarčiais linkteldamas.
– Na, ne, – Evas kryptelėjo galvą ir liūdnai pažiūrėjo į iki pusės nugertą kavos puodelį ir kelis jo lėkštelėje gulinčius sausainius – visiškai nesinorėjo valgyti. Norėjosi rūkyti. – Tik įtarimai, kaip ir sakiau.
– Na taip, kad viską organizavo Amberas, ir kad užkeikimas visgi buvo singuliarinis, tačiau jūs praleidot vieną svarbią smulkmeną.
– Kokią?
Bronko nusišypsojo.
– Kuomet singuliarinis užkeikimas kartojamas ir stiprinamas daugybę kartų, jam stiprėjant, didėja rezonansas ne tik poveikio objekte, bet ir kilmės subjekte.
– Ką? – toks išvedžiojimas buvo pernelyg painus jau ir taip susinervinusiam Evui.
Bronko atsiduso.
– Paprasčiau: užkeikimą atlikęs burtininkas naudojant Kerų Paiešką turėtų žėrėti kaip Kiaulėdinė eglutė. O magistro Spruogio analizė visus pėdsakus matė tik ant Enriko.
– O maskuotė? Juk yra žiedai ir panašus mėšlas.
– Taip, yra, bet… – Bronko trumpam nutilo formuluodamas suprantamą atsakymą. – Maskuotė būna labai ribota ir tokioje ankštoje patalpoje kaip tualeto kabina, ji negalėtų užblokuoti pačios magiškos energijos srauto, kuri…
Evui pradėjus krizenti Bronko nutilo.
– Srauto… kabinoje… – mostelėjęs ranka Evas ėmė garsiai juoktis. – Atsiprašau, tai taip… juokingai skamba, bet ta magiška energija, srūvanti tualeto kabinoje… dieve, iš šono atrodo…
Prunkštelėjęs Bronko taip pat prisidėjo prie Evo ir jie abu kurį laiką kvatojo valgykloje.
– Gerai, – atsilošęs kėdėj atsiduso Evas. – Tai reiškia, jog tai ne Ambero darbas?
– Tikrai ne.
– Ar jūs šimtu procentu tikri?
– Taip. Amberas turėjo naujo Non-detekcijos žiedo prototipą, kurį iškart po incidento davė rektoriui, kad šis patikrintų jame likusio rezonanso pėdsakus, ir žiedas buvo visiškai švarus. Bent šiuo atžvilgiu.
– O kitais… atžvilgiais, – diplomatiškai paklausė Evas.
– O kiti atžvilgiai… – Bronko sąmoksliškai nusišypsojo. – Apie juos tau geriau nežinoti.
– O… – Evas nežinojo kaip kreiptis į pašnekovą, tačiau nutarė išbandyti mandagesnį variantą. – Jūs žinote?
– O MES, – pasimėgaudamas išsišiepė Bronko. – Apie tai žinot nenorime. Faktas tas, kad tai ne Ambero darbas.
Jiedu kurį laiką tylėjo. Tuomet Bronko atsistojo.
– Ką gi, ačiū už bendradarbiavimą, rytoj norėsiu su jumis aplankyti jūsų draugą. Ryte. Aštuntą.
Taip atsistoję Evas linktelėjo. Tačiau prieš vicekapitonui nueinant nedrąsiai krenkštelėjo. Bronko sustojo.
– Taip?
– Prieš mums… prieš tai, kai mus užpuolė, liftu nusileido ta mergina, kuri ir padėjo stabilizuoti Emį…
Atsisukęs Bronko nusišypsojo:
– Tai buvo Inga. Jos rangas nėra apibrėžtas, tačiau ji yra pavaldi tik komiteto prezidentui. Ar norėtum jai padėkoti?
-Ne… tai yra taip. Labai ačiū už pagalbą, nes aš gydyti nemoku, jei ne ji… Bet ne šito norėjau paklausti.
Bronko šyptelėjo žiūrėdamas į sausainių lėkštutėje žodžių ieškantį Evą.
– Tau įdomu, ką ji nešė mūsų jaunam alchemikui.
– Aha. Jei ne paslaptis.
– Tai nebuvo skelbiama ir tikiuosi tavo diskrecijos. Ar gali man tai pažadėti?
Evui linktelėjus, Bronko kiek palinko į priekį ir tylesniu balsu prabilo:
– Ji Daliui nešė maistą, nes Rektoriaus įsakymu jam buvo paskirtas laisvės apribojimas.
– Už ką?
– Už tai, kad nevykdė Rektoriaus įpareigojimo tylėti. Būtent jis išplatino žinią apie incidentą. Anonimiškai paskelbė intranete, tačiau mes jį greit atsekėm. Visas šis skandalas taip šoktelėjo tik dėl jo asmeninės neapykantos Enrikui, tačiau ne man apie tai kalbėti. Dar kartą ačiū už tavo laiką ir prašau, tai nėra Rektoriaus įsakymas, bet apie viską kas susiję su pastaraisiais įvykiais reikia tylėti. Nes Ingos nešamas maistas ne visada skanus.
Evas užėjo ligoninėn likus valandai iki lankymo pabaigos. Iš dešimties palatų užimtos buvo tik dvi: vienoje plūsdamiesi ir aptarinėdami pabaisas ilsėjosi Miške sužeisti studentai; kitoje gulėjo Emis. Evui užėjus jis vis dar miegojo, ant stalo gulėjo popieriaus lapas, kuriame Rama surašė viską, apie ką spėjo pakalbėti su Emiu. Žinoma, mintis, kad viską organizavo kerštingas blondinas, atrodė truputį nereali.
Šyptelėjęs Evas įsidėjo lapą kišenėn ir, sudėjęs paimtus kambarioko drabužius spinton, prisėdo šalia. Ant stalo stovėjo vandens ąsotis ir stiklinė, o šalia gulėjo apverstas žurnalas. Atvertęs jį Evas išsprogino akis ir išsižiojo: „Stringerio svajonė: žurnalas moterims, gėjams ir kitiems iškrypėliams“. Ant viršelio buvo pavaizduoti bent penki susiglaudę vyriški ir moteriški užpakaliai, pridengti įvairių spalvų stringais. Dėbtelėjęs į praviras duris Evas apsižvalgė ir suvyniojęs žurnalą įdėjo jį į vieno atneštų sportinių krepšių dugną. Nuo kada ligoninėse mėtosi tokie žurnalai? Dar kiek pasėdėjęs suprato, kad šiandien Emis tikrai neprabus, – jis miegojo taip stipriai, kad net nešnekėjo per miegus.
Nors, dingtelėjo Evui, juk kambariokas niekad per miegus nešneka, – tai buvo narkozės padarinys. Mintis išblaškė seselės balsas:
– Atleiskit, šiandien lankymo valandos baigiasi anksčiau.
Pažvelgęs į seselę Evas apšalo: tai buvo krūtinga blondinė, vilkinti baltai mėlyną medikės uniformą. Balta dalis ėjo per vidurį, o rankovės ir šonai buvo mėlynos spalvos. Ties abiem krūtimis puikavosi mėlyni kryžiai, o sijonėlis… Jis buvo toks trumpas, kad matėsi juodų stringų kraštas.
– Uždaryk burną, nes dar įlėks musė, – saldoku tonu patarė seselė. – Ar kas nors baisesnio.
– Aahhmm, – kasydamasis pakaušį Evas atsistojo, ir nors viena akis žiūrėjo į tuščius krepšius, kuriuose jis atnešė Emio daiktus, kita negalėjo atplėšt akių nuo didelių ir jausmingų persikiniu lūpdažiu padažytų lūpų. Seselė buvo tokia patraukli, kad nesuveikė net Daliaus užkeikimų sukeltas šokas.
Seselė šyptelėjusi priėjo prie staliuko ir perbraukusi per jį išpuoselėtais ilgais nagais, pasisuko į Evą.
– Jūsų draugas rytoj tikrai pasveiks. Ryte atvyks meistras hyleris ir jį pastatys ant kojų.
Seselei kalbant Evas negalėjo nepastebėti, kaip jos padažytų mėlynų akių žvilgsnis klaidžioja po visą jo kūną, tuomet akys nuslydo prie šalia gulinčių dviejų sportinių krepšių.
– O kas juose? Tikiuosi nėra draudžiamų maisto produktų?
-Eee… Neee… – žodžiai gimę galvoje, kažkaip sunkiai rado kelią į burną. – Tiik… drabužiai. Dabar jie spintoje.
Palingavusi klubais, seselė nusišypsojo ir priėjusi prie spintos, ją atidarė. Apžiūrėjusi sumestas uniformas ir jas apčiupinėjusi atsisuko į žado negalintį atgauti studentą.
– Atrodo, kontrabandos nėra.
– Kontra… bandos?
– Na, – priėjusi prie Evo ji prikando apatinę lūpą tobulai baltais dantimis. – Naktys kai kuriems ligoniams čia būna liūdnos, tai jie jas paįvairina alkoholiniais arba… seksualiniais užkeikimais, o man… – trumpam nutilusi ji savo biustu įsirėmė Evui į krūtinę ir žiūrėdama jam į akis palengva ėmė leistis, iš studento ištraukdama gilų realybe netikinčio žmogaus atodūsį. – Rytais tenka rinkti vėmalais ir… kitkuo suteptą patalynę ir pižamas.
Seselei atsitūpus prie Evo kojų, jis vos neatsisėdo, tačiau kažkaip išsilaikė. O moteris ėmė nerūpestingai apžiūrinėti tuščius krepšius.
– Ten… nieko nėra…. – sulemeno Evas ir greit, kol seselė nepastebėjo, nusišluostė nuo lūpų nutįsusią seilę.
– Atrodo, – žadančiu balsu pradėjo seselė, – kad…
Staiga nutilusi ji iš krepšio ištraukė „Stringerio Svajonę“. Evui atėmė žadą.
– Ir kas gi čia?
– Amm… hmm… ummm.
Be žodžių jis ištiesė ranką ir rodomuoju pirštu dūrė į Emį.
– Tai jo. Turbūt… Liko nuo anksčiau…
Nors savęs jis nematė, tačiau galėjo kirst lažybų, jog jo veidas yra pomidoro raudonumo.
Seselė geraširdiškai šyptelėjo, tačiau jos šypsnyje buvo kažkas paslėpto, kažkas pažįstamo, tačiau dabar Evui ne tas buvo galvoj.
– Nagi, – apnuogindama lygutėlius dantis plačiai nusišypsojo medikė. – Prisipažink, tau patinka stringa.
Nors Evas nesiskundė nuo rūkymo pašlijusia sveikata, tačiau jo vos neištiko astmos priepuolis. Sunkiai nurijęs seiles jis pabandė kažką pasakyti, bet išėjo tik gurktelėjimas. Tada jis giliai įkvėpė ir paėmęs abudu krepšius sušnibždėjo:
– Aš jau… eisiu.
Tačiau seselė, geidulingai judindama klubais, jam pastojo kelią ir atvertusi vieną žurnalo puslapį atkišo jį Evui.
“Stringų fotosesijoms reikalingi vyrai apžėlusiais užpakaliais. Seks orientacija nesvarbi. Mums rūpi tik plaukai ant Jūsų subinės!”
– Neįdomu?
Evas energingai papurtė galvą.
– O ar kada bandei juos užsidėti?
– Gink Dieve, ne.
– Ah, – ji apsilaižė lūpytes rožiniu liežuvėliu ir Evas pamanė, kad jei mainais į bučinį ji paprašytų jį ką nors užsidėti, tai jis užsitemptų ir liemenuką.
– Tau reikėtų pamėginti. Tai išlaisvina….
– Nuo… ko?
Prigludusi jam prie šono, seselė pakišo ranką sau po sijonu, ir atsegusi savo stringus įdėjo juos į Evo laikomą prasegtą krepšį.
– Pamėgink kada namie ir suprasi, – sušnibždėjusi jam į ausį stumtelėjo alpstantį studenčioką durų link.
Supratęs, kas ką tik įvyko, Evas link durų nukėblino pingvino žingsniu, bijodamas net atsisukti, tačiau uždarydamas duris jis įsidrąsino pažvelgt pro siaurėjantį durų plyšį ir išvydo, kaip seselė laižydama vienos rankos pirštus, kita kelia jau ir taip begėdiškai trumpą savo sijoną, apnuogindama depiliuotą….
Durims užsidarius pasigirdo garsas, kurį paprastai sukelia nuo geidulių išsekintas krintantis studentas.
Likusi viena su Emiu palatoje seselė atitraukė ranką nuo burnos, atidengdama iš po smakro lėtai lendantį Adomo obuolį ir pažvelgusi į miegantį Emį atsiduso:
– Ot padla, norėjo žurnalą nukniaukti.
Po sekundės seselės vietoje stovėjo Amberas. Pasitaisęs kelnes jis atsisėdo kėdėn ir atsivertęs nebaigtą skaityti straipsnį sumurmėjo:
– Na, nors stringų negaila – ir taip jau metas buvo plauti.
Išėjęs iš ligoninės Evas nuėjo į šalia esantį parkelį, kur surūkė penkias cigaretes, apsvarstė, ar neverta grįžti pas seselę, tačiau nusprendęs, jog bandydamas gaudyti du zuikius gali likti nupjautais kiaušais, nusprendė, jog neverta. Be to, jis dar turėjo aplankyti Dalių: Bronko suteikta informacija šį bei tą paaiškino, tačiau reikėjo sudėti visus taškus. Po užpuolimo Dalius buvo perkeltas į bendrabutį, todėl eidamas studentų pilnais koridoriais, Evas bent jau nebijojo, kad vėl bus užpultas gyvybę siurbiančių pabaisų. Dalių rado apžvalgos aikštelėje ant bendrabučio stogo. Kursiokas tyliai sėdėjo ant suoliuko ir rūkė ploną cigarilę. Susimąstęs stebėjo į vakaro saulės nutviekstą baltą sieną, skiriančią Rijomerį nuo Miško.
– Galiu prisėst?
Dalius linktelėjo galvą. Evui prisėdus abu kurį laiką tylėjo. Tylai užsitęsus Evas atsiduso ir iš kišenės išsitraukęs stringus papasakojo už jų slypinčią istoriją. Evui baigus, Dalius nepatikliai į jį pažiūrėjęs paėmė stringus ir pridėjęs prie nosies giliai įkvėpė.
– Mmm, – po kažkiek laiko grąžino trofėjų Evui. – Gal ir neskiedi, tik tokių moteriškų kvepalų dar nesu uodęs.
Evas pašaipiai vyptelėjo:
– Tik nesakyk, jog esi uostinėjęs visas visais kvepalais pasikvėpinusias panas.
– Visas, – prunkštelėjo kursiokas. – Žinoma, kad ne. Tik vietines.
Pažiūrėjęs Daliui į akis, Evas suprato, kad šis nemeluoja. Įdėjęs nuorūką peleninėn kursiokas atsistojo.
– Bet juk pas mane atėjai ne stringais girtis. Tau įdomu, kodėl tave ir Emį dirbtuvėse mulkinau, kai tuo tarpu visam universitetui apie Enriką papasakojau tiesą. Juk, išskyrus laisvės apribojimą, man jau nebuvo ko slėpti, ar ne?
– Išskyrus tai, kad dėl kažkokios priežasties tu baisiai jo nekenti. Ką jis tau padarė?
Sekundę Dalius atrodė sutrikęs. Tada priėjęs prie parapeto atsirėmė į jį nugara ir pasukęs galvą Miško pusėn, tyliai prabilo:
– Buvo tik laiko klausimas, kol Enrikas taps kadetu. Kai jį pamokėme pirmą kartą ir nakčiai palikome studentų prausyklose, mes manėme, kad jis apsiramins ir nustos keltis. Kurį laiką taip ir buvo. Jis nebeišsikalinėjo, tapo uždaresnis, tačiau kai tik tapo kadetu, jis vėl ėmė reikštis, tik šį kartą stambesniu mastu.
– Kuria prasme?
– Savo tiesas ėmė įrodinėti dėstytojams. Normalus studenčiokas taip pratemptų iki pirmų egzų, tačiau jis tapo pirmūnu – jo nesugebėjo sukirsti nei vienas dėstytojas. Jis iš tikro buvo geriausias.
– Tave tai erzino?
– Nevaryk arklių: jau sakiau, kad savo tiesas jis įrodinėjo dėstytojams. Kursiokus paliko ramybėje. Mes manėme, kad tai daro, nes prisibijo, tačiau viskas išaiškėjo per pirmą Miško egzaminą: buvo aišku, jog jis savo grupėje stipriausias, tačiau vadu paskyrė kitą vaikinuką. Enrikas supyko ir ėmė reikšti pretenzijas, tačiau jam buvo pasakyta, kad jo sugebėjimai dirbti komandoje yra blogiausi. Ir žinai ką jis pasakė?
– Mm?
– Jis pasakė, kad be jo vadovavimo visas šis būrys yra negyvėliai.
Daliaus balse suskambus skausmo gaidelėms, Evas kilstelėjo antakius:
– Ar tame būryje buvo kas nors, ką pažinojai?
– Pažinojau? – Dalius delnu užsidengė kaktą, kurį laiką laikė lyg kaupdamasis, o tada ją nuleidęs atidengė skausmo iškreiptą veidą. – Jie buvo mano grupiokai! Visi! Ir jie visi žuvo! Aš tuo metu gulėjau ligoninėje purtomas meningito, o kai apie tai išgirdau…
– Palauk, – suglumo Evas. – Bet tu juk MANO kursiokas. Na, taip, tu lyg ir vyresnis, bet…
– Aš vyresnis, taip. Bet po to nebegalėjau toliau tęsti mentalizmo ir iliuzionizmo studijų. Pasveikęs parašiau prašymą ateinančiais metais mane perkelti į Kovinės Magijos Fakultetą. Nustojau būti kadetu Mentalizmo katedroje, bet tai buvo palyginti maža kaina, – aš tiesiog negalėjau matyti to nuopisos.
Draugui baigus, Evas kurį laiką tylėjo, galų gale kiek įmanoma neutralesniu balsu paklausė:
– Tu manai, kad tai Enrikas juos visus… išžudė?
– Tai nebuvo pirmas kartas, kai žuvo beveik visas būrys, – kartais žūdavo keli būriai iš eilės. Tačiau tai buvo pirmas kartas, kai nei vienas iš kritusiųjų neturėjo nei vieno nukautos pabaisos trofėjaus. Ir šie atvejai nuo to laiko kartojosi kaskart, kai Enrikas su kitais dalyvaudavo Medžioklėse. Žinoma, žūdavo mažiau, tačiau prie kūnų esantys trofėjų maišeliai buvo tušti.
– Bet Amberas sakė, kad niekas nesugebėjo susieti Enriko su tomis mirtimis.
– Niekas ir nesusiejo. Tačiau po… pirmo karto, pasveikęs aš susitikau su vienu iš adeptų, kurie prižiūrėjo egzaminus. Jis man papasakojo apie tai, kaip Enrikas pirmą kartą grįžo vienas. Adeptui jis pažėrė krūvą trofėjų – vienuolika monstrų, atrodė kaip pokštas, tačiau jis nejuokavo, o paklaustas apie kitus paniekinamai gūžtelėjo pečiais ir nuėjo. Tokiais atvejai, svarbu, ne kas atsitiko, o…
– Kaip, – užbaigė mintį Evas.
– Ir dar, – tyliu balsu prabilo Dalius. – Visas tas magijos spektaklis, kurį jums surengiau dirbtuvėse, tai padariau todėl, kad mes ten buvom ne vieni.
– Ką?
– Mus kažkas stebėjo iš lubų. Pastebėjau sutirštėjusią tamsą ir ėmiau apsimetinėti, – maniau jus Rektorius pasiuntė, patikrinti, ar visai jo negerbiu. Kaip pasirodė jums išėjus, tai buvo ne jis.
– Taip, – kažkas ištarė paniekinamu tonu. – Tai buvo ne jis, o aš.
Atsisukę draugai pamatė už jų stovintį tamsos gaubiamą siluetą, aplink kurį šoko liepsnojantys šešėliai. Tamsa nuo jo sklido į visas puses, pamažėle apgaubdama visą stogą.
Emilis stovėjo prie tualeto kabinos ir klausėsi iš jos sklindančių aimanų ir dejonių. Jis suprato, kas vyksta kitoje pusėje, nes iš po durų plyšio sklido juodas spinduliavimas. Supratęs, kad šešėliai dar kurį laiką užtruks, jis priėjo prie kitos kabinos. Pro praviras duris matėsi patyliukais kojų nagus besilakuojantis Amberas. Atrodė, kad jam visai nerūpi kitoje kabinoje vykstantis pasilinksminimas. Atrodė, kad dėstytojas apie jį net nenutuokia.
– Jei nutuokčiau, – pakėlęs galvą lipšniai nusišypsojo Amberas. – Tikrai nepraleisčiau progos. O dabar užeik, pažaisim tris iksus.
Emis atmerkė akis ir giliai įkvepė – tai tik sapnas. Keliskart sumirksėjęs pastebėjo, kad didžioji tvarsčių dalis jau nuimta, o šalia, įdėmiai skaitydamas storą „Hario Moters ir Inkstų Akmens“ tomą sėdi Amberas.
Emis akimirksniu pašoko ir atsisėdęs lovoje iki kaklo užsidengė antklode. Amberas nusišypsojęs padėjo knygą :
– O jūs greitai sveikstate, jaunuoli.
– K…ką JŪS darote mano palatoje?
– O ką jūs norite, kad daryčiau?
Amberas atsistojęs dailiu piruetu prišoko prie lango ir pakėlęs užuolaidą vidun įleido mėnulio šviesą.
– Naktis jauna, švyti pilnatis, šią naktį vyksta stebuklai, – prodainiu išbėręs jis valiūkiškai nusišypsojo ir liuoktelėjo lovon, kur atsitūpęs gargoilo poza, ėmė savęs link nuo Emio traukti antklodę. – Nagi, mano gipsuotasis drauge, kam ta baimė tavo akyse – tai išbandymų naktis, nuotykių naktis, o galbūt net mei…
Emiui paleidus įsitempusios antklodės kraštą dėstytojas išlėkė iš lovos, bet akimirksniu pašoko ir ėmė nuo kojų iki galvos nužiūrinėti pusnuogį studentą.
– Ką po velnių tu čia išdarinėji!? – apimtas panikos sušuko Emis. Jis beviltiškai žvilgtelėjo į savo iki juosmens sugipsuotas kojas ir pamėgino kuo aukščiau atsisėsti.
Amberas apsižvalgė aplinkui ir bedė sau pirštu krūtinėn:
– Ar aš?
– Taip, TU!
– Ahmm, kolega, kodėl jūs mane tujinat?
– Todėl kad TU esi MANO palatoje nakties vidury, todėl, kad dėl TAVĘS aš esu šioje palatoje, šioje lovoje, šiame gipse.
Amberas sumirksėjo.
– Dėl manęs? – Emiui piktai linktelėjus Amberas numojo ranka. – Na baik baik, – juk ne aš tave numečiau nuo dangakmenio žemyn.
– Tiek jau supratau, – piktai išsiviepė Emis, – bet kaip man įrodysi, jog visai neprisidėjai?
– Ahmm, – trindamas smakrą Amberas ėmė sukiotis vietoje ir dairytis aplinkui, tada staigiai sustojo ir aukšyn iškėlė ranką. – Žinau! Pateiksiu tau nenuginčijama įrodymą, kad visai nesu prisidėjęs prie jūsų užpuolimo.
– Kaip?
– Paprastai. Nes šešėlių pirminis taikinys buvau aš.
– Ką? Nesąmonė. Juk tada kai jie pirmą kartą pasirodė išvietėje, tu buvai gretimoje kabinoje, bet jie tavęs nepalietė.
– Viskam yra priežastys, mano drovusis drauge.
– Kokios priežastys?
Amberas giliai atsiduso ir lėtai priėjęs atsisėdo ant lovos krašto. Tada be žodžių pakėlė kairę ranką ir parodė ant vidurinio piršto uždėtą permatomą žiedą.
– Nondetekcija. Eksperimentinis modelis. Mūvinčiojo nefiksuoja jokie ieškantys užkeikimai, jokios magiškos regos, jokios iškviestos magiškos būtybės. Aš esu matomas tik žmogaus akims. Žinoma, tik tol, kol nepanaudoju nematomumo.
Emilis kurį laiką tylėdamas žiūrėjo į žiedą, tada lėtai atsilošė lovoje ir pažiūrėjo Amberui į akis:
– Tuomet viskas stoja į savo vietas. Beveik. Šešėliai… Ar tai egzistuojančio būtybės, ar tiesiog kviečiami monstrai?
Pamažėle suprasdamas atsakymą Amberas linktelėjo galvą:
– Kviečiami, kitaip jų pėdsakus mes seniausiai būtume pastebėję. O tai reiškia tik viena, juos kviečiantis žmogus turėjo arba būti toje vietoje, arba ją matyti sensorinės magijos pagalba.
– Bet kas atsisakytų būti toje pačioje patalpoje, kur yra prievartaujamas jo nekenčiamas dėstytojas?
Amberas sukrizeno:
– Jis ir neatsisakė, nusekė paskui mane, o tada atsisėdęs šalia pakvietė savo demonus, ir liepė jiems man surengti medaus mėnesį. Tačiau, jis negalėjo tikėtis, kad jie manęs nepajus, o demonai… – Ambero veidas įgijo piktdžiugišką išraišką. – Jiems taikinys nėra toks svarbus, kaip užduotis. Vargšas Enrikas, jis…
Magą nutraukė žalia šviesa žybtelėjęs jo amuletas. Po sekundės Amberas jau buvo transe, iš kurio išėjęs prišoko prie spintelės ir ištraukęs drabužių komplektą, numetė jį Emiui.
– Pirmo laipsnio kovinė parengtis: užfiksuotas galingas nekromantijos pėdsakas, bet manau, pavėluotai. Renkis.
– Kuo? – skėstelėjo sugipsuotomis galūnėmis Emis. – Aš dabar subinės nenusišluostyčiau.
– Ak, išlepęs jaunime, – Amberas ėmė pirštais sprigčioti per gipsu padengtas vietas ir gipsas skeldėdamas byrėjo į mažyčius trupinėlius. – Viską už juos reikia daryti.
Tada paėmęs Emio drabužius suminkė juos į vieną krūvą ir pastatęs studentą visą šį gumulą užtempė nuo galvos iki kojų žaibiškai jį aprengdamas.
– Dabar lekiam, pirma patikrinsim Enriko kambarius, o tada žiūrėsim kas toliau.
Emis nepajudėjo iš vietos: jo akyse tvenkėsi ašaros, o apatinė lūpa trūkčiojo. Amberas suglumo:
– Kas nors ne taip?
– Mokytojau! – kone verkdamas sušuko studentas ir puolė ant kelių. – Išmokykite šitos technikos atvirkštinio varianto!!!!!!!
O jo spindinčiose akyse tuntais lakstė nuogos studentės.
