Straipsniai

2015-05-20

Dibbuk‘as – piktoji judaizmo dvasia

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Foxas
Tags: , , , ,
Dybbuk1937

Neseniai pažiūrėjau filmą The Unborn (rež. David S. Goyer, 2009 m.). Nepasakyčiau, kad filmas buvo kažkuo ypatingas, tačiau jame sudomino viena būtybė, kuri filme buvo vadinama Dibbuk. Ši būtybė taip pat minima ir kituose filmuose, pvz. The Possession (rež. Ole Bornedal, 2012 m.) arba senajame The Dybbuk (rež. Michał Waszyński, 1937 m.), pastatytame pagal S. Ansky to paties pavadinimo spektaklį. Tačiau šiame straipsnelyje noriu pakalbėti ne apie šiuos filmus, o apie juose minimą būtybę.

Nepaprastai įdomu filme išvydus kokią nors mitologinę būtybę, pasidomėti jos kilme. Dažnai būna, kad siaubo filmams siužetai paimami iš įvairių religijų mitologijos, ne išimtis ir šie filmai. Juose paprastai būna pateikiam gana įdomi mitologijos versija, dažnai iškraipyta, dažnai pagražinta, bet įdomi. Taigi, kviečiu jus kartu pažvelgti į tai, kas iš tiesų yra Dibbuk‘as.

Kas yra Dibbuk‘as?

Dibbuk – šiuo vardu judaizmo (ypač chasidizmo ir kabalistinėje) tradicijoje yra vadinama piktoji dvasia, kuri įsikūnija žmoguje, pavergdama jo sielą, neprarasdama savarankiškumo naudojasi jo kūnu (tai matėme ir filme). Toks tikėjimas veikiausiai susiformavo maždaug XII a., kai buvo suformuluota laikino demonų įsikūnijimo į žmogaus kūną doktrina. Tam taip pat turėjo įtakos ir tai, jog atsirado tikėjimas, kad nepalaidotų mirusiųjų dvasios tampa demonais, vampyrais ar klajojančiomis šmėklomis.

Terminas dibbuk žydiškoje raštijoje atsirado tik nuo XVII a., tačiau šios dvasios išvarymo aprašymai siekia kiek senesnius laikus. Išsamiausi Dibbuk’o išvarymo aprašymai pateikiami kabalistinėje literatūroje, ypač vieno iš žymiausių kabalistų rabino Izaoko Lurijos mokinių tarpe. Pats dvasios pavadinimas kyla nuo hidiš žodžio di ir ivrito – bek, kas iš esmės reiškia “prilipęs”. Forma dibbuk yra sulotyninta pavadinimo reikšmė, originale gi ji skamba kaip dibbek. Taip pat šios dvasios pavadinimas kildinamas ir nuo žodžio ibbur – reiškiančio “nėštumas”.

Taigi, Dibbuk‘as yra pikto mirusio žmogaus dvasia, kuri neduoda ramybės gyviesiems. Dibbuk’as buvo suvokiamas kaip dvasia, savo nuodėmingumu užvėrusi sau kelią į anapusinį pasaulį, tad būdama tokiam stovyje – tarp šio ir anapusinio pasaulio – ši dvasia ieško, į ką galėtų įsikūnyti. Tokiai būsenai yra svarbu nuodėmių kiekis. Jų turi būti būtent tiek, kad dvasia būtų jų padariusi per daug, kad patektų rojun, ir per mažai, kad būtų nutrenkta į pragarą. Dibbuk’as dėl padarytų nusikaltimų negali atsisveikinti su savo žemiška būtimi ir ieško gyvo organizmo, į kurį galėtų įsikūnyti, taip kad čia galima kalbėti ne tik apie žmogaus apsėdimą. Tikima, jog siela, nesugebėjusi įgyvendinti savo tikslų būdama gyvame kūne, gali juos įgyvendinti ką nors apsėsdama.
Manoma, jog Dibbuk’as lengviausiai įsikūnija į žmogų, kuris padarė slaptą ir sunkią nuodėmę arba yra kankinamas sunkios ligos, nors galima rasti aprašymų, kai Dibbuk’as apsėsdavo ir labai šventus žmones. Pats įsikūnijimas vyksta ne dėl dvasios troškimo, o dėl to, kad pastarąją persekioja piktosios jėgos ir dvasiai nelieka kito kelio, kaip tik kažką apsėsti. Dibbuk‘as taip pat labai mėgsta apsėsti nekaltų mergelių kūnus. Taip pat sutinkama pasakojimų apie tai, jog Dibbuk’as grįžo mirusiojo žmogaus kūne, šiuo atveju įvyko panašus į zombiškąjį ar vampyriškąjį mirusio kūno reanimavimas.

Kita panaši dvasia judaizmo mitologijoje yra vadinama Ibbur. Tai iš esmės yra tas pats Dibbuk’as, tik su gerais ketinimais ir nenešantis destrukcijos į žmogaus gyvenimą.
Dibbuk’o problematika išsamiausiai apžvelgiama keliose knygose, o būtent Chaimo Vitalo veikaluose Sefer chachezinot (Vizijų knyga), jo sūnaus Šamuelio Vitalo Ša’ar cha-gilgulim (Pasivertimo vartai) bei Menašše ben Izraelio veikale Nišmat chaimat (Gyvenimo dvasia).

Pasakojimai apie Dibbuk‘o apsėdimus ypač buvo paplitę Antrosios šventyklos laikais. Jie dažnai sutinkami Talmudo ir Midrašų literatūroje, nors pagrindiniame judaizmo šventraštyje Toroje apie jį nekalbama. Taip pat manoma, kad Dibbuk’as minimas ir krikščioniškose evangelijose:
Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gadariečių krašte, jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu. Ir štai jiedu ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau?! Atėjai pirm laiko mūsų kankinti?“ Truputį toliau ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai ėmė prašytis: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk kiaulių kaimenėn“. Ir jis jiems tarė: „Eikite sau!“ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa kaimenė metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse.” (Mt 8,28-32);
Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai“ (Mt 12,43-45).

the unborn

Dibbuk’o egzorcizmo scena filme “The Unborn”

Dibbuk‘o egzorcimas

Savo esme Dibbuk‘as primena musulmoniškuosius džinus arba krikščioniškuosius demonus, o ir pati Dibbuk’o apsėdimo koncepcija primena Romos Katalikų Bažnyčioje vykdomus egzorcizmus, ar musulmoniškąją džinne, t.y. džino apsėdimą. Čia Dibbuk‘as paima visišką kūno kontrolę. Apsėsto kūno savininkui paprastai belieka tik stebėti, kaip su jo kūnu daromi blogi darbai, nes jis savo kūno visiškai nebevaldo.

Dibbuk’o egzorcizmą atlieka vadinamasis cadikas, t.y. šventas žmogus be nuodėmių. Cadikui asistuoja minjanas, t.y. dešimt žydiškos bendruomenės narių, kurie turi būti suaugę vyrai, garsėjantys savo dorybėmis; ritualo metu visi vilki laidojimo rūbus. Išvarant Dibbuk’ą giedamos psalmės bei deginamos kvapnios žolės, o taip pat pučiamas ragas, vadinamas šofaru. Šofaras yra pučiamasis muzikos instrumentas, padarytas iš avino rago, kuris pučiamas įvairių judaizmo apeigų metu, kaip kad, pavyzdžiui, sinagogoje Poš Ha Šana (žydiški Naujieji metai) arba Jom Kipur (Atpirkimo diena) apeigų metu. Cadiku paprastai būna specialiai tokiems dalykams pasiruošęs rabinas, vadinamas ba’al šema. Labai svarbu, kad asmuo, atliekantis Dibbuk‘o egzorcizmą, išmanytų Kabalą. O jei grįžtume prie filmo The Unborn, jame ši egzorcizmo apeiga yra gana teisingai parodyta (žinoma, su nedieliais nuklydimais į lankas).
Nors Dibbuk‘o egzorcizmai raštiškai fiksuojami tik nuo 1560 metų, tačiau žinoma, jog jie buvo praktikuojami jau daug anksčiau. Jei vadovausimės rabinistine I a. po. Kr. literatūra, tai rasime užuominų, jog arkangelas Rafaelis išmokė Tobiją (žr. Tobito knygą Biblijoje), kaip reikia išvaryti tokias dvasias. Tam reikia po auka sudeginti tam tikras šaknis, o tada apsupti auką vandeniu. Kiti būdai savyje įjungia užkeikimus Saliamono vardu, Dievo vardo kartojimą, psalmių skaitymą, įvairių apsauginių amuletų, padarytų iš tam tikrų šaknų, nešiojimą.
Dibbuk‘o egzorcizmas – labai pavojingas reikalas. Čia svarbu, kad nemirtų apsėstasis žmogus, nes tokiu atveju Dibbuk’as gali apsėsti tą, kuris mirties momentu pažvelgs apsėstajam į akis. O jei apsėstasis buvo burtininkas, tai viskas gali baigtis ir dar blogiau.

Dibbuk‘o egzorcizmas turi du įmanomus rezultatus: Dibbuk’o atvedimas į doros kelią, kas atveria jam kelią į aukštesnę būtį; arba kita galimybė – tiesioginis Dibbuk’o nutrenkimas į pragarą.
Tikima, jog Dibbuk’as iš apsėstojo kūno išeina per mažąjį kojos pirštą, ko pasėkoje ant pastarojo atsiranda maža kraujuojanti žaizdelė, tad būtent pagal tai ir yra nusprendžiama, ar dvasia jau išėjo iš kūno, ar dar ne.

Paskutinis oficialus dokumentas apie Dibbuk’o išvarymą buvo sudarytas 1904 metais, Jeruzalėje.

dibbuk box

Dibbuk’o dėžutė iš filmo “The Possesion”

Vieno Dibbuk‘o istorija

Pasakojama, jog viename nedideliame JAV miestelyje buvo išparduodami žydės vardu Gavela daiktai. Gavela pasimirė būdama garbingo 103 metų amžiaus. Išpardavime apsilankė stalius Kevinas Mannisas, kurio dėmesį patraukė nedidelė, nuo laiko patamsėjusi dėžutė. Gavelos anūkė staliui papasakojo tokią istoriją:

Jos senelė, Gavela, gimė Lenkijoje, o Antrojo Pasaulinio karo metu kalėjo konclageryje, iš kurio jai pavyko pabėgti į Ispaniją. Ten senelė įsigijo šią dėžutę. Vėliau Gavela persikėlė į JAV, kur laimingai nugyveno likusį amžių. Dėžutė gi visuomet būdavo uždaryta ir paslėpta senelės miegamajame, kuo toliau nuo pašalinių akių. Kartą anūkė pabandė dėžutę atidaryti, bet tai pastebėjusi senelė ją labai išbarė, o tada tris kart spjovė anūkei per petį ir liepė duoti žodį, jog ši daugiau niekada nebeprisilies prie dėžutės, nes joje gyvena Dibbuk‘as. Net mirdama močiutė prašė, kad dėžutė būtų įdėta jai į karstą, tačiau tai prieštaravo judaizmo įstatymams ir giminėms buvo uždrausta tai padaryti.

Galų gale anūkė senelės dėžutę už dolerį pardavė Mannisui. Šis, grįžęs į savo dirbtuves, padėjo dėžutę ant stalo ir užrakinęs patalpą išėjo savais reikalais. Tačiau po valandos apimta isterijos paskambino jo padėjėja ir papasakojo, jog dirbtuvėse kažkas bilda, garsiai keikiasi ir daužo visus stiklinius daiktus. Mannisas skubiai grįžo atgal ir paėmęs pistoletą nuėjo į dirbtuves. Ten buvo tylu, tačiau viskas buvo išgriauta, o patalpa smirdėjo katino šlapimu ir jautėsi tolimas jazminų kvapas. Nurašęs viską chuliganų darbeliams, Mannisas pabandė išklausti savo padėjėjos apie įsilaužėlius, tačiau ši atsisakė apie tai kalbėti ir tą pačią dieną išėjo iš darbo. Vėliau stalius nusprendė dėžutę restauruoti. Tai buvo dėžutė su sudėtingu mechanizmu, uždarančiu ir atidarančiu dvejas dureles. Jos viduje buvo sudėti keisti daiktai: du centai, šviesių plaukų kuokštelis, perrištas kaspinu, mažas granito gabalėlis su iškaltu užrašu „Šalom“, džiovintas rožės žiedas ir tradicinis žydiškas šviestuvas menora. Taigi, restauravęs, meistras dėžutę padovanojo savo motinai. Vos gavusi dovaną, mama patyrė insultą. Ji sunkiai bepajudėjo, tačiau ant lapelio sugebėjo iškeverzoti žodžius „nereikia dovanos“. Tai įskaudino Mannisą ir jis dėžutę padovanojo savo sesei, tačiau po savaitės apimta panikos ši dovaną grąžino. Tą pačią naktį Mannisui prisisapnavo košmaras: tamsia gatve jį sekė žmogus, kuris galų gale pavirto į siaubingą raganą kuri puolė jį mušti. Pabudęs Kevinas ant savo kūno aptiko daug sumušimų. Negana to, Kevino name nakvojantys žmonės visuomet sapnuodavo panašius sapnus. Ilgainiui Kevinas periferiniu regėjimu pradėjo matyti keistus siluetus. Jam toliau sapnavosi košmarai; pavyzdžiui, kad jo paties šešėlis jį sumušęs pabėgdavo. Visas Kevino butas smirdėjo kačių šlapimu bei tolimu jazminų kvapu, tad jis nusprendė sudeginti dėžutę, tačiau pabūgęs to nepadarė.
Ar buvo atliktas egzorcizmas, istorija nutyli, tačiau tokių istorijų apie Dibbuk‘ą galima rasti ne vieną ir ne dvi. Jei pažįstate kokį judaizmo išpažinėją ar kabalistikos specialistą, paklausinėkite jo apie šią dvasią, ir galbūt jūs taip pat išgirsite daugiau bauginančių ir kraują stingdančių istorijų apie Dibbuk‘ą, o šios istorijos versiją galite pamatyti minėtame filme The Possession.

(aut. Gabrielius E. Klimenka)



Apie autorių

Foxas





 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Rėjaus Bredberio patarimai pradedančiajam rašytojui

Rėjų Bredberį (visas vardas Raymond Douglas (Ray) Bradbury), ko gero, žino kiekvienas, kuris nors kiek domisi fantastika. Visa vyresnė Lietuvos fantastikos mėgėjų karta užaugo su […]
Foxas
0

 
 
Dorado

Hukonas-2016: K(r)ėslų karai

Vilniuje balandžio 30 d. turėtų pasaulį išvysti Hukonas – humoristinis fantastų konventas, “mažasis sąskrydis”. Tradiciškai finansuojamas VFK “Dorado” ir rengiamas jo narių bei laisvųjų...
Kliaksa
0

 
 
4bbfbb5f398552f0574b7fb9284acfe875bf35ba

Neil Gaiman: Kodėl mūsų ateitis priklauso nuo bibliotekų, skaitymo ir svajojimo

Originaliai skelbta portale bernardinai.lt Tai pakoreguota Neilo Gaimano  skaityta paskaita Londone. Ten nuo 2012 metų  organizuojama kasmetinė konferencija, kurioje rašytojai dalinasi savo idėjomis, susijusiomis su [&hel...
murmt
0

 




0 Comments


Pasisakyk pirmas!


Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *