Apžvalga
Kažkas iš Lietuvos fantastų, sužinojęs, kad knygynuose netrukus pasirodys “Žmogus aukštoje pilyje“, pareiškė, kad tokią leidyklą tegalima pavadinti kamikadze.
Jis, matyt, teisus, bet tebūnie – į fantastika (ko gero) persisotinusius Lietuvos skaitytojus išties pikiruoja kamikadzė, kurio tikslas – viską užbaigti ir išeiti gražiai, su trenksmu, kad būtų patenkinti (SF) dievai ir žmonės.
Kalbant aiškiau, leidykla “Eridanas“, apie kurios bankrotą garsiai skelbta dar pernai, į knygynus su beviltiška narsa ką tik plaukioti paleido 1963-iųjų “Hugo” premijos nominantą, alternatyviosios istorijos klasika ir šedevru pripažintą fantastikos romaną… Kuris, kaip tvirtinama, yra labiausiai publikuojama ir verčiama alternatyviosios istorijos knyga pasaulyje. Knyga, kuri, daugelio tvirtinimu, tiek gera, jog turėtų “užkabinti” ir ne fantastus, o tiesiog geros literatūros mėgėjus.
Skamba gražiai, jei nežinotum, kad 1994-aisiais (jau prieš 20 metų, jėzus-marija) lietuviškai išleistas to paties Philipo K. Dicko “Ubikas” (irgi ne smulkesnio kalibro šedevras) tapo visų laikų nuostolingiausia leidyklos knyga. Ironiška – juk tai bene geriausias (į dešimtuką tikrai papuolantis) fantastikos kūrinys, išleistas lietuviškai. Tad ir šios sėkmė neaiški, net nepaisant to, kad 2015-aisiais romanas turėtų būti ekranizuotas ir pasiekti žiūrovus serialo pavidalu. Mat tai visai kito tipo literatūra, nei daugelis tų, kurias šiomis dienomis įprasta matyti po “fantastikos” terminu.
Skubu patikinti nemanąs, kad šiomis dienomis nebeparašomi šedevrai, oi ne, tiesiog ir šlamšto kiekis išaugęs dešimteriopai. O “Žmogus aukštoje pilyje”, kiek menu tą, prieš kelioliką metų patirtą įspūdį – tikrai ne masinio vartojimo produktas. Seno gero neskubraus stiliaus, sakyčiau – “amerikietiškai strugackiškas” pasakojimas, it koks arbatos gėrimo ceremonijų namelis alaus barų apsupty. Išleistas, matyt, ir nesitikint, kad bent atsipirks. Tiesiog iš principo – mat “Eridano” žmonės iš paskutiniųjų užsispyrė užbaigti prieš daug daug metų pradėtą leisti “Pasaulinės Fantastikos Aukso Fondo” seriją iki 500-osios knygos. Aš gi tegaliu paploti leidyklos norui atsisveikinti ne greito vartojimo produkcija, o ta, kurią išties galima įrašyti į Pasaulinės Fantastikos Aukso Fondą.
“Žmogus aukštojoje pilyje” aiškiau, nei kiti kūriniai mums demonstruoja ne tik Dicko talentus, bet ir tai, jog blogį jis pažįsta ne iš nuogirdų“, 1986 m. rašė britų fantastikos rašytojas Brianas W. Aldissas. “Tai kūrybinio sterilumo pasaulis, kur tesivysto ir tobulėja vien “Todto organizacija” (“Todt” – vokiškai “mirtis”)… Romanas savo tonu skiriasi nuo daugumos Dicko kūrinių – ši knyga labiau niūri ir blaivi. Pagaliau, ji nebuvo parašyta skubotai, kaip daugelis kitų jo darbų.“
Čia galima rasti ir trumpą profesoriaus Justino Žilinsko surašytą “Žmogaus aukštoje pilyje” apžvalgą.
O čia man patikusi citata iš romano: “Deja, gyvename ne idealioje visuomenėje, kur aiški tiesa, nes aiškūs ir jos kriterijai. Kur gali būti teisus be ypatingesnių pastangų, nes aišku, ką reiškia būti teisiam.“
Na, ir dar pora įdomesnių skaitytojų (rusakalbių – todėl nacizmą įprastai vadina fašizmu) nuomonių (su abstrakčiomis užuominomis apie siužeto vingius):
TOD:
————
Kas, jei Vokietija būtų laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą? Įsivaizduoji chaosą, griuvėsius, žiaurybes ir žmonių kankynę. Dicko romane viskas ne taip. Laimėjusio fašizmo pasaulyje tepasikeitė pasaulinės arenos žaidėjai, diktuojantys likusiems savo sąlygas. Kiek pakrypo valdžios ašys. Amerika, praradusi kultūrą, paglemžta Japonijos, neužgrobė pasaulinės valdžios. Vadovauja Vokietija, vyraujanti visose srityse, iki pat kosmoso. Ir fašizmui jau ankštoka mažutėje Žemėje, jį vilioja kitų planetų toliai. Panirusi į savus rūpesčius, Vokietija nebe taip diktatoriškai agresyvi, eiliniai žmonės gyvena visai normaliai. Jei tai ir totalitarizmas, tai nuosaikus. Žmonės menkai ribojami, net cenzūra menkutė – pasirodo knyga kaip Antrajame pasauliniame kare laimėjo sąjungininkai ir tampa pardavimų hitu. Prasideda mėgstama Dicko tema – realybės nerealumas. “Žmogų aukštojoje pilyje” tradiciškai priskiria alternatyviajai istorijai, kas, mano manymu, ne visai taip… tai svarstymai apie Visatos daugiamatiškumą. Jei įvykis galėjo įvykti, o jo algoritmas aprašytas ir egzistuoja savotiškoje “programoje” – ar tai nereiškia to, jog jis tiek pat realus, kaip ta istorijos spiralė, kuria dabar judame mes.
—————
Каллипсо:
————–
Alternatyvioji laimėjusio fašizmo realybė. Vokiškai-japoniškas pasaulis, mėginimas pasiekti žvaigždes, pasilypėjus ant sunaikintų žydų lavonų. Išdraskyta Afrika ir darbo lageriai. Herojai, renkantys pasaulį iš jo duženų, paverčiantys jį senovinių daiktų, turinčių vertę grobikų akimis, mozaika.
…Tekste pasitaikantys momentai, pavyzdžiui, kai fašistų mėginimus įsisavinti Marsą amerikietė pakomentuoja, jog geriau tuos pinigus būtų išleidę kitiems, buitiniams tikslams, mane užkabino kiek stipriau. Čia, detalėse ir susiduria dvi ideologijos – pabaisiška nežmogiška ir homocentrinė. O juk jei pasiaiškinus, jos abi pražūtingos rūšiai. Ir ar išties mūsų, nugalėto fašizmo pasaulis, geresnis, nei būtų laimėjusio fašizmo pasaulis? Ar toks jau anas buvo negyvybingas? Ir kokiu būtų tapęs jam realiai vystantis?… Ar būtume pasiekę Marsą? Toliau Marso? Ar būtume išsprendę perpildyto pasaulio problemas? Badą? Ekologiją? Kur anos sistemos pranašumai prieš šių dienų? Juk ne žmonės laimėjo prieš žmones, o sistema nugalėjo sistemą. Vadinasi, išgyvenusioji labiau prisitaikiusi prie pasaulio. Kuo?
————
Na, gal ir užteks – skaitykite.
