Apžvalga
Originaliai skelbta tinklaraštyje Akivarai
Odas ir šerkšno milžinai : [apysaka] / Neil Gaiman. – Bonus animus, Vilnius, 2014
Kam reikia pristatinėti Neilą Gaimaną? Fantastikos mėgėjams – ne. Vaikų literatūros mėgėjams – galbūt. Plačiajai skaitytojų masei… gal taip pat. Juk daugumą Gaimano knygų Lietuvoje išleido maža, nelabai ryški (kalbu apie viršelius) leidyklėlė „Bonus animus“. O juk Gaimanas yra vienas iš šiuolaikinių autorių autorių! „Amerikos dievai“, „Koralaina“, „Žvaigždžių dulkės“, „Neverwhere“, „Kapinių knyga“, „Anansio vaikai“, „Sandman“ – pagerbti, apdovanoti, taip toliau…
Gaimanas yra pašauktasis pasakorius, ir pasakos dvelksmas jo kūriniuose – labai stiprus. Bet dabar jis yra pasukęs ir į klasikinių pasakų perkūrimą – neseniai pasirodė vėl su susižavėjimo šūksniais sutikta… „Jonukas ir Grytutė“! Bet grįžkime pas Odą.
Pagaliau, pagaliau „Bonus animus“ išleido taip, kaip dera – su gražiu, patraukliu viršeliu, ir su puikiomis originaliomis iliustracijomis. Vien tuo galima pasidžiaugti dėl „Odo“. Pats pasakojimas – pamenate, Odiną iš „Amerikos dievų“? Čia jis irgi yra – tik kitoks. Daugiau veikia Lokis ir Toras. Taip – tai ir vėl Skandinavų dievų istorija, tiesa – trumpa, ir ne visagalių, o kaip tik – įkliuvusių į bėdą.
Perskaitęs knygelę (120 p.) net nesupratau – patiko, nepatiko? Meistro ranka jaučiasi – tai neabejotina, tekstas plaukia ir gurga kaip upelis pavasarį. Bet didingo užmojo – tarsi ir pritrūko. Viskas greitai prasidėjo, greitai ir pasibaigė, o kur tas koks nors antras sluoksnis, ar dar kokia paslaptis, ir gal šiek tiek daugiau humoro, kurį Gaimanas oi kaip moka sukurti? Kita vertus, gi sakiau, Gaimanas – pasakorius, o ne visoms pasakoms reikia itin didingo užmojo, gal užtenka ir tiesiog gero papasakojimo? O štai vaikams knyga labai patiko. Ir dabar galvoju – o maniškis čia po šitos knygos pradėjo šypsotis tokia kartais tiesiog siutinančia šypsena, ar kaip? Be to – neblogas supažindinimas su vikingų buitimi, jų vargais ir rūpesčiais ir gyvenimais po egle, jų panteonu. Ir – teks perskaityti dar kartą. Kažkaip norisi. Nes vienas klausimas tikrai kankina – ar ten buvo nuoroda į „Pink Floyd“, ar ne?
