Joe Abercrombie – naujai iškeptas dark fantasy autoritetas

Gimė 1974. Pirmąjį savo romaną išleido 2006 m., ir nuo tada parašė dar šešis. In your face, George.

Pirmieji trys romanai sujungti į „Pirmojo įstatymo“  trilogiją, juos seka trys pavienės knygos, kurias su trilogija jungia pasaulis ir keli antraeiliai personažai. Būtent apie šias šešias knygas ir pakalbėsime detaliau. Apie septintąją – „Pusė karaliaus“  – pasakysime tik tiek, kad ji pradėjo naują „Sudaužytųjų jūrų“ seriją; skirtingai nuo „Pirmojo įstatymo“, tai – ne dark, o į paauglius orientuota nuotykinė fantasy.

Pasaulis, kuriame vyksta „Pirmojo įstatymo“ serijos knygų veiksmas, yra Renesanso epochos Senojo pasaulio versija. Veiksmo centre yra Sąjunga, kurioje nesunkiai atpažįstame Šventąją Romos Imperiją, ir Gurkulas –Osmanų imperijos atitikmuo. Rasime čia ir į saujelę miestų-valstybių suskilusią Stiriją (makiaveliška Italija) bei Šiaurę (Škotijos ir Skandinavijos hibridas). Tarp Sąjungos ir Gurkulo įstrigęs Dagoskos miestas, įtartinai panašus į Jeruzalę, o į vakarus nuo Sąjungos yra platūs laukinių apgyvendinti tyrai, kurie smarkiai primena Šiaurės Amerikos prerijas. Dar turime Senąją Imperiją – kažką panašaus į Bizantiją.

Visa šita politinė geografija yra placdarmas dvikovai tarp dviejų senų kaip pasaulis magų. Pirmasis intrigomis ir papirkinėjimais valdo Sąjungą, antrasis pasiskelbė Gurkulo religiniu lyderiu. Ši konfrontacija sudaro dekoracijas knygų veiksmui: nuolat susiduriame su magų įtaka, konspiracijomis ir šnipinėjimais, autorius gana sėkmingai sukuria tiek „šaltojo karo“ nuotaiką, tiek ir aprašo tiesioginius magiškus karinius veiksmus.

Bet daugiausia dėmesio J. Abercrombie skiria personažų vystymui, ir tai, neabejotinai, yra stipriausia jo kūrybos pusė. Tiek pagrindiniai, tiek antraeiliai veikėjai yra ryškūs, „gyvi“ ir verčiantys įsijausti, jokių šablonų autorius nepaiso – jo veikėjai yra tik jo paties.

„Pirmojo įstatymo“ trilogija pasakojama šešių pagrindinių personažų akimis.

Logenas Devynpirštis – visoje Šiaurėje išgarsėjęs barbaras-žudikas, turintis sunkių savitvardos problemų.

Sandas dan Glokta – luošys-inkvizitorius, be skrupulų tarnaujantis Sąjungos karaliui ir kovojantis su valstybės išdavyste visose jos apraiškose.

Džezalis dan Liutaras – jaunas egocentriškas plevėsa bajoras, besiblaškantis tarp savo tingumo ir tuštybės.

Fero Maldžin – pabėgėlė iš Gurkulo, gyvenanti vardan keršto.

Kolemas Vestas – žemos kilmės Sąjungos armijos majoras, įstrigęs nesėkmingame kare Šiaurėje.

Šunžmogis – šiaurietis, priverstas kautis Sąjungos pusėje prieš savuosius.

Ketvirtasis romanas – „Geriau patiekti atvėsintą“ – vyksta treji metai po trilogijos įvykių Stirijoje. Tai – „Grafo Montekristo“ dark fantasy variantas. Knyga turi naują rinkinį personažų, dalis jų – antraeiliai veikėjai iš trilogijos, kiti nauji. Sutinkame čia ir kelis trilogijos pagrindinius personažus, bet tik epizodiškai. Tokiu būdu knyga negali būti pavadinta tiesioginiu trilogijos tęsiniu, ją galima skaityti nesusipažinus su pirmosiomis knygomis, bet fanai taip pat nėra nuskriaudžiami.

Penktąją knygą „Didvyriai“ sunku pavadinti romanu, kadangi tai – vieno mūšio aprašymas, vėlgi, kelių tiesiogiai nesusijusių personažų akimis. Mūšis vaizduojamas iš abiejų stovyklų, tiek eilinių karių, tiek vadų akimis. Nuo trilogijos įvykių praėjo aštuoneri metai, kaip kameo čia sutinkame ir kai ką iš ketvirtosios knygos.

Šeštosios knygos „Raudonasis kraštas“ veiksmas vyksta dar penkeriais metais vėliau, ir čia jau turime vesterno variantą: grupė personažų keliauja per laukinių knibždančius tyrus į tolimą miestelį, apimtą aukso karštligės. Tai, ko gero, silpniausia serijos knyga, bet jos pabaiga padeda labai nestandartinį tašką ciklui.

Kol kas J. Abercrombie neplanuoja tęsti „Pirmojo įstatymo“ serijos – kaip minėta anksčiau, jis išleido pirmąjį romaną iš naujos serijos. Negalime sakyti, kad ten liko daug palaidų galų, bet, be abejonės, šiose dekoracijose galima dar rašyti ir rašyti. Lieka tik tikėtis, kad baigęs žaisti su paaugliais Džo grįš prie dark fantasy.