VEIKSMO VIETOS PAKEISTI NEGALIMA
Žvilgtelkime, kokiuose pasauliuose dažniausiai rutuliojasi Fantasy romanų veiksmas.
Vėlgi galime kalbėti apie du tankiausiai sutinkamus variantus: paralelinis pasaulis bei pasaulis, neturintis visiškai nieko bendro su mūsiškiu (nesu įsitikinęs dėl autorystės, tačiau gerbiamas Andrzej Sapkowski tokiam pasauliui lipdo labai vykusią etiketę – NEVERNEVERLAND`as), pagimdytas vien tik įsisiautėjusios autoriaus fantazijos. Žinoma, rašytojai gyvena ne Neverneverlande, tad jų sukurtas pasaulis – tai tik mūsiškio atspindys kreivame veidrodyje.
Vos ne kas antra Fantasy knyga prasideda tuo, kaip Herojus iš mūsų pasaulio patenka į paralelinį, kur veikia magija, padangėmis skrajoja princesių prisiriję ir kenčiantys nuo vidurių pūtimo drakonai, o įkaušę orkai atiminėja iš vėlyvų praeivių pinigines. Kas trečioje knygoje herojus taip susižavi naujuoju pasauliu, visomis nelaimėmis, kurios jį čia užklumpa, gautais kalavijo kirčiais bei pakelėmis, nubarstytomis jo paties dantimis, kad nusprendžia pasilikti jame visiems laikams. Kas ketvirtoje gi – apskritai paaiškėja, jog herojus kilęs būtent iš šio pasaulio, o į mūsiškį jis pakliuvo per klaidą / jį išgabeno gerasis burtininkas / jį išsiuntė blogasis burtininkas / kita (išbraukti, kas nereikalinga).
Paralelinio pasaulio varianto pavyzdžiu galėtų būti kad ir Roger Zelazny bei jo “Ambero kronikos” /Lietuvių kalba – “Eridanas”, 1999/, arba Andre Norton su savo “Raganų pasauliu” (“Witch World”, 1963). /Lietuvių kalba – “Eridanas”, 1992/ Neverneverlando pavyzdžiai – Glen Cook “Juodoji Gvardija” (“The Black Company”, 1984) /Lietuvių kalba – “Eridanas”, 1997/ bei Andrzej Sapkowski su epopėja apie Geraltą. /Lietuvių kalba – tik “Likimo kalavijas” – leidykla “Dagonas”, 1997/
Kažkodėl itin retai pasitaiko Fantasy kūriniai, kuriuose veiksmas be jokių išlygų vyktų būtent ČIA ir DABAR. O gaila… Kaip tik tokie yra S.Lukjanenko “Naktinė sargyba” (“Nočnoj dozor”, 1998), bei to paties S.Lukjanenko ir V.Vasiljev bendromis jėgomis parašytas šio romano tęsinys – “Dienos sargyba” (“Dnevnoj dozor”, 1999). Iš dalies prie tokio pobūdžio kūrinių galima būtų prikirti ir H.L.Oldie romaną “Noperaponas” (“Noperapon, ili po obrazu i podobiju”, 1999).
Beje, pastaruoju metu vis daugiau atsiranda kūrinių, kuriuose veiksmas vyksta jei jau ne DABAR, tai bent jau ČIA. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti ne taip seniai lietuvių kalba pasirodžiusį H.L.Oldie romaną “Aštuntojo įsakymo posūniai” (“Pasynki vosjmoj zapovedi”, 1996). /Lietuvių kalba – “Eridanas”, 2000/ Nemažai tokio pobūdžio romanų priklauso kito ukrainiečių rašytojo Andrej Valentinov plunksnai. Tai ir “Overnės klierikas” (“Overnskij klirik”, 2000), ir “Dezertyras” (“Dezertir”, 2000), ir visa krūva kitų, tikrai nuostabių romanų.
