TELE – BIM – BAM
Požanriui “tele-bim-bam” priskirtini visi kūriniai, kuriuose pasakojama apie žmones, turinčius neeilinių galių, įvaldžiusius telepatiją, telekinezę, pirokinezę, levitaciją ar dar kokį velnią. Nemenką indėlį į “tele-bim-bam” požanrio istoriją įnešė A.Beliajev`as “Žmogus-amfibija” (“Čelovek-amfibija” 1928), /Liet. 1983, “Vaga”, serija “Zenitas”/ “Arielis” (“Arielj” 1941). Kur kas didesnių aukštumų šioje srityje pasiekė “siaubukų” karalius (pavardė įpareigoja?) Stephen King`as, kurį dar ne sykį teks paminėti šiame traktate, romanais “Kerė” (“Carrie” 1974), /Liet. 1994, “Eridanas”, serija “Siaubų skrynelė”/ “Tylos zona” (“The Dead Zone” 1979) /Liet. 1989, “Vaga”/ bei “Uždegančioji žvilgsniu” (“Firestarter” 1980). /Liet. 1998, “Eridanas”, serija “Stephen King raštai”/
Tačiau plačiausią atgarsį šis požanris atrado komiksuose. Kiek juose pasirodė visokiausio plauko Supermenų, Betmenų, Spaidermenų, Naitmenų ar Bulšitmenų, vienas velnias težino, o ir tas tik apytiksliai. Šių komiksų populiarumas, matyt, kažką pakuždėjo į ausį Holivudo vertelgoms. Ir pasipylė “komiksinės” kino versijos. Be abejo, tiek komiksai, tiek “kino šedevrai” gana tolimi nuo to, ką mes vadiname MF. Šiek tiek arčiau to žanro buvo filmai iš “Skanerių” (“The Scaners”) serijos, ar to paties S.King`o bestselerių ekranizacijos.
Šios rūšies veikalai tikrai nepranyks, nes veikiau visa žmonija atsisakys alkoholio ir tabako teikiamų malonumų, nei spuoguoti paaugliai liausis svajoję apie ypatingąsias galias, kurios paverstų juos Superšitmenais, o svarbiausia – padarytų bent kiek patrauklesniais ilgakasių gimnazisčių akyse.
Tautinio “Tele-bim-bam” pavyzdėlis – Prano Šarpnickio apsakymas “Keturi” (“GLF 1998”), kuriame ketvertas veikėjų nuprotėja iki tos ribos, už kurios žmogus tampa… dievu? Šiurpas krečia, kai matai, iš kokio molio lipdomi dievai.
01 02 03 04 05 06 07 08 09 10
11 12 13 14 15 16 17 18 19
