KOSMINĖS TRAVIATOS
Dar vienas požanris, savo šaknimis įsiskverbęs giliai į komiksus – taip vadinama “Kosminė opera” ( “Space Opera” – SO). Taiklus pavadinimas, nieko neprikiši. Požanriui būdingas perdėtas puošnumas (kokį regime ir LOBT scenoje) bei masštabiškumas, skambūs titulai, šabloniški veikėjai iš didžiosios raidės (Princesė, Herojus, Blogasis Niekšelis), na ir, be abejo, bekompromisinė Gėrio ir Blogio kova. Kūrinio veikėjai vienareikšmiškai priklauso kuriai nors vienai iš šių dviejų stovyklų.
Iš komiksų SO persikėlė tiesiai į kino ekraną. Vienas pirmųjų bandymų – filmas “Flešas Gordonas” (“Flash Gordon”). Didžiausias šio kinematografo šedevro privalumas – tai filmo garso takelis, kurį įgrojo neprilygstamoji “Queen” grupė su dar jaunu ir dar gyvu Freddie Mercury priešakyje.
Bene ryškiausias ir plačiausiai žinomas SO pavyzdys, žinoma, George Lucas`o kūdikis su trimis (o dabar jau ir keturiomis) galvomis – “Žvaigždžių karai” (“Star Wars”). Čia rasite viską, ko tik reikia gerai SO: tai ir Blogio Imperija, ir Princesė, ir Bebaimiai Riteriai – džedajai, ir galiausiai Teigiami Herojai – kapitonas Solo bei Liukas Skaivokeris. Senoji “Star Wars” trilogija JAV (ir visame likusiame pasaulyje, gal tiktai išskyrus Mozambiko džiungles) pelnė didžiulį pripažinimą ir populiarumą. Ne taip seniai pasirodžiusi pirmoji “Žvaigždžių karų” priešistorės dalis taip pat sukėlė šiokią tokią psichozę – susenę šios kino epopėjos gerbėjai varvindami seiles laukė naujojo šedevro. Deja… naujajame filme nebebuvo ankstesnės romantizmo auros, nebebuvo ir H. Ford`o, kuris įkvėpė gyvybės senosioms “Star Wars” dalims. Ford`o suvaidintas kapitonas Solo – visiškai netipiškas SO veikėjas, mat jis pernelyg “žmogiškas”, o ne šventas kovotojas už kažkokį abstraktų Gėrį. Būtent šis “netipiškumas” buvo viena iš “Žvaigždžių karų” pasisekimo priežasčių. /Liet. 1997 , “Eridanas”, serija “PFAF” – trys kino-romanai pagal “Star Wars”/
Tačiau SO nėra išimtinai komiksų ir kino verslo sritis. Net jei neimsime domėn Lucas`o filmų motyvais parašytų knygelių, ar kai kurių S.R.Green`o kūrinių (Br-r-r…). Šiam žanrui priskiriami ir daugelis E.Hamilton`o romanų bei nepakartojama Frank Herbert`o “Kopa” (“Dune” 1965), atnešusi autoriui 1965-siais Nebula, o 1966-siais Hugo premijas. “Kopa” – viena perkamiausių knygų pasaulyje. SO požanriui “Kopą” priskiriu tik dėl išorinio anturažo – Imperija, Princesė, Baronai ir Hercogai… tačiau tai išties daugiaplanis ir labai sudėtingas kūrinys, nuostabus filosofinės fantastikos pavyzdys. F.Herbert`as, paskatintas tokio populiarumo, prikepė visą krūvą tęsinių, be abejo, nebepasiekiančių to lygio, kaip pirmasis romanas. Beje, “Kopą” labai vykusiai ekranizavo David Lynch`as, jei tik galima vykusiu vadinti bandymą į 180 minučių kino laiko sukišti tokį nevienareikšmį ir platų pasakojimą.
N.B. “Kopa”, kaip ir pridera operai (nors ir kosminei), taip pat turi ryšį su muzikos pasauliu – vieną iš vaidmenų romano ekranizacijoje sukūrė žinomas roko dainininkas Sting`as.
01 02 03 04 05 06 07 08 09 10
11 12 13 14 15 16 17 18 19
