MOKSLINIS- PAŽINTINIS ROMANAS
Klasikinis mokslinio-pažintinio romano pavyzdys – Jules Verne “20.000 mylių po vandeniu” (“Vingt mille lieues sous les mers” 1870). /Liet. 1981, “Vaga”, serija “Zenitas”/ Šviesios atminties prancūzų rašytoją galime manyti esant požanrio gimdytoju. Jis puoselėjo šį požanrį visą gyvenimėlį, eksploatuodamas savo paties atrastą aukso gyslą. Šiek tiek aukselio toje kasykloje pasisėmė ir Herbert George Wells`as, bet visgi pagrindinis auksakasys buvo Verne. Formulė buvo paprasta: į tipišką nuotykinį romaną jis įpindavo vieną kitą mokslinį straipsnį, kartais nepabijodamas ir prognozuoti mokslo atradimų istoriją. Vėliau mokslas kai kuriuos jo teiginius patvirtindavo, kitus negailestingai išjuokdavo (pvz., laisva nuo ledų jūra ties Šiaurės ašigaliu). Švietėjiškos Verne veiklos pasėkoje XIX a. Europa kur kas puikiau susigaudė naujausiuose moksliniuose atradimuose ir teorijose nei mūsų amžininkai. Tačiau teisybės dėlei turime pripažinti, kad šių dienų mokslas – tai kur kas platesni aruodai nei Verne laikais. Ir jei jau vienos srities mokslininkas nė velnio nesupranta, ką veikia jo kolega iš kaimyninio kabineto, tai ką gi tuomet sakyti mums, paprastiems mirtingiesiems?
Kažką panašaus į Verne kūrinius bandė lipdyti ir mūsų tautietis J. Pilyponis. Sovietinio mokslinio-pažintinio romano pavyzdys – G.Adamov`o “Dviejų vandenynų paslaptis” (“Taina dvuch okeanov” 1938). /Tikrai buvo sovietmečiu išleista lietuviškai, gal kokiais 1956, bet, deja, asmeninėje bibliotekoje neturiu, tad tiksliau nurodyti negaliu/ Jeigu ne “tarybinio žmogaus” (atskiras homo sapiens porūšis?) išaukštinimo kvapelis, sklindantis nuo pageltusių šios knygos puslapių, aš galbūt ir šiandien dar sykį perskaityčiau šį veikalą. To kvapelio praktiškai pavyko išvengti kitam sovietinio mokslinio-pažintinio romano kūrėjui – V.Obručev`ui kūriniuose “Sanikovo žemė” (“Zemlia Sanikova” 1926) /Antrasis leidimas liet. 1989, “Vaga”, serijoje “Zenitas” – apie pirmąjį bei apie “Plutoniją” tikslių duomenų neturiu, nors sovietmečiu abu romanai buvo išleisti lietuviškai/ bei “Plutonija” (“Plutonia” 1924).
Išbandė savo jėgas mokslinio-pažintinio romano srityje ir nemirtingojo Sherlock Holmes`o “tėtušis” – seras Arthur Connan Doyle – “Prarastas pasaulis” (“The Lost World” 1912). /Antrasis leidimas liet. 1992, “Vasaris” – turiu ir pirmąjį, bet tokį nutriušusį, kad nebelikę nė žymės tų puslapių, kur būtų nurodyta, kas ir kada išleido/ Panašu, kad ir Michael Crichton`o “Juros periodo parką” (“Jurassic Park” 1990) /Liet. 1995, “Vėlis”/ įkvėpė būtent šis romanas. Šiandien Verne romanai atrodo naivūs moksliniu požiūriu, tačiau vis dar išlieka puikiais nuotykinio romano pavyzdžiais. Veikiausiai čia ir slypėjo J.Verne populiarumo priežastis.
01 02 03 04 05 06 07 08 09 10
11 12 13 14 15 16 17 18 19
