Kregždutė
Žiurkiūkštis
Tupėdama ant namo atbrailos ji ramiai šypsojosi žiūrėdama žemyn į siaurą judrią miesto gatvelę. Žmones vaikščiojo, stumdėsi, stovinėjo prie prekystalių ir triukšmavo. Šioje minioje ji lengvai įžiūrėjo jauną, tvirtą, rimto veido vyrą, kuris jau kokie trys mėnesiai persekiojo ją visais įmanomais būdais. Vyrukas dėjosi nematomas ir tobulai užsimaskavęs, tačiau ji vaikiną sekė nuo pat pirmos jo atkeliavimo čia dienos. Mergina žinojo apie jį gerokai daugiau, negu jis apie merginą. Ji žinojo jo vardą – Denis, ji žinojo jo profesiją – slaptos organizacijos ORP agentas, ji žinojo jo tikslą – sugauti ją. Tuo tarpu Denis žinojo tik tiek, jog kažkur šiame mieste gyvena mergina, gyventojų vadinama žiurkiūkščiu, kurią jis žūt būt turi pristatyti vadams. Be to jis žinojo, kad pagauti nuolat tamsos apsuptame mieste šešėlio vardo vertą merginą bus tikrai nelengva užduotis. Ir jis neklydo.
Žiūrėdama žemyn į nutolstantį agentą mergina nejučiom mintimis nuklydo į praeitį. Į tą dieną kai ji pirmą kartą, vos ketverių metukų būdama, atklydo į šį miestą. Kada ji pirmą kartą susirangė po dabartinio savo globėjo prekystaliu, nes šis vienintelis tuo metu neveikė. Mergina puikiai prisiminė tą dieną, lyg ji būtų buvusi vakar…
***
Didelėmis akimis dairydamasi aplinkui maža, sušalus ir išsigandus mergaitė atsargiai slinko siauromis, purvinomis miesto gatvėmis. Šis miestas jai buvo nepažystamas. Tiesa sakan ji nežinojo nei vieno miesto nei “Viršaus pasaulyje”, nei “Apačios pasaulyje”. Žinoma, ji buvo gimusi čia, visada tamsos apgaubtame, apgriuvusiame “Apačios pasaulyje”, kaip jį vadino jo gyventojai, kuris buvo vienintelis prieglobstis žmonėms, nesutikusiems gyventi pagal griežtas taisykles, kurias sukūrė žmonės, pastatę didžiulį miestą aukštai virš žemės ir pavadinę jį Rojumi. Tačiau rojus ten buvo tik tiems, kurie sutiko gyventi kaip robotai, aklai laikydamiesi įstatymų, sukurtų sunaikinti nusikalstamąją veiklą. Bet koks laisvas minties pasireiškimas, bet koks nukrypimas nuo taisyklių galėjo sugriauti trapią “Rojaus” saugumo sistemą, ir buvo griežtai baudžiamas. Deja ne visi tiems įstatymams pakluso. Tie žmonės ir pasiliko senuose, sugriuvusiuose miestuose kurti savo pasaulio ir gyventi laisvai nuo visų kvailų, jų nuomone, įstatymų. Tačiau jie pasmerkė save gyvenimui nuolatinėje tamsoje, nes “viršaus pasaulis”, kaip jie vadino Rojaus miestą, neleido prasiskverbti iki žemės nei vienam saulės spindulėliui.
Štai tokiam pasaulyje gimė maža mergaitė, kuri nežinojo nei savo vardo, nei kur jos tėvai. Visą savo trumputį gyvenimą ji buvo priglaudžiama tai pas vienus, tai pas kitus žmones, kol paskutiniai globėjai išvarė ją į gatvę. Už ką? Argi mažai mergaitei tai suprasti. Viskas ką jos galvelė tegalėjo suvokti: kad jai žūt būt reikia susirasti prieglobstį.
Didelės sėkmės lydima mergaitė perėjo negyvenamą plotą, kuriame tarp šiukšlių ir griuvėsių knibždėte knibždėjo neaiškių padarų, dauguma kurių – genetinių tyrimų padariniai. Šie padarai buvo beveik nepavojingi suaugusiam žmogui, tačiau mažylei jie galėjo atnešti mirtį. Kiek vėliau, paaugusi, ji dažnai matydavo mutantus, slampinėjančius netoli miesto ir ieškančius maisto atliekų, tačiau net ir tada ji vengdavo susidūrimų ir neerzindavo jų, kaip tai dažnai darydavo kiti miesto vaikai.
Pasiekusi blausius miesto žiburius mergaitė nusišypsojo. Žinoma tai buvo mažo, nusikamavusio padarėlio šypsnis, bet vis dėl to reiškė džiugesį. Ji buvo labai išalkusi, bet dar labiau pavargusi, todėl nardydama tarp praeivių kojų ieškojo ramesnės sausos vietelės, kur galėtų pamiegoti. Taip ji priėjo lauko prekystalį, kurio šeimininkas tuo metu ilsėjosi ir nedirbo. Prasispraudusi pro žmones mergaitė šmurkštelėjusi tarp prekystalių palindo po tuščiuoju. Vietoj, kurioje susirangė mergaitė, anksčiau miegojo šuo, kuris prieš kelias dienas pastipo. Apiplyšęs purvinas matracas vis dar tebedvokė senu šunimi. Tačiau mergaitė to nejautė. Guolis buvo šiltas ir pakeltas aukščiau žemės. Iš trijų pusių ir iš viršaus jį dengė prekystalio lentos, todėl jis buvo nematomas praeiviams ir saugus. Nurimusi mergaitė beveik iš kart užmigo giliu vaikišku miegu, kurio jai būtų pavydėję daugelis šio miesto gyventojų.
Mergaitė išmiegojo vos porą valandų, kai ją pažadino gana šiurkštus stuktelėjimas į petį. Pramerkusi akis ji pamatė piktą pagyvenusio vyro veidą. Pirmą akimirką atrodė, jog jis išmes mažylę iš po prekystalio su visu guoliu, tačiau greitai jo veidas sušvelnėjo. Vis dėl to jis buvo žmogus, o prieš jį – maža mergaitė didelėmis iš baimės akimis.
– Kuo tu vardu?- Paklausė vyras, nutaisęs kiek įmanoma švelnesnį balsą, nors jis vis tiek nuskambėjo šaltai ir griežtai. Mergaitė tik papurtė galvą ir vos vos gūžtelėjo pečiais. Vardo ji nežinojo.
– Aš Mikis, – vėl prakalbo vyras,- o tu būsi… Eli. – Kiek pagalvojęs ištarė jis pirmą galvon šovusį vardą. Tada Mikis atsistojo ir nuėjo į namą kurio iš dvylikos aukštų buvo likę tik trys. Grįžęs jis numetė mergaitei apdžiūvusį gabalą mėsos.
– Valgyk.- Vėl pasakė vyras ir pradėjo krautis prekes ant prekystalio. Mergaitė, dabar jau gavusi vardą, godžiai valgė mėsą niekaip negalėdama suprasti, kas įvyko. Nors ji per daug ir nesistengė: pavalgiusi nusišluostė rankas į šonus ir susisukusi vėl užmigo.
Šį kartą ji išmiegojo beveik visą parą, nors dienos ir nakties ritmas šiame nakties mieste nebuvo juntamas. Pramerkusi akis Eli kelias sekundes negalėjo suvokti kur yra, tačiau greitai prisiminė ir kiek išsigandusi apsidairė aplinkui. Ne, vis dėl to tai buvo ne sapnas. Ir šiltas guolis ir gabalas mėsos buvo tikra. Mergaitė nusišypsojo ir šį kartą jos šypsena buvo laimingo vaiko šypsena.
Eli pasiliko pas Mikį. Ji mielai miegojo guolyje po prekystaliu ir niekada nebandė eiti į namą kartu su savo globėju, o Mikis niekada jos ir nekvietė. Jiedu mažai kalbėjosi, tačiau greitai priprato vienas prie kito ir laikui bėgant šis ryšys vis stiprėjo, nors abu buvo per daug uždari, kad tai parodytų.
Laikas ėjo ir augdama mergaitė vis dažniau išeidavo į gatvę ir vis ilgiau ten užsibūdavo. Ji nebendravo su kitais vaikais, tačiau kaip ir visi pamėgo vieną linksmą žaidimą – vogti iš gatvės prekeivių. Vagiliaudavo visi vaikai, tačiau mergaitei šis užsiėmimas greitai virto hobiu, juolab, kad jos niekas nesučiupdavo. Atrodė, kad ji turėjo talentą netgi visai tuščioje gatvėje nematoma prisėlinti prie prekystalių ir taip pat nematoma nuo jų dingti. Eli augant talentas augo kartu su ja ir neužilgo visas miestas grieže dantį ant įžūlaus nematomo vagies. Visi nusikaltimai, visos vagystės greitai buvo priskirtos jai. Už sugebėjimą taip lengvai išsisukti iš visų spendžiamų spąstų ir pasprukti nuo visų bandančių ją sugauti net neparodžius savo veido, prekeiviai praminė merginą žiurkiūkščiu. Ši pravardė jai taip tiko, kad net ir Mikis, kreipdamasis į Eli neretai ją taip pavadindavo.
Gandas apie nesugaunamąjį žiurkiūkštį pasklido toli už miesto ribų ir Eli nelaimei pasiekė Rojaus miesto vienos slaptos organizacijos ausis. ORP organizacija, kurios pavadinimas buvo trumpinys neaiškių žodžių iš senai išnykusios kalbos, turėjo niekam nežinant palaikyti tvarką tiek “Viršaus” tiek “Apačios pasaulyje”. Ateitis buvo netobula ir žmonių, norinčių užvaldyti Rojau miestą, netrūko. ORP buvo vienintelė organizacija, pajėgi kovoti su ateities teroristais, tačiau jai labai trūko agentų. “Viršaus pasaulio” žmonės buvo per daug išlepę, kad galėtų atlikinėti sudėtingas ir pavojingas operacijas, todėl beliko “Apačios pasaulis” ORP agentai nuolatos klaidžiojo sugriuvusiuose miestuose ieškodami galimų kandidatų verbavimui. Tai jie, išgirdę apie Eli, pranešė vadovybei ir greitai gavo įsakymą ją sučiupti. Mergina pajuto gresiantį pavojų, tačiau visas miestas kaip galėjo stengėsi padėti agentams sučiupti nekenčiamą žiurkiūkštį. Tik vienas Mikis tylėjo kaip žemė ir, rizikuodamas užsitraukti viso miesto prekeivių rūstybę, slėpė Eli po savo prekystaliu.
Ištisus pusę metų agentai nenuilsdami sekė Eli pėdomis. Kol galų gale atsekė iki Mikio prekystalio. Eli paprašė tik vieno: kad niekas nieko nesužinotų. Agentai neprieštaravo. Aplinkiniais keliais jie nusivedė merginą į liftą – vienintelę jungtį tarp “Viršaus” ir :Apačios pasaulių”, tarp ateities ir praeities.
Liftas važiavo tyliai ir pakankamai greitai. Du agentai šaltais, bejausmiais veidais stovėjo už Eli. Merginos rankos buvo surakintos, o galingi lazeriniai ginklai agentų rankose neleido net pagalvoti apie pabėgimą. Be to Eli seniai svajojo pamatyti tą paslaptingą miestą, apie kurį tiek girdėjo kalbant. Tačiau tai ką ji pamatė pranoko didžiausias jos fantazijas.
Akinanti šviesa atsidarius liftui privertė merginą užsimerkti. Kai akys galų gale apsiprato, mergina išvydo nepakartojamą miesto vaizdą. Aukšti pastatai buvo iš vientiso stiklo ir tviskėjo saulėje. Visus juos supo tarsi salelės kietos žemės, o tas saleles jungė daugybė ore kabančių kelių. Jais pirmyn atgal neapsakomais greičiais zujo daugybė mašinų. Dauguma jų sklendė gerokai virš žemės, tačiau buvo ir tokių kurios tvirtai važiavo keliu keturiais ratais. Nuosavi namai su didžiuliais lauko baseinais ir nepakartojamo grožio sodais pynėsi su milžiniškais dangoraižiais ir sudarė nepaprastą šviesos, tvarkos ir grožio vaizdą. Visa tai tarsi stebuklas kelias minutes prabėgo pro merginos akis, nes ji greitai buvo įvesta į kitą pastatą, kuriame jos laukė ORP vadai.
Prekeiviai “Apačios pasaulyje” neilgai džiaugėsi atsikratę žiurkiūkščiu. Jie net nebuvo pastebėję, kad mieste pradėjus karaliauti merginai dingo kiti visokio plauko nusikaltėliai. Tačiau bos sužinoję, kad žiurkiūkščio nebėra jie dar didesniu pulku užplūdo miestą ir gatvėse derėsi nesaugu ne tik prekeiviams. Žmones išsigando, bet buvo per vėlu. Eli tuo metu sėdėjo ORP patalpose ir laukė kas bus toliau.
“Viršaus pasaulis” padarė Eli neišdildomą įspūdį, tačiau visi išbandymai, mokymai ir pastangos padaryti iš merginos gerą ir paklusnų agentą tą įspūdį gerokai sumenkino. Du mėnesiai apmokymų Eli pasirodė nežmoniškai ilgi ir jos galvoje nuolatos sukosi mintis apie pabėgimą. Organizacijos vadovybė neabejojo pastato saugumo sistema ir nebijojo prarasti merginos, tačiau įvyko tai, ką ORP agentai dar ilgai aptarinėjo nieko nesuprasdami: Eli pabėgo. Visus tuos du mėnesius ji tyrė apsaugos sistemas, kamerų judėjimą, pamainų kaitą. Ji puikiai žinojo, kad turi tik vieną bandymą ir sėkmingai jį išnaudojo. Prieš įlipdama į liftą ji dar kelias sekundes pasigėrėjo Rojaus miesto vaizdu ir nieko nelaukdama nusileido žemyn. Grįžusi į tamsos supamą, tačiau niekada nemiegantį savąjį miestą mergina tuoj pat patraukė Mikio prekystalio link. Susisukusi savo šiltame guolyje Eli, nesulaukusi nedirbusio Mikio, užmigo ramiu giliu miegu.
Savaitės eigoje tiek miesto gyventojai, tiek atvykusieji pasipelnyti vogdami ir darydami kitokius nusikaltimus pajuto žiurkiūkščio sugrįžimą. Išsivadavęs iš nuo užplūdusios nusikaltimų bangos miestas su džiaugsmu priėmė nematomą vagišių. Antrą kartą merginos gaudyti pasiųstas agentas nieko nepešė. Prekeiviai tylėjo, o dauguma jų apskritai tvirtino ,kad joks žiurkiūkštis šiame mieste negyvena. Agentas žinoma nepatikėjo ir buvo pasiruošęs kad ir visą gyvenimą gaudyti taip netikėtai iš ORP nagų išsprūdusios merginos.
-Miestas mane gina, ar ne?-Kartą paklausė Eli miegoti einančio Mikio.
-Akis už akį, mergyt.-Teatsakė šis ir vos šyptelėjęs nuėjo.
***
Grįžusi į realybę Eli vėl žvilgtelėjo žemyn. Denis buvo dingęs. Mergina nusižiovavo ir suprato, jog yra pavargusi. Dar kartą tyliai nusijuokusi iš bevaisių agento pastangų ji ramiai atsistojo. Pakėlusi galvą aukštyn Eli dar kartą akyse išvydo nepakartojamą Rojaus miesto vaizdą. Kiek pastovėjusi mergina apsisuko ir apgriuvusiu namo stogu lėtai nuėjo laiptinės link…
Apsakymo aptarimas forume.
