Konkursai

2014-01-01
 

AuA: Vyrų Planeta

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Kosmonautas


Vyrų planeta


Esame senoje, geroje Žemėje. Mūsų planeta nuostabi kaip visada. Puikūs miškai, didžiuliai vandenynai, aukšti kalnai….. Žmonių rasė ir civilizacija tapo tokia stipri, kad pakilo i paslaptingą kosmosą ir sugebėjo pasiekti tolimas žvaigždes. Prasidėjo tolimų pasaulių tyrinėjimas ir kolonizavimas. Patys tobuliausi moduliai-žvalgai sugebėjo išskristi už mūsų galaktikos ribų. Žmonijos tikėjimu savo ateitimi netemdė jokia abejonė, mes buvom visatos užkariautojai.


Ir štai visai šitai nuostabiai žmonių vizijai artėja galas. Žmonių rasė atsidūrė ties išnykimo riba. Mūsų civilizacija tapo žiauraus keršto auka. Keršto kurio nenusipelnė…. Kodėl taip nutiko?  Tiesiog nelemtas atsitiktinumas „Bramer-13“ ekspedicijos metu…


…..Visas ekipažas su palengvėjimu atsikvėpė kai pavyko šiaip ne taip prasilenkti su nežinia iš kur išdygusiu prieš pat erdvėlaivio nosį gana nemažu asteroidu. Tai buvo pirmas nelabai malonus nuotykis per ilga , jau kelis mėnesius, trunkančią kelionę link nesenai aptiktos planetų sistemos keistu pavadinimu „XY-N01“. Kapitonas Kumeris atsiduso ir tyliai pasidžiaugė puikiu savo komandos darbu ekstremalioj situacijoj. Šią komanda jis pats atsirinko, pasitikėjo ja. Ir jinai dar jo nė karto nenuvylė. Šis jau ne pirmos jaunystės, kresnas, stambiu pečių ir patrauklaus veido vyras nenorėjo kad tokie nenumatyti pavojai gaišintų svarbią ekspediciją. Taipogi tokiose situacijoje dažnai tenka improvizuoti ir veikti ne pagal instrukcijas, kurių kapitonas Kumeris visada sąžiningai laikėsi.
– Patvirtinti koordinates,-sukomandavo kapitonas.
– Koordinatės patvirtintos, kursas nustatytas,- atsiliepė navigatorius
– Gerai. Jelinekai, perimkit vadovavimą,- tarė kapitonas savo pirmajam padėjėjui.—Jei prireiktų, būsiu pas save.
– Klausau, kapitone Kumeri!—uoliai atraportavo Jelinekas. Bet šį karta kapitonas nepastebėjo savo pavaldinio stropumo. Jo laukė prieš šį nuotykį su asteroidu gautas šifruotas, nerimą keliantis pranešimas iš kometinio zondo, skriejančiu toli priekyje jų didingo erdvėlaivio „Bramer-13“.


Kapitono kajutė buvo gana erdvi ir jauki patalpa. Ji tiko ne tik pernakvoti eilinę kosmine naktį ir asmeniniams daiktams susidėti, bet ir pakankamai komfortabiliai pailsėti ,atsipalaiduoti. Buvo čia netgi stacionarus smegenų stimuliatorius, padedantis tikroviškai įsijausti į savo vaizdinius ir fantazijas. Kuom Kumeris dažnai paslapčia ir naudojosi. Bet ne šį karta. Grįžęs į kajutę jis nusimazgojo suprakaitavusias rankas ir sėdo prie savo kompiuterio.
Jų ekspedicijos tikslas buvo planetų sistema „XY-N01“, besisukanti aplink Saulės tipo žvaigždę. Anot turimų duomenų vienoje iš planetų tikėtina rasti tinkamą atmosferą žmonių rasei. Kapitonas Kumeris žinojo kokia svarbi ši misija ir todėl labai norėjo kad viskas vyktų pagal iš anksto numatytą planą.  Bet va kometinio zondo perduotas pranešimas galėjo priversti koreguoti visos ekspedicijos maršrutą ir planą. Spustelėjes kompiuteryje keletą klavišų ir tik jam vienam žinomą šifro kodą, kapitonas prieš akis išvydo visa pranešimo turinį. Be abejo ,tai buvo tik sausa informacija ir keletas foto vaizdų. Analizuoti juos ir priimti sprendimus tenka žmonėms, nors ir kaip nenorėtu to daryti.
Zondas aptiko keistą ir nenatūralų kažkokių objektų judėjimą. Identifikuoti jų kaip kokio žinomo kosminio kūno nepavyko.Trys nedideli objektai vienas paskui kitą 2 minučių intervalu netikėtai lyg iš niekur atsirado ir praskriejo erdvėje keletą kilometrų taip pat netikėtai dingo. Jei tai būtų pranešęs koksai žmogus, tai galėtum pasakyti kad jam pasivaideno ar panašiai, pagalvojo Kumeris. Bet galingas kometinis zondas juk klysti negali.  Dirstelėjęs i foto vaizdus kapitonas pamatė tris juodus objektus, identiškus vienas kitam, savo kampuota forma siek tiek primenančius nedidelius erdvėlaivius. Jeigu taip ir buvo ,tai jų konstrukcija buvo visiškai nematyta jokiam žemės gyventojui. Kumeris įvertino šį įvyki kaip išskirtinį, o pagal numatytas ypatingiems atvejams direktyvas jiems teks neribotam laikui atidėti pirmine misija ir vykti ištirti šio keisto įvykio. Nenorom kapitonas nusiuntė koordinates, kur objektai buvo užfiksuoti, į centrinį laivo kompiuterį. Ir su nelabai gera nuojauta nupėdino duoti nurodymus kreipti erdvėlaivio kryptį.



Po neilgo skrydžio erdvėlaivis „Bramer-13“ jau buvo beveik vietoje ir išjungęs pagrindinius variklius lėtai ir išdidžiai visomis savo šviesomis skrosdamas tamsią kosminę erdvę artinosi ten kur buvo pastebėti paslaptingi objektai. Toje vietoje, kur pagal kometinio zondo perduotus duomenis staiga atsirado keistieji skraidūnai, buvo aptiktas nedidelis įvairaus dydžio asteroidų spiečius. Ir kol kas pagrindinis įgulos dėmesys buvo nukreiptas ten. Visas laivo mokslininkų personalas džiaugėsi pagaliau gavę darbo ir galimybe pasireikšti. Jų koordinatorė buvo profesorė Sančez, graži, labai įžvalgi,ispaniško kraujo turinti moteris. Kapitonas Kumeris jautė jai didelę simpatiją ir galbūt netgi susižavėjimą, mintyse dažnai ją glamonėdavo. Kaip, beje ir didelė dalis įgulos.
– Tai vis tik kokius apibendrinimus galite padaryti, profesore Sančez,- kreipėsi Kumeris.— Kokios išvados priėjo jūsų gerbiamieji mokslininkai apie šį reiškinį? Nekantrauju išgirsti jūsų hipoteze.
– Jūs per daug norite iš mūsų kapitone. Nė vienas iš mūsų nėra visažinis visatos protas galintis atsakyti į visus neaiškius klausimus. Mes sutarėm tik dėl vieno, kad tie objektai yra dirbtinės kilmės ir dėl to peršasi logiška išvada….
– Taip, taip supratau jus Sančez,- nusijuokė Kumeris.— Apsiesim be sausų mokslinių išvedžiojimų, jeigu galima. Reiškia , kad aptikom nežemiškos civilizacijos pėdsaką.
– Ir beje ko gero labiau technologiškai išsivysčiusios nei mūsiškė,- pridūrė Sančez.
– Tikėkimės jie nepiktybiniai.
Kumeris ir Sančez taip buvo įsitraukę i savo malonią diskusiją kad nepastebėjo aplink save kilusio sujudimo ir šurmulio. Tik Jelineko šūksnis privertė juos apsidairyt.
– Kapitone, kapitone! Kažkas vyksta! Perjungiu stebėjimo kameras į pagrindinį ekraną!
O ten vyko keisti ir įdomūs dalykai. Erdvė dalyje asteroidų spiečiaus pradėjo virpėti, po to atsirado žalios šviesos taškas. Šviesos šaltinis vis plėtėsi kol tapęs pakankamai dideliu, tokiu pro kokį drąsiai galėtų pravažiuoti septyni traukiniai vienu metu, nustojo didėti. Iš to didžiulio apskritimo pradėjo stiebtis šviesos spindulys ir skleisdamas šnypšiantį garsą skriejo erdve kelis kilometrus kol galop sustojo. Vienas iš asteroidų neatlaikęs virpesio subyrėjo į smulkius gabalėlius. Staiga pro apskritimą išniro jau foto vaizduose matytas objektas – erdvėlaivis, neįtikėtinu greičiu pralėkė spinduliu ir ten kur užsibaigė spindulys netikėtai dingo!
Daugiau nė vienas skrajūnas nepasirodė , nors apskritimas ir spindulys liko.
– Taaaip… Tai nuostabu…,- tarė kažkas.
– Velniava čia kažkokia,- sumurmėjo Kumeris, dėbteldamas į gyvai diskutuojančius ir įnikusius į savo kompiuterius mokslininkus.
– Ką darysim? — paklausė Jelinekas.
– Turi pasiūlymų?
– Neįsivaizduoju, kapitone.
– Va, va…
Prisiartinęs prie vis labiau įsikarščiuojančiu mokslininkų savo hipotezėse Kumeris paklausė:
– Nagi gerbiamieji žmonijos šviesuliai, ka gi galit apie visa tai pasakyt?
– Nedaug, kapitone,-atsakė Sančez.—Šis įrenginys, aišku jeigu galima jį taip pavadinti, iš apskritimo ir energetinio spindulio, greičiausiai bus kažkoks tranzitinis koridorius. Jo veikimo mechanizmas turėtų būt maždaug…
– Gerai, mieloji Sančez. Šitą punktą paliksim vėlesniam svarstymui.
– Kapitone,- įsiterpė smulkutis žmogeliukas. Tai buvo laivo astrofizikas Jagava, neitin malonus tipas. Jis visada labai pykdavo kai kas nors nepritardavo jo nuomonei ir dėl to nebuvo itin populiarus tarp savo kolegų. Štai ir dabar jis buvo visas raudonas, matyt nuo aršių ginčų.
– Kapitone,-  tarė jis.— Aš galvoju kad jūs turėtumėte pritart siūlymui siųsti tiriamąjį zondą prie spindulio. Pasakysiu kodėl. Pirma, mums nežinoma šios energijos kilmė. Tiesioginis kontaktas gal padėtų tai išsiaiškint, na bent jau duotų neįkainuojamos informacijos. O antra, yra tokia versija kad šis „koridorius“ suveiktų zondo ir energetinio srauto tiesioginio kontakto metu. Pagalvokit, kokia puiki galimybė sužinoti ar esame teisūs. Mūsų zondas atsidurtų ten kur keliauja šie objektai.
– Jagava, tai per daug rizikinga. Aš su tuom negaliu sutikti, – paprieštaravo Sančez.
– Kokią riziką jūs įžvelgiat, profesore? Užtikrinu jus kad nesiimsiu jokių neapgalvotų veiksmų,- tarė Kumeris.
– Yra zondo ir objekto susidūrimo rizika. Kad „koridorius“ vis dar aktyvus akivaizdžiai reiškia kad laukiama dar vieno skrajūno, o gal ir daugiau,–atsakė Sančez.
– Sančez, jūs dramatizuotai perdedate rizikos faktorių,- nenorėjo nusileisti Jagava.— Zondą nuskraidinsim toliau nuo to energetinio tunelio, kad iškilus pavojui spėtume jį atitraukt. Kapitone, manau tikrai verta pabandyti. Tai šansas įsirašyt į istoriją!
– Taip, Jagava. Sutinku su jumis.—tarė Kumeris ir pasisukęs į priekaištingai žvelgiančią Sančez pasakė,- Sančez, aš asmeniškai viską kontroliuosiu. Nusiraminkit. Viskas bus padaryta saugiai, užtikrinu jus.
– Ech, vyrai,vyrai… Garbės troškimas visada nusveria jūsų sveiką protą. Darykit ką norit!


Tiriamasis zondas sunkiai ir gremėzdiškai slinko artyn energetinio spindulio. Šitas griozdas buvo kimšte prikimštas visokiausių daviklių, prietaisų ir dar velnias žino ko. Todėl buvo labai nepaslankus, gana nelengvai valdomas. Bet bent jau Jagava dėl to nė kiek nenusiminė ir nekantriai laukė kol zondas pasieks tikslą. Zondas tuo tarpu vis labiau artėjo prie spindulio, iš erdvėlaivio atrodė kad va dar truputis ir jis pasieks tikslą. Bet tas truputis dar truko geras penkiolika minučių. Kol pagaliau kontaktas įvyko! Zondas susilietė su spinduliu, paskui ir visas paniro į spindulio glėbį ir…..nieko neįvyko.
– Ką perduoda zondas?—paklausė Kumeris.
– Nieko nesuprantu. Viskas veikia, bet informacijos negaunam jokios,- nusivylęs atsakė Jagava. Ir puolė karštligiškai spaudinėti įvairias klavišų kombinacijas zondo vidinių prietaisų valdymo kompiuteryje.
– Kapitone!— staiga riktelėjo nuotolinio valdymo technikas.— Zondas velniškai greit kaista! Jis pradeda nebereaguoti į komandas!
– Kuo greičiau jį atgal!
– Viskas. Vėlu. Praradom ryšį ir visišką kontrolę….
Ir tada pasirodė skrajūnas. Ne iš karto jį žmonės pastebėjo šioje kilusioje sumaištyje. Jis lėtai išniro iš apskritimo ir lėtai pajudėjo spinduliu. Jis buvo kitoks nei ankščiau matyti. Buvo beveik dvigubai didesnis, sodrios žalios spalvos, atrodė gražiai ir netgi kažkaip grakščiai. Būtų galima grožėtis neatitraukus akių , jei ne iškilus pavojinga situacija. Iš pradžių sklendes lėtai, gražusis skrajūnas staiga šoktelėjo ir nurūko pirmyn, katastrofiškai greit artėdamas link sugedusio zondo. Susidūrimas neišvengiamai artėjo…
– Patraukit zondą tam daiktui iš kelio!!!— suriaumojo kapitonas Kumeris.
– Nesigauna….
Atstumas mažėjo ir mažėjo… Skrajūnas didžiuliu greičiu ir didele jėga trenkėsi į nejudrų zondą, virtusį nereikalingu metalo laužu, ir sprogo.
– O, dangau, ką mes padarėm..— sudejavo profesorė Sančez.
– Tai nelaimingas atsitikimas, atsitikimas,- sumišęs teatsakė Kumeris
– Kuris įvyko per jūsų aplaidumą, kapitone,- pridūrė Sančez
– Sančez! Jūs per daug sau leidžiate.
Bet įvykiai tuom dar nesibaigė. Iš energijos apskritimo vienas paskui kitą išniro trys skrajūnai ir nebyliai apspito žuvusį savo bendrą. Žmonės nustėrę ir suglumę laukė kas bus toliau.
– Kapitone, gavome kažkokį keistą signalą!— pranešė ryšių specialistas.
– Kokį signalą? Iš kur?
– Prietaisai rodo kad iš stebimų objektų!
– Kas tai per signalas?
– Neįtikėtina, bet atrodo kad jie kažkaip skanuoja mūsų laivą ir….traukia informaciją iš centrinio kompiuterio….
– Velniai griebtų! Blokuokite, blokuokite!!!— staugė Kumeris. 
Staiga visi monitorių ekranai sumirgėjo ir juose atsirado bauginantys žodžiai.“JŪS NUŽUDĖTE MŪSŲ VIENINTELĘ  SVAJONIŲ KARALIENĘ. AKIS UŽ AKĮ,AKIS UŽ AKĮ, AKIS UŽ AKĮ“
– Mums gresia pavojus! Skubiai įjungt variklius!— paliepė Kumeris.
– Kapitone, jie iš laivo duomenų bazės sužinojo kas mes ir iš kur,- tarė Sančez.—Reikia pabandyti užmegzt kontaktą, o ne bėgti. Kas bus jei jie sugalvos apsilankyt Žemėje.
– Girdėjote Sančez, jie mums grasino. Akis už akį! Mums gresia pavojus!
Paslaptingieji skrajūnai tuo tarpu už laivo borto pradėjo plėstis ir didėti. Objektams vis didėjant jie akyse skaidėsi į mažytes daleles formuodami kažkokį debesį. Kol galop skrajūnų neliko nė kvapo. Vietoje jų susiformavo debesis ar ūkas ir pajudėjo link erdvėlaivio. Debesis apgaubė erdvėlaivį, kiaurai praskriejo jį ir nepadaręs jokios žalos nuplevėsavo kažkur į kosmoso platybes.
– Ar visi sveiki?
– Ko gero. Tik nusigandę.
– Gerai,- tarė Kumeris.— Patikrinkit visas gyvybiškai svarbias laivo sistemas. O kur profesorė Sančez? Nematau Sančez.
– Iš tiesų! Kai atskriejo debesis ji buvo čia.
– Galiu užtikrint, kad pro duris niekas neišėjo,- patikino Jelinekas.
– Tai kurgi ji?
Ir iš visų erdvėlaivio skyrių pradėjo plaukt pranešimai apie dingusias įgulos nares-moteris. Erdvėlaivyje „Bramer-13“ paslaptingai visos jame buvusios 19 moterų….



…..Va taip viskas ir prasidėjo, na bent tiek galiu pasakyt apie nelemtąją ekspediciją iš perskaitytų ataskaitų ir raportų. Apie tą nuostabią ir kartu košmarišką pavasario naktį kai mūsų gimtosios Žemės danguje pasirodė paslaptingas, baisus debesis, nepasakosiu. Nesinori prisiminti… Pasakysiu tiek , kad po tos nakties dingo visos moterys. Jaunos, senos, gražios, negražios, netgi mažos mergaitės. Visos! Mūsų gyvenimas nublanko , prarado savo spalvas ir prasmę.
Prasidėjo visuotinės beprotybės laikotarpis. Per pasaulį nusirito savižudybių ir sunkiai protu paaiškinamu poelgių banga. Vyrų planeta – taip su liūdna ironija pradėta vadinti Žemė. Taip praėjo du metai. Baisiai ilgas laiko tarpas esant begaliniam nusivylimui. O po dviejų metų iš vieno kometinio zondo, kurių buvo daugybė išsiuntinėta po beribį kosmosą, atskriejo pranešimas apie dar vieną aptikta energetinį „koridorių“.
Aš esu Mykolas Šarka. Totalinės paieškos-baudžiamosios ekspedicijos, 98-o desantinio būrio seržantas. Esu maža dalelė didžiulės armijos, skrendančios rasti atsakymus kurgi dingo mūsų gražioji gyvenimo pusė arba žiauriai nubausti tuos kurie taip neteisingai su mumis pasielgė. Tik gaila kad vilties nedaug yra. Bet mes jau nebeturim ką prarasti ir ta maža viltis suteikia ryžto….


Apsakymo aptarimas forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

AuA: Akis už akį, variklis už širdį.

Sniegena Akis už akį, variklis už širdį -8.15 vietiniu laiku atmosferinio tipo bombonešyje „Drūtgalys” nustojo veikti visi navigaciniai prietaisai. 8.17 bandydamas grįžti į bazę lėktuvas […]
Archyvas
 

 
 
 

AuA: Vyras užsiėmęs

Abonentas Neatsako Vyras užsiėmęs Princesė atsipeikėjo naktį, šviečiant mėnuliui, pririšta prie medžio. Pirmiausia pamatė savo sutuoktinį, išsvajotąjį drakono nugalėtoją, klūpantį pakrūmėje ir švytintį p...
Archyvas
 

 
 
 

AuA: Korio akis

Dvidešimt vienas Korio akis – Galima prisėsti? – išgirdo malonų vyrišką balsą Džekas Nerou ir atplėšė nelabai ką matančias akis nuo pustuštės stiklinės. Dirstelėjęs iš […]
Archyvas