Mutavusi balionėlė
Pasaulis už pasaulį
Burtininkas Naranis giliai įkvėpė, stengdamasis sukaupti drąsos vizitui pas karalių. Še, kad nori – iki šiol kerėtojui atrodydavo, jog karalius jį kviečiasi pernelyg dažnai. Žinoma, jo kvietimas reikšdavo, kad vėl reikės dirbti – o to Naranis itin nemėgdavo. Po paskutinio įtempto kerėjimo, kai bandė suteikti valdovui galimybę matyti kiaurai drabužius (tačiau tai nenusisekė, o pačiam karaliui iš nosies pasipylė kraujas), burtininkas išmintingai buvo nusprendęs nesiartinti prie valdovo be svarbaus reikalo…
dabar tas reikalas ir pribrendo.
Negausūs Naranio draugai nesiliovė stebėjęsi, kas gi jį, dar jauną ir perspektyvų kerėtoją, verčia sėdėti toje apkerpėjusioje pilyje, vykdant kvanktelėjusio seno karaliaus užgaidas. Juk negali būti, kad tie keli niekingi auksiniai, kurių net padoriai prisilupti savaitgaliais neužtektų?
Naranis tylėdavo. Džiaugdavosi, kad jie nieko nežino. Nežino apie Airą. Jauniausią valdovo dukterį, kurią jis mylėjo labiau už viską pasaulyje. Gyvenimo vienas be kito jiedu jau nebegalėjo įsivaizduoti. Slenkant mėnesiams, o vėliau ir metams, Naranis vis dažniau apmąstydavo galimybę paprašyti princesės rankos. Tačiau kaip į tokį prašymą reaguotų jos tėtušis Naraniui buvo sunku net pagalvoti. Žinoma, būtų galima sprukti su mylimąja iš rūmų, ir… vėl slapstytis, bijoti, apsimetinėti? To “gero” Naranis jau buvo prisiragavęs iki ausų.
Kelias tamsiu koridoriumi iki valdovo menės kerėtojui pasirodė neįprastai ilgas. “Turbūt taip jaučiasi lipantis ant kartuvių pakylos nusikaltėlis” – dingtelėjo Naraniui, kai burbantys dėl pertraukto snaudulio sargybiniai įleido jį pas karalių.
– Gyvuok amžinai, ir dar penkias minutes po amžinybės pasibaigimo, šviesiausias valdove, – nusilenkdamas pasisveikino burtininkas. Valdovas nusižiovavo ir pasitaisė nusmukusią karūną.
– Ko gi pageidauja mūsų burtininkas? Gal jau sugalvojai, kaip įvykdyti mūsų nepaprastai svarbų norą permatyti pavaldinių drabužius? O gal suradai amžinos jaunystės eleksyrą?
– Drįstu pareikšti, jog eleksyro išradinėjimu užsiima rūmų alchemikas – Naranis nusilenkė dar žemiau. – Aš, jūsų šviesybe, turiu norą, kuriam įvykdyti reikia jūsų leidimo.
– Na? – susiraukė karalius.
– Norėčiau vesti, šviesiausias valdove.
Karalius susiraukė dar labiau.
– Kas per kvailystė… tamstai tai gali sutrukdyti tinkamai atlikti savo pareigas rūmuose! Beje, kas per viena tavo išrinktoji?
Naranis pagaliau atsitiesė, ir pažvelgė tiesiai karaliui į akis.
– Princesė Aira, jūsų duktė, valdove.
Susiraukęs karaliaus veidas pamažu išsilygino, akys išsiplėtė, burna plačiai išsižiojo. Karūna vėl smuktelėjo, bet šįkart valdovas jos nebepasitaisė…
– Sargyba! – suriko, vos atgavęs kvapą. – Išmeskit šitą įžūlų pasipūtėlį lauk iš rūmų tuoj pat! Kad Mūsų akys jo daugiau neregėtų! Prieš tai atimkit visus jo amuletus ir dar rykščių įkrėskit!
“Truputį nepasisekė”, – nusiminė Naranis. Paskubom sumurmėjęs levitacijos užkeikimą, pakilo palubėn, ir lydimas karaliaus keiksmų, išskrido pro pravirą langą. Suglumę sargybiniai tegalėjo stebėti, kaip burtininkas pamažu tolsta, virsdamas vis mažėjančiu taškeliu skaisčiame vasaros danguje…
– Mūsų šviesiausios žvaigždelės, užsimanė šitas nuskuręs juodaknygis… hrrrr… – negalėjo atsigauti karalius. – Ne, Mes pasistengsime kuo skubiau ją išleisti už vertesnio jaunikio, o tasai pajuodęs burtininkpalaikis dar atsiims savo!
Burtininkas nusklendė, jo nuomone, saugiu atstumu nuo pilies, bet čia tykojo naujas pavojus – būrys berniūkščių ėmė mėtyti į jį kietus žalius obuoliukus. Suraukęs antakius, Naranis ėmė leistis žemyn, ir niekadėjai žvygaudami išsilakstė į šalis. Mosikuodami netikėtai išdygusiomis riestomis rožinėmis uodegėlėmis… Nusileidęs kerėtojas prisėdo po vešlia obelimi ir giliai susimąstė… Lyg kažką prisiminęs, pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnį tolyn, į pačiame miesto pakraštyje stūksantį vienišą akmeninį bokštą.
Karaliaus sargybiniai Naranio, žinoma, nesučiupo. Buvo labiau užsiėmę tamsaus alaus degustacijomis bei smuklės mergų kibinimu. Burtininkas apsigyveno mažučiame kambarėlyje nakvynės namų palėpėje, ir stengėsi kol kas nepakliūti niekam į akis – tikėjosi, kad karaliaus įtūžis greit nurims. Kas vakarą pro palėpės langelį išlėkdavo mažas baltas paukštis, nešdamas prie kojelės pririštą ritinėlį popieriaus, ir nuskrisdavo į karaliaus rūmų pusę. Naranis pats sukūrė šį paukštelį, vasaros nakties danguje atrodantį lyg perregimas miglos debesėlis. Pats jį ir išsklaidė atgal į miglas, nesuspėjusį net cyptelėti, kai vargšas paukštelis atnešė paskutinį Airos laišką. Ji rašė, kad tėvas ruošiasi ją išleisti už nežmoniškai turtingo bei nežmoniškai storo Šiaurės kunigaikščio. Princesė tikėjosi, kad Naranis pasielgs kaip tikras didvyris ir kovos už savo meilę… Bet ką jis galėjo padaryti? Jo burtų arsenalo vos užtektų nugalėti pagiriotus sargybinius, snaudžiančius rūmų koridoriuose. O drąsuolis Naranis niekuomet nebuvo.
Tačiau dar liko viena išeitis…
Negausūs praeiviai nustebę palydėdavo žvilgsniais jauną vyrą, besiplaikstančiu juodu burtininko apsiaustu, traukiantį Gudruno Bokšto link. Legendomis ir gandais apipinto, prie kurio nė vienas žmogus nedrįsdavo prisiartinti, ir tik baimingai žvilgčiodavo į tamsų jo šešėlį, vakarais nusidriekusį ant akmenuotos žemės…
Įžengęs šešėlin Naranis suvirpėjo, jausdamasis lyg iš karštos vasaros saulėkaitos paniręs į šaltą ežero gelmę. Giliai įkvėpė, artindamasis prie apsamanojusių dvivėrių durų. Apkaustų metalas vos sugirgždėjo, ir Naranis dingo durų angoje.
Durys įleisdavo toli gražu ne kiekvieną. Net jau įėjęs į bokštą, negalėjai žinoti, ar amžinoje prieblandoje paskendę laiptai nepaklaidins, nenuves amžina spirale, nebeleisdami sugrįžti atgal. Naranis prisiminė, kai dar būdamas mažas kartą pamatė tokį paklydėlį, amžinai nutilusį tarp dulkių ir voratinklių. Kitą dieną jo ten nebebuvo, bet Naranis įsiminė paprastą tiesą: jei neturi tikslo, bokšto laiptai nenuves niekur. Vėliau jam galvon toptelėjo, kad galbūt žmogelio siekiamas tikslas paprasčiausiai bokštui nepatiko…
Dabar Naranis po daugelio metų vėl lipo tais laiptais, ir jo tikslas buvo ganėtinai paprastas – pamatyti Vienaakį Gudruną, savo mokytoją. Naraniui net nedingtelėjo, kad jo mokytojas galėjo kur nors išsikraustyti, galų gale numirti nuo senatvės ar ligos. Tai būtų lyg pagalvoti, jog danguje gali užgesti Saulė. Gudrunas buvo daugiau nei žmogus. Nors visi jį vadino “senuoju”, neatrodė kaip senis. Tiesa sakant, mažai kas žinojo, kaip iš tiesų atrodo Gudrunas. Tik tamsiais vakarais smuklėje galėdavai išgirsti keisčiausių istorijų apie Gudruno bokšte sukrautus turtus, o namuose auklės gąsdindavo neklusnius vaikus pamesiančios prie bokšto. Kur kerėtojas juos pagriebs, privers žiūrėti į savo Negyvą Akį ir pagrobs jų gyvybę, kad pats liktų nemirtingas.
Naranis puikiai žinojo, kad šios istorijos tėra prasimanymai. Gudrunas nekaupė turtų ir negrobė vaikų. Tačiau žmonės jo vengė, nors niekas nebeprisiminė miesto be pakraštyje stūksančio Bokšto… Naranis prisiminė, kaip būdamas nutrūktgalvis berniūkštis, užsimanė žvilgtelėti į bokštą iš arčiau – ir nebeišėjo iš ten dvidešimtį metų. Ne, Gudrunas jo nepagrobė, ir neišsiurbė gyvybės savo Akimi. Naranis pasiliko pats, savo noru. Bent jau tuo jis tikėjo.
Kaip ir prieš dvidešimtį metų, Vienaakis Gudrunas, susisupęs į tamsiai žalią apsiaustą, sėdėjo prie raižyto medinio stalo, mažame kambarėlyje bokšto viršuje.
– Mokytojau Gudrunai,- Naranis nenusilenkė, neieškojo atmintyje jokių iškilmingų pasveikinimo žodžių. Žinojo, kad senasis burtininkas neteikia tam jokios reikšmės.
– Kas nutiko, Narani? – nuskambėjo truputį pavargęs balsas, ir Gudrunas pažvelgė į savo mokinį. Dešinė jo akis buvo negyva – nušlifuotas žalias brangakmenis, įtaisytas akiduobėje, lyg apkauste, bet Naranio ji nebegąsdino.
– Atėjau prašyti pagalbos, mokytojau. Aš radau tikslą, svarbiausią tikslą savo gyvenime… ir negalėsiu vienas įveikti kliūčių, trukdančių jį įgyvendinti.
– Galbūt jų tau nelemta įveikti, jaunasis Narani? Kokios pagalbos tu iš manęs tikiesi? Išmintingo patarimo? Grubios jėgos? Maišo aukso? Pasakok, Narani.
Ir jis papasakojo.Senasis Gudrunas nusišypsojo.
– Geriau jau norėtum maišo aukso. Žmonių meilės reikalai per daug sudėtingi. Net burtais jų nesutvarkysi.
– Bet Aira nemyli to šiauriečio pūzro! Tiesiog karalius nori sudaryti sąjungą su Šiaure, dėl savo paties saugumo!
– Žinoma, ir dėl turto? Bei dėl įtakos? O Šiaurės karalystė jau seniai kėsinosi mus pulti, ir jungtuvės tebūtų taikesnis sprendimas?
Naranis linktelėjo.
– Taigi… Kaip manai, kas svarbiau? Visos karalystės likimas ar tavo tikslas?
– Man karalystė neberūpi. Tegul nors išnyksta nuo žemės paviršiaus!
Gudrunas vėl nusišypsojo.
– Sakai, tegul išnyksta?
Nustebęs Naranis žiūrėjo, kaip mokytojui mostelėjus ranka, ant stalo atsirado kaukolė. Ne žmogaus. Smailios iltys, trys akiduobės. Dviejose iš jų spindėjo žali brangakmeniai. Tokie pat, kaip senojo Gudruno…
Trečioji akiduobė kaktos viduryje tamsavo tuščia.
– Demonas?
Mokytojas papurtė galvą.
– Tai buvo gyventojas pasaulio, iš kurio aš prieš daugelį metų čia atvykau. Į kurį tu gali iškeliauti, jei nori pakeisti likimą. Nors ir viso pasaulio…
– Ką? Kaip? – Naranis sutriko,- Aš neketinau keliauti į kažkokį kitą pasaulį!
– Tai tavo galimybė pakeisti likimą. Juk tu šito nori, ar ne, Narani?
Naranis žvelgė į kibirkštėles, žybčiojančias tamsiai žaliame brangakmenyje. Negyvoji Akis… Naraniui kilo bjaurus įtarimas.
– O kokia to kaina, mokytojau Gudrunai? Ko aš turėsiu atsisakyti mainais į galimybę pasukti likimo ratą savaip?
– Gudrus tu, mokiny… ir teisingi tavo įtarimai. Matau, gerai išmokai mano pamokas. Nieko negauname veltui, ir už kelionę tu turėsi sumokėti. Į tuščią akiduobę turi būti įstatyta trečioji akis. Gyva akis.
– Mano?
Gudrunas linktelėjo, neatitraukdamas nuo Naranio žvilgsnio. Jausdamasis lyg sapne, Naranis taip pat linktelėjo. Dingo visos mintys, tik žalios kibirkštėlės vis dar sukosi prieš akis.
– Tau neskaudės, – ištarė Gudrunas, ištiesdamas ranką ir delnu uždengdamas dešinę Naranio akį. Ne, neskaudėjo – tik pusė pasaulio išsyk paskendo tamsoje.
Gudrunas brūkštelėjo delnu per triakę kaukolę. Sustūgo nežinia iš kur atlėkęs šalto vėjo šuoras, ir aptemo jau ne tik Naranio akyse. Mažą bokšto kambarėlį apklojo aklina tamsa, kurioje vos spindėjo akmenėliai kaukolės akiduobėse. Žalias švytėjimas vis stiprėjo, kol galop tvykstelėjo akinančiu ryškumu. Šviesa Naranį neapsakomai traukė, ir jis viską, net savo prarastą akį, netgi mylimąją Airą, pamiršęs, žengė į ją lyg lunatikas. Suplazdėjo juodas apsiaustas, ir jaunasis burtininkas ištirpo šviesoje. Keistoji kaukolė pamažu darėsi perregima, ir taip pat pranyko.
Juoda erdvė vėl atvirto mažu bokšto kambarėliu, užgrūstu dulkėtomis knygomis. Gudrunas tebesėdėjo prie stalo.
“Ak, Narani, buvai nuostabiai gabus mokinys. O aš jau seniai žadėjau atsiųsti ką nors, kas perimtų mano pareigas…Tik vis nebuvo norinčių. Gerai kad sulaukiau, kol pats pas mane ateisi.
Gal tau ir nerūpėjo šis pasaulėlis, bet man jis pasirodė simpatiškiausias iš visų. Tu, mokiny, kėlei nemenką pavojų šios mažos karalystės ramybei. Netrukus jau būtų prasiveržusi tavo visa jėga. Trūko visai mažai. Sugebėjęs stipriai mylėti, sugebėsi stipriai neapkęsti… Šią jėgą kur kas geriau panaudoti keičiant mano gimtinę. Kuri toli gražu nėra pati maloniausia vieta gyventi…
Galbūt tu netgi grįši – kai surasi mokinį, savo noru sutiksiantį paaukoti akį, kad atvertų vartus. Nors aš tuo abejoju. Šiaip ar taip. Juk kaukolę tau palikau, ar ne?”
Apsakymo aptarimas forume.
