Konkursai

2014-01-01
 

AuA: Modelis

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Kukas


Modelis


I skyrius (Sėkmė)



Tą dieną Gremkolhas nerimavo. Juk aštuonioliktą valandą trisdešimt penkios minutės “Žemėje” turėjo atsirasti gyvybė. Turėjo atsirasti pagal visus kompiuterių apskaičiavimus. Ar atsiras? Šis šešiasdešimt metų turintis vyriškis lyg jaunikaitis nenustygo vietoje. Jis negalėjo išsėdėti nė penkių minučių. Čia pašokdavo nuo ekrano, čia vėl prie jo priguldavo. Čia neiškentęs užsirūkydavo, čia vėl išmesdavo cigaretę.
0 ekrane, užimančiame kvadratinio metro plotą sienoje, tuo metu vis rymojo tas pats vaizdas. Lėtai suposi rausvai žydro okeano bangos, į krantą daužėsi nešvarių putų purslai, danguje plaukiojo tiršti debesų kamuoliai. Atrodytų, kas čia nuostabaus. Bet Gremkolhas šiuo vaizdu domėjosi kaip niekada. Juk tarp tų putų ir turi atsirasti pirmieji mikroorganizmai “Žemėje”. Ir jei jie atsiras, jei prietaisai užfiksuos tai, Gremkolhas jausis nugalėjęs visiškai.
Dar jaunystėje jis sugalvojo padaryti Saulės sistemos modelį. Žiūrėjo kūrybinių minčių kupinas jaunuolis į gaublį, žiūrėjo ir žybt: Mintis! O ką, jeigu tiek pat kartų, kiek sumažinti šitie kalnai, jūros, vandenynai, sumažintum paprastą vidaus degimo varikliu varomą automobilį. Sumažintum taip, kad jis neprarastų savo greičio. Juk tada jis apie gaublį apvažiuotų tiek kartų greičiau, kiek kartų Žemė šiame gaublyje yra sumažinta.
Apsėstas tos idėjos, Gremkolhas ilgus metus galvojo, svarstė, skaičiavo. Daug nesėkmių patyrė, daug atradimų padarė. Pagaliau, baigęs universitetą ir pradėjęs savarankišką mokslinę karjerą, jis ėmė kurti medžiagas, kurios visiškai atitiktų Mendelejevo lentelėje esančius elementus, bet būtų su milijardą kartų sumažintais atomais. Taip taip. Prieš pradėdamas daryti Saulės sistemos modelį, jisai nutarė padaryti eksperimentui reikalingų medžiagų modelius. Ir tai jam pavyko. Visas pasaulis džiūgavo, o mokslininkas dirbo toliau. Galų gale jis privertė naujųjų medžiagų elektronus bei kitas sudedamąsias dalis judėti tokiu greičiu, kokiu jos turėtų judėti normaliuose atomuose. Idėja apie sumažintą automobilį buvo įgyvendinta. Reakcijos tarp tų medžiagų vyko milijardą kartų greičiau, negu tarp normalių. Reiškia, atsirado galimybė sukurti ir Saulės sistemos modelį tokį, kur viskas – Saulė ir Merkurijus, Venera ir Marsas, Žemė ir Mėnulis, upės ir kalnai, medžiai ir gyvūnai, sėklos ir ląstelės – būtų sumažintos milijardą kartų, tiek pat kartų visi kosmose bei planetose vykstantys procesai pagreitinti.
Ir pasaulis nerimavo. Juk atsirado galimybė pamatyti ne tik savo praeitį, bet gal būt ir ateitį. Gremkolho darbas visaip buvo skatinamas, ir jis dirbo. Laboratorijoj, pasitelkus į pagalbą naująsias medžiagas bei kompiuterius, buvo sukurtas pirmykštės Saulės modelis. Saulės, kai apie ją dar nebuvo palydovų, o buvo tik ūkų kamuoliai. Pagaminus šį 1,3 m skersmens liepsnojantį kamuolį, iškilo problema, kur patalpinti jį. Juk visos sistemos skersmuo ateity turėtų pasiekti maždaug 15 kilometrų. Pavyzdžiui, Plutono antrininkas modelyje turėjo būti nutolęs per 6 kilometrus, nes tarp tikrojo Plutono ir Saulės yra 6 milijardai kilometrų.
Tiesa, čia tolimesnio pasakojimo aiškumo dėlei reikia atkreipti dėmesį į vieną dalyką. Mokslininkai, kad būtų patogiau, visus objektus, kurie galėjo atsirasti, besivystant modeliui, ir būti lygiai tokie patys, kaip tikrojoj Saulės sistemoje, nutarė vadinti antrininkais.
Taigi, kur patalpinti liepsnojantį kamuolį. Mokslo vyrai tam pasiruošė. Jie pagamino milžinišką, penkiolikos kilometrų skersmens rutulį, kuriantį lygiai tokias pačias gravitacijos jėgas, kokias patyrė Saulė viso savo vystymosi metu. Rutulys buvo nugabentas į Šiaurės Kaukazą ir švelniai nuleistas į vieną šių kalnų slėnių. Graži tai buvo vieta – matėsi aplinkui snieguotos viršūnės, augo žolė, medžiai ant šlaitų, krūmai. Aplinkui nebuvo jokio žmonių būties pėdsako. Nė trobelės, nė elektros stulpo. Ant rutulį supančių kalnų mokslininkai išmėtė stebėjimui reikalingas patalpas su moderniškiausia aparatūra. Vien mikroskopas, didinantis milijardą kartų, ką reiškė, o filmavimo aparatūra, galinti užfiksuotą vaizdą sulėtinti tiek pat… Be šitos “Žemės” atskirų dalių, visos sistemos bendram stebėjimui skirtos aparatūros, pastatuose taip pat buvo įranga, reikalinga normaliam viso modelio funkcionavimui palaikyti.
Ir štai prieš kelerius metus modelis rutulyje, lyg vaisius motinos įsčiose, suspurdėjo. Žmonės, praktiškai jau gyvenantys šiame slėnyje, su didžiausiu smalsumu bei nekantrumu stebėjo, kaip vystosi Saulė, kaip kuriasi aplink ją planetos, kaip vystosi jos pačios. Pastaruoju metu mokslininkai su Gremkolhu priešaky nekantraudami laukė gyvybės atsiradimo “Žemėje”. Štai todėl, kaip jau sakiau, Gremkolhas nerimavo. Nerimavo, nes kompiuteriai pranešė, kad šis aktas turi įvykti šiandien.
Staiga kabinoje įsižiebė raudona lemputė, ėmė kaukti sirena, o ekrane jau rodė audrą. Gremkolhas pašoko ir suriko:
– Valio! Gyvybė atsirado!
Pagriebęs tarnybinio telefono ragelį, norėjo apie tai pranešti visam pasauliui, bet…



II skyrius (Paslaptingi įvykiai)



Tą dieną apskritai dingo ryšys su laboratorija. Kas gi galėjo atsitikti? Kai niekas neatsakė ir po paros, į Kaukazo kalnus Centras, koordinavęs ryšius tarp plačiosios visuomenės bei laboratorijos, nusiuntė žvalgybinę grupę.
Ši, tikrąja to žodžio prasme, nieko nerado. Toj vietoj, kur anksčiau stovėjo rutulys, vėl lyg niekur nieko žaliavo žolė ir atrodė, kad nieko čia niekada ir nebuvo. Pastatų, kabėjusių ant šlaitų, taip pat nesimatė. Lyg su pirštinėmis kas būtų išmontavęs buvusią laboratoriją.



III skyrius (Ieškojimai)



Sužinojęs šią naujieną, Centro vadas Barčkovas susimąstė. Ilgai jis galvojo. Paskui tarė:
– Nieko kito negaliu sugalvoti, kaip tik tai, jog čia vėl nagus prikišo tie šunsnukiai iš Šaulio žvaigždyno.
Taip, Barčkovas turėjo pagrindą panašiai galvoti. Civilizacija, kurią čia neperseniausiai atrado Žemės kosmonautai, pasirodė esanti baisiai kiauliškos prigimties. Iš pradžių jie draugiškai priėmė Žemės atstovus, šypsojosi jiems, vaišino. Bet paskui, kai žemiečiai pasikvietė juos pas save, kai atsilygino tuo pačiu, atskleidė tikrąją savo prigimtį.
Nuo to laiko nė viena didesnė vagystė – ar tai kolosalaus statinio, ar tai maisto sandėlių – Žemėje neapseidavo be šauliečių. Jie taip įniko, kad Žemės apylinkėse jau lankydavosi kas mėnesį. Ši, savo laimei, jau prieš daugelį metų susivienijusi į konfederacinę žmonijos bendruomenę, be abejo, turėjo imtis atsakomųjų priemonių. Kosminė erdvė aplink Žemės rutulį buvo paversta vieninga gynybine sistema. Tada šauliečiai, įsivaizduokite, baisiai pasipiktino. Jie paskelbė Žemei tarpžvaigždyninį karą.
Sunkiai jiems ėjosi tame kare. Pralaimėjo visiškai, išseko, nusibaigė ir, pasirašę besąlyginės kapituliacijos aktą, užsidarė savo gimtojoje planetoje – Tatroj. Nuo to laiko nebesikėsino į Žemės materialines vertybes.
Bet ką gali žinoti. Gal dabar, praėjus nuo tų įvykių penkiolikai metų, jie vėl atsigavo. Gal vėl ėmėsi savo amato.
– Reikia patikrinti,- pritarė Barčkovui pavaduotojas Kukis,- tuo labiau, kad visą gynybinę sistemą pernai išardėme.
Barčkovas paskambino į gynybos ministeriją Niujorke.
– Taip,- atsiliepė Džordžas Garingtonas, visų Žemės karinių pajėgų Netikėtiems antpuoliams iš galaktikos platybių atremti vadas.
– Taip,- pakartojo jis,- būtinai reikia patikrinti. Būtinai. Aš tuo užsiimsiu. Jūs tik nepergyvenkit. Viskas bus gerai.
Ir po pusvalandžio jis savo žodį išlaikė. Link Šaulio žvaigždyno jau skrido eskadra karinių erdvėlaivių, kad išsiaiškintų tiesą.



IV skyrius (Tiesa)



0 tuo metu Gremkolhas po truputį vėl ėmė jausti pasaulį. Jis atmerkė akis, pasimuistė ir ėmė dairytis. Viskas taip pat – stalas, prietaisai. Tik vaizdas ekrane lyg pasikeitęs. Gremkolhas pakėlė galvą ir įsižiūrėjo atidžiau. Na taip. Pelekas. Iš vandens kyšo senovinio ryklio pelekas. Mokslininkas iš to džiaugsmo net visas savo bėdas pamiršo. Pašokęs jis griebė telefono ragelį ir jau norėjo apie šią naujieną pranešti Centrui, bet, bet, bet… Ryšio su pasauliu neužmezgė. Tada jis prisiminė visas anksčiau įvykusias smulkmenas. Kai jis lygiai taip pat, kaip dabar, norėjo pranešti apie gyvybės atsiradimą, lyg žemės drebėjimo metu suvirpėjo namo sienos. Viskas iš savo vietų nugriuvo ant žemės, nugriuvo ir Gremkolhas. Ėmė spengti ausyse, suktis galva ir galiausiai viskas išnyko. Nuo tos akimirkos mokslininkas jau nieko nebeprisiminė. Kas gi atsitiko?
Neprisišaukęs nė vieno bendradarbio, Gremkolhas išbėgo laukan. Vaizdas, kurį jis pamatė, vos neišvertė iš kojų. Ką jūs! To gražaus kalnų slėnio nė kvapo nebuvo.
Pastatai, kadaise kabėję ant uolų, dabar stovėjo surikiuoti viena linija kaip kokiam kariniam daliny ant lygios kaip stalas plokštumos. Pastaroji buvo tokia didelė, kad net sunku įsivaizduoti. Iš tikrųjų, įspūdis – lyg stovėtum ant milžiniško stalo, besidriekiančio į visas puses iki pat horizontų.
O priešais riogsojo milžiniškas Gremkolho sukurtas rutulys su Saulės sistemos modeliu. Daugiau aplinkui nieko nesimatė. Net ir dangus buvo grynut grynutėlis, kaip šaltą ir giedrą žiemos dieną.
Šiek tiek atsigavęs nuo įspūdžio, kurį padarė fantastinis vaizdas, mokslininkas puolė ieškoti draugų. Iš vieno pastato lakstė jis į kitą. Niekur nė gyvos dvasios. Anei pėdsakėlio, kad ten būtų žmonės.
Kai jis vėl išbėgo laukan, laukė dar vienas siurprizas. Erdvėje pasigirdo balsas:
– Sveikas, Gremkolhai,- kreipėsi jis į stovintį bei užvertusį aukštyn galvą mokslininką, šiek tiek tempdamas žodžius,- tu manęs nepažįsti, nes negali pažinti. Aš tavo antrininkas. Ne, ne iš modelio, kurį tu matai prieš savo akis. Ne… 0 kad viską suprastum gerai, aš kai ką tau paaiškinsiu smulkiau.
Gremkolhas nusišluostė prakaitą ir ėmė klausytis.
– Nebijok manęs. Aš tau nieko nepadarysiu. Tai va. Kai tu kūrei savo modelį, kur Saulės sistema buvo tūkstančius kartų sumažinta, visiškai nepagalvojai, kad tokį darbą prieš tave jau darė. Taip. Nepagalvojai. 0 jį dariau aš, tavo antrininkas, tik šį kartą didesnis už tave milijardą kartų. Ar supranti, ką noriu pasakyti? Aš noriu pasakyti, kad tavo Žemė juk irgi modelis. Modelis, pagamintas mano rankomis. Tiesa, mano modelis tobulesnis už taviškį. Didesnis žymiai. Apimantis visą Visatą. Bet čia ir esmė, kaip sakydavo vienas mano tolimas giminaitis.
Gremkolhas prisiminė, kad ir jis turi giminaitį, mėgstantį šį posakį.
– Juk aš irgi, kaip ir tu, iš pradžių dariau vien Saulės sistemą. Sumažinau ją, patalpinau į rutulį, bet paskui, kai jis pradėjo veikti, kai modelyje atsirado gyvybė, gyvybė ir net žmonija, aš ėmiau ir sunaikinau jį. Pradėjau gaminti Visatą. Ir pagaminau. Padariau taip tiksliai, kad net pačiam po to buvo nuostabu. Jame pamačiau visą savo Žemės istoriją. Pamačiau žmonijos istoriją. Net ir atskirus asmenis. Cezarį, Aleksandrą Makedonietį, Platoną. Ir tik paskui, supratęs, kad galiu išvysti ir save patį, tai yra Tave, suvokiau, ką padariau! Juk pirmąjį savo darbą tai sunaikinau. Sunaikinau jį su užsimezgusia civilizacija. Ir čia mane apėmė neviltis. Suvoki, ką noriu pasakyti. Aš supratau, kad tu kartosi mano gyvenimą. Supratau, kad tavo sukurti antrininkai irgi tą patį darys. Ir taip žus civilizacijos viena po kitos. Žus niekuo nekalti ir nieko nežinantys žmonės.
– Ar suvoki, ką noriu pasakyti?!- balsas jau beveik isteriškai rėkė.
Gremkolhas ėmė blaivytis. Jis vėl pradėjo galvoti aiškiai, aiškiai vertinti situaciją. Taip, jis suvokė, ką pasakė balsas. Jam ir pačiam, dar prieš pradedant savo darbą, buvo kilusi mintis, kad labai tikslaus apskaičiavimo atveju modelyje lyg kino filme gali pasikartoti tiksli jo Žemės istorija. Tačiau jo Žemės, o ne kažkieno kito. Būtent todėl jį dabar sujaudino ne antrininko verkšlenimas dėl savo klaidų, o žinia, kad jo Žemė, jo Saulė tėra tik modeliai. Modeliai, valdomi milžiniškų jėgų.
0 balsas, jau kiek apsiraminęs, tęsė:
– Todėl aš ir užbėgau įvykiams už akių. Nieko nelaukdamas, paruošiau šį įrašą, kurį tu dabar girdi milijardą kartų pagreitintą. Panaudojau aparatūrą, kuri užfiksuotų tavo gimimą. Paruošiau čiuptuvus, kurie tave pagriebtų, ir atsigabenau tave čia su visa tavo laboratorija. Atsigabenau tam, kad paklausytum manęs ir pasielgtum taip, kaip aš noriu.
Ne, negalima sakyti, kad Gremkolhas, besigrauždamas dėl sužinotos naujienos apie savo Visatos modelinę prigimtį, neklausė, ką kalbėjo balsas. Jis puikiai girdėjo ir jį. Dėl to jis ir buvo mokslininkas, kad galėjo iš karto galvoti apie kelis dalykus. Jis, net neišklausęs iki galo, jau žinojo, ką antrininkas pasakys toliau. Ir neklydo. Antrininkas norėjo, kad Gremkolhas, būdamas Homo Sapiens’u, grįžęs į savo Žemę, pasielgtų taip, kad nebūtų daugiau beprasmiškai žudomos civilizacijos.
– Aš noriu, kad tu pasielgtum protingai. Bet kaip tą padaryti? Man atrodo, geriausia bus, jei tu niekam nesakysi apie susitikimą su manim. Tyliai išspręsi kaip nors šią problemą. Modelio aš tau negrąžinsiu. Tu grįši namo be jo, apsimesi truputį kvanktelėjusiu ir sakysi, kad modelis paskendo savo paties sukurto okeano bangose. Sunaikinsi visus brėžinius bei dokumentus apie mūsų kūrinį ir nugyvensi likusi gyvenimą tyliai kur nors prie jūros kranto. Ar prižadi man taip pasielgti? A? Man atrodo, kad taip bus geriausia. Aš, be abejo, labai pergyvensiu dėl savo žingsnio. Pergyvensiu todėl, kad tavo pasaulis gyvens jau truputį kitaip, negu manasis, ir aš nebegalėsiu pamatyti savo ateities. Bet ką padarysi. Juk viskas vardan tūkstančių gyvybių, kurios neatsiradusios negalės ir žūti. Ar pasielgsi taip, Gremkolhai mielasis? Ar pasielgsi, broli mano?
Mokslininkas tylėjo.
– Manau, kad tu protingas, ir manęs paklausysi. Na, o dabar atsisveikinu. Po keletos dienų tu grįši į Žemę. Grįši vienut vienutėlis ir be modelio. Prižadėk, kad tu daugiau nieko panašaus nedarysi. Arba prižadėk, kad vistiek pasielgsi teisingai, žinodamas tikrąją padėtį. Lik sveikas. Tavo draugas – Gremkolhas Pirmasis.
Ir balsas nutrūko.



V skyrius (Išvadavimo operacija)



Erdvėlaiviai artėjo prie Tatros. Skrido greitai, iškilmingai, su kūrybine ugnele. Niekas žemiečių nepasitiko. Jie lengvai įskrido į planetos gravitacinį lauką ir ėmė laviruoti, kad sėkmingai nusileistų ant paviršiaus. Nugalėjo atmosferos pasipriešinimą ir nutūpė plynaukštėj. Aplink nesimatė nė gyvos dvasios. Tik uolos ir vėjo sukelti dulkių kamuoliai. Karštis neapsakomas.
– Kur mes nusileidome?- paklausė eskadros vadas, švedų kilmės vyras Ensenas, besišluostydamas prakaitą nuo kaktos.
– Nežinau,- atsakė pavaduotojas Jolis ir nukreipė žiūronus, skleidžiančius rentgeno spindulius, link horizonte besivoliojančių gurvolių. Už jų pastebėjo vietinės kilmės piemenį, beganantį vietinės kilmės ožką.
– Paimam jį į nelaisvę, a?- pasiūlė Jolis.
 Ensenas, suvokdamas situacijos absurdiškumą, prunkštelėjo:
– 0 gal tikrai…
Ir vyrai suėmė piemenį. Tas pasirodė esąs didelis bailys. Pamatęs ginkluotus žemiečius, jis praskydo:
– Aš jums viską pasakysiu,- rėkė jis,- aš jums viską papasakosiu. Tai mūsų administracijos išdaigos.
Ir jis papasakojo, kaip šį rytą visos planetos stotys pranešė, jog grupė tatriečių, pasiųstų į Žemę atlikti specialios užduoties, sėkmingai ją įvykdė ir į Tatrą atgabeno svarbų objektą. To objekto pagalba bus galima išstudijuoti savo amžinųjų priešų žemiečių ateitį, gyvenimo būdą, silpnybes ir, tuo pasinaudojus, atkeršyti jiems už patirtą pralaimėjimą tarpžvaigždyniniam kare.
Ensenui sublizgėjo akys:
– 0 tu pataikei, Joli,- kumštelėjo jis pavaduotoją,- gerą paukštelį sugavome.
– Dabar klausykite,- kreipėsi jis į erdvėlaivių vadus,- tu, Skvarcovai, tu, Džonsonai, ir tu, Gudavičiau, skrendate į žvalgybą. Iššniukštinėkit visus kampus. Ką nors įdomaus pastebėję, nedelsdami praneškite. Aišku?
– 0 mes,- pasisuko į likusius,- izoliuosime vietinius gyventojus.
– Ar daug,- paklausė drebančio piemens,- čia jūsiškių?
– Ką jūs,- atsakė tas, visas tirtėdamas,- šimto kilometrų spinduliu nė vienos gyvenvietės. Tik mūsų kaimas ir viskas. Kas gi tokioj dykynėj gyvens.
– Užblokuoti kaimą,- nuskambėjo komanda,- kad nė vienas jų neištrūktų.
Ir žemiečiai taip padarė. Jie laukė žvalgybos duomenų. Po valandos Gudavičiaus ekipažas raportavo:
– Užtikom 10 laipsnių į šiaurę, toj pačioj ilgumoj. Negyvenamam stepių rajone. Po didžiuliu gaubtu.
– Sargyba?
– Lengvai įveikiama.
– Aišku. Kaime lieka dešimt žmonių. Kiti paskui mane.
Ir dvidešimt erdvėlaivių, pavirtusių neužpelenguojamais ir nepamatomais dangaus fone gryna akimi lėktuvais, tyliai nuskrido prie nurodytojo objekto.



VI skyrius (Epilogas)



Taip, skaitytojau. Jūsų nuovoka puiki. Jūs iš tikrųjų atspėjote šio pasakojimo pabaigą. Laboratoriją su Saulės sistemos modeliu iš tikrųjų pavogė Šaulio žvaigždyne gyvenanti civilizacija. Ji pasinaudojo tuo, kad Žemė, aprimus karo aistroms, išardė gynybinę sistemą, supusią ją anksčiau. Priešiškos civilizacijos atstovai tyliai įsiskverbė į planetos teritoriją. Nusileido tiksliai reikalingoje vietoje, kur nebuvo nė sargybos, nė žmonių. Panaudoję dar kažkur Galaktikos platybėse nukniauktą aparatūrą, jie švariai, be jokių pėdsakų išmontavo kabančią laboratoriją ir nugabeno ją su visais žmonėmis pas save į Tatrą. Rutulį su pastatais bei Gremkolhu patalpino į specialiai paruoštą didžiulį pavilijoną su lygiomis grindimis ir stikliniu gaubtu. Kam? Kad įtikinamiau galėtų apgauti Gremkolhą! Priversti jį patikėti tuo, kad Žemė bei Visata tėra modelis, ir kad jis, Gremkolhas, tėra kažkieno valios vykdytojas. Jie norėjo, kad mokslininkas, grįžęs į gimtinę, tuo pačiu suklaidintų Žemės gyventojus, aiškindamas jiems, kad rutulys išnyko amžinai ir kad jo ieškoti bei daryti naujo nėra prasmės. Patys gi, pasinaudoję likusiųjų laboratorijos darbuotojų veikla, šauliečiai būtų aiškinęsi žmonijos ateitį, tuo pagrindu kūrę keršto planus už gėdingą pralaimėjimą kare, rengę naują puolimą.
Neišdegė jiems šis planas. Būdami iš prigimties bailūs, jie nesugebėjo atsilaikyti Enseno vyrams ir dar kartą turėjo pasirašyti kapituliacijos aktą. Laboratorija su visais jos darbuotojais buvo sugrąžinta į Žemę. Sugrąžinta visiškai nesuniokiota ir nepakitusi. Žemės stebėjimai tęsėsi, bet jau ne su tokiu Gremkolho susidomėjimu, kaip anksčiau. “Balso” išvedžiojimai, kuriuos jis išgirdo tatriečių pagamintame pavilijone, mokslininkui paliko neišdildomą pėdsaką.
…Lyg apsvaigintas jis klaidžiojo po kalnus, stebėjo paukštelių gyvenimą, gamtos grožį. Jo nebedomino nei ekranas, esantis jo darbo kabinete, nei vaizdas jame. Tik viena mintis jį tebegraužė, susijusi su jo pagamintu modeliu. Kaip tą gremėzdą susprogdinti? Ne, jis neišėjo iš proto, tikrai neišėjo. Tik smarkiai pasikeitė. Iš pradžių jį dar ten, Tatroj, beklausant “balso”, pritrenkė žinia, kad jo Visata – tai modelis. Jis patikėjo ja, nes žinojo, kad teoriškai toks dalykas įmanomas. Tačiau ir po Enseno operacijos, išsiaiškinus, kad visa tai tebuvo šauliečių apgaulė, lengviau nepasidarė. Gremkolhas vis tiek negalėjo atsikratyti to jausmo, apėmusio jį, patikėjus, kad jo gimtoji Žemė, kad jis pats, jo Saulė, žvaigždės danguje tėra dirbtiniai. Kad visi jį supantys žmonės, kaimynai, giminės tėra bandomieji triušiai, su kuriais ten, kažkur anapus tamsos gyvenantys antrininkai gali padaryti, ką nori. Gali jų pasigailėti, gali sunaikinti. Tai buvo klaikus jausmas. Tuštumos ir beprasmybės kupinas jausmas. Ir mokslininkas nebenorėjo, kad jį patirtų dar kas nors. O jį patirti galėjo. Jį patirti galėjo žmonės, kurie tuoj tuoj atsiras jo modelyje. Dar savaitė, kita, ir protas jau užvaldys tą 12 mm skersmens “Žemės” rutuliuką. Ir tada jau bus vėlu. Ir todėl mokslininkas svarstė, kaip jam įvykdyti ryžtingą sumanymą. Viso gyvenimo darbo panaikinimą.
Įvykdyti šią misiją proga buvo. Artėjo pasaulinė šventė, didžioji Taikos šventė, kurią Žemės gyventojai pažymėdavo kiekvienais metais. Tą dieną visi laboratorijos darbuotojai vyks į savo namus, pas artimuosius ir gimines, ir bus ten keletą dienų. Liks tik budintis, kurį Gremkolhas nesunkiai galėtų pakeisti. Be to, darant modelį, buvo atsižvelgta ir į tai, kad, reikalui esant, šį grandiozinį rutulį galima būtų akimirksniu sunaikinti. Ir tokia sistema buvo padaryta, ir veikė ji, bet priėjimas prie jos buvo užkoduotas. Ir todėl, norint modelį susprogdinti, reikėjo žinoti kodą. Spynos kodą, kurį surinkus, nusispaustų mygtukas, esantis Gremkolho valdymo pulte, ir modelyje įvyktų save naikinantis sprogimas.
Kodo Gremkolhas nežinojo, nes buvo pamiršęs jį. Ir niekas nežinojo, nes ta paslaptis tik jam buvo patikėta. Koks gi kodas? Mokslininkas prisiminė tik pirmą skaičių ir dvi raides, stovinčias gale. Penkių skaičių – nors užmušk. Todėl jis ir klaidžiojo po kalnus, kad galima būtų ką nors sugalvoti. Blogiausiu atveju galima perrinkti visus variantus. Bet jūs įsivaizduojate, kiek kombinacijų gali būti iš penkių skaičių, kai net apytikriai nebežinai, kaip tas penketas atrodo?
Gremkolhas vaikščiojo, ir jį vis labiau ėmė nerimas. Jis niekaip negalėjo rasti išeities.
0 tuo tarpu iš laboratorijos pusės pasigirdo kurtinantis sprogimas. Mokslininkas net ant žemės nugriuvo nuo smūgio jėgos. Kas gi galėjo atsitikti? Pašokęs jis pasileido tekinas prie rutulio. Jo neberado. Tik didžiulė juoda dėmė ir nuolaužų krūva buvo likusi iš modelio.
Sekančią dieną mokslininkas išsiaiškino, kas gi atsitiko. Pasirodo, technikas, kuriam jis buvo davęs darbo, truputį persistengė. Gremkolhas jau seniai pastebėjo, kad keli mygtukai jo valdymo pulte sunkiai spaudinėjasi. O tą kartą, prieš išeidamas, jis ir paprašė vietoje esančio meistro, kad tas pažiūrėtų, dėl ko taip yra.
Technikas pataisė tuos mygtukus, ir jo žvilgsnis užkliuvo už dar vieno, kuris visiškai nesispaudė. Norėdamas darbą atlikti sąžiningai ir iki galo, jis puolė taisyti ir jį. Ilgai knibinėjosi, daug išardė, bet vistiek savo pasiekė. Mygtukas nusispaudė…
– Šaunuolis!- tepasakė mokslininkas technikui,- šaunuolis. Tokį sudėtingą uždavinį ir taip lengvai! Šaunuolis!



Apsakymo aptarimas forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

AuA: Keistas šešėlis

Plague Keistas Šešėlis Sveiki, esu lyg ir Maiklas Džastinas. Gyvenu atsiskyrėlišką gyvenimą, nes žmonės manęs bijo. Tačiau, jei jūs manęs neišsigąstumėte, aš papasakočiau jums savo […]
Archyvas
 

 
 
 

AuA: Akis už akį, variklis už širdį.

Sniegena Akis už akį, variklis už širdį -8.15 vietiniu laiku atmosferinio tipo bombonešyje „Drūtgalys” nustojo veikti visi navigaciniai prietaisai. 8.17 bandydamas grįžti į bazę lėktuvas […]
Archyvas
 

 
 
 

AuA: Vyras užsiėmęs

Abonentas Neatsako Vyras užsiėmęs Princesė atsipeikėjo naktį, šviečiant mėnuliui, pririšta prie medžio. Pirmiausia pamatė savo sutuoktinį, išsvajotąjį drakono nugalėtoją, klūpantį pakrūmėje ir švytintį p...
Archyvas