Plague
Keistas Šešėlis
Sveiki, esu lyg ir Maiklas Džastinas. Gyvenu atsiskyrėlišką gyvenimą, nes žmonės manęs bijo. Tačiau, jei jūs manęs neišsigąstumėte, aš papasakočiau jums savo gyvenimo istoriją. Pasistenkite nekreipti dėmesio į mano išvaizdą, į tai, kad mėsa nuo mano kaulų atšokusi ir visą kitą. Paprastai, tokios prekinės išvaizdos būna kiekvienas lavonas, kelis metus išgulėjęs purviname, apipelėjusiame rūsyje, kartu su drėgme, tamsa ir pastoviu laukimu. Čia šalta, ir aš jaučiu šį šaltį… Sakykite, gerbiamieji: juk jūs bijote vienatvės ar ne? Taigi, turbūt įsivaizduojate, koks tai nemalonus dalykas. Būtent tokioje vienatvėje aš ir egzistuoju. Siaubingai sušiktai jaučiuosi, kai pagalvoju, koks galėjo būti mano gyvenimas, jei nebūčiau pasijutęs per daug drąsus…
Vėlinės – mirusiųjų šventė. Tą dieną mes aplankome, jau mirusius sau artimus žmones, pagerbiame juos. Vėlinių naktį mirusieji, taip pat aplanko Žemę, savo kapus, jie klaidžioja beprasmiais kapinių labirintais, prisimena savo mirtį, mąsto. Tokią naktį nevalia trikdyti jų ramybės. Tokią naktį, net drąsiausias sveiko proto žmogus neįžengs į kapines. Juk kaip visi puikiai žinote, kapinės – mirusiųjų valdos, o mirusieji nemėgsta, kad kas be tikslo po šias valdas klaidžiotų, įsiveržėliai visada nubaudžiami, ypač jei jie drįsta tai padaryti šventą vėlinių naktį.
Aš tokiais plepalais netikėjau, maniau, kad tai tik pasakos, vyresniųjų kuriamos jaunesniems pagąsdinti. Tačiau dabar tikiu. Aš liūdna patirtim įsitikinau – nevalia kištis į mirusiųjų gyvenimą, nes jie baudžia skaudžiai ir negailestingai.
Vaikinas daug ką padarytų, kad patrauktų merginos dėmesį. O drąsūs vaikinai visuomet joms patinka. Šiurpus pasivaikščiojimas po kapines – puikus drąsos įrodymas, mąsčiau aš, taigi apsispręsti buvo nesunku. Nepadėjo nei karšti atkalbinėjimai, nei geranoriški patarimai, o skeptiškos pastabėlės, tik dar labiau paskatino laikytis užsibrėžto tikslo. Taigi, tą lemtingąją naktį, aš įžengiau į kapines, tuo pasmerkdamas save. Matyt, taip buvo lemta.
Ėjau pagrindine alėja, linksmai švilpiniuodamas dainelę apie nelaimingą mergelę, suviliotą begėdžio bernelio. Įdomu, ar prisiminčiau ją dabar? Dieve, kaip viskas seniai buvo, ir prisimenu viską, kaip po vakar. Mėnulis, tarsi koks geradaris, liejo savo baltą šviesą tiesiai man po kojom, buvo šviesu, kaip dieną. Rodės – viskas ramu.
Perėjau į šoninę alėją, mažiau apšviestą sodrios Mėnulio šviesos. “Ko man bijoti?” – bandžiau raminti save, bet protas neklausė. Per nugarą ėmė bėgioti šiurpuliukai – tokie vabaliukai, kurie atgyja, kai labai bijai. Žvilgsnis pastoviai šokinėjo, naršydamas visus užkaborius, tarsi ir norėdamas kažką tokio pamatyti, kažką panašaus į du mažus žiburėlius, dažniausiai pasirodančius, kad paskelbtų apie kieno nors mirtį.
Ir pamatė, kaip Dievą myliu, pamatė.
Aš vis stebiuosi, kaip mano šlapimo pūslė nesugalvojo atsikratyti savo turinio, juk tada tai būtų buvusi gana puiki proga. Tik “liūdniausia”, kad aš pamačiau visiškai ne tai, ką tikėjausi. Tai buvo tik menka juoda katytė. Nesusivaldžiau, paleidau į ją po ranka pasitaikiusį žibintą nuo paminklinio akmens. Ji vikriai išvengė smūgio, ir, perkirtusi kelią, dingo krūmuose.
Pagaliau pavyko sustabdyti, tą beprotišką širdies plakimą. Atsirėmiau į paminklinį akmenį, atsikvėpiau. Pailsėjęs patraukiau toliau. Kažkodėl mintyse perkračiau savo gyvenimą. Man iš galvos neišėjo maža juoda katytė. Kodėl jos žvilgsnis buvo toks gailus ir užjaučiantis? Brrr… Geriau apie tai nė negalvoti. Priėjęs kryžkelę su palengvėjimu atsidusau – aš jau beveik namie.
Staiga pamačiau keistą žmogystą, išlendančią iš krūmų priedangos. Ji atrodė kraupiai, ėjo susikūprinusi, todėl atrodė tik pusantro metro aukščio. Joje buvo kažkas atstumiančio, bauginančio, kaustančio. Aš netekau amo, pasimečiau, o ji ėjo vis greičiau, ir aš supratau – ji puls mane. Iš visų jėgų dėjau jai į pasmakrę, laimei – pataikiau. Tas kažkas, apsivertęs ore, žnegtelėjo ant žemės. Po tokio smūgio, žmogus ilgai gulėtų be žado, juk kaip ne kaip ankščiau užsiiminėjau boksu, tačiau žmogysta nerangiai ėmė keltis. Nelaukiau. Pribėgęs dėjau užpuolikui per kepenis ir, sugriebęs bekrintantį kūną, iš visų jėgų tėškiau į paminklą. Padaras susmuko, aš pasileidau bėgti. Nežinau nei kur, nei kiek bėgau. Pajutau, kad pasiklydau. Blaškiausi it pamišęs. Mane ėmė gąsdinti antkapiai, medžiai, spengianti tyla. Keista, kodėl kapinėse visuomet tylu? Paklaikusios akys jau nebematė nieko realaus, viskas atrodė kraupu ir kruvina. Nejaugi aš mirštu? SKAUSMAS! Baisus SKAUSMAS pervėrė mano kairįjį petį. Aš pajutau, kaip kažkas vis giliau ir giliau sminga į mano kūną. Ėme suktis galva. Paskui skausmas liovėsi. Jaučiausi keistai. Atsisukau, norėjau pažvelgti į savo užpuolėją. Nejaugi ta pabaisa dar gyva, juk sumaliau jai visus kaulus? Bet ten buvo ne pabaisa. Tai, ką pamačiau atsisukant į mane buvo dar klaikiau (sakykit ar esate kada nors į save pažvelgę iš šalies, ne, ne perkeltine prasme, ne veidrodyje, o iš tikrųjų – nemalonus jausmas). Pažvelgti priešui į akis – įprastas dalykas, ypač, kai neturi kitos išeities, bet kai vietoje priešo pamatai savo kūną, kurį tu daugelį metų auginai ir puoselėjai, darosi nebejuokinga. Mačiau, kaip žaizda kairiajame petyje traukiasi, ir jis nusišypso, bet ne ta man būdinga šilta šypsena, o kažkokia šalta, triumfuojančia, kaip juokiasi gladiatorius matydamas mirties agonijoje savo priešininką, bet aš juk nebuvau jam priešas, aš tiesiog ne laiku ir ne vietoj pasirodžiau, ir tik dabar suvokiu, ko netekau. Jaučiau, kad mano kaulai gerokai sumalti, stuburas gal net lūžęs, bet nebuvo skausmo, viską persmelkiančio skausmo, tik MAUDULYS.
Mano kūnas tolo, o aš likau stovėti. Keista – nepuoliau vytis. Ten ėjo mano brangiausias turtas, o aš tik stovėjau ir apatiškai žvelgiau į tolstantį savo apvalkalą (nors vargu, ar dar buvo galima jį vadinti savo nuosavybe). Nesijaučiau gyvas, bet nebuvau miręs. O gal būtent taip ir atrodo mirtis, galbūt, kai tu miršti, kas nors ateina ir pasiima tavo kūną, juk jis tau mol nebereikalingas, nors vargu bau, nes velniam tada visokios bobutės vapa apie pragarus ar dangų, ir iš ko tada mane prikels Viešpatis Paskutinio Teismo dieną?
Neprisimenu, kaip atsidūriau šitame rūsyje. Iš užrašo ant antkapio supratau, kad man dabar priklauso Maiklo Džastino kūnas. Jis čia palaidotas prieš kelis metus. Tarp kitko, kiek prisimenu, jis rastas negyvas, tačiau niekas taip ir nesugebėjo atskleisti jo mirties priežasties. Įdomu, kiek tokių beviečių sielų, kaip aš dabar, jau glaudėsi jame? Kas žino. Ir koks tikslas šitaip egzistuoti? Sėdi kiauras dienas užsidaręs ir drebi, kad kas nesugalvotų atidaryti ir pažiūrėti, kas čia gyvena. Bet niekas neišdrįs. Juk mažai pasaulyje yra tokių kvailių, kaip aš (o gal dabar jau net ne aš), pasiryžusių sudrumsti mirusiųjų ramybę. Tai štai kaip pasirodo mirusieji keršija įsibrovėliams.
PALAUKITE, KAS TAI? Nejaugi kažkas ateina, taip ten šoninėje alėjoje, negi negirdite? Che, jūs ir negalite to girdėti. Matote, tyla tylai nelygi. Kai sėdi čia, nori nenori išmoksti girdėti tylą. Baugoka, ar ne? Aš negaliu jausti, arba, jei tiksliau, mano žmogiškos emocijos seniai jau išblėso, jaučiu kitaip nei gyvieji. Kol tįsaliojuosi tą dvėselieną su savimi, aš nepriklausau jūsų tarpui. Bet tai neužtruks ilgai, aš greit vėl būsiu žmogus, netikite? Tuomet eime, tik tyliai…
Atsargiai išlendu iš rūsio, apsigobiu apiplyšusia mantija, tačiau tik dėlto, kad taip reikia. Nuo to šalčio, kurį jaučiu – niekas neapsaugos. Tyliai slenku alėjomis. Matau savo auką, kažkos jausmas užplūsta mane, kažkas tokio, ko nebuvau pajutęs anksčiau. Dabar aš lyg ir nevaldau savęs. Stebiu. PATOGUS MOMENTAS, bet ne – dar palaukim, patampykim jam nervus. Užklydėlio žvilgsnis, tarsi išgąsdinto, bejėgio gyvulėlio. Jis giliai pasąmonėje turbūt nujaučia savo lemtį. Man sunku suvaldyti užplūdusius jausmus. Nors ir keista, bet tarp tų jausmų nėra vietos gailesčiui ir meilei. Pasislepiu medžio šešėlyje ir laukiu savo aukos. Negalima pakartoti mano pirmtako klaidos, juk reikia pasirūpinti ir Džastino kūnu. Pamatau auką. Nemąstau apie nieką, mane valdo tik aklas instinktas. ŠUOLIS, auka sustūgsta. Pataikiau. Dantys vis giliau ir giliau sminga į kūną. Ima suktis galva, jaučiu palaimą. “Akis už akį, dantis už dantį!” – šauktų amžiną keršto šūkį apsvaigęs gyvasis, tačiau mes, mirusieji, triukšmo nemėgstame. Viską darome tyliai. Ir atskiros kūno dalys mūsų nedomina. MIRTIS pasiima viską. Auka sukasi į mane… Pasisukęs pamatau bereikšmį Maiklo Džastino veidą, nusišypsau, apsisuku ir nueinu, palikęs jį ten, tamsiame praėjime. Jaučiu, kaip traukiasi žaizda kairiame petyje.
Skaisčiai šviečia Mėnulis, lyg ana naktis niekada nesibaigtų…
Apsakymo aptarimas forume.
