Arkliukas Kupriukas
Estafetė
Niekad nemaniau, kat kada nors man pravers mokėjimas rašiti, bet štai esu baisyngųjų elfų nelaisvėje ir sėdžiu tamsiame kaleime ir man visai nėra ką veikti. Prakeikti žaliaplaukiai galvoja kat jei aš goblinas, tai man turi patikti rūsyje kur tik vienas langelis ir žiurkės. Žiurkių kailis žalias, ir dėl to aš jų labai nekenčiu. Vieną kartą kai jas spardžiau, radau baltą akmenuką kuris palieka baltą žymę, tai dabar rašau ant sienos, na, jūs ir patys supratot. Nežinau, ar kas nors kada nors tai perskaitys, bet vietos čia daug, ir jei tik žiurkės netrukdis, aš parašysiu kaip aš nekenčiu tų padarų, jų žvilgsnis paniekinantis o strėlės greitos, čia aš apie elfus, ne apie žiurkes, žiurkių akytės mažos ir nežinau, koks jų žvilgsnis, bet kadangi tos išperos savanoriškai gyvena elfų kaleime, turbūt jis irgi šlikštus. Valgyt man duoda košę. Tarsi būčiau koks kudykis be dantų! Aš turiu dantis!! Ne vienas elfas tai pajuto. Bet jų kraujas deginantis, o mėsa per švari. O, kaip trokštu šerno kulšies, apsvilintos ant laužo, seilės net teka, negaliu nusivalyti, nes pamiršiu, apie ką rašau, nes viena ranka rašau, kita kasausi pakaušį – mąstau. Tai va, apie ką aš čia kalbėjau, aha, elfai visai suįžūlėjo, užkariavo kalnus ir sugriovė mūsų givenvietes, o viskas ne dėl to, kat jie geri kariai, kariai jie blogi, labai ploni ir neriaumoja, o dėl to, kat turi Žydrąjį Kristalą, nežinau iš kur jį turi turbūt pavogė nes elfai vagys ir bailiai uždarė mane į rūsį ir duoda valgyt košės!!! Tas kristalas saugomas svarbiausioje pilyje, o aš irgi svarbus, todėl mane laiko svarbiausiame kaleime, nes aš esu goblinų valdovo sūnus, ir jie galvoja kat gali mane priversti kažkokią sutartį pasirašiti, bet aš juos apgausiu, kat nemoku rašiti ir kaip jie išvis drįso mane pagauti. Jei tie žaliakudliai turėtų kariškos garbės, būtų mane nudėję mušio lauke, o jie surišo ir pagrobė, o mušį mes pralaimėjome, nes Žydrasis Kristalas labai baisus, nors niekas jo nematė, bet elfų buvo toks šūkis, ir visi mes drebėjome, aišku, ne dėl to, kad bijojome. Nes goblinai nieko nebijo, jie turi dantis. O mano senelė sakydavo, kad kadaise elfai nieko neturėjo ir giveno miškuose kaip ir pridera, ir joks elfas nedrįsdavo vienas kišti savo smailią nosį į mūsų žemes. O paskui staiga viskas pasidarė kitaip, ir mes nežinome, kodėl. Staiga pasirodė, kad elfai visada buvo stiprūs, ir aš taip maniau, kad taip ir buvo, bet senelė abejojo, ir sakė, kad buvo ne taip, tik mes pamiršome, mano senelė labai sena, tai kartais nusišneka. O paskui buvo daug mušių, ir aš buvau geras karys, ir dar moku rašiti, tik apie tai negalima niekam pasakoti. Goblinai užjuoks, o elfai pasinaudos. Pereinu prie kitos sienos. >–>–>
Palei šitą sieną stovi kibiras, kvaili elfpalaikiai mano, kat norėdamas nusičiurkšti aš turiu taikyti į kibirą, bet tegu pasvajoja, goblinai mėgsta laisvę ir čiurškia kur tik nori nors ir ant žiurkių, bet jos greit bėgioja. Laisvės aš labai pasiylgau ir noriu į gryną orą, nes čia per daug dvokia elfais. O jei galėčiau ką nors padaryti savo genties labui, nes ji irgi dejuoja priespaudoje… Vakar mačiau elfų karalių, sėdėjo kaip grybas soste, visas išsipuošęs ir spindintis, net akis skaudėjo, taip bjauru, norėjo, kat pasirašyčiau taikos sutartį, aha, jie mus žudo, o mes taikiai išnykstame, norėtum. Tas karalius nelabai elfiškas, jo akys tokios piktos. Bet aš nepasidaviau ir labai rėkiau. Rėkiau ir dairiausi, nes turiu būti būdrus, ir tada pamačiau, kat kažkas iš gretimo kambario šviečia, ėhė, pagalvojau, ten turbūt gaisras, bet švietė mėlynai ir staiga supratau kat tai Žydrasis Kristalas ir nutilau, nes negalėjau išsiduoti. Karaliūkštis dar pasakė, kad reikia kažką paregulioti, nes kažkas negerai, ir aš kažko per daug spyriojuosi, ir patraukė jau į tą kambarį, bet atbėgo žigūnas ir kažką pranešė, ir karalius kažkur išėjo, o mane išvedė vėl į šitą bjaurų kaleimą. Dabar jau naktis ir nieks nemato tamsoje geriau už mane. Jei galėčiau pasprukti, nubėgčiau iki karaliaus kambarių ir pagrobčiau kristalą, ir taip pareguliočiau… Nelabai žinau, ką tai reiškia, turbūt sudaužiti, o gal ir ne, juk nedaužis elfkaralis tokio dalyko, gal čia kaip pasakoj, ko panori, tas ir išsipildo, tai aš ir panorėčiau, ir įsakyčiau, kad sostas priklausytų goblinams, o kankintojai elfai taptų jų vergais ir kaliniais. Reikia tik įsidėmėti kat nepamirščiau ir pasprukti. Kelią aš ger…
!! Aš! Nugalėjau! Ėjo pro šalį sargybinis, aš jį pakviečiau, noriu košės, sakau, tokiu romiu balsu, ir atėjo, o aš jam kibirą ant galvos. Gerai, negaliu gaišti, bėgu keršiti!!!
***
Sėdžiu kaip aras belangėj… Pakirptais sparnais… O miške žaliasai, kodėl mane apleidai… Ak, kodėl kodėl! Išdainuočiau savo ilgesį, tačiau gerklę man spaudžia kančia. Viena laimė, kad šiame niekingame rūsyje, purviname, drėgname požemyje, šiame prakeiktame kalėjime radau kreidos gabalėlį. Jis man toks savas pasirodė, tarsi net pažįstamas, ir nutariau išrašyti savo skausmą ant purvinų, drėgnų požemio sienų. Turbūt ne aš vienas čia kalėjau, nes dalis jų jau išmarginta, deja, aš negaliu įskaityti tų kreivų kringelių. Mano dailios runos savotiškai dera prie požemio akmenų: trapumo ir grubumo kontrastas džiugina mano akį, nes daugiau čia džiaugtis nėra kuo. Pasienyje stovi vienišas unitazas – tamsuoliai goblinai manė darą man gera (nesuprantu, kaip jiems šovė į galvą daryti kam nors gera…), tai ir pastatė čia tą daiktą, nepagalvoję, kad jis turi būti sujungtas su kanalizacija, o ne atneštas kaip stovi iš sandėlio. Atrodo, šlykščios požemių žiurkės sumanė jame apsigyventi, girdžiu iš ten cypaujant ir šnarant… Man teko daug nemalonaus išvysti šiame pasaulyje, tačiau tai neįtikino manęs nesibjaurėti jų riebiais snukiais, kuokštuotais gaurais, ilgomis žvynuotomis uodegomis, kurias velka paskui save, bėginėdamos pakampiais. Aš joms visai nerūpiu, nes valgyt gauna ir taip – atiduodu beveik visą savo dienos davinį, jei goblinai nepamiršta manęs pamaitinti. Jų maistas šlykštus, tačiau tėvai mane mokė nekalbėti negražiai apie maistą, todėl aš ir nekalbėsiu. Ak, tėve, ak, motina, ak, seneli ir senele, ir vienuolika mano pusbrolių ir pusseserių! Jūs visi dvokiančiuose goblinų naguose… Sklando legenda, jog kadaise, kai goblinai neturėjo Žydrojo Deimanto, jie gyveno savo urvuose ir olose, savo neprieinamuose kalnuose ir nekišo nosies į mūsų teritoriją. Tačiau argi kažkoks kristalas gali taip pakeisti jėgų santykį, ir dar niekšų naudai? Senos legendos teigia viena, dar senesnės kita, o visų pamirštos – trečia… Bet nekreipiant dėmesio į padavimus, krenta į akis kai kurios keistenybės. Kaip goblinai pasistatė tokius rūmus, gremėzdiškus, bet didžiulius, jei jie – urvų gyventojai? Kaip jie pavergė laisvąsias tautas, puldami vidury dienos, kai pasak pasakų, turi tūnoti prieglaudose? Štai kokie klausimai man neduoda ramybės. Kažkas čia ne taip… (Einu prie laisvos sienos.)
Kai vakar mane pačiupo mūšio lauke, bijojau, numirsiu nuo jų skleidžiamo dvoko ir neapykantos. Ne, nemanau, jog jie nori iš manęs išgauti kokią sutartį ar karinę paslaptį… Greičiau jau pasipuikuoti savo jėga ir valdžia. Žinoma, juk aš dabar likau už vyriausią elfų vadą, kai mano giminė žuvo arba buvo išvaryta į vergiją, tolimuosna rytų kraštuosna. Man plyšta širdis apie tai pagalvojus. Ir, kas blogiausia, nieko negaliu padaryti… Kad ir pabėgsiu, kad ir nukausiu keletą ar keliolika priešų – kas iš to? O kerštas turi būti tik galutinis, tik atstatantis teisingumą, kokią jie mums rengė lemtį – tokią mes jiems, ir nebus pasigailėjimo šlykštiesiems padarams! Ak, sako, galima ir Žemę apversti, jei tik rasi atsparos tašką. Tik kur jis? Šitame niekingame rūsyje – argi ką nors galima padaryti elfijos labui?.. Bijau, greit pradėsiu šnekėtis su žiurkėmis.
O dangau, žiurkės moka kalbėti! Praplepėjau su jomis visą naktį, tik kadangi jos bukos, tai daug ką painioja ir šneka nesąmones, be to, dažnai keikiasi. Pasakiau atiduosiąs joms savo apsiaustą, jei atneš ką nors kieto, kad galėčiau išlaužti duris. Per tamsius savo urvus jos landžioja po visą pilį… Jūs tik pagalvokite, ką tie žiopli padarai atgabeno – Žydrąjį Deimantą. Sako, neva kietesnės už jį medžiagos nėra, ak, kvailiukės. Deimantas labai gražus, švytintis, tik įsodintas į barbariškus apsodus. Ant jo dugno radau išraižytą (įdomu, kuo?) seną priežodį: “Kai užkliūsi už varčios, vėl pradėsi nuo pradžios”. Ir tada man kilo mintis – kaip būtų gerai vėl pradėti nuo pradžios, grąžinti į pasaulį taiką bei harmoniją… Bet tam aš turiu išsigauti iš čia ir pakelti tautą į kovą, o tai, kad goblinai nebeturės Žydrojo Deimanto, išgąsdins juos ir pakrikdys! Kai godojau tokias godas, pribėgo stora žiurkė ir papasakojo vieną žiurkių liaudies legendą. Praleidžiant keiksmažodžius ir nešvankias scenas, esmė jos būtų tokia: Deimantas gali išpildyti tavo norą. Tai kodėl pačios nepanorit, paklausiau įtariai. Jos susigūžė ir pareiškė, jog žiurkėms tokie dalykai netinka, jų norai nedideli ir pildomi paprasčiau, tada čiupo mano apsiaustą ir išsitempė.
Ką gi, man belieka išbandyti, galų gale, blogiau nebus. Man reikia, kad galėčiau pasprukti iš čia. Vadinasi, reikia paprašyti, kad niekas manęs nepastebėtų ir negalėtų sustabdyti, kad spynos ir durys nebūtų man kliūtis… Mano tauta, visa tai darau dėl tavęs – ir dėl laisvės. O tada goblinų laukia baisus kerštas, už kiekvieną nužudytą mūsiškį – tuzinas priešų! Ak, drąsiau, drąsiau.
***
Po šimts velnių raguotų, neturiu žodžių. Turiu tik kreidos kąsnelį ir didžiulį kalėjimą, cha, labai ačiū, cha cha. Pakampėm šmirinėja kažkokie raudonsubiniai žmogiūkščiai, tai parazitų priviso, negi pati turėsiu gaudyti? Na, žinoma, čia tie vadinamieji nusmurgėliai nykštukai, raudonai apsirengę, lyg kokie nususę seniai šalčiai, cha. Ir kur aš nusiritau? Buvau visų žiurkių vadė, o štai dabar – žmonių kalinė. Suknistų, neraliuotų padarų, kurie savo gyvenimo tikslu laiko mūsų išnaikinimą! Jie mane įtarė pavogus Žydrąjį Safyrą – esą, tai labai reikalingas prietaisas istorijos suregulia… suregulio… Tfu, kažkokiam suraguoliavimui. Kaip jie drįsta mane įtarinėti, šunsubiniai! Mane – visų žiurkių vadę! Aišku, aš pavogiau, na ir kelintas jų gauruotas reikalas? Ką, turiu laukti, kol paskutinė kirbinė mažyčių žiurkyčių išnyks nuo žemės paviršiaus?? Asilo galvos! Štai iškris Deimantas iš manęs, taip paraguoliuosiu, kad visi man raguoliais pavirsite! Dar ir šitiems nykštukpalaikiams atsirūgs, cha, laksto kaip idiotai, vieną primyniau, sakau, ar tau vietos maža, ar rūrą niežti? Tik mykia kažką, net kalbėt normaliai nemoka, plerzos. Palaukit, palaukit, iškris Deimantas, – skaudės, aišku, ryjant irgi skaudėjo, bet dėl genties gerovės ko nepadarysi. Pamiršit man visi savo tikrą motiną ir tėvą, pamiršit kaip mėnulis ir saulė atrodo! Klastingai jūs mane sučiupot, niekšai, ale dievas atras jūsų sutras, už viską susimokėsit. Uodega už uodegą!
Oo, jau, atrodo, greitai. Legendos sako, kad kadaise Žydrasis Deimantas buvo didžiulis, legendos dar sako, kad kadaise žiurkės gyveno laisvai ir nepriklausomai. Nusispjaut ir patrint man ant legendų! Dabar viskas bus taip, kaip noriu aš. Žmones išvaryti į šaltus kraštus! Raudonšvarkius mulkius – į pasakas, cha cha. Orkai ir elfai pavergti žmonių kaip ir mes, bet mūsų jie nekenčia labiau negu savo pavergėjų, suskiai, todėl vienus į miškus, kitus į kalnus! Tu grąžinsi man mano šviesųjį erdvųjį būstą, kvailas stikliūkšti, ir mano baltakailius draugus, o jei ne, pasigailėsi išvis pasauly atsiradęs!!
***
O dieve, kaip aš džiaugiuosi, kad viskas pagaliau baigėsi. Dabar beliko sulaukti, kol ateis kolegos ir išleis mane iš laboratorijos: jie nubėgo laužtuvo, nes buvau užkalęs duris, kad niekas netrukdytų… Tikras laimingas atsitiktinumas, jog pagaliau grįžau į pirminį pavidalą! Ir kad sugebėjau įskaityti užrašus, kuriais pasirodė išmargintos laboratorijos sienos. Kaip ir užprogramavau, Laiko–Būvio Keitiklis ir kreidos gabalėlis buvo vieninteliai nekintantys objektai toje prakeiktoje karuselėje. Nors… Įdomu, ką pasakys viršininkas, kai pamatys, kaip sumažėjo LBK, – dabar aš jį galiu apžiūrėti tik per padidinamąjį stiklą. Vadinasi, dar viena teorija pasitvirtino – kiekvienas keitimas iškreipia erdvėlaikį, ir norėdamas išlikti, Kristalas turi išeikvoti dalį energijos, tai yra, sumažėti! Taip pat mažėjo ir kreida, tik jos aš dabar neketinu ieškoti, matyt, susmulkėjo iki dulkių… Kam man ji dabar, kai galiu rašyti kompiuteriu. Mintys puola būriais, bet reikės susikaupti ir per naktį paruošti ataskaitą, kurioje visi šie reiškiniai bus paaiškinti moksliškai, ir – galbūt – įrodytas neišvengiamas kaitos cikliškumas.
Tikra laimė, kad nepasidaviau kolegų siūlymams keisti pasaulį aukštųjų technologijų kryptimi, vargu, ar tada būčiau prisigavęs iki kristalo: ir kur jo tik velniai nenešiojo! O aš tikėjausi, liks šalia manęs, kad ir kaip pasikeis pasaulis. Ak, bet ir kraipėsi istorija! Sulig kiekvienu prašymu erdvėlaikis transformuodavosi pusiau tikimybiniu, pusiau atsitiktiniu būdu; prašymai pildydavosi, tačiau jų tikslumas buvo atvirkščiai proporcingas tikriesiems norams… Goblinas užsimanė būti valdovu, ir valdovu tapo goblinas, o aš – aš–mutuojantis – tapau elfu, tačiau irgi kaliniu, nes jis norėjo, jog jo priešai taptų vergais. Elfas norėjo mokėti pasprukti, kad niekas jo nesugebėtų sulaikyti – ir tapo žiurke. Po galais, jaučiuosi lyg nugyvenęs tuziną gyvenimų per kelias dienas… Gal ne viskas ir užrašuose atsispindėjo? Gal neįskaitau kokių menkų įbrėžimų sienoje, kuriuos skatinamas išankstinės autohipnozės turėjau palikti? Bet kokiu atveju, viskas bus kruopščiai apžiūrima ir dar kartą šifruojama.
Pamokanti patirtis. Nors pasakos, aišku, nelogiškos bei nesolidžios, tačiau užtat labai vaizdingos. Norėčiau pamatyti, kaip piktos viršininko akutės išsiplės, kai jis išgirs apie mano eksperimentų eigą. Žinoma, kai ko aš nenuspėjau, tarkim, kad laboratorijos kriauklė regresuos į kubilą, o laboratorinės pelės – į žiurkes ar nykštukus… Tačiau bandymus reikėjo pradėti kuo greičiau, nes finansavimas baigėsi ir “fantastiniams projektams mūsų institute ne vieta”, ir “pamišę mokslininkai – tik kvailuose animaciniuose filmuose herojai”, ir “valstybė kiša pinigus jums už tyrimus, o ne už svaičiojimus”. Et cetera, et cetera. Na štai, jau girdžiu atidundant koridoriumi kolegas. Pagaliau galėsiu pakvėpuoti grynu oru ir pamankštinti kaulus prieš sėsdamas rašyti ataskaitos. Tiesą sakant, gerokai nusėdėjau užpakalinį čiuptuvą; jis man apskritai visada trukdė. Atrodo. O gal pabandžius… Kur aš padėjau Laiko–Būvio Keitiklį?
Apsakymo aptarimas forume.
