Konkursai

2014-01-01
 

AuA: Dievas kalnas

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

banzai


Dievas kalnas


 Mobilusis skambėjo būtent toje kišenėje, kuri buvo po darbine striuke. Santechnikas dirstelėjo iš pradžių į burbuliuojantį unitazą, paskui į jo savininkę, kuri, sunėrusi rankutes po putnia krūtine, neramiai stebėjo santechniką. Pastarasis išsitraukė telefoną ir negrabiai storu pirštu bakstelėjo klavišą.
 -Alio!
 -………………………!!!
 -Kas yra? Nerėk taip! Mmm? Kas išplaukė? Kur? Ką tu čia kalbi???
 -………………………!!!
 -Tokio dydžio, kaip namas, ir dvokia?
 -………………………!!!
 -Taigi aš dirbu… ką čia padarius? Hmmm… Žinai ką, palauk, tuojau atvažiuosiu!
 -……………………..!!!
 Unitazas vėl suburbuliavo ir šeimininkė ėmė neramiai stypčioti nuo kojos ant kojos, kol nebeištvėrusi ėmė skųstis:
 -Ir kiek laiko jūs žadate tvarkytis? Juk sakėte, kad greitai!
 Ji tyčia, kad perrėktų telefoną, kėlė balsą. Ją labai neramino tas “tuojau atvažiuosiu”.
 Santechnikas pasižiūrėjo į ją, dirstelėjo į unitazą ir nusisukęs kalbėjo toliau:
 -Ir žurnalistus jau pakvietė? Būk vietoj, niekur neik, būsiu po penkiolikos ar dvidešimt minučių.
 -Ponia, – kreipėsi į damą, – aš tuojau grįšiu.
 -Ką jūs? – pasipiktino ji. – Kaip jūs galite palikti tokį unitazą! Kur man dabar…
 -Ogi mažiau valgykit, ponia, tai mažiau ir…
 -Aš skųsiuos – jūs nepabaigėte darbo ir įžeidinėjate klientes! Jus išmes iš darbo!
 Santechnikas akimirką sudvejojo, bet tuojau pat ryžtingai pasuko durų link.
-Ponia, galėsite eiti dirbti vietoje manęs, – mestelėjo per petį.
-Jūs sąžinės neturite!
Jam jau buvo vis vien. Antras mėnuo dirbo dviem pamainom: visada neišsimiegojęs, pervargęs, kasdien besimurkdantis po fekalijas… Santechniko, kuris dirba dviem pamainom, neišgąsdintų net tiranozauras. O ką bekalbėt apie nervingas damutes.
 Tada iki šiol nereikšmingas ir pilkas žmogelis dar nežinojo, kad ima palikti ryškius pėdsakus žmonijos istorijoje. Tiksliau, toje trumputėje atkarpoje, kuri jai dar liko.



000



 Dvylikametis Robis visas net virpėjo iš susijaudinimo ir rėkte rėkė į telefoną:
 -Tėti, jį jūra išmetė!!! Tai smirdantis banginis!
 -…………………………………………………………………………………………..???
 -Tai daug žmonių prisirinko pasižiūrėt, paskui tas dėdė, kur spaudos kioske sėdi, žurnalistus pakvietė ir mokslininkus, bet tas peraugęs banginis slenka atgal į jūrą – potvynis prasidėjo. Labai didelis – kaip namas ir dvokia !!! Taip dvokia, net stipriau nei tu, kai taisei tą vamzdžių avariją!  Tėti, atvažiuok greičiau!
 -……………………………….?
 -Taip, bet labai gražus!
 -……………………..!
 -Atvažiuok greičiau!
 Telefonas išsijungė. Vaikas sugrūdo jį į šortų kišenę ir vėl užspaudė sau nosytę – dvokė tiesiog nepakeliamai.



000



 Telma negirdėjo pirmo skambučio. Antro – taip pat. Po poros valandų, kai gretimame kambaryje besiglamonėjančiai porelei įgriso vis įsijungianti ir ilgai nesiliaujanti melodija, jie atnešė telefoną reporterei. Toji ramiai gėrė šampaną baseinėlyje dviejų vaikinų kompanijoje.
 -Oi, Dieve, – grąžė rankas ji, – man gi atostogos! – Bet atsiliepė, pasikalbėjo ir tuoj ėmė reikalauti, kad jai atiduotų „klastingai pavogtą“ viršutinę maudymosi kostiumėlio dalį. Kadangi atrodė labai susinervinusi, liemenuką vaikinai jai greitai atidavė. Darbas yra darbas.
 Po gero pusvalandžio, vėlią naktį, Telma jau buvo prie jūros. Kaipmat prie jos prišoko ir kolega fotografas:
 -Sveikute, Telmuk, gerai, kad atvarei, nes visi reporteriai išsivažinėję, nebuvo ką siųst. Fotografu čia dirbu septyniolika metų, prieš tai dešimt atariau rajone, bet tokio dalyko dar nemačiau. Reikia skambinti redaktorei, kad nesiųstų numerio į spaustuvę – tai turi būti rytdienos pirmame puslapyje. Žinoma, jei tu suspėsi parašyti reportažą, bet patarčiau suspėt…
 Telma neatsakė – ji apstulbus žiūrėjo, netikėdama savo akimis. Keli galingi žibintai apšvietė KAŽKĄ, stūksantį ant kranto. Vėjo gūsis atnešė to „kažko“ kvapą; jauna  moteris susiraukė.
 -Tai jau nebegyva, ar ne?  Ir tai ne banginis – banginiai kitokie, tiesa? Jei tas padaras kažkada ir buvo gyvas, tai jau seniai pastipęs ir pūva?
 -Smirda taip, kad jau nebeturėtų būt gyvas, bet aš gi ne specialistas, gal tai jo kvapas toks? – svarstė fotografas. – Neseniai skaičiau, kad vandenyno dugne daug iki šiol nežinomų rūšių, gal kuris nors ir išplaukė. Bet kažkodėl jis man priminė vieną veldukų legendą.
 -Veldukų?
 – Prieš tris metus mano senas dar studentiškų laikų draugas ir kolega “National Geographic” užsakymu darė fotoreportažą apie Okeanijos salų gyventojus. Pasikvietė ir mane kartu – padirbėjau. Tai va, vienoje saloje radom beveik išnykusią gentelę: likę tik keliolika seneliukų, o jaunimas išsikraustęs į miestus. Radom labai impozantišką senį, kuris nenorėjo fotografuotis, bet primokėjom, tai dėl mūsų net tinklus išsitraukė, nors jau keletą metų nebuvo žvejojęs. O paskui prie viskio butelio pripasakojo visokių vietinių legendų. Vienoje iš jų minimas “dievas kalnas”, kuris ateis iš jūros tam, kad praneštų apie pasaulio pabaigos pradžią.
 -Graži legenda, bet reportaže vargu ar pavyks ją panaudoti, – atsiduso Telma ir užsiėmė nosį. – O ir pasaulio pabaigos tema taip nuvalkiota, kad apie ją rašyti ims tik tokie leidiniai kaip “Moterų laimė”ir “Numerologija visiems”.
 -Na, dar ir “Bažnyčios žinios”, – šaipėsi fotografas, – bažnyčia be pasaulio pabaigos grėsmės – tai kaip garnyras be kepsnio, nei šis, nei tas.
 -Na, aš jau  startuoju, – pareiškė žurnalistė ir išsitraukusi diktofoną žingtelėjo link netoliese stovinčios ir į jūrą spoksančios damos. – Labas vakaras, Nortlendo žinios. Ką jūs galvojate apie tą padarą, ar kas tai yra, išnirusį iš jūros?
 -Oi, – aikčiojo užklupta smalsuolė, – tas keistas dalykas labai dvokia ir negaliu atsistebėti, kaip tas vyras gali prie jo būti….
 -Koks vyras? – pasitikslino reporterė ir tik tada – geriau įsižiūrėjusi –  pamatė, kad prie pat grėsmingo objekto yra dvi žmonių figūrėlės. Vyro, kuris kažką darė – atrodo, pjūkliuku pjovė tamsią masę – ir mažo berniuko, kuris susiraukęs didvyriškai laikėsi šalia jo. Vyras stovėjo vandenyje iki pusės, berniukas, kurio tik galva ir pečiai kyšojo iš vandens, laikėsi įsitvėręs jo skverno.
 -Iš pradžių jie buvo ant sausumos, bet dėl potvynio vanduo kyla, tai juos jau ir apsėmė, – pasakojo moteriškė.
 -O ko jie ten stovi, – teiravos reporterė, – ką jis daro?
 -Pjauna. Jau dvi valandas pjauna, kad nors gabaliuką atskirtų. Kieta ten labai.
 Žurnalistė dar kiek pabėgiojo nuo vieno iki kito žioplinėtojo. Kiekvieno ko nors klausdavo, bet jos veidas niaukės – nieko nauja nepavyko sužinoti. Visi net užsikirsdami pasakojo, kaip apstulbo pamatę ant kranto tą “didžiulį kumpį”, “milžinišką datulę”… O vienas įsilinksminęs pilietis objektą vaizdingai palygino su krūvele, kurią kažkoks milžinas neva paliko ant kranto, kai jam pagaliau pavyko įveikti vidurių užkietėjimą.
 Telma supratingai palinkčiojo galva – nuo kvapo ir jai rietė nosį. Į vandenį link paslaptingo objekto ir vyrų nesiveržė – nuo objekto ją saugojo savisaugos instinktas. O pjovėjai patys turės išbristi į krantą, ir čia jų lauks ji. Su paruoštu diktofonu ir jau sugalvotais klausimais. Ir vargas tam žurnaliūgai, kuris sugalvotų ją aplenkti – iškabins akis!
 Intuicija jai sakė, kad reportažas bus labai svarbus. Ir ji jau beveik tikėjo, kad gaus pirmą puslapį.
 Intuicija neklydo. Beje, po kelių savaičių reportažą pirmuose puslapiuose spausdino visame pasaulyje.



000



 -Tėėėti, – verkšleno Robis, – tėti, aš jau nebegaliuuu…
 Vaikas jau ne tik verkšleno – jis verkė nuo nepakeliamos smarvės, o bangos retkarčiais beveik siekė jo smakrą.
 -Eik į krantą, – eilinį kartą burbtelėjo jam tėtis.
 -Be tavęęęs neeeisiuuu, – bliovė atžala, – kieeek tu gali pjautiii? Jis gi vėl suaugaaa…
 -Aha, žaltys, suauga, – pro sukąstus dantis niurzgė santechnikas, – bet pameni, man jau buvo beveik pavykę.
 Pjaunama masė ožiavosi. Vos tik pjūkliukas pagaliau pasinerdavo masėje, pjūvio kraštai, virš jo sulipę nors keletui sekundžių, vėl suaugdavo. Santechnikas iš paskutiniųjų lenktyniavo su mase.
 -Tėėėtiii, man atrodo, kad jis kvėpuoja!
 -Kiek aš tau turiu sakyti, kad eitum į krantą, – niršo santechnikas. Jo marškiniai buvo šlapi nuo prakaito, dešinį petį nepakeliamai gėlė. Ir ne tik nuo nuovargio: bepjaunant jį  kelis kartus nukrėtė gan stipri elektros srovė, o ruda “siena” priešais ir nedidelis atsikišimas, kurį jis bandė nupjauti, tai įkaisdavo iki deginimo, tai atšaldavo tarsi ledas. Žinoma, ir taip persigandusiam vaikui jis apie tai nepasakė.
 Bet trauktis jis jau negalėjo. Laikėsi tarsi pasiutęs buldogas, dantimis įsisegęs į dramblio koją. Spjaudėsi, keikėsi, rėkė iš skausmo, bet pjovė. Tačiau stengėsi veltui. O vaikas verkė. O jūra  lipo vis aukštyn ir aukštyn, iki visiško apsėmimo liko labai nedaug.
 -Tėėėti, o jei neleist jam sulipti?
 -Kaip neleisti? Verčiau patylėtum ir netrukdytum man dirbt!
 -Tai aš gi netrukdau! Klausyk, tėti,  aš marškinius ten kišiu, o tu su pjūkliuku toliau pjauk. Tada jis negalės užgyti.
 Santechnikas nuščiuvo. Išdidumas nelabai norėjo leisti naudotis vaiko patarimu, tačiau idėja buvo labai patraukli, o jis jautėsi pavargęs ir išsekęs. Atsidusęs jis per galvą nusitraukė marškinius ir ištiesė juos vaikui.
 -Gerai Robi, aš pjausiu, o tu grūsk juos paskui pjūkliuką. Ir dar – nebijok. Kas bebūtų, nebijok.
-Aš žinau, tėti, – sublizgo Robio akys, – aš žinau, kad jis gyvas. Bet tu jo nebijai, tai ir aš jo nebijosiu.
-Teisingai! O dabar dirbam – turim suspėt, kol mūsų galutinai neapsėmė.



000



 Jei ponas Dievas paimtų milžinišką peilį ir pjautų juo žemę šalia vienos apleistos kasyklos, giliai žemėje rastų kone trijų šimtų metrų ilgio tuštumą storo betono apvalkale. Tokią milžinišką nelygią piliulę su įdaru iš gaudžiančio metalo ir virpančio stiklo. Iš kabelių, vamzdžių bei sudėtingų sistemų.  Ši „piliulė“ kiekvienais metais nusiurbdavo iš šalies biudžeto sumą, kuri paliktų nemenką įspūdį net Bilui Geitsui. Bet jis apie tai nieko nežinojo, kaip ir kiti mokesčių mokėtojai, išskyrus saujelę gynybos ministerijos šulų bei keliasdešimt „piliulėje“ dirbančių aukščiausios kvalifikacijos specialistų. O pastarieji tiesiog dirbo. Keletas svajojo apie Nobelio premiją. Kai tik galės papasakoti, ką sukūrė, žinoma.
Dabar visoje bazėje-laboratorijoje jų buvo tik trys: senis, vidutinio amžiaus moteris bei jaunuolis. Ir ketvirtas – paauglys, moters sūnus. Bet jis nedalyvavo pokalbyje, nes kompiuteriu žaidė „Delta Force“.
-Markai, – kreipėsi į paauglį moteris, – Markai, išjunk pagaliau tą prakeiktą žaidimą!
Paauglio pirštai akimirkai sustingo, tačiau tuoj ėmė toliau bėgioti klavišais. Visa trijulė įsispoksojo į jo liesą nugarą, aptemptą juodais marškinėliais. Ten buvo pavaizduotas piktai skirtingomis akimis dėbsantis Merilyn Menson, kurį Marko motina kažkada palaikė moterimi. Tai, Marko nuomone, galėjo padaryti tik toks dinozauras, kaip jo mama..
-Ele, geriau palik jį ramybėje, – moteriai patarė  jaunuolis dryžuotu megztiniu. – Jam taip geriau.
Geriau įsižiūrėjus į jaunuolį paaiškėtų, kad jam jau visi trisdešimt metų, nors šokių klubų prieblandoje jam duotumei ne daugiau kaip dvidešimt penkis. Aukštas, liesas, su garbanotų plaukų kupeta ant galvos, jis jau buvo spėjęs apsiginti disertaciją, kurios tema pritraukė gynybos ministerijos dėmesį. Andžejus „piliulėje“dirbo jau beveik metus, bet tebebuvo laikomas naujoku.
-Vaiką reikėjo palikti slėptuvėje, – žodį tarė vyriausias kompanijos narys. – Mūsų kompanija jam neįdomi.
-O jūs žinote patikimą slėptuvę? – išsišiepdamas įsiterpė Andžejus. – Pasakykite, kur ji yra, ir aš ten bėgsiu visom keturiom. O gal vaikas jums tiesiog gadina nervus? Ar ne taip, profesoriau?
Kreipinys „profesoriau“ Stivenui Hikilui jau buvo įprastas kaip nuosavas vardas – profesoriavo jis jau daugiau nei trisdešimt metų. Kažkada studentų pramintas tomahauku (tiesa, universitete ir be jo buvo pora panašių “kirvių”), jis veržliai sukiojo kaklą, o savo žodžius patvirtindavo energingais rankų judesiais. Jame dar teberuseno likučiai tos galingos energijos, kurios dėka jis aštuoniolika metų vadovavo vienam rimčiausių šalyje tyrimų centrų, dėstė poroje universitetų, o prieš aštuonerius metus gynybos ministerijos užsakymu įkūrė šią laboratoriją. Garsėjo nepakantumu jauniems specialistams. Šie atsilygindavo tuo pačiu.
-Nervus? Kokius nervus? Jaunuoli, mano nervų sistemą studentai pribaigė jau prieš dvidešimt metų!
 -O kiek metų tada jau buvot dėstęs? – pasiteiravo Eleonora, – man šiaip įdomu,  kiek laiko nervų sistema tai atlaiko.
-Nuo atsparumo laipsnio priklauso, – vėl įsiterpė Andžejus. – Beje, dabar tai jau nebesvarbu, kaip ir visa kita.
Eleonora virpančiais pirštais išsitraukė iš balto metalo portsigaro ilgą rudą cigaretę, čekštelėjusi žiebtuvėliu, uždegė ir nervingai užsirūkė. Išpūtė dūmą, žiūrėdama į grindis.
-Na, jūs profesoriau, atleiskit, jau kaip ir pragyvenot gyvenimą, aš irgi šiek tiek atgyvenau, Andžejus, va, vos tik pradėjęs gyvent… bet man vaikų gaila. Ir ne tik savojo – visų. Tų, kam gyvenimas buvo dar tik prieš akis, – ji dirstelėjo į Marko nugarą ir Eleonoros akyse sužvilgo ašaros.
Andžejus stovėjo atsirėmęs į sieną, žvelgė kažkur į šoną, tylėjo sukandęs dantis.
-Galime įžvelgti šviesiąją šio dalyko pusę, – tyliai prakalbo profesorius.
-Kokią?! – pasipiktinusi riktelėjo Eleonora.
-Mes savo akimis pamatėme pasaulio pabaigą. O juk galėjom pragyventi ir tiesiog numirti lovoje ar dar kur. Ir nepamatyti.
-Cha! – tepasakė Eleonora ir vėl užsitraukė dūmą.
-O, gerbiamas profesoriau, – Andžejaus balse pasigirdo ironijos gyslelės, – kur jūsų neišjudinamos ramybės paslaptis? Atskleiskite mums, paprastiems mirtingiesiems.
-Susitaikymas su neišvengiamybe, jaunuoli. Neverta kovoti su neišvengiamais dalykais.
-Norite pasakyti, kad tai buvo neišvengiama?
-Žinoma, jaunuoli. Tai buvo tik laiko klausimas. Aukštesnio lygio sistema išstumia žemesnio lygio sistemą. Visa evoliucija – spalvinga to iliustracija. Mes buvome ramūs, nes neturėjome čia pakankamai stiprių priešininkų… iki šiol neturėjome.
-Ir staiga bac, – vėl įsiterpė Andžejus, – per du mėnesius iš mūsų atėmė planetą. Ar ne per greitai? Anksčiau kova tarp rūšių trukdavo tūkstantmečius. O dabar – viskas per du mėnesius. Tiesiog atėmė. Ir net karo nebuvo
-Taip, – sutiko profesorius, – karo nebuvo. Bet tokio, kokio tikėjomės.
-Man įdomu, – staiga tarė Eleonora, – kas dabar Luvre? Pavyzdžiui, Mona Liza? Kas jai? Kas su ja bus?
-Luvras po vandeniu, kaip ir visa kita.  Gal dar kabo ir mirksta, o gal sugraužė ją kas su visa drobe, – atsainiai atsakė Andžejus.
-Žmonijos kultūrinis palikimas jiems neįdomus?
-Manau, kad taip, miela Eleonora, – atsiduso profesorius, – mūsų vertybės – mūsų susitarimo reikalas. Tai tik mums šitas popieriukas, – profesorius išsitraukė iš kišenės banknotą, – ar kokia nors Mona Liza  yra svarbus, vertingas ir saugotinas.
-Buvo vertingas ir saugotinas, – burbtelėjo Andžejus. – Elen, paskolink žiebtuvėlį.
Daktarė susidomėjusi ištiesė jam žiebtuvėlį.
Andžejus paėmė žiebtuvėlį, išsitraukė iš kišenės suglamžytą šimto dolerių banknotą, ištiesino jį  ir padegė.
-Kad jūs žinotumėt, koks malonumas juos degint, – tarė, išsitraukdamas ir padegdamas dar vieną kupiūrą. O paskui dvi iškart.
-Jaunuoli, jei jūs dar norite pasižaisti degtukais, galite iš mano portfelio paimti ir mano piniginę – ten jų dar daugiau yra, – pašaipiai pasiūlė profesorius.
-Jūs geriau būtumėt man juos atidavę… prieš mėnesį, – pasigirdo plonas irzlus balselis.
Visi atsisuko į Marką.
Kreivai besišypsantis paauglys vėl atsuko kompanijai nugarą ir žaidė toliau.
-O tu ten žaisk nešnipinėjęs, ką suaugusieji kalba! – Andžejus sudegino paskutinius savo banknotus, padėjo žiebtuvėlį ant stalo ir ėmė nervingai vaikštinėti po kambarį. – O jūs, profesoriau, geriau paskolintumėt man savo ramybės. Nes mano stogas nuvažiuos anksčiau, nei užversiu kanopas. O kam jums kompanionas, nuo kurio stogo čerpės byra? Mmm? Aš net neapverkiu pražuvusios žmonijos, kaip mūsų kolegė Elen. Paskutinė apraudotoja, beklūpanti ant žmonijos kapo. O juk mums net paminklo nepastatys.
-Apsiramink, paskutinis cinike, – daktarė rūkė eilinę cigaretę. – Ką rodo tavo sensoriai?
-Kol kas ramu. Viršuje kelis kartu buvo visokios velniavos, bet jie dar neaptiko įėjimo į tunelį. Gerai mes ten jį išsprogdinom. Ir visgi, profesoriau, kaip mes sugebėjome taip apsižioplinti?!
-Apsižioplinti?
 Kaip mes galėjome prarasti planetą? Dar prieš du mėnesius viskas buvo gerai, aš planavau leisti atostogas Egipte. Taigi dabar aš turėčiau slampinėti apie piramides, o vakare maigyti krūtis tamsiaakei gražuolei! O ką aš darau?!
-Jaunuoli, kad ir koks būtum kietas – čia kalbant jūsų žargonu, – aukščiau bambos neiššoksi.
-Tai yra?
–Mes buvom šioj planetoj stipriausia rūšis, savo konkurentus išmedžiojom, o likusius sukišom į zoologijos sodus. O dabar atsirado dar stipresnė rūšis ir, atrodo, jie tą patį daro su mumis.
Andžejus atsisėdo ant kompiuterinės kėdės ir sukiojosi į šonus.
-Man atrodo, kad jie nėra stipresni už mus, jie tiesiog kitokie, – pratarė Eleonora, – ir tas kitoniškumas ir yra jų ginklas.
-Aha, – sutiko Andžejus, – kur kas normaliau, kai tave apšaudo raketom žemė-oras-žemė, o ne prileidžia į vandenynus kažkokių mutavusių dumblių, kurie ima keisti atmosferos sudėtį ir miestai, o paskui ir kaimai, ima dusti. O paskui pakyla temperatūra ir ištirpsta visi ledynai. Ir būna masinis bul-bul… Beje, profesoriau, juk tik jūs priėjote prie visos informacijos. Ką jūs mums primelavote? Juk dabar jau galite pasakyti? Tik nesiginkite, kad oficiali versija apie “dievą-kalną” iš jūros yra tikra.
-Kitokios ir aš neturiu. Pirmą kokoną audra išmetė prie Nortlendo. Jį rado vietiniai žvejai, kurie paskambino į „Nortlendo žinių“ redakciją. Aš mačiau tas pačias nuotraukas, kaip ir jūs skaičiau tą patį Telmos Žiro reportažą. O jau kitą rytą kokono jau nebebuvo – per atoslūgį nušliaužė  atgal į jūrą.
-O audinių pavyzdys?
-O už pavyzdį mes turim būt dėkingi atkakliam santechnikui, kuris nepabijojo atpjaut gabaliuką. O gabaliukas dar mėnesį gulėjo jo šaldytuvo šaldymo kameroje, kol pagaliau susiprotėta jį iš jo pasiimti. O va tada genetikams plaukai pasišiaušė turbūt net ir pažastyse. Genetikų ataskaitos atrodė labiau panašios į fantastinius apsakymus, o ne į mokslinius darbus.
-Jūs tai iškart supratote?! – ėmė priekaištauti Eleonora. – Jūs supratote ir mums nepasakėte?!
-Jūs žinojote tiek, kiek jums priklausė žinoti. Kartais nežinojimas yra palaima.
-Jūs nepasakėte…
-O ką tai būtų pakeitę, mieloji Eleonora? Jei būčiau pasakęs, kad jūroje yra kažkas, kieno DNR daug kartų sudėtingesnė nei mūsų? Jei būčiau informavęs, kad atsirado kita rūšis, su kuria mes negalime lygintis? Ir, jei ji sugalvos – o sugalvos – užsiimti planetą, mes neįstengsime su ja kautis? Pasakyti, kad mes pasmerkti?
-Aš nežinau, – cigaretė Eleonoros pirštuose perlūžo pusiau, – galbūt būčiau keliavus po pasaulį ar šiaip… aš taip mažai mačiau visko. Visada atrodė, kad dar suspėsiu, o staiga… viskas.
-Aaa, – mostelėjo rankomis profesorius, – tai aš turėjau atrinkti laimingųjų grupę ir informuoti, kad žmonijai liko mažai laiko – kad jie galėtų paskutinį kartą apsilankyti įsimintinose vietose?!!!
-O gal tada dar buvo įmanoma jį sugaut? – Andžejus atsisėdo ant stalo. – Ar povandeniniais laivais nuplaukt ir subombarduot?
-O kaip jį rasi? Vandenynai dideli ir gilūs, visko patikrinti neįmanoma, – profesorius sunėrė rankas ant krūtinės. – Beje, tai simboliška: gyvybė kartą jau atėjo iš jūros ir pagimdė mus. O paskui atėjo dar kartą ir jau kitokia – kad nušluotų nuo žemės ankščiau atėjusius.
-Ieškot buvo galima, – Andžejus pašoko nuo kėdės, – jei Menčerovo teorija apie žaibišką nežinomos moliuskų rūšies mutaciją dėl jūroje palaidotų radioaktyvių atliekų yra teisinga, tai reikėjo tikrinti vietas, kur buvo laidojamos atliekos…
-Tai rusai gi ieškojo, – burbtelėjo Eleonora. – Rado kukį su snapu.
-Elen, jie tik apie savo krantus pasimurkdė truputį. Susirinko kaliošus ir finansavimas baigės.
-Andžejau, daug kas ieškojo, – raukė kaktą profesorius, –  bet rasti adatą šieno kaugėje daug lengviau.  Atliekas, tiek radioaktyvias tiek ne, verčia jūron visi, kas tik jų turi. Prisiminkite, kiek povandeninių atominių laivų yra negrįžę į uostus… Taip pat nepamirškite milijonus kubų nutekamųjų vandenų su organinėm priemaišom, kurios irgi velniažin kaip veikia jūros fauną ir florą. Prisidirbom, faktas.
-Ei jūs ten, – vėl pasigirdo plonas Marko balselis, – jūs ten ginčijatės ir nematote, kad tam ekrane atsirado kažkoks pranešimas.
Andžejus nulapatavo prie kompiuterio:
-Pirmąjį koridorių semia. Kažkur sistemos išsihermetino.
Visi nuščiuvo. Nors nė vienas nebesitikėjo išeiti į paviršių, mintis apie tai, kad kelias atgal  atkirstas, nuteikė ypač nemaloniai.
 -O, net nežinojau, kad esu klaustrofobas, – suburbėjo Andžejus. – Pasirodo esu, taigi.
-Ką tai reiškia? – virpančiu balsu klausė Markas. – Mama, ko tu verki?
Eleonora bandė paslėpti ašaras.
-Vanduo semia patalpas, berniuk, tik tiek, – ramino jį profesorius.
-Tai mes iš čia nebeišeisime?
-Mes turime narų aprangų, – įsiterpė Andžejus. – Bet ką mums ten veikti? Mus suris su visa apranga per pirmas penkias minutes.
-O tai jau visa žemė apsemta? – Markas ir toliau klausinėjo profesorių. – Tai mes čia ir liksim? Ir mirsim?
“Ir mirsim” jis pasakė ausį rėžiančiu falcetu – paauglio balsas užlūžo.
-Negalvok apie nieką, Markai, – ramino jį profesorius. – Geriau eik žaisti.
-Kas žino, – lyg rimtai, lyg juokais kalbėjo Andžejus, – gal dabar staiga atskris ufonautai ir išgelbės mus visus. O gal visa tai tik sapnas, ir mes tuojau nubusime bei suprasime, kad vėluojame į darbus, o tu – kad pramiegojai pirmą pamoką…
-Nemeluokite man! – pyko Markas, – aš nesu toks kvailas. Ir puikiai suprantu, kad mums ragai.
Suaugusieji tylėjo. Nebuvo kaip ginčytis.
-Nekenčiu jų, nekenčiu! – suriko Markas, suspaudęs kumščius, – jei galėčiau, išmuščiau juos visus iki vieno!!! Neeekeeenčiuuu!!!
-Gyvenimas – tai ne kompiuterinis žaidimas, – niurnėjo profesorius.
-Išmuštum visus iki vieno… – tyliai ir staiga pasikeitusiu balsu pratarė Andžejus žvelgdamas kažkur į tolį. – Išmuštum, sakai?
-Išmuščiau!!!
-Profesoriau, – Andžejus atsisuko į senioką ir besišypsodamas pažvelgė jam į akis, – o tai mintis! Kūdikio lūpomis kalba tiesa.
-Jaunuoli, ką jūs turite omenyje?
-Eksperimentinį DFG generatorių mes išjungėme beveik neišbandę, bet jis iki šiol neišmontuotas. Sudėt į jį viską, ką turim, ir paleist…
-Visas atsargas? Jaunuoli, ar jūs bent įsivaizduojate, kas būtų?
-Labai gerai įsivaizduoju, – šiepė dantis Andžėjus.
-Aš už, – tyliai pratarė Elen.
-Aš prieš, – užprotestavo profesorius, – juk daugelyje slėptuvių dar yra gyvų žmonių. Daug kas turi deguonies atsargas…
-O kas bus, kai jos baigsis, jūs įsivaizduojate? – net užsikirsdama aiškino Eleonora. – Deguoniui pasibaigus, kai kurie kils į paviršių. O ten – metanas. Aš – už!
-Ir aš už, nors nežinau, kas bus! – pareiškė Markas. – Mes laimim – trys prieš vieną!
-Aš noriu, kad jūs suprastumėte, – įtaigiai ir dusliai prakalbo profesorius, – planeta yra daugiau negu mes. Tai daugybė rūšių…
-Kurios kaip ir mes išmirė nuo deguonies trūkumo, – įsiterpė Eleonora.
-Jūs mąstote klaidingai, – profesorius neapleido savo pozicijų, – išgyveno nemaža dalis vandenyno gyvūnijos. Galų gale ir naujoji rūšis. Juk jie jūrų dugne statosi kažką panašaus į savo miestus – jie nepanašūs į mus, taip, bet jie tiesiog laimėjo evoliucinėje kovoje. Sąžiningoje konkurencinėje kovoje.
-O man nusispjaut, – atsikirto Andžejus, – mano tėvai buvo Australijoje, kai per jos pakrantes nusirito milžiniška cunamio banga. Daugiau apie juos nieko negirdėjau. Mano mergina atsiuntė žinutę, kad savaitgalį atvažiuos – traukinį, kuriame ji važiavo, nuplovė į jūrą. Ir po viso šito ant mano ausų jūsų makaronai nelimpa. Kill’em all!!
-Tai tik emocijos, Andžejau, – profesoriaus balsas tapo dar įtaigesnis. – O emocijoms pasiduoti nereikia. Nauja rūšis  greičiausiai nenorėjo nuskriausti nei tavo tėvų, nei merginos. Labai gali būti, kad jie nepastebėjo mūsų – sausuma jiems neįdomi. Juk jie atėjo su visai nauja evoliucine strategija. Jiems reikėjo daugiau ir šiltesnio vandens – išleido tuos savo dumblius, o šie pakeitė atmosferą. Pakilo temperatūra, ištirpo visi ledynai, ir mūsų civilizacija paprasčiausiai nuskendo…
-Yra viena sena taisyklė, profesoriau.
-Kokia?
-Akis už akį, dantis už dantį, – Andžejus nebesišypsojo.
-Primityvu.
-Žinoma, primityvu, – Andžejus vėl rodė dantis, – mes gi dabar primityvi rūšis šalia naujosios. Bet mes turime DFG generatorių.



000



-Vanduo, – pusbalsiu tarė Eleonora, – vanduo veržias pro durų apačią.
Visi jie stovėjo raudonomis avarinėmis lempomis apšviestoje salėje, kurios centre vibravo DFG.
-Jau metas, – sušnabždėjo Andžejus, – reikia jungti.
Eleonora apkabino sūnų. Profesorius ištiesė ranką Andžejui ir paspaudė.
-Buvote geras kolega, nors ir pernelyg plepus.
-O jūs man visada buvote pavyzdžiu, nors ir įkyrėdavote.
-O jūs abu man geri buvot, – pro ašaras šypsojosi Eleonora, – bet sutinku su profesorium, kad Andžejus pernelyg plepus.
-Ek tu, mamyte Elen, – šypsojosi išbalęs Andžejus, – aš tavim pasitikėjau labiau nei savim. Ajajai, turėčiau laiko – pasitaisyčiau. Tapčiau rimtas ir niūrus!
-Aha, mama gera, – įsiterpė Markas, – ir jūs visi geri. Aš užaugęs norėčiau būti kaip profesorius, nors ne… gal kaip Andžėjus… – staiga  nutilo supratęs, kad kalba nesąmones.
Kelias sekundes užsitęsė nemaloni tyla.
O paskui Andžėjus nuspaudė svertą.


000



Tnktnktnkjuuu apsidžiaugė – kitoje patalpoje rado dar vieną skanų skenduolį. Pasimėgaudamas įsiurbė. Išspjauti dirbtinio epidermio nespėjo – išvirė gyvas.
O dar po minutės ir dvidešimt keturių sekundžių planetos neliko. Jei nekreipsime dėmesio į nedidelę juodąją skylę jos vietoje.


Apsakymo aptarimas forume.


 



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

AuA: Žiurkiūkštis

Kregždutė Žiurkiūkštis Tupėdama ant namo atbrailos ji ramiai šypsojosi žiūrėdama žemyn į siaurą judrią miesto gatvelę. Žmones vaikščiojo, stumdėsi, stovinėjo prie prekystalių ir triukšmavo. Šioje […]
Archyvas
 

 
 
 

AuA: Lėta eiga

U Ka Lėta eiga Prologas Dievas: – Iš tiesų sakau jums, aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, žemės paviršiuje. Bet niekas jo negirdėjo ir nepuolė ant kelių atgailauti. […]
Archyvas
 

 
 
 

AuA: Akys

Kerštass Akys Ne veltui mūsų planeta vadinama Pilkąja. Visas pasaulis tiesiog paskendęs pilkumoj: medžiai, pastatai, gėlės, ir netgi žmonės pilki. Ką jau bekalbėt apie pastarųjų […]
Archyvas