Konkursai

2014-01-01
 

AuA: Akys

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Kerštass


Akys


Ne veltui mūsų planeta vadinama Pilkąja. Visas pasaulis tiesiog paskendęs pilkumoj: medžiai, pastatai, gėlės, ir netgi žmonės pilki. Ką jau bekalbėt apie pastarųjų akis. Jos irgi pilkos ir niūrios. Nesvarbu, ar žmogus džiaugtųsi, ar liūdėtų, ar tiesiog žiūrėtų į tolį.  Akys vis tiek lieka blankios, be jokio gyvybės ženklo.
Nieko, išskyrus pilkumą, ir nėra. Tik nuolatinė prietema ir slogutis.
Ir mane slėgė tas beformis, neišvaizdus, tamsus pasaulis. Niekaip negalėjau suprasti, kas man yra, kad negaliu džiaugtis gyvenimu.
Negalėjau jo pakęsti. Dažnai užmerkdavau akis ir panirdavau į tamsą, kad pailsėčiau nuo aplinkos. Rytais nenorėdavau prasimerkti, suskambus žadintuvui. Iš anksto žinodavau, ką pamatysiu.

 Tą rytą viskas prasidėjo įprastai. Pro langą švietė pilka saulė. Aš ruošiausi į darbą. Kaip visada nusiprausiau, pavalgiau, apsirengiau ir išėjau.
Diena, kaip visos. Nieko gero, nieko naujo. Tiesiog eilinė tarnautojo pilka diena.
Žmonės zujo pirmyn, atgal. Svetimi, rimti, skubantys.
Eidamas niekur nesižvalgiau. O ko čia žvalgytis, kai aplinkui vien pilkuma?
Ėjau kaip automatas, nieko nematydamas, nesvarstydamas. Kaip metalo staklės, atlikdamos tą patį veiksmą, gamina detales, taip ir aš kas dieną kartojau savo kelią, kurį mokėjau atmintinai.
Netrukus atsidūriau prie apniukusio savo darbo pastato.
Pakilau į savo dešimtą aukštą, susitikau bendradarbius. (Jei manęs dabar paklaustumėte, kokios jie lyties, turbūt ne iš karto atsakyčiau). Tylomis linktelėjau galvą ir traukiau link savo darbo vietos.
Atsisėdau prie stalo ir iš karto užsidengiau akis. Tai jau buvo tapę įpročiu. Tik taip galėjau susikaupti darbui, truputėlį pailsėjęs nuo visos pakeliui matytos pilkumos.
Bet tą kartą nesisekė susikaupti. Nusprendžiau išeiti išgerti kavos.
Nusileidau iki pirmo aukšto bufeto. Tokiu metu jis dar buvo tuščias. Paėmiau kavos ir nulindau į patį giliausią kampą, kad bet kas manęs ir nepamatytų.  Ramiai gėriau kavą, žiūrėdamas tik į puodelį, kol neišgirdau pro dantis košiamų žodžių “Krapštyk greičiau pinigus, kriošena!”. Pažvelgiau į prekystalį, bet ne iš karto supratau, kas vyksta, koks to žmogaus veidas. Pasirodo jis buvo užsidėjęs kaukę. Nesulaukęs atsako iš pardavėjos, jis papurškė kažkokių dujų balionėliu jai į veidą. Pardavėja apsvaigusi nugriuvo, o jis pats puolė prie kasos. Bandė kuo greičiau iškrapštyti iš ten pinigus. Susierzino dėl savo kaukės, nusismaukė ją. Susirinko viską, ką rado ir jau būtų smukęs pro duris, kai probėgomis akimis užkliudė mane.
Aš tuo tarpu sėdėjau apstulbęs ir nieko nedariau.
– Matei! – sušvogždė jis. – Nieko, vis tiek manęs nepažinsi!
Jis grėsmingai prisiartino, man taip ir nespėjus niekaip sureaguoti nei pasipriešinti ir išsitraukė savo balionėlį… 
Atsibudau ligoninėje, bent jau taip nusprendžiau iš kvapo ir garsų. Pajutau, kad ant akių man uždėtas tvarstis, nes buvau aklinoje tamsoje. Tikriausiai, tos dujos pakenkė mano akims. Jei ne skausmas būčiau jautęsis visiškai pakenčiamai – juk taip mėgdavau ilsėdamasis užsidengti akis.
Po kiek laiko išgirdau balsus. Ne greta, bet kažkur lyg ir už durų:
  – Sunkus atvejis, kolegos. Tas psichopatas išdūrė jam akis. Pažeisti akių nervai. Turim tik dvi išeitis: arba pašalinti nervus ir tuo užkirsti kelią jam kada nors įsodinti akis, arba kuo greičiau surasti jam akių donorą.
 “Negi jie čia apie mane?! Jis išdūrė man akis?! Jis sakė “Nepažinsi manęs!”… 
Keletą akimirkų bandžiau suvirškinti informaciją, sukėlusią šoką. Bet po kiek laiko, kai pradėjau klausti savęs “O kaip gi dabar? Kaip toliau gyvensiu?”, pamaniau net, kad taip gal net geriau? Nebereikės užsidengti akių, kai norėsiu pailsėti. Liūdnas humoras…
Bet jaučiausi per daug pavargęs. Nepaisant skausmo, norėjosi miego. Tačiau pajutau, kad kažkas mane judina:
– Pabuskit! Turiu jums kai ką pasakyti.
Pasukau galvą į kalbančiojo pusę, bet nieko nepamačiau. O ir kaip galėjau?
– Kas jūs?- paklausiau.
– Niekas,- pasigirdo atsakymas.
– Tai ką čia veikiat?
– Aš girdėjau gydytojų pašnekesį. Žinau, kad jūs aklas ir niekada nebematysit, jei jums kuo greičiau nebus persodintos akys. Todėl ir aš nusprendžiau nebelaukti
– Ką norite tuo pasakyti?
– Atėjau jums pasiūlyti akis.
– Savo? Jus ką beprotis?
– Ne. Aš vykdau savo sūnaus valią. Jis komoje ir jau niekada nepakils iš lovos. Nebegaliu žiūrėti, kaip jis tik funkcionuoja prijungtas prie aparatūros. Aš pasiryžau leisti jam numirti.  Jis pats manęs to prašė, kai dar galėjo kalbėti. Taip pat prašė, kad būtų paaukoti jo organai. Noriu, kad jo paskutinis pageidavimas būtų išpildytas. Jo akys sveikos ir dar gerai funkcionuoja. Tad jums laikas apsispręsti. Jei jūs sutinkat, mes pasirašom donorystės sutartį ir dar šiandien, neatėjus nakčiai, jūs turėsite akis.
 Jis nutilo. Supratau, kad man duotas gana nedidelis pasirinkimas: arba priimti akis, arba visam gyvenimui likti aklam. O jūs, ar būtumėte norėję likti invalidu? Iš gyvenimo nieko gero nesitikėjau ir nelaukiau. Jei būtų kilęs klausimas, ar likti gyventi, ar mirti, tai dar gal ir būčiau ilgiau pasvarstęs. Bet likti amžinai nuo kažko priklausomu! Aš netgi neturėjau nė vieno artimo žmogaus, kuris galėtų manimi pasirūpinti!
Ilgai aš nesvarsčiau. Buvo labai kvaila pasirašinėti kažką, ko nematau. Tada dar pamaniau, kad taip labai lengva mane apgauti. Bet šalia girdėjau besiruošiančius gydytojus.
– Dar vienas prašymas – pašnibždomis ištarė mano donoro tėvas. – Geriau nepasakokite niekam, jei matysite kaip nors neįprastai.
– Kodėl? – truputį išsigandęs paklausiau.
– Nes galite likti nesuprastas.
– Galim pradėti, – pasigirdo turbūt gydytojo balsas ir mano lova pajudėjo, reikia manyti, į operacinę…
Kai atsibudau aplinkui šurmuliavo slaugytojos, gydytojai, ligoniai.
-Kaip jaučiatės?-išgirdau moterišką balsą.
– Dar nežinau, – burbtelėjau.
– Na manau, kad turėtumėt jaustis gerai, nes turit naujas akis. Operacija pavyko. Po valandos apžiūrai ateis gydytojas ir nuims jums tvarsčius. Jei viskas gerai, jau turėtumėte pradėti matyti.
Kol laukiau gydytojo, galvojau apie paskutinius savo donoro tėvo žodžius ir bandžiau suvokti ką jie galėtų reikšti. Jis gi sakė, kad akys sveikos ir gerai funkcionuoja. Gal vis dėlto ne? Bet kodėl nepasakoti? Aš blogai matysiu ir dar visa tai turėsiu slėpti?!
Pagaliau tvarsčiau buvo nuimti. Pasijutau, kaip visiškoje tamsoje staigiai apšviestas. Išskyrus šviesą, kurios tokios ryškios dar niekad nebuvau matęs, daugiau  nieko nemačiau.
Po kelių akimirkų pradėjau skirti daiktų ir žmonių kontūrus.
Tačiau kažkas buvo ne taip.
– Na, kaip matote? – pasiteiravo gydytojas. – Ar viskas gerai? Ar matote kontūrus?
– Matau, bet…
– Žinoma, iš karto tikėtis, kad matysite aiškų vaizdą negalite. Kol kas tik kontūrai, o detales pradėsite matyti tik po kiek laiko.
Daugiau nesakiau nieko. Tikriausiai, tikrai nebūčiau suprastas. Pagaliau nesugebėjau ir paaiškinti, kas buvo ne taip.
Gydytojas padarė išvadą, kad operacija pavyko gerai ir tolesnis gydymas ligoninėje nebūtinas, todėl davė nurodymus išrašymui.
 Po kokios valandos jau stovėjau lauke ir laukiau, kol privažiuos taksi. Niekaip nesupratau, kas man darosi. Negalėjau skųstis, kad matau blogai. Vaizdai buvo ryškūs, bet keisti. Akyse vis sublykčiodavo keistos ugnelės, kai kurie daiktai netikėtai pasirodydavo ryškesni, nei kiti.
“Turbūt čia pooperacinis periodas. Praeis,” raminau save.
Netrukus šalia manęs sustojo juodas limuzinas ir pro atidarytą langą pasigirdo pažįstamas balsas:
– Lipkite.
Nesipriešinau kvietimui, nes labai tikėjausi, kad žmogus, kuris padovanojo savo sūnaus akis, galės paaiškinti, kodėl taip keistai matau.
Vyriškis buvo gana jaunas ir labai ryškiu veidu. Man pasirodė, kad jis pažvelgė į mane su meile, kaip į sūnų.
– Suprantu, kad jūs keistai jaučiatės ir norite paaiškinimo,- prabilo jis. Jūs gal net galvojate, kad priimdamas akis, tik dar labiau sau pakenkėt. Tai netiesa! Jūs gavote tiesiog  Dievo dovaną.
 Mūsų šeima – pirmųjų žmonių palikuonys, kurie atsikėlė iš Žemės į Pilkąją planetą. Protėviai čia įsikūrė, pradėjo naują gyvenimą.
 Metai bėgo, žmonės keitėsi, ir vis darėsi panašesni į vietos gyventojus. Tačiau karts nuo karto gimdavo vaikai, kurie buvo tokie pat, kaip ir jų protėviai Žemėje. Taip atsitiko ir mūsų sūnui. Aš ne be reikalo tempiau su aparatūros atjungimu. Labiausiai laukiau žmogaus, kuriam prireiks būtent akių donoro. Sūnus paveldėjo savo protėvių akis. Jūs paklausite kas čia keisto? O gi tas, kad mano sūnus galėjo matyti tokį dalyką kaip spalvos.
– Kas tai yra? – paklausiau. 
– Na pažvelkite į mano lūpas? Kokios jos jums atrodo?  
– Ryškios. 
– O akys?   
– Irgi ryškios. 
– Bet kitokios negu lūpos?
– Kitokios.
– Taigi, mano lūpos yra raudonos spalvos, o akys mėlynos.
– Jums atrodo neįprasta. Suprantu. Mūsų pilkieji žmonės spalvas laiko legenda, atkeliavusia iš Žemės. Ir tie, kurie tiki, kad galima matyti spalvas, ar jas net mato, laikomi pamišėliais. Tikrieji gyventojai jų nemato ir net negali įsivaizduoti, kaip jos gali atrodyti, todėl ir laiko spalvas prietarais. Persodinus akis, jūs įgijote sugebėjimą matyti spalvas. Štai kodėl jūs matot keistus žiburiukus, mirgėjimą akyse. Jūs regite spalvas, nors nesuvokiate kaip jos gali atrodyti, nes jų niekada nesat matęs.
Aš siūlau pabaigti gyti pas mus. Jums bus lengviau susivokti ir pradėti skirti spalvas. Sutinkat.?
 Norėjau viską sudėlioti į savo vietas, suvokti, nuraminti tą mirguliavimą akyse.
Ta gijimo periodą aš gyvenau gyvenimą, kokio niekada negalėjau nė įsivaizduoti.
Pirmiausia, jų namas! Aš pirmą kartą supratau, kodėl gėlės yra gražios. Pas juos žydėjo gėlės kiekvienam lange, aplink namą ir kambariai buvo apipinti gėlėmis. Niekada niekur nebuvau to matęs. O gėles visuomet laikiau nereikalingomis šiukšlėmis. Bet, ar galėjau žinoti, kad jų yra ir mėlynų, ir raudonų, ir geltonų, kad jų lapai yra žali? Kad viskas tiesiog nušvinta, kai jos aplink.
Tiesa, iš pradžių visas spalvas turėjau gauti nedidelėmis dozėmis, kadangi nesugebėjau suvirškinti tiek daug įspūdžių iš karto. Todėl jie mane apgyvendino kambaryje, kuris buvo gana pilkas. Ir dienomis periodiškai, kas valandą siūlydavo dešimčiai minučių nueiti į kambarį pailsėti. Iš aš iš tiesų nurimdavau įprastoje aplinkoje, bet per tą dešimt minučių kartu ir labai pasiilgdavau spalvų. Paskui po truputį mano kambaryje šeimininkė ėmė keisti detales. Iš pradžių pakabino mėlynas užuolaidas.  Kai pabusdavau, pirmiausia jas ir matydavau ir širdis iš karto imdavo dainuoti vien nuo suvokimo, kad ši diena jau nebus tokia pilka, kaip visos. Vėliau atsirado puokštė įvairiaspalvių gėlių, dar vėliau žalsvas kilimas…
Skaičiau knygas, kurios buvo publikuojamos pogrindyje, kadangi oficialiai jų niekas nebūtų spausdinęs, o pagaliau ir skaitęs. Juk mūsų Pilkojoje planetoje svarbios tik knygos padedančios kokioje nors veikloje. O čia aš pirmą kartą sužinojau, ką reiškia “širdžiai mielos knygos”.
Buvo ir nelabai malonių dalykų. Dažnai skaudėdavo galvą. Pasidariau itin neramus. Tikriausiai nuo įspūdžių gausos aš vis dar neatsispirdavau pagundai užsidengti akis, bet tuojau vėl nuplėšdavau jas nuo veido išsigandęs, kad atsimerkęs ir vėl pamatysiu pilkumą, kad tai tebuvo gražus sapnas. Naktimis sapnuodavosi košmarai. Vis sapnuodavau, kad kaip ir anksčiau einu pilkomis gatvėmis, žinau, kad čia stovi  raudonas namas. Noriu jį pamatyti, bet matau tik pilką. Atsibusdavau, net suprakaitavęs.
Mano viešnagė ir gijimas užtruko beveik tris mėnesius.
Pagaliau grįžau į savo namus, kurie iš karto privertė mane susigūžti. Nebenorėjau čia gyventi, nebenorėjau gyventi taip. Pilkos sienos ir baldai manęs netenkino. Todėl pirmas darbas, kurį padariau – susižinojau, kaip galima pasigaminti spalvotų dažų. Tada ėmiau marginti viską: sienas, audinius, net buities daiktus: šaukštus,  lėkštes, puodelius…
Aš taip užsivedžiau, kad užsimaniau tą daryti kasdieną. Tad pirmu taikymu pasukau į dažų fabriką ir labai įtaigiai įrodžiau direktoriui, kad esu kaip tik tas žmogus, kuris turėtų būti atsakingas už dažų sudėties patobulinimą. Žinojau, kad jie nemato spalvų, bet jie vis tiek galėjo matyti, kuri pilka yra grynesnė (tam aš panaudojau ryškiai mėlyną atspalvį), o kuri purvinesnė (palyginau su jų pačių pilkais dažais). Mane priėmė…
 Vaikščiodamas miesto gatvėmis, matydavau vis daugiau spalvotų namų, langų, tvorų, sienų. Mano siela dainavo. Mano “akių tėvai”, kaip aš juos vadinau, didžiavosi manimi. Sakė, kad aš pasirinkęs patį greičiausią kelią nuspalvinti planetą. Aš pats net degiau entuziazmu. Negalėjau susitaikyti su tuo, kad maniškiai dažai dar turi konkurentų. Tad mečiau technologo darbą (vis tiek mano receptas jau pasitvirtino ir vykdomas toliau) ir ėmiausi vadybininko pareigų ir čia jau niekas negalėjo manęs pralenkti – niekam nebuvo taip gyvybiškai svarbu parduoti, kuo daugiau dažų kaip man. Aš buvau kaltas dėl to, kad rinką užpildė mėlyni, raudoni, geltoni ir kiti spalvoti dažai.
 Tačiau man nebuvo lemta ilgai džiaugtis savo laime. Prasidėjo pooperacinės komplikacijos. Pasirodė, kad darant operaciją, man buvo pažeistos smegenys ir ligai paūmėjus jos nebesugebėjo savarankiškai funkcionuoti. Todėl esu prijungtas prie aparatūros, kuri bent šiek tiek gerina smegenų veiklą. Bet aišku, kad mano dienos suskaičiuotos.
 Aš nesigailiu, kad man taip atsitiko. Netgi esu dėkingas tam išdūrusiam man akis plėšikėliui. Jei ne jis, nebūčiau turėjęs tokios progos. Kam man tas ilgas beprasmis gyvenimas ir akys matančios tik pilkumą? Nesigailiu, kad mano smegenys žūsta. Per paskutinius mėnesius jos nuveikė tiek, kiek nebūtų nuveikusios per visa likusį ilgą, bet pilką gyvenimą, jei nebūčiau turėjęs tokio aiškaus tikslo kaip dabar. Kiek man buvo skirta, tiek pragyvenau. Mirštu ramia sąžine, būdamas laimingas, kaip žmogus pasiekęs savo tikslą. Gal iš dalies netgi kaip dievas. Juk prisidėjau prie pasaulio, kuriame pilna spalvų, šviesos ir šilumos kūrimo. Ne be mano pastangų Pilkosios planetos pavadinimas prarado prasmę.
Jaudinuosi tik dėl vieno – nenoriu nusinešti į kapus didžiausio turto. Kažkas turėtų tęsti mano pradėtą darbą.
 Ar jums nereikia akių donoro? 



 Apsakymo aptarimas forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

AuA: Estafetė

Arkliukas Kupriukas Estafetė Niekad nemaniau, kat kada nors man pravers mokėjimas rašiti, bet štai esu baisyngųjų elfų nelaisvėje ir sėdžiu tamsiame kaleime ir man visai […]
Archyvas
 

 
 
 

AuA: Keistas šešėlis

Plague Keistas Šešėlis Sveiki, esu lyg ir Maiklas Džastinas. Gyvenu atsiskyrėlišką gyvenimą, nes žmonės manęs bijo. Tačiau, jei jūs manęs neišsigąstumėte, aš papasakočiau jums savo […]
Archyvas
 

 
 
 

AuA: Akis už akį, variklis už širdį.

Sniegena Akis už akį, variklis už širdį -8.15 vietiniu laiku atmosferinio tipo bombonešyje „Drūtgalys” nustojo veikti visi navigaciniai prietaisai. 8.17 bandydamas grįžti į bazę lėktuvas […]
Archyvas