Fandomas

2006-08-10
 

Asmenybės: naujo romano autorė I.Žilionė

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Fantastika, sukurta remiantis realybės tendencijomis


 


Šį mėnesį „Eridano“ leidykla ketina išleisti trečiąją Lietuvių fantastikos bibliotekos knygą – Ievos Žilionės „Septynias baimės dienas“. Su autore kalbėjomės apie knygą, ją pačią ir fantastiką.


 


 


Pirmas klausimas, iškilęs daugumai fantastų, ne „apie ką knyga?“, o „kas ta autorė?“. Taigi, kas ta autorė? Ar fantastika domitės tyliai ir neafišuojant šio pomėgio, ar dalyvaujate kokiuose nors viešuose fantastų renginiuose, galbūt „internetinė“ fendomo dalis jus iš tiesų net pažįsta kaip virtualų personažą? Trumpai tariant, ar tikrai išdygot kaip Pilypas iš kanapių ir ar kartais ne pseudonimas ta „Žilionė“?;)


 


– Atrodo, dar visai neseniai buvau tikra fantastikos fanė, kuri skaitė visas, kiek tik pavykdavo gauti (beje, nelengvai), fantastines knygas ir žiūrėdavo visus įmanomus pamatyti filmus. Dabar fantastika – man patinkantis kino ir literatūros žanras, tačiau skaitau labai įvairias knygas, žiūriu labai skirtingus filmus, ir fantastika – gera fantastika – yra tik viena iš mane dominančių sričių.


 


Nesu virtualus „fendomo“ personažas, o „Ieva Žilionė“ – taip, tai pseudonimas, tačiau nesudarantis jokių keblumų išsiaiškinti tikrąją tapatybę.


 


– Ar pradėjote iškart nuo romano, ar prieš tai buvo smulkios formos? Kaip sugalvojote, kad romaną reikia nusiųsti „Eridanui“, – ar jis su ta intencija buvo parašytas?


 


– Man tenka rašyti daug, tačiau paprastai tai būna moksliniai ir dalykiniai straipsniai. „Septynios baimės dienos“ – pirmas ir kol kas vienintelis grožinis mano kūrinys.


 


Apysakos apmatai gimė, kai buvau dar paaugliukė, tada porai metų buvo padėti į stalčių, o besimokant dvyliktoje klasėje (prisipažįstu – iš pragmatiškų paskatų) dalyvavo Lietuvos jaunųjų filologų konkurse ir laimėjo specialią „Lietuvos ryto“ įsteigtą premiją. O tada apysaka buvo pamiršta geram dešimtmečiui – tiesa, vis kirbėdavo noras grįžti prie jos, tačiau paskendus moksluose ir darbuose labai trūko tiek laiko, tiek kūrybinės kibirkštėlės. Ir tik išėjusi ilgų ilgų atostogų, po kelių mėnesių pajutau, kad vėl galiu ir noriu kurti – ir tada atsirado romanas „Septynios baimės dienos“, kuris stipriai skyrėsi nuo savo pirmtako. Per tuos metus įgijau daug profesinių žinių – pagal išsilavinimą esu sociologė, mano darbas ir studijos tiesiogiai susiję su visuomenės raidos tendencijų analize, domiuosi šiuolaikinės visuomenės teorijomis, ir dalį savo žinių ir įžvalgų galėjau panaudoti romane.


 


Rašydama „Septynias baimės dienas“, negalvojau apie leidyklą – tiesiog norėjau pabaigti tai, ką seniai pradėjau. O pabaigusi pagalvojau: kodėl gi nepabandžius nusiųsti rankraštį leidyklai – na, tiesiog išbandyti save. Pasirinkau „Eridaną“, nes mėgstu jo produkciją, ir po kiek laiko gavau atsakymą, kad jie ketina mano knygą išleisti. Be abejo, apsidžiaugiau.


 


– Ar politinis detektyvinis fantastinis trileris – tai, ką jūs galėtumėte įvardinti savo mėgstamu žanru?Kokie autoriai ir kūriniai jums yra padarę didelį įspūdį, idealiai atitikę supratimą, kaip turi būti parašyta fantastinė knyga? Kokie žanrai ir požanriai jums arčiau širdies?


 


– Aš mėgstu įvairius žanrus – tiek muzikoje, tiek kine, tiek literatūroje, ir mano mėgiamų autorių ir kūrėjų ratas labai platus. Šis „politinis detektyvinis fantastinis“ žanras – tai, kas, mano manymu, gerai tinka laisvalaikiui ir prasiblaškymui (o to kartais labai norisi nuo gausybės įtemptų darbų ir reikalų pavargusiam šiandienos žmogui). Neturiu idealaus supratimo, kokia turi būti knyga ar filmas – svarbiausia, kad kūrinys „užkabintų“, išliktų atminty, tačiau čia labai didelę įtaką daro ir daugybė subjektyvių veiksnių: kokia tą dieną mano dvasinė būsena, nuotaika, kokios mintys mane lanko, kuo aš gyvenu realiame gyvenime? O mėgstu daugybę dalykų – pradedant Johnu Irvingu ir Salmanu Rushdie, ir baigiant Animatrix ir apskritai anime.


 


– Ar ilgai rašyta knyga?


 


Laikotarpis tarp pirmosios knygos užuomazgos – kelių tankiai prirašytų sąsiuvinių, kuriuose užgimė personažų prototipai – ir leidyklai atiduoto rankraščio, išties labai ilgas. Tačiau esama „Septynių baimės dienų“ versija buvo parašyta gana greit, per kelis šių metų pradžios mėnesius.


 


Kūrinio laikas – netolima ateitis, vieta – Europa. Evelina, ramiai ir saugiai gyvenusi normalaus studento gyvenimą viename Europos didmiesčių, netikėtai tampa skaudžių įvykių liudininke, netenka visko – šeimos, namų, ramybės, ir yra priversta ieškoti būdų, kaip išgyventi staiga labai priešišku tapusiame pasaulyje. Svarbiausias klausimas – kuo ji gali pasikliauti?


 


– Kokiu tikslu pasirinkote beasmenį miestą beasmenėje valstybėje, neaiškios tautybės žmones? Ar nebijote, kad tai sumažins įtaigumą?


 


– Neturėjau kažkokio specifinio tikslo – tiesiog domėdamasi šia sritimi, nagrinėdama tendencijas ir autorių įžvalgas, manau, jog  tokia po kelių dešimtmečių būsiančios Europos vizija yra visai reali. Be abejo, tai tik viena iš alternatyvių vizijų – galimi ir visai priešingi spėliojimai, pvz. susiskaldžiusių ir atsitvėrusių Europos fragmentų vizija, o gal išeivių iš Kinijos okupuotos Europos vizija, ar pan. – tačiau fantastikos žanras tuo ir žavus, kad leidžia kūrėjui pasirinkti savąją viziją ir ją plėtoti, tiesa? Kai kurie dalykai, kurie mums atrodo neatsiejama duotybė, yra istoriškai visai „švieži“ išradimai – kaip, pavyzdžiui, ir nacionalinė valstybė, kuri globaliame, nenutrūkstamų, vis intensyvėjančių ir greitėjančių informacijos, pinigų, žmonių srautų pasaulyje išgyvena gilią krizę. Akivaizdu, jog netolimoje ateityje ši krizė lems naujų politinių darinių formų atsiradimą, o savo knygoje aš pateikiu vieną galimų padarinių variantų.


 


– Ar nebuvo problemos „atsiskirti“ nuo pagrindinės (ar kitų) veikėjos, – kad ji neturėtų per daug autorės bruožų, o gal to nė nereikia? Ką sunkiau aprašyti, geriečius ar blogiečius, sudėtingiau pavaizduoti charakterio kaitą ar technines detales?


 


– Manau, kad kiekvienas autorius yra daugiau ar mažiau susijęs su savo pagrindiniu veikėju, ir Evelina tam tikra prasme yra mano virtualusis „aš“, išgyvenantis tai, kas gimsta mano vaizduotėje; tačiau kita vertus, ji ir labai skiriasi nuo manęs. O kas dėl kitų personažų – manau, kad visais laikais  ir visuose kraštuose galime sutikti labai skirtingų žmonių – gerų ir blogų, atsidavusių ir abejingų, pasiaukojančių ir savanaudžių, atkaklių ir pasyvių; įvairių žmonių sutiksite ir šioje knygoje.


 


Aprašinėti „blogiečius“ gal šiek tiek įdomiau (kaip ir juos pvz., suvaidinti kine ar scenoje) – jie sunkiau nuspėjami, įvairiapusiškesni, dinamiškesni, nors stengiausi, kad ir „geriečiams“ parako netrūktų. O kalbos stilius, literatūrinės priemonės labai svarbios bet kokiame literatūriniame žanre. Man, kaip skaitytojai, labai svarbi graži, sklandi kalba, – be jos net įdomiausias veiksmas tampa nepatrauklus. Su šia problema kartais tenka susidurti skaitant nelabai pavykusius vertimus – nors pastaraisiais metais verčiamų knygų kokybė žymiai pagerėjo, tačiau mėgstu angliškai rašančių autorių knygas skaityti originalo kalba.


 


Ką sunku pavaizduoti? Gal tai labiau susiję ne su objektu, o su situacija: neretai tenka savo veikėjus „įvyti“ į kampą, o tada mąstyti, kaip juos iš ten išvaduoti, analizuoti situaciją ir ieškoti sprendimų. Tačiau tame yra labai daug žavesio, ne tik darbas.


 


– Ar perrašinėjate jau pabaigtus epizodus? Gal vienos dalys slyste slydo, o kitas reikėjo per prievartą rašyti?


 


– Kai kuriuos epizodus perrašinėjau, kai kuriuos pildžiau, vienos dalys rašėsi tarsi savaime, kitos – kaip būtinos veiksmui, bet nelabai įdomios kūrybine prasme, tačiau tai – neišvengiama proceso dalis.


 


– Romane teigiama, kad nepasirašius Didžiojo pasaulinio pakto, turinčio įtvirtinti griežtas globalios ekologinės politikos nuostatas, situacija gali tapti katastrofiška, tačiau akivaizdžių blogybių tarsi ir nesimato: miestuose, kalnuose viskas gražu ir ramu, net „žalieji“ protestuotojai nėra aršūs. Ar nebijote, kad per mažai romane rodoma purvo, skurdo, skausmo, kraujo, kad galima būtų patikėti veikėjų jausmais? Ar nebijote etiketės „moteriška fantastika“?


 


– Dauguma kino filmų ir romanų, vaizduojančių netolimą pasaulio ateitį, mums pateikia labai niūrią viziją: tamsūs didmiesčių griuvėsiai, kuriuose geriausiu atveju siautėja chuliganai, o jei herojams mažiau pasiseka  – mutantai, iš žmogaus kontrolės ištrūkę mašinos ar kosminės pabaisos. Panašios vizijos – na, dar dažnos kelionės į kosmosą arba į praeitį arba ateitį – vyrauja ir prieš vieną ar kelis dešimtmečius kurtuose filmuose, vaizduojančiuose mūsų dabar gyvenamą laiką. Tačiau kaip matome, taip nėra – mūsų pasaulis ir kasdienis gyvenimas, žvelgiant iš tuometinių fantastikos kūrėjų perspektyvos,  iš esmės tebėra gana įprastas ir „normalus“, kiek šis žodis vartotinas kalbant apie tokį subjektyvų ir reliatyvų dalyką. Tad ir manoji vizija – pasaulis, kuris nuo mūsų dabartinio skirsis ne taip jau smarkiai.


 


Kaip ir rašau savo knygoje, remdamasi realiomis tendencijomis, Europoje skiriamos didžiulės lėšos gamtos apsaugai mano aprašomuoju laikotarpiu leidžia išsilaikyti ant nuosmukio ribos (iš čia ir žaluma, ir priemiesčių ramybė); tačiau tam, kad ši riba nebūtų peržengta, reikalingos sutelktos visos planetos pastangos, o būtent jų ir pasigendama. Šiame kontekste tampa svarbus Didysis pasaulinis paktas – tačiau jis svarbus tik tol, kol pasaulis dar nėra peržengęs tos ribos, kai toks paktas – t.y. griežtos tarptautinės nuostatos, įpareigojančios mažinti taršą, apriboti vartojimą, skirti pakankamas lėšas gamtos apsaugai ir pan. – taps tiesiog nebeprasmingas. Kitaip tariant, kai ant galvų pradės lyti rūgštiniai lietūs, o ištirpę ledynai užlies žemynus, paktams bus nebe laikas. Tačiau tokį tarptautinį dokumentą suderinti – pragariškas darbas (pažiūrėkim kad ir į Europos Konstituciją, jau nekalbant apie Kioto protokolą): šiuolaikiniam žmogui labai sunku susitaikyti su mintimi gyventi mažiau vartojant, o juo labiau valstybei. Kita vertus, tokio susitarimo neturėti irgi nebe išeitis, gyvenant, kaip sako šiuolaikinis sociologas U. Beckas, „rizikos visuomenėje“.


 


O kas dėl „purvo“, „skausmo“, „kraujo“ – dar galima pridėti „sekso“ – taip, manau, tai tikrai patikrintas būdas siekti „populiarumo“, o kai kuriems autoriams tai tampa vos ne pagrindiniu knygos akcentu, tačiau aš pasirinkau kitą kelią. Norėjau, kad mano knygą gerokai paaugęs galėtų skaityti ir mano sūnus, ir man nebūtų gėda. Galbūt tai yra „moteriška fantastika“, jei jau reikia etiketės – bet ar tai blogai? Manau, jei įvairiose mūsų gyvenimo srityse būtų daugiau „moteriškumo“, kokį jį numanau slypint po šia etikete, pasaulis būtų truputį geresnis.


 


– Ar nebijote brolių ir sesių fantastų kritikos, kurios lietuviškiems kūriniams negailima, turbūt manant, kad tai padės autoriams susikaupti ir perspjauti pasaulinius korifėjus?


 


– Jei būčiau galvojusi apie gerbiamų „brolių“ ir „sesių“ fantastų kritika, bijau, apskritai nebūčiau šios knygos nei rašiusi, nei atidavusi leidyklai. Nemanau, kad net pasauliniai korifėjai savuosius šedevrus sėdo ir parašė tiesiog taip – nebandę, nerizikavę ir nesulaukę krūvos kritikos, gal net ir tų savo kūrinių, kurie tapo pripažintais šedevrais, atžvilgiu. O mūsų fantastikos mylėtojai irgi turėtų pamąstyti, kad kartais kritika gali duoti ne visai lauktų rezultatų (pvz., autorius apskritai nuspręs savo laiką skirti kitiems, paprastai, beje, daug geriau apmokamiems ir įvertinamiems, darbamsJ). Internetas yra ypač palanki terpė kritikai – prisidengus virtualiu įvaizdžiu galima išlieti daugybę dalykų, kurių nepasakysi žmogui į akis, ir beveik absoliuti dauguma tų dalykų – labai kritiški. Tačiau tai, ką sakyti ir kaip, yra kiekvieno pasirinkimas. 


 


– Paprastai klausiama, kokiam skaitytojui, autoriaus manymu, skirtas jo kūrinys. O mes paklausime – kokiam skaitytojui (fantastikos mėgėjui) jis neskirtas?


 


– Rašydama „7 dienas“, tikrai negalvojau apie tai, kam jis skirtas ar neskirtas –­ tiesiog užrašiau istoriją, kurią norėjau papasakoti. Manau, ji skirtas tam skaitytojui, kuriam patiks, ir neskirta tam, kuriam nepatiks, štai ir viskas. 


 


– Ar turite ką nors dar užantyje, t.y., ar šiuo metu rašoma dar kas nors?


 


– Nieko konkretaus – esu paskendusi kasdienybės reikaluose, tačiau keletas idėjų vis knibžda sąmonės kertelėje, ir, tikiuosi, kad kada nors vėl galėsiu atsiduoti aplankiusiai fantazijos dvasiai.


 


Diskusijos forume apie knygą čia.


 


Interviu elektroninio ryšio priemonėmis ėmė Kliaksa



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas