Skaitiniai

2007-06-01
 

Alavinis Kareivėlis – Aukso upės

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Alavinis Kareivėlis


Aukso upės


      Aptrupėjęs asfaltas driekėsi beveik pačia jūros pakrante. Kur ne kur pro jį skverbėsi žolių kuokštai, abiejose pusėse stiebėsi liauni medžiai, šiaušiami lengvo brizo. Švininiai debesys vos praleido saulės šviesą ir grasinosi bet kurią akimirką pratrūkti eiline liūtimi.


      Aurimui niekad nepatiko joti šia kelio atkarpa. Tie keli kilometrai neturėjo jokios matomos ribos, bet visada, tik ten įkėlus koją, jį apimdavo nepaaiškinama baimė. Vis atrodydavo, kad kaži kas jį stebi ir tuojau iš kokio pakelės krūmo kyštelės didžiulė letena, nusitempsianti ir jį, ir jo žirgą. O tada… Apie tai jis jau nedrįso galvoti, buvo prisiklausęs nemažai pasakų.


      – Auri, nagi, paskubam, – atsisukusi paragino Dovilė. – Negi nori, kad lietus užkluptų vidury kelio?


      – Ne, ne, aš tuoj, – sumurmėjo vaikinas ir spustelėjo arklio šonus. Abu raiteliai lengva risčia nujojo į šiaurę.


      Kelionė jiems pasisekė gerai. Kretingiškiai, kaip visada, buvo labai malonūs, širdingai juos sutiko ir pavaišino. Ir mokestį sumokėjo nė kiek nesiginčydami. Prieš mėnesį užsikimšęs vamzdis jiems didelių nepriteklių nesukėlė, degalų jie turėjo prisikaupę, „apsidrausti nuo panašių įvykių“, kaip pasakė seniūnas. Pakeliui irgi nieko nesutiko – nei banditų, nei laukinių žvėrių. Nors Aurimas slapta vylėsi kada nors pamatyti vilką, bet tikrai nenorėjo jo sutikti vidury laukų ar miškų.


      Greitai kelias kryptelėjo į kairę ir išvingiavo visiškai į pakrantę. Stiprėjantis vėjas košė kiaurai, stingdė kaulus, o viena kita kartais atpučiama smėlio kruopelytė – kadaise buvusio paplūdimio liekana – skaudžiai badė skruostus. Aurimas dar labiau susigūžė ir prijojo arčiau Dovilės, šiek tiek pridengdamas ją nuo vėjo. Abu kaip susitarę paspartino žingsnį. Bet užteko tik pakelti akis ir žvilgtelėti į priekį, ir raiteliai sustabdė arklius bei įsistebeilijo tolumon.


      – Ar tu matai tą patį, ką ir aš?


      – Taip. Turbūt, kad taip.


      – Tai jojam greičiau. Blogiausiu atveju gali prireikti mūsų pagalbos, geriausiu – būti ten, kad matytume, kas vyksta. Bet kuriuo atveju, kažkas įdomaus!


      – Aha, įdomaus… Bet tavo tiesa, jojam.


      Abu kiek įkabindami nulėkė pirmyn. Aurimas nevalingai pasitikrino, ar prie žirgo šono tebekabo šautuvas.


      ***


      Būtingės prieplaukoje prisišvartavęs plūduriavo laivas. Ne kokia žvejų valtelė, kurios kartais būdavo nuleidžiamos į vandenį, tikintis ko nors pagauti – dažniausiai veltui. Tai buvo didžiulis metalinis laivas – tokiame lengvai tilptų bent penkiasdešimt žmonių ir maisto jiems visiems kelių savaičių, jei ne mėnesių, kelionei. Aurimas tokio laivo nebuvo matęs. Tiesą sakant, be tų žvejų valtelių jis nebuvo matęs jokio laivo, tik skaitęs apie tai, kad tokie būna. O šis suposi ant bangų prie krantinės, nuleistomis burėmis, tik aukštai stiebe vėjas plazdeno vėliavą – raudoną kryžių baltame fone.


      Aplink laivą spietėsi būrelis žmonių, daugiausia vaikai. Kiek išsigandę jie žvalgėsi, stengėsi pamatyti ką nors virš borto, drąsiausieji netgi paleido vieną kitą akmenuką į laivo šoną ir krykštavo, išgirdę skardų aidą po smūgio. Jei laive kas nors ir buvo, jie niekaip nereagavo.


      Aurimas baudėsi eiti prie šio būrelio, bet Dovilė trūktelėjo jį už rankos.


      – Žiūrėk, – teištarė.


      Prie seniūnijos pastato irgi būriavosi žmonės, tik ten vaikų buvo mažiau. Visi stebeilijo į duris, tačiau ar kas nors prie jų buvo, Aurimas nematė. Patraukė arčiau ir priėjęs paklausė:


      – Atleiskite, kas čia vyksta?


      – Nejaugi nematei? Tu ką, iš medžio iškritęs?


      – Ne, dėde Rimai, ne iš medžio, tačiau ką tik parjojom iš Kretingos ir pamatėm laivą prie kranto.


      – Aaa… Atplaukė jie ne taip ir seniai, gal prieš valandą… Na, dangus jau buvo apsiniaukęs, kai priplaukė prie kranto. Seniūnas išėjo pasitikti. Iš laivo išžygiavo penkiese, visi gražiai apsirėdę, visai kaip iš tų pasakų, kurias mes vaikams porinam apie vakarų šalis. Negirdėjau, ką kalbėjosi, bet su seniūnu susikalbėjo. Žinia, seniūnas – galvotas žmogus, jei jau su žemaičiais ir latviais susikalba, tai gal ir vakarietiškas kalbas moka. Bet man pasirodė, – čia jis pritilo ir apsidairė, ar kas nesiklauso; bet minios dėmesys buvo nukreiptas į namą, – kad atėjūnų vadas kalbėjo lietuviškai.


      – Ohoho… Va čia tai naujiena. Dabar jie, regis, pas seniūną svečiuose?


      – Tikrai taip. Suėjo ten ir kažką tariasi. Ką gali žinot, ko jiems reikia ir išvis koks vėjas atpūtė juos pas mus. Na, bet tegalime tik laukti. O kaip jums kelionė?


      Jaunuoliai pakaitomis nupasakojo, ką veikė ir kaip sekėsi. Ne kasdien kam nors, išskyrus seniūną ar iždininką, būdavo įdomu pasiuntinių kelionės. O ir šiems svarbiausia reikėdavo sužinoti, ar viskas sėkmingai atlikta, ar gautas mokestis, ar nėra nusiskundimų iš kitų miestų. Viskas.


      Dar jiems neįpusėjus savo istorijos, atsivėrė seniūnijos durys. Pasirodė seniūnas ir vienas iš atvykėlių – neaukštas, tamsaus gymio pusamžis vyriškis, apsirengęs rusvą švarką ir kelnes. Nepaisant ant žemės šiūruojančių dulkių, jo batai buvo visiškai švarūs, netgi blizgėjo. Žmonės sušurmuliavo, bet seniūnui atsikrenkštus, iškart nutilo.


      – Miestiečiai, būtingiškiai, – oficialiu tonu kreipėsi į susirinkusius seniūnas. Minia dar pagausėjo – dabar jau nepaisydami ir stipraus vėjo, ir vis niūriau užsitraukiančio dangaus, į aikštę susirinko kone visi gyventojai. – Kaip neabejotinai visi matėte, šiandien įvyko tikrai nelauktas dalykas. Pas mus atplaukė svečiai iš užjūrio, iš tolimosios Anglijos.


      „Anglijos…“, sušurmuliavo minia, mėgindami įsisąmoninti šį naują žodį. Seniūnas tęsė:


      – Kaip daugelis jūsų žinote, ryšiai su tais tolimais kraštais nutrūko Pabaigos metais… Tiesa, jie tai vadina tiesiog „Karu“. Tiek mums, tiek jiems tai buvo labai sunkus laikas, tačiau dabar jie sako, jog kad ir kas tai buvo, tai seniai baigėsi. Ir kraštai vakaruose gyvena taip pat, kaip ir prieš Pabaigą, o dabar norėtų padėti ir mums atsistatyti savo šalį.


      Prireikė kelių minučių, kol klausantieji suprato šių žodžių svarbą. Gyventi kaip prieš Pabaigą! Juk tada buvo rojus žemėje! Ir atvykėliai iš vakarų, iš kraštų, kur teka aukso upės! Kai kas nepritariamai sumurmėjo, bet tokie greitai buvo nutildyti kumštelėjimais į pašonę ar piktais žvilgsniais. Seniūnas luktelėjo, kol šurmulys aprims, ir užbaigė kalbą:


      – Visgi, svečiai nori pirmiausia atsiklausti mūsų nuomonės ir susipažinti su tuo, kaip mes gyvename. Todėl jie kurį laiką pagyvens su mumis, o išplauks tik gavę atsakymą, ar mes norime jų pagalbos. Beje, du atvykėliai moka kalbėti mūsiškai, taigi jūs visi galėsite su jais pabendrauti, jei tik norėsite.


      Dar vienas šurmulys. Seniūnas apsisukęs grįžo į namą, o su juo buvęs kitašalis šiek tiek tęsdamas žodžius pasakė:


      – Aačiū jums už… priėmimą. Tikiuosi, kad tap-tapsime draugais.


      Tai pasakęs, nusilenkė ir taip pat grįžo į namą. Minia ėmė skirstytis.


      ***


      Svečiai pirmą dieną akivaizdžiai jautėsi nejaukiai. Nors ir labai stengėsi bendrauti su gyventojais, susipažinti su buitimi ir netgi klausinėjo apie papročius, nuolatinis jiems skiriamas dėmesys neabejotinai glumino. Sutemus niekas nedegė fakelų – oras buvo niūrus, visi anksti nuėjo miegoti. Atvykėliai grįžo į savo laivą ir naktį praleido ten, bet kitą rytą vėl išlipo ir toliau slampinėjo po miestą.


      Po keleto dienų dauguma vietinių apsiprato su nuolat kažkur netoliese esančiais kitašaliais ir nustojo kreipti į juos išskirtinį dėmesį. Aurimas pasinaudojo proga prieiti ir juos užkalbinti.


      – Ką galvojate apie mūsų gyvenimus, garbieji sveteliai? – paklausė taip mandagiai, kaip tik sugebėjo sugalvoti.


      – O ką čia begalvosi? G-gražus ir ramus miestelis, – atsakė vienas iš dviejų vyriškių, mokantis lietuviškai. Per kelias dienas jo tartis pastebimai pagerėjo. – Tiesa, mane domino, iš kur jūs gaunate energijos? Mačiau, kad vakarais kai kur dega lempos, o ir kalvė sparčiai dirba…


      – Tikrai? Malonu tai girdėti. Energijos mes gauname per vamzdžius, naftą siunčia. Tiksliau nežinau, bet kažkur rytuose, kiek girdėjau, tos naftos yra labai daug, ir mes jos kažkiek gauname. Gal seniūnas daugiau papasakos. Bet ką aš čia šneku, juk palyginus su jūsų miestais už jūros, čia visiškas menkniekis, ar ne?


      – Na… – nutęsė svečias. – Mūsų miestai gal ir didesni, bet čia jūs gyvenate labai ramiai. Netgi sienos aplink miestą nesate pasistatę – nejaugi niekas nepuola?


      – Ne, mūsų nepuola. Aišku, keliuose pasitaiko plėšikų, bet prie miesto jie nesiartina. Kelis kartus mėgino – pamokėme, ir liovėsi.


      – O… o mutantų čia neeeebūna?


      – Mutantų? Taigi čia pasakos, vaikams sekamos!


      Svečiai sustingo. Aurimas suprato pasakęs kažką negero.


      – Ar… ne? – nedrąsiai pasiteiravo.


      – Ne visai… – pritrenktas sumurmėjo svetys. Visi penki susispietė ir pradėjo kažką greitai pusbalsiu kalbėti bei ginčytis sava kalba. Aurimas susigėdęs stovėjo, nežinodamas, kur dingti. Jeigu jis pasakė kažką siaubingo, pats to nežinodamas, ir dabar jie išplauks…


      Ginčytis liovėsi. Vienas nubėgo laivo link, kiti trys nedrąsiai mindžikavo vietoje, o tas, kuris kalbėjosi su Aurimu, vėl prašneko:


      – Gal žinai, ar seniūnas galėtų su mumis pasikalbėti?


      – T-turbūt galėtų, – sumikčiojo vaikinas. Ir nebeištvėrė: – Tik, prašau, pasakykit, kad neišplauksit palikę mus čia!


      – Šito negaliu pažadėti, man reikia pasikalbėti su seniūnu, – kiek griežtokai pratarė atvykėlis. Bet greit jau maloniau tarė: – Tiesa, man atrodo, jog mes taip ir nesusipažinom. Mano vardas jūsiškai būtų Jonas.


      – Aurimas, – padavė ranką. Abu nuėjo seniūnijos link.


      ***


      Kitą rytą miestelėnai atsibudę pamatė, jog laivas nyksta už horizonto. Pūtė stiprus rytų vėjas. Tik po kiek laiko daugelis dar labiau nustebo, pamatę, jog visi penki atėjūnai vis dar yra tarp jų. Nedrįsdami klausinėti, žmonės ėmė spėlioti, kas čia atsitiko. Buvo prieita bendros nuomonės, kad laivas išplaukė perduoti žinią vakarams, jog būtingiškiai nori gauti bent dalelę tų grožybių, kokios ten yra.


      Laivas negrįžo savaitę, kitą. Mėnesį. Jono bendrakeleiviai išmoko vietinių kalbos, ėmėsi dirbti, ką sugebėdami. Po keleto mėnesių retas atsimindavo, kad tarp jų yra penki „svetimšaliai“. Ir taip jų nebevadino, jie tapo tokiais pat miestelėnais. Iš pradžių gyveno seniūnijoje, vėliau įsikūrė senuose apleistuose namuose. Po keleto metų iš minios jie išsiskirdavo nebent tuo, kad vakarais, klausydamiesi istorijų apie vakaruose tekančias aukso upes ir stūksančius krištolo kalnus, atlaidžiai šypsodavosi užuot su baiminga pagarba stebėję pasakorių.


      ***


      2009m. gegužės mėn. 19d. Atkurtosios Anglijos Karalystės kreiseris „Šventasis Brunonas“, vykdydamas civilizacijos skleidimo bei kontaktų atstatymo misiją rytiniame Baltijos jūros regione, ties Lietuvos ir Latvijos pasieniu patyrė avariją. Paskutinis pranešimas iš laivo atsiųstas iš 57 laipsnių šiaurės platumos, 21 rytų ilgumos, maždaug ties senuoju Būtingės naftos terminalu. Nei laivas, nei įgula nebuvo rasti. Po šio incidento Karališkojo laivyno administracija nusprendė nutraukti analogiškas misijas šiame regione neribotam laikui.


Aptarti forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas